Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

Transcription

1

2 Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

3

4 Vilius Ivanauskas Tomas Janeliūnas Gražvydas Jasutis Laurynas Jonavičius Laurynas Kasčiūnas Vytautas Keršanskas Linas Kojala Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui Vilnius, 2016

5 UDK 323(470) Ru-138 Tyrimą ir knygos leidybą finansavo LIETUVOS MOKSLO TARYBA pagal Reikminių tyrimų projektų priemonę, sutarties Nr. REP-7/2015. Recenzavo: Dr. Nerijus Maliukevičius (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas) Dr. Giedrius Česnakas (Vytauto Didžiojo universitetas) Vilius Ivanauskas, 2016 Tomas Janeliūnas, 2016 Gražvydas Jasutis, 2016 Laurynas Jonavičius, 2016 Laurynas Kasčiūnas, 2016 Vytautas Keršanskas, 2016 Linas Kojala, 2016 Rytų Europos studijų centras, 2016 Aukso žuvys, 2016 ISBN

6 Turinys Įvadas 7 Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime Tomas Janeliūnas, Linas Kojala 13 Rusiškasis konservatyvizmas: nacionalinės ideologijos paieška ir santykis su Rusijos užsienio politika / Vilius Ivanauskas 54 Ribotos prieigos santvarka ir jos užsienio politika: Rusijos atvejis / Laurynas Jonavičius 91 V. Putino valdžios veikimas: kelių sluoksnių elito grupių sistema / Vytautas Keršanskas 130 Kaliningrado veiksnys Lietuvos ir Rusijos santykiuose / Vytautas Keršanskas, Vilius Ivanauskas, Laurynas Kasčiūnas 161 Baltarusijos ir Rusijos tarpusavio priklausomybės klausimas / Gražvydas Jasutis, Linas Kojala, Vilius Ivanauskas 197 Rusijos užsienio politikos scenarijai / Vilius Ivanauskas, Tomas Janeliūnas, Vytautas Keršanskas, Linas Kojala 231 Summary. Scenarios of Russia s Development: Implications for the Lithuanian and Regional Security 266 Bibliografija 283 Asmenvardžių rodyklė 312 Turinys 5

7

8 Įvadas 2014 m. prasidėjusi Rusijos intervencija į Ukrainą tapo atskaitos tašku vertinti Kremliaus vykdomą užsienio politiką. Krymo aneksija pažeidė esminius po šaltojo karo nusistovėjusius tarptautinės teisės principus ir sukėlė didžiulį šoką Vakaruose. Skirtingai nei po 2008 m. Gruzijos Rusijos karo, šį kartą NATO ir ES šalys pademonstravo didesnį solidarumą ir rimtai reagavo į augantį Rusijos agresyvumą. Pradedama suvokti, kad Rusija, bandydama stabdyti Ukrainos bendradarbiavimą su ES ir NATO, siekia keisti galios pusiausvyrą visoje Europos saugumo sistemoje, o tai kelia naujų iššūkių tiek Vakarų valstybių, tiek Lietuvos sprendimų priėmėjams. Vis agresyvesnis Rusijos elgesys, santykių tarp Vakarų ir Rusijos paaštrėjimas į pirmą planą iškėlė ilgą laiką tik siaurame rate diskutuotus aspektus dėl Baltijos šalių saugumo. Pastaruoju metu analizuoti Rusijos užsienio politiką ne tik populiaru tarp akademikų ir ekspertų, bet ir reikalinga politikams, užsienio bei saugumo politikos formuotojams. Nebeužtenka vien paviršutiniškai reaguoti į eilinius Rusijos veiksmus, propagandinius pareiškimus ar politines provokacijas. Pradedama suvokti, kad santykiuose su Rusija reikia gilesnio, strateginio požiūrio, paremto giluminiais vertinimais: kas yra pagrindinės varomosios jėgos, skatinančios Rusijos režimą elgtis būtent taip, kaip matome elgiantis. Tik suvokus šias esmines priežastis galima pradėti Įvadas 7

9 mąstyti apie ilgalaikes mūsų šalies saugumo ir užsienio politikos strategijas, kaip konstruoti santykius su Rusija ir stiprinti nacionalinį saugumą. Ši monografija tai bandymas išsamiai atsakyti į esminius klausimus, susijusius su Lietuvos (kartu ir Baltijos valstybių) saugumu: kaip Rusijos vidaus politika veikia mūsų šalies užsienio politiką, kokie esminiai išoriniai ir vidiniai veiksniai lemia Rusijos užsienio ir saugumo politikos prioritetus, kokiu ideologiniu turiniu grindžiami Kremliaus veiksmai tarptautinėje erdvėje, kokį vaidmenį Rusijos saugumo strategijoje Baltijos valstybių atžvilgiu atlieka hipermilitarizuota Kaliningrado sritis ir glaudžiai karinėje srityje su Rusija integruota Baltarusija, kokie yra galimi Rusijos politikos scenarijai Baltijos šalių atžvilgiu. Nors didžiausią įtaką Kremliaus užsienio politikai, tikėtina, turi vidiniai veiksniai, jos analizė pradedama nuo išorinių struktūrinių veiksnių tyrimo. Daugelio užsienio tyrėjų akimis, Rusija (anksčiau ir Sovietų Sąjunga) buvo itin jautri išorės (tarptautiniams) pokyčiams. Žvelgiant istoriškai Rusijos ir sovietų lyderiai baimindavosi tariamo ar realaus Europos šalių bei JAV keliamo pavojaus ir reaguodavo į jį keisdami savo pozicijas. Šios reakcijos vis keičiasi: tai bandoma suartėti su Vakarais, tapti į juos panašiais ir pasinaudoti jų siūloma pagalba, tai visiškai atmetamos Vakarų vertybės ir maksimaliai konfrontuojama su JAV bei Europa. Taip pat Rusija (ir Sovietų Sąjunga) ilgą laiką buvo ir tebėra itin priklausoma nuo energijos išteklių eksporto tai sudaro jos ekonominės galios pagrindą. Todėl svyruojančios naftos kainos daro itin didelį poveikį šiuolaikinės Rusijos ekonominėms galimybėms, taip pat užsienio ir saugumo politikos galiai. Nenuostabu, kad būtent Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu, kai pasaulinės naftos kainos išaugo keletą kartų, Rusija įgijo vis didesnį pasitikėjimą savo galia, ėmė plėsti karines pajėgas ir aktyviai naudoti švelniosios galios instrumentus užsienyje. Kaip tik šių dviejų išorinio poveikio veiksnių JAV tarptautinės įtakos ir svyruojančių naftos kainų sąveika gali padėti geriau suprasti, kodėl tam tikrais laikotarpiais Rusijos elitas patiria spaudimą ieškoti bendradarbiavimo galimybių su Vakarais, o kai kada yra nusiteikęs didinti konfrontacijos ir priešiškumo lygį. Įdomu tai, kad nors nuo 2000 m. vidinė politinė konkurencija Rusijoje yra iš esmės panaikinta, net 8 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

10 uždarame V. Putino režime egzistuoja galimybės keisti naratyvą apie tai, kaip derėtų bendrauti su JAV ir Vakarais. Tai tik dar labiau patvirtina prielaidas, kad V. Putino režimas nėra ideologiškai ortodoksiškas jis ganėtinai konformistinis ir reaguojantis į išorines sąlygas. Vis dėlto bandant modeliuoti galimus Rusijos politikos scenarijus Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu, būtų neįmanoma apsieiti be išsamios V. Putino sukurto režimo pamatų ir veikimo principų analizės. Norint suvokti Rusijos politikos mechanizmą ir jo generuojamą užsienio politikos kryptį, šioje knygoje siekiama išnagrinėti svarbiausius ją lemiančius kintamuosius: vyraujančią ideologiją, svarbiausius vidaus politikos veikėjus ar grupes, jų ideologines nuostatas ir interesus tarptautinėje arenoje. Išskirtinis dėmesys knygoje skiriamas rusiškojo konservatizmo, kuriuo paaiškinama nacionalinės idėjos (ideologijos?) paieška ir to išraiška užsienio politikoje, tyrimui. Vidiniai struktūriniai veiksniai formuoja Rusijos eurazianistinę kryptį kaip dominuojančią politikos doktriną, kuri apibrėžia ir riboja užsienio politikos balansavimą bei padeda paaiškinti jos dinamiką. V. Putino Rusija yra virtusi valstybe, kurioje jėgos monopolį dalinasi įtakingos socialinės grupės, suformavusios elitą. Šių grupių koalicija bus stabili tol, kol visos grupės gaus pakankamą kompensaciją už tai, kad neišnaudoja turimos jėgos ir nesunaikina alternatyvių grupių. Taigi, ar išliks šiuolaikinės Rusijos politinė sistema, kartu ir valstybės užsienio politika, priklauso nuo elito grupių gaunamų rentų. Nors dažniausiai Rusijos valdymo forma įvardijama kaip tam tikras hibridinis pseudodemokratinis režimas, tai faktiškai autoritarizmo atmaina: Rusijoje demokratizacijos procesas ne tik neįvyko, bet ir apskritai sustojo. Rusijoje buvo įdiegtas politinis konsensusas, pripažįstant V. Putino ir Vieningosios Rusijos dominavimą, o likęs elitas arba turėjo prie to prisitaikyti, arba prarasti savo statusą. Knygoje taip pat bandoma paaiškinti, kaip tokia ribotos prieigos santvarka veikia šalies užsienio politiką. Skirtingi dominuojantys pokomunistinės Rusijos politinės sistemos apibūdinimai kildinami iš bendros prielaidos, jog nagrinėjant galios koncentraciją šalyje būtina analizuoti joje veikiančias įtakos grupes jų susiformavimą, politinių, ekonominių ir karinių veikėjų santykį, formalių ir Įvadas 9

11 neformalių saitų reikšmę, skirtingų įtakos grupių sąveiką. Nors Rusijos politinė sistema išlieka sunkiai atidaroma juodąja dėže, knygoje jungiant aplink V. Putiną veikiančių įtakos grupių sąveiką aiškinančius modelius pasiūlomas kelių sluoksnių elito grupių analizės modelis, kuriuo remiantis įvardijami pagrindiniai V. Putino sistemos veikėjai. Taip pat pastebima, kad m. prasidėję pokyčiai artimiausiame V. Putino draugų rate galimai žymi naują galios konsolidacijos Rusijoje etapą. Vis didesnis dėmesys tiek teoriniame, tiek politiniame praktiniame lygmenyje skiriamas Lietuvos ir regiono karinio saugumo požiūriu ypač svarbiai dilemai, kylančiai dėl Rusijos vykdomos Kaliningrado srities militarizacijos m. rugsėjo mėn. NATO viršūnių susitikime Velse priėmus sprendimą didinti karinę pagalbą Baltijos šalims ir taip įgyvendinti Rusijos atgrasymo koncepciją, ši gali vėl panaudoti Kaliningradą kaip geopolitinį įrankį stabdyti Aljanso įtakai regione. Į NATO sprendimus Rusija atsakė pareiškimais apie ginklavimosi varžybas, ėmėsi Aljanso atgrasymo nuo regiono strategijos. Joje Kaliningrado militarizavimui tenka žymus vaidmuo, jis yra priemonė dialoge su Vakarais dėl galios pusiausvyros palaikymo. Tyrime pateikiama išsami Kaliningrado srities (jos santykių su centrine valdžia, kaimyninėmis valstybėmis ir kitais galios centrais) analizė rodo, kad Lietuvoje stokojama objektyvių prielaidų trumpuoju laikotarpiu megzti gerus santykius su šia sritimi. Ilguoju laikotarpiu, pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms, Kaliningradas galėtų tapti bandomąja santykių gerinimo aikštele Vakarų ir Rusijos geopolitiniame žaidime. Pavyzdžiui, šis regionas galėtų tapti bandomąja laisvosios prekybos zona tarp ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos. Debatuose apie Lietuvos saugumą taip pat dažnai trūksta kompleksinio požiūrio į itin didelę reikšmę Lietuvos saugumo politikos formavimui turintį veiksnį Baltarusijos vaidmenį galimuose Rusijos karinio ir politinio spaudimo Baltijos šalims scenarijuose. Ekspertiniu ir kariniu NATO bei Aljanso valstybių lygmeniu pastaraisiais metais iškilęs Suvalkų koridoriaus (tai Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožas, skiriantis Baltarusiją ir Kaliningrado sritį) klausimas išryškina daugiabriaunę Baltijos valstybių saugumo situaciją. Potencialios karinės Rusijos agresijos regione atveju esminė dilema būtų ši: ar Baltarusija išlaikytų neutralitetą, ar esamos karinės integracijos su 10 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

12 Rusija lygis lemtų, kad ji prisidėtų prie aktyvių karinių veiksmų. Tad tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektu šioje knygoje aptariamas Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos gylis bei iš to kylančios saugumo problemos regione. Galiausiai knygoje pateikiamas galimų Rusijos užsienio politikos scenarijų, Rusijos ir Lietuvos santykių, jų stiprybių ir silpnybių modeliavimas, siekiant išskirti labiausiai ir mažiausiai tikėtiną santykių raidą. Formuojant scenarijus buvo remiamasi ekspertų apklausa, atlikta pasitelkus Delfų metodą. Tai kol kas naujas prognostinių tyrimų būdas Lietuvoje. Juo buvo siekiama ne tik identifikuoti galimus veiksnius, kurie lemia ir ateityje lems Rusijos elgesį tarptautinėje politikoje, bet ir pagal ekspertų vertinimus prognozuoti labiausiai tikėtinus Rusijos užsienio politikos scenarijus. Keliais etapais apklausus išorinius ekspertus, buvo identifikuotos labiausiai tikėtinos esminės Rusijos raidos kryptys, taip pat veiksniai, kurie gali lemti radikalesnius jos užsienio politikos pokyčius. Atlikta scenarijų analizė leidžia tiksliau išgryninti atskirose knygos dalyse aptartus veiksnius, kurie gali turėti lemiamą įtaką ateityje, tai suteikia pagrindą išskirti tam tikrus rodiklius, kuriuos derėtų atidžiai stebėti, siekiant tiksliau įvertinti Rusijos vidaus ir užsienio politikos plėtrą. Nubrėžti pagrindiniai (baziniai) ir deviaciniai (mažesnės tikimybės) scenarijai leidžia daryti prielaidas, kad Rusija ir toliau naudosis Vakarų šalių neryžtingumu bei ieškos galimybių plėsti savo įtaką visose srityse, kur tik tam atsiras proga. Tai neleis atsipalaiduoti nei Lietuvos, nei Baltijos šalių diplomatams ir politikams, o ES ir NATO nuolat turės būti pasirengusios reaguoti ir stabdyti Rusijos provokacijas bei agresyvų elgesį tarptautinėje politikoje. Monografijoje pateikiamas tyrimas leidžia formuluoti specifines rekomendacijas Lietuvos užsienio politikos formuotojams tiek NATO ir ES politikos Rusijos atžvilgiu, tiek ir dvišalio bendradarbiavimo su Rusija klausimais. Jose didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos veiksmams laiku identifikuoti Rusijos vidaus ir užsienio politikos pokyčius bei apie juos signalizuoti ES ir NATO šalims. Nuolatinis aktyvus darbas su ES ir NATO struktūromis, šalių narių politiniu ir ekspertiniu elitu neišvengiamai yra ta pirmoji fronto linija, kurią būtina išlaikyti kuo stipresnę, jei norime būti pasirengę provokacijoms ir didesnei Rusijos agresijai. Įvadas 11

13

14 Tomas Janeliūnas, Linas Kojala Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime Kai tik Winstonas Churchillis ištarė žymiąją frazę, Vakaruose paplito mitas, kad Rusija yra neprognozuojama valstybė, o jos nacionaliniai interesai yra mįslė, apgaubta misterijos, slypinčios paslaptyje 1. Vis dėlto kai kurie Rusijos tyrėjai laikosi visiškai priešingos nuomonės ir pabrėžia, kad Rusijos užsienio politika gali būti nuspėjama, nes jos elgesys su kitais tarptautinės sistemos veikėjais vis kartojasi pagal specifinius šablonus. Rusijos užsienio politiką, jei ją suprantame kaip konkrečių sprendimų institucionalizuotą rezultatą, lemia kompleksinė struktūrinių ir individualių, tarptautinių ir vidinių veiksnių sistema. Rusijos valdantysis elitas nėra autonominis ar atribotas nuo tarptautinės aplinkos, priešingai šimtmečiais Rusijos lyderiams buvo būdinga nesaugumo baimė ir norai siekti didžiosios valstybės statuso.2 Laikantis prielaidos, kad Rusijos užsienio politika yra itin jautri išorės poveikiui, galima manyti, jog ir jos reakcija į tarptautinius pokyčius gali būti bent iš dalies nuspėjama. Vis dėlto norint 1 Cowell, A., Churchill's definition of Russia still rings true, The International Herald Tribune, , 2 Sussex, M., From retrenchment to revanchism and back again? Russian grand strategy in the Eurasian heartland, Russia, Eurasia and the New Geopolitics of Energy. Confrontation and Consolidation, eds. R. E. Kanet, M. Sussex, London: Palgrave Macmillan, 2015, p Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 13

15 geriau suprasti Rusijos užsienio politiką, būtina įvertinti tiek vidinį galimybių kontekstą (materialinius išteklius, savęs suvokimą ir pan.), tiek ir tarptautinių realijų interpretacijas, kurios yra paveiktos užsienio veikėjų, ypač Vakarų šalių. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos užsienio politikos interesai išliko sąlygiškai tokie patys: siekdama plėsti savo ekonomines, materialias (įskaitant karines) galimybes ir saugumą, Rusija taip pat siekė išlaikyti savo statusą ir prestižą tarptautinėje sistemoje. Tad augant ekonominėms vidaus galimybėms ir didėjant pasitikėjimui savo jėgomis, Rusijos užsienio politika darėsi vis užtikrintesnė ir agresyvesnė.3 Vis dėlto nemažai autorių pastebi, kad išoriniai struktūriniai veiksniai turi itin svarbią reikšmę Rusijos užsienio politikos formavimui. Pavyzdžiui, Alfredas J. Rieberis aptaria net septynis pagrindinius veiksnius, kurie lėmė Rusijos nacionalinius interesus ir užsienio politikos pasirinkimus XX ir XXI amžiais. Tai Vokietijos ir Japonijos iškilimas bei ekspansija, JAV, kaip didžiosios valstybės, iškilimas, Kinijos unifikacija, dekolonizacija ir naujų suverenių valstybių atsiradimas, branduolinio ginklo sukūrimas, NATO plėtra ir JAV įtaka buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose. Pastarieji du veiksniai vertinami kaip labiausiai Rusijos užsienio politikai darantys įtaką subyrėjus Sovietų Sąjungai.4 Akademiniuose tyrimuose vidinių ir išorinių veiksnių susipynimas, renkantis analizės lygmenį, dažnai patenka į platesnį veikėjo (agento) ir struktūros teorinių diskusijų lauką. Diskusijos apie veikėją ir struktūrą nėra nauja tema užsienio politikos analizės (angl. Foreign Policy Analysis, toliau FPA) disciplinoje. Vis dėlto, kaip pastebi Walteris Carlsnaesas5 ar 3 Kropatcheva, E., Russian foreign policy in the realm of European security through the lens of neoclassical realism, Journal of Eurasian Studies, vol. 3, issue 1, 2012, p Rieber, A. J., How persistent are persistent factors?, Russian Foreign Policy in the Twenty-First Century and the Shadow of the Past, ed. R. Legvold, New York: Columbia University Press, 2007, p Carlsnaes, W., The agency-structure problem in foreign policy analysis, International Studies Quarterly, vol. 36, issue 3, 1992, p ; Tas pats, International relations and foreign policy analysis, Statsvetenskaplig tidskrift, vol. 109, no. 2, 2007, p RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

16 Sanjoy'us Banerjee6, tarptautinių santykių teorijos skyrė gerokai didesnį dėmesį šiam klausimui iš labai įvairių perspektyvų (galima paminėti bent keletą autorių, tai Alexanderis E. Wendtas, Davidas Dessleris, Martinas Hollisas ir Steve'as Smithas).7 FPA daugiausia dėmesio skiria praktiniams klausimams, susijusiems su politikos formavimu ir sprendimų priėmimo procesu, todėl tai gali iš dalies paaiškinti, kodėl šios filosofinės diskusijos veikėjo ir struktūros atspindžių rečiau aptinkama FPA tyrėjų darbuose. Kai kurie mokslininkai šiame dispute net užima labai konkrečią poziciją, teigdami, kad FPA teorija yra iš esmės skirta veikėjui.8 Kita vertus, akademinėje literatūroje plačiai diskutuojama ir apie galimybes žvelgti į veikėjus bei struktūras kaip į tarpusavyje susijusius kintamuosius, neiškeliant kurio nors iš jų kaip dominuojančio. Pasak W. Carlsnaeso, veikėjai ir socialinės struktūros yra dinamiškai tarpusavyje susiję, todėl iškėlę vieną subjektą virš kito ar bandydami juos vertinti atskirai pasirinktais analizės lygmenimis (kaip dažnai būna sprendimų priėmimo analizėse) negalėtume įžvelgti viso vaizdo.9 Kaip galimą sprendimą W. Carlsnaesas siūlo integruotą požiūrį trijų dimensijų modelį, kuris susieja struktūrinę, dispozicijos ir intencijų dimensijas.10 Kaip teigia W. Carlsnaesas, struktūriniai veiksniai daro įtaką, lemia ar kitaip paveikia ribodami ar įgalindami žmogiškąsias vertybes, pasirinkimus, nuotaikas ir požiūrius, kitaip tariant, veikėjo dispozicijas ( ). Struktūri- 6 Banerjee, S., Rules, agency, and international structuration, International Studies Review, vol. 17, issue 2, 2015, p Wendt, A. E., The agent-structure problem in international relations theory, International Organization, vol. 41, no. 3, 1987, p ; Tas pats, Social Theory of International Politics, Cambridge: Cambridge University Press, 1999; Dessler, D., What's at stake in the agent-structure debate?, International Organization, vol. 43, no. 3, 1989, p ; Hollis, M., Smith, S., Explaining and Understanding International Relations, Oxford: Clarendon Press, Hudson, V. M., Foreign policy analysis: actor-specific theory and the ground of international relations, Foreign Policy Analysis, vol. 1, issue 1, 2005, p Carlsnaes, W., Foreign policy, Handbook of International Relations, eds. W. Carlsnaes, T. Risse, B. A. Simmons, Los Angeles: SAGE, 2013, p Ten pat, p Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 15

17 niai veiksniai per priežastinį poveikį veikėjų dispozicijoms (ir tik tokiu būdu) taip pat apsprendžia konkrečius intencijų tipus, kurie lemia politikos sprendimus (policy) 11. Siūlydamas tokį tarpusavio ryšių modelį, kuriame pabrėžiami tiek individualių sprendimų priėmėjai, tiek socialinės struktūros, W. Carlsnaesas pažymi, kad veikėjų veiksmai (arba užsienio politikos sprendimų rezultatai) laikui bėgant daro reikšmingą priežastinį poveikį tiek struktūroms, tiek veikėjams, nulemdami konkrečios valstybės užsienio politikos įsipareigojimus, taigi matome abipusės veikėjo ir struktūros sąsajos atvejį 12. Turint mintyje abipusę veikėjų ir struktūrinės aplinkos sąveiką, šiame straipsnyje bus koncentruojamasi tik į struktūrinį užsienio politikos analizės lygmenį. Vis dėlto yra remiamasi kitų autorių jau atliktais tyrimais, kuriuose aptariami dominuojantys Rusijos užsienio politikos sprendimų priėmėjų pažiūrų ir tikslų rinkiniai. Pagrindinis šiame straipsnyje keliamas klausimas kokį poveikį konkretūs išoriniai (tarptautiniai) struktūriniai veiksniai daro Rusijos užsienio politikai, skatindami nacionalinės tapatybės naratyvo pokyčius kintant materialinėms galimybėms. Rusijos užsienio politikos srityje ieškoma specifinių elgesio šablonų, kurie formuojasi reaguojant į galios pokyčius (labiausiai siejamus su JAV statusu ir elgesiu tarptautinėje politikoje) tarptautinėje sistemoje bei naftos kainų svyravimą pasaulio rinkoje. Šių dviejų struktūrinių veiksnių derinys gali suteikti pagrindą prielaidoms, koks nacionalinės tapatybės naratyvas yra propaguojamas ir kokių tikslų užsienio politika sieks valdantysis elitas, reaguodamas į išorinius struktūrinius pokyčius. Šiame straipsnyje remiamasi ir kitų autorių prielaidomis, kad struktūriniai veiksniai gali skatinti proteguoti specifinę nacionalinės tapatybės naratyvo versiją (ypač santykio su Vakarais požiūriu) ir atitinkamai sukuria palankesnę terpę konkrečioms politinio elito ideologinėms grupėms, 11 Ten pat, p Ten pat. 16 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

18 besivaržančioms dėl galios, įgyti valdžią Kremliuje.13 Konkurencinėje politinėje sistemoje įvairios ideologinės grupės gali propaguoti labai skirtingas nacionalinės tapatybės naratyvo versijas kas yra Rusija pasaulyje, kokia yra Rusijos misija ir kaip bendrauti su kitais. Atitinkamai vyraujanti nacionalinės tapatybės naratyvo versija ir užsienio politikos doktrina gali kisti, jei vyriausybę formuotų skirtingos ideologinės grupės. Vis dėlto Vladimiro Putino autoritarinis valdymas per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje faktiškai eliminavo realią ir natūralią politinių grupių konkurenciją. Todėl šiame straipsnyje keliama hipotezė, kad skirtingas nacionalinės tapatybės naratyvo versijas simuliuoja pats V. Putino režimas. Jis funkcionuoja kaip uždara politinė sistema, kuri gali sukelti skirtingas užsienio politikos reakcijas ir net adaptuoti vyraujančią ideologiją iš esmės nekeičiant valdančiojo elito. Kitaip tariant, V. Putino režimas eliminavo kai kurias ideologines politines grupes (pavyzdžiui, provakarietiškus liberalus), bet vis tiek yra pajėgus imituoti skirtingas nacionalinės tapatybės versijas, kai to reikia, norint prisitaikyti prie globalių struktūrinių pokyčių. Šiame straipsnyje teigiama, kad JAV elgesys daro poveikį Rusijos režimo tapatybės naratyvui, o naftos kainos keičia ekonominius pajėgumus, kuriais remdamasis Rusijos režimas, reaguodamas į JAV elgesį, gali įgyvendinti konkrečius politinius tikslus. 1. Struktūrinės jėgos ir reaktyvi Rusijos užsienio politika Struktūriniams veiksniams skiriama nemažai dėmesio analizuojant modernią Rusijos užsienio politiką, ypač vertinant ilgesnį laikotarpį ir renkantis nagrinėti užsienio politiką tarptautinės sistemos lygiu. Net ir pabrėždami autoritarinį V. Putino režimo pobūdį ir pripažindami 13 Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity, Lanham: Rowman & Littlefield, 2010; Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change, The Washington Quarterly, vol. 35, issue 1, 2012, p Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 17

19 atskirų individų ar grupių įtaką Rusijos prezidentui, ekspertai dažnai linkę laikytis prielaidos, kad sprendimų priėmėjai Rusijoje yra veikiami tiek užsienio, tiek vidaus struktūrinių veiksnių. Įvairūs autoriai labai dažnai svarbiausiu išoriniu struktūriniu veiksniu, darančiu įtaką Rusijos užsienio politikos sprendimams, nurodo užsienio aplinką. Nuo tada, kai George'as F. Kennanas 1947 m. paskelbė savo žymiąją sulaikymo strategiją, Rusija (ar Sovietų Sąjunga) yra vertinama kaip iš esmės reaktyvi galia, kuriai būdingas gana nuoseklus, per šimtmečius suformuotas ideologinis pagrindas. G. F. Kennanas pabrėžė antagonistinę Rusijos prigimtį, teigdamas, kad Rusija ne tik siekia konfrontuoti su Vakarais dėl ideologinių nesutarimų ( palaikomas pusiau mitinis nenumaldomas priešiškumas svetimšaliams 14), bet taip pat yra ir ganėtinai lanksti imdamasi užsienio politikos veiksmų taip yra dėl to, jog Rusija ypač jautri savo priešininkų politikai.15 Andrejus P. Tsygankovas taip pat pritaria požiūriui, kad Rusijos elgesys iš esmės priklauso nuo Vakarų šalių vystymosi ir elgesio. Pasak jo, paprastai Rusija panašiai reaguoja į kylančias grėsmes jos saugumui per keletą pastarųjų šimtmečių Rusijos santykiai su išoriniu pasauliu vystėsi pagal tam tikrus mąstymo ir elgesio šablonus. Didžiausią įtaką šiems santykiams darydavo Rusijos pareigūnų vertinimai, koks yra šalies vaidmuo Vakarų pasaulio akyse: ar Rusija yra vertinama kaip lygiavertis ir legitimus pasaulio veikėjas, ar ne.16 Andrew C. Kuchinsas ir Igoris A. Zevelevas išskyrė penkis elementus, atsispindinčius Rusijos istorijoje, kurie formuoja šalies užsienio politikos siekius: Pirma, egzistuoja tvirtas tikėjimas, kad Rusija yra didžioji valstybė ir turi būti vertinama kaip tokia. Antra, kad tarptautinė politika yra iš esmės darvinistinės ar hobsiškosios konkurencijos laukas, kuriame 14 Kennan, G. F., The sources of soviet conduct, Foreign Affairs, vol. 25, no. 4, 1947, 15 Ten pat. 16 Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity. 18 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

20 dominuoja realistinės ir neorealistinės į valstybę orientuotos galios paradigmos. Trečia, Rusija nuo Petro I laikų, dar prieš 300 metų, iki V. Putino ir D. Medvedevo valdymo dabar nuolat susiduria su iššūkiu pasivyti savo priešininkus ekonomiškai, technologiškai ir karine prasme. Ketvirta, strategijos, kaip pasivyti, remiasi ir apibrėžia Rusijos nacionalinės tapatybės kvestionuojamus aspektus, kurie susieja vidaus ekonominę ir politinę tvarką su užsienio politikos prioritetais ir orientacija. Ir penkta, šiandien ir mažiausiai pastaruosius 200 metų daugiausia diskutuojama apie tai, kiek Vakarų liberalizmas yra tinkamas Rusijai ir kaip artimai Maskva turėtų bendradarbiauti su Vakarais ar konkrečiais Vakarų partneriais, kad pasiektų savo tikslų.17 Magda Leichtova taip pat sutinka, kad gilesnė struktūrinių veiksnių analizė gali paaiškinti Rusijos užsienio politiką tiksliau nei valdančiojo elito viršūnėje esančių individų charakteristikos. Rusijos užsienio politika, anot jos, yra veikiama to, kaip kinta Rusijos supratimas apie Vakarus, kadangi ji skirtingais periodais arba demonstruoja priešiškumą Vakarų imperializmui, arba prisitaiko prie Vakarų dominavimo.18 Kiti autoriai taip pat pateikia panašius paaiškinimus: B. Jelcino valdymo laikotarpiu Amerika darė didžiausią išorinę įtaką Rusijos užsienio politikai, ar tai būtų santykiai su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF), ar strateginio nusiginklavimo darbotvarkė, ar Rusijos interesai regioniniuose ir globaliuose klausimuose, ar elito požiūrio į nacionalinę tapatybę formavimas. 19 Kalbant apie vidinius struktūrinius veiksnius, turinčius didžiausią įtaką Rusijos užsienio politikai, dažniausiai yra minima bendra Rusijos ekonominė situacija ir konkuruojantys nacionalinės tapatybės 17 Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change, p Leichtova, M., Misunderstanding Russia: Russian Foreign Policy and the West, Farnham: Ashgate, Lo, B., Russian Foreign Policy in the Post-Soviet Era: Reality, Illusion and Mythmaking, New York: Palgrave Macmillan, Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 19

21 naratyvai, kuriems atstovauja skirtingos politinės grupės ir ilgainiui valdantysis elitas.20 Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, naftos kainos pasaulio rinkoje yra laikomos svarbiausiu kintamuoju, lemiančiu Rusijos ekonomines galimybes, nes ši itin priklausoma nuo energijos išteklių eksporto. Pats svarbiausias išorinis (ar šiuo atveju vidinis) veiksnys, galintis vienaip ar kitaip paveikti Rusijos stabilumą, yra pasaulio ekonomikos poveikis naftos kainoms. Mažesnės kainos palankios liberalams, kurie ragina vykdyti dideles struktūrines Rusijos ekonomikos ir politikos reformas, kad būtų didinamas produktyvumas, o didesnės kainos neskatina imtis reformų ir stiprina kategoriškumą. 21 Aptariant tapatybę, kaip vidaus struktūrinį kintamąjį, šiame darbe remiamasi A. P. Tsygankovo apibrėžimu, kuriame teigiama, kad tapatybė yra diskursyvinės konkurencijos tarp skirtingų grupių ir koalicijų produktas, pabrėžiant skirtingus kito veiksmus ir interpretuojant dabartines tarptautines ir vietines įtakas taip, kad tai atitiktų grupės interesus 22. Atitinkamai pagal propaguojamas politines idėjas gali būti išskirtos kelios pagrindinės elito grupės, kurios remiasi skirtingais požiūriais į tai, kaip turi būti formuojama Rusijos užsienio politika.23 Pirmoji grupė provakarietiški liberalai ragina bendradarbiauti su didžiosiomis Europos valstybėmis ir JAV, nes tai, anot jų, yra geriausias būdas sumažinti technologinį ir ekonominį Rusijos atsilikimą. 20 Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change ; Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity; Cohen, A., Domestic factors driving Russia's foreign policy, Executive Summary Backgrounder, no. 2084, , reports/2007/11/domestic-factors-driving-russias-foreign-policy; Oliker, O., Crane, K., Schwartz, L. H., Yusupov, C., Russian Foreign Policy: Sources and Implications, Santa Monica: RAND Corporation, Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change, p Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity, p Ten pat; Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change. 20 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

22 Provakarietiški liberalai taip pat skatina imtis reformų pačioje Rusijoje ir visų pirma pertvarkyti nuo energijos šaltinių itin priklausomą ūkį į modernią ir diversifikuotą ekonomiką. Antroji grupė yra vadinama didžiosios valstybės balansuotojais (angl. great power balancers), didžiosios valstybės realistais24 arba valstybininkais (angl. statetist).25 Jie visų pirma siekia, kad Rusija būtų pripažinta kaip didžioji valstybė ir turėtų tokį vaidmenį, kuris leistų spręsti tarptautines saugumo problemas kaip lygiam partneriui su JAV ir kitomis didžiosiomis valstybėmis. Balansuotojų tikslas sukurti tam tikrą vadinamąjį Europos koncertą, susiformavusį Vienos kongrese po Napoleono karų, kuriame Rusija vaidintų reikšmingą vaidmenį, tik jau modernioje tarptautinėje scenoje. Kaip pažymi A. C. Kuchinsas ir I. A. Zevelevas, didžiosios valstybės balansuotojai nėra artimi Rusijos vidaus ekonomikos ir politinio vystymosi šalininkai 26, jie nedeklaruoja nuoširdžių siekių reformuoti Rusijos politinę ir ekonominę sistemą. Trečioji grupė slavonacionalistai, arba vadinamieji civilizacionistai (angl. civilisationalists) skelbia apie Rusijos puoselėjamas išskirtines vertybes ir misiją dominuoti prieš savo kaimynus, vadovauti slavų pasauliui ir užimti Vakarų tradicijoms ir net demokratinėms vertybėms priešingą poziciją.27 Kai kurie autoriai teigia, kad ši nacionalistų grupė linkusi skaidytis į keletą subgrupių, įskaitant neoimperialistus, Rusijos įtakos zonos šalininkus, etninius nacionalistus 28. Šie pagrindiniai nacionalinės tapatybės naratyvai skiriasi pagal savo potencialų agresyvumą Vakarų ir (arba) kaimyninių šalių atžvilgiu. Provakarietiški liberalai vertinami kaip labiausiai linkę bendradarbiauti su Vakarų šalimis ir Rusijos kaimynais, nes labiausiai akcentuoja Rusijos ekonomikos 24 Ten pat. 25 Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity. 26 Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change, p Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity. 28 Kuchins, A. C., Zevelev, I. A., Russian foreign policy: continuity in change, p Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 21

23 plėtrą. O slavonacionalistai (arba civilizacionistai) būtų linkę rinktis agresyvų požiūrį į kaimynines (nes turi viziją suvienyti slavų tautas) ir Vakarų šalis (kaip pagrindinį grėsmės šaltinį Rusijos tapatybei ir suverenitetui). Įdomią interpretaciją apie santykį tarp naftos ir nacionalinės Rusijos tapatybės pateikė Peteris Rutlandas.29 Jis teigia, jog nepaisant to, kad Rusija atitinka visus požymius, leidžiančius ją vadinti naftos valstybe (angl. Petrostate)30, Rusijos elitas ir visuomenė yra linkę sumažinti energijos [išteklių] svarbą Rusijos ekonomikai. Kaip savo tyrime aiškina P. Rutlandas, nafta ir dujos gali būti Rusijos valstybės galimybių ir ekonominės gerovės pagrindas, tačiau tai nėra Rusijos tapatybės esminė dalis 31. Nors V. Putinas ir kiti Rusijos lyderiai savo valstybę dažnai įvardija kaip energijos išteklių supergalybę, ši idėja nėra įtraukta į bendrąjį tapatybės naratyvą ir tiesiogiai nėra siejama su Rusijos, kaip didžiosios valstybės, statusu. Dėl to šiame straipsnyje, kalbant apie Rusijos tapatybės naratyvą, taip pat neanalizuojama nafta kaip atskiras elementas. Nafta (ir kiti pirminiai energijos šaltiniai) šiame tyrime vertinami tik kaip esminis Rusijos ekonominių galimybių šaltinis, kuris gali sudaryti sąlygas platesnei užsienio politikos manevrų laisvei. Apibendrinant šiuos požiūrius, galima formuluoti dvi pagrindines prielaidas apie struktūrinius veiksnius, darančius didžiausią įtaką specifiniams Rusijos užsienio politikos pokyčiams: 1. Nuo to, kaip dėl reaktyvios Rusijos prigimties, atsiliepdamas į galimas išorės grėsmes, Rusijos elitas vertina JAV elgesį tarptautinėje sistemoje, priklauso parama specifinei Rusijos tapatybės naratyvo versijai ir atitinkamai užsienio politikos doktrinai. Kuo grėsmingesnė Rusijos (ir režimo) išlikimui bei interesams atrodo esanti JAV politika, tuo labiau yra palaikoma gynybinė Rusijos užsienio politika. Tačiau būtina 29 Rutland, P., Petronation? Oil, gas, and national identity in Russia, Post-Soviet Affairs, vol. 31, issue 1, 2015, p Marshallo I. Goldmano terminas, žr.: Goldman, M. I., Petrostate: Putin, Power, and the New Russia, Oxford: Oxford University Press, Rutland, P., Petronation? Oil, gas, and national identity in Russia, p RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

24 pabrėžti, kad priešprieša Vakarams gali išsivystyti į pasyvesnę ar agresyvesnę formą, ir tai priklauso nuo valstybės ekonominės būklės ir konkrečios valdančiojo elito sudėties arba konkretaus tapatybės naratyvo, kurį akcentuoja elitas. 2. Naftos kainos lemia Rusijos ekonomines galimybes vykdyti aktyvesnę užsienio politiką ir skatina didesnes ambicijas atgauti įtaką kaimyninėse šalyse ir tarptautinėje sistemoje. Tuo metu, kai naftos kainos aukštos, Rusijoje ne tik puoselėjamos didelės užsienio politikos ambicijos, susilaikoma nuo vidinių ekonominių reformų, bet taip pat sukuriamas pagrindas valdyti korumpuotai, skatinamas konsoliduotis elitas, kuris netoleruoja opozicijos. Taigi dėl aukštų naftos kainų darosi agresyvesnė Rusijos užsienio politika, ekonomika stipriai priklausoma nuo energijos išteklių eksporto, mažėja galimybių intensyviau bendradarbiauti su Vakarais. 1 schema. Rusijos užsienio politikos formavimo priežastinis procesas (parengta pagal A. P. Tsygankovą) Tarptautinis poveikis Naftos kainos JAV politikos vertinimas Ekonominės sąlygos Dominuojantis nacionalinės tapatybės naratyvas Režimo formuojama nacionalinių interesų vizija Užsienio politika Vis dėlto derėtų kelti klausimą, kaip JAV elgesio vertinimas ir naftos kainos, derinant abu šiuos veiksnius, veikia Rusijos užsienio politiką. Galima teigti, kad tiksliau Rusijos reakcijas į globalią išorinę įtaką galima įvertinti tik atsižvelgiant į abu pagrindinius struktūrinius veiksnius. Remiantis jais, galima šiek tiek modifikuoti A. P. Tsygankovo parengtą lentelę, kurioje pateikiamas Rusijos užsienio politikos formavimo procesas.32 Kaip matyti 32 Tsygankov, A. P., Russia's Foreign Policy. Change and Continuity in National Identity, p. 17. Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 23

25 1 schemoje, abu Rusijos ekonomiką lemiantys struktūriniai veiksniai tiek JAV politika, tiek naftos kainos sąveikauja su Rusijos nacionalinės tapatybės formavimu, tai, savo ruožtu, apibrėžia režimo viziją ir veda į konkrečius užsienio politikos sprendimus. Pagrindinė intriga ne tik chronologiškai sekti kintančią Rusijos užsienio politikos strategiją, bet ir patikrinti, kokį hipotetinį poveikį Rusijos užsienio politikai daro JAV vaidmuo pasaulyje (kaip jį suvokia Kremlius) ir naftos kainos, kai skirtingas šių veiksnių poveikis skatina priešingas reakcijas. Kokią užsienio politikos strategiją renkasi Rusijos valdantysis elitas, kai JAV politika suvokiama kaip vienašališka ir agresyvi (arba užtikrinta ir ryžtinga), tačiau dėl naftos kainų nėra galimybių stipriai reaguoti? Ir iš kitos pusės kokios Rusijos reakcijos galima tikėtis, kai JAV vykdo ne tokią užtikrintą politiką ir tuo pačiu metu pakyla naftos kainos? 1 lentelė. Rusijos politikų reakcija į JAV politiką ir naftos kainas. Hipotetiniai scenarijai Vienašališka ir užtikrinta JAV politika Daugiašalė JAV politika Žemos naftos kainos Didžiosios valstybės balansuotojai Ò gynybinis, bandantis išlaikyti politinę pusiausvyrą elgesys Provakarietiški liberalai Ò bendradarbiavimas Aukštos naftos kainos Didžiosios valstybės balansuotojai, neoimperialistai Ò agresyvus, gynybinis elgesys Slavonacionalistai, civilizacionistai Ò agresyvus, bendradarbiavimą užkertantis elgesys Į šiuos klausimus galima atsakyti patikrinant minėtas hipotezes kryžminio veiksnių poveikio matricoje (žr. 1 lentelę). Joje pateikiami hipotetiniai scenarijai, pagal kuriuos užtikrinta JAV politika kartu su žemomis naftos kainomis lemia gynybinį Rusijos elgesį, o užtikrinta amerikiečių politika ir aukštos naftos kainos kuria pagrindą aktyvesnėms ir agresyvesnėms Rusijos reakcijoms. Kita vertus, jei JAV vykdo daugiašalę politiką, žemos naftos kainos skatina Rusiją bendradarbiauti, o aukštos stiprina agresyvų ir bendradarbiavimą užkertantį elgesį. 24 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

26 2. Struktūrinių veiksnių operacionalizavimas 2.1. JAV užsienio politikos dinamika Rusijos atžvilgiu Kaip jau buvo minėta, yra ne vienas kriterijus ir veiksnys, lemiantis, kaip sėkmingai Rusijai pavyksta formuoti tarptautinius santykius. Pavyzdžiui, Rusija yra itin priklausoma nuo galių pasiskirstymo ir persiskirstymo pasaulyje, Europos materialinių galimybių ir įtakos, regioninių galių ir tarptautinių organizacijų iškilimo, pasaulio energijos išteklių rinkų, Rusijos vidaus ekonomikos plėtros ir panašiai.33 Vis dėlto JAV užsienio politika, kuri daro įtaką bemaž visoms minėtoms sritims, išlieka svarbiausiu poveikio elementu. Labiausiai Rusija reaguoja į vienašališkus JAV veiksmus, kuriais ji pabrėžia savo hegemoninę lyderystę, ketinimus šalia Rusijos sienų statyti svarbius karinius infrastruktūros objektus (t. y. karines bazes, priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementus ir pan.), taip pat buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje vykdomą paramą demokratizacijos procesams. Šiuos veiksnius leidžia išskirti Rusijos (vadovaujamos V. Putino) strateginiuose dokumentuose, pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo, Užsienio politikos strategijose, užfiksuoti svarbiausi gintini Rusijos nacionaliniai interesai bei akcentuojamos grėsmės, tarp kurių pabrėžiamas NATO keliamas pavojus, šios organizacijos plėtra arčiau Rusijos sienų ir JAV sąjungininkų karinių galimybių didinimas Europoje. Taip pat Rusijos nacionaliniams interesams kenkia JAV dominavimas tarptautinėje sistemoje ir pasaulyje skleidžiamas liberalios demokratijos modelis. Pavyzdžiui, naujausioje 2015 m. Nacionalinio saugumo strategijoje pažymima, kad didėjantis NATO karinis potencialas ir globalių veikimo funkcijų suteikimas organizacijai, pažeidžiant tarptautinės teisės normas, bloko šalių karinės veiklos aktyvinimas, karinės infrastruktūros artinimas prie Rusijos sienų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui Averre, D., Russian foreign policy and the global political environment, Problems of Post-Communism, vol. 55, issue 5, 2008, p Указ Президента Российской Федерации от г. 683 «О Стратегии национальной безопасности Российской Федерации», Официальные сетевые Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 25

27 Minėtų JAV užsienio politikos krypčių dinamika, kelianti daugiausia nerimo Rusijos valdančiajam režimui ir skatinanti atitinkamas reakcijas, gali būti vertinama išskiriant tris esminius periodus m. laikotarpiu. I laikotarpis ( m.): agresyvi ir vienašališka JAV užsienio politika. JAV politika šiuo laikotarpiu gali būti apibūdinama kaip užtikrinta: ji siekia būti lydere ir dominuoti pasaulyje, nekreipdama dėmesio į Rusijos daugiapolio pasaulio vizijas ar norą pasidalyti įtakos zonomis. Žvelgiant iš Rusijos pusės, šiuo laikotarpiu JAV peržengė (arba kėsinosi peržengti) visas ribas įskaitant vienapoliškumo stiprinimą, NATO plėtrą, režimų pakeitimą buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose ir strateginės ginkluotės (PGS elementų) dislokavimo Vidurio bei Rytų Europoje planus. Pirmosios V. Putino prezidentavimo kadencijos pradžia buvo kupina įtampos dėl JAV planų kurti nacionalinę PGS. Nors jie buvo atidėliojami vadovaujant Billui Clintonui, George'as W. Bushas (tapęs prezidentu 2001 m. sausio mėn.) šį klausimą pavertė saugumo darbotvarkės prioritetu. JAV pabrėžė, kad PGS kuriama tam, kad apsaugotų šalį nuo galimų priešiškų valstybių, tokių kaip Iranas, Irakas ir Šiaurės Korėja, raketų antpuolių, tačiau Rusijos nerimo, kad PGS gali būti nukreipta ir į jos strateginę ginkluotę, tai nesumažino. JAV ketino PGS elementus dislokuoti Čekijoje, Lenkijoje ir galbūt kitose Vidurio bei Rytų Europos šalyse, anksčiau priklausiusiose Varšuvos pakto organizacijai.35 Rusijos vertinimu, šie ресурсы Президента России, 2015, Стратегия национальной безопасности Российской Федерации до 2020 года, Совет Безопасности Российской Федерации, 2010, html; Concept of the foreign policy of the Russian Federation, approved by President of the Russian Federation V. Putin, The Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation, , 57B2E0039B16D; Указ Президента Российской Федерации от г. 24 «О Концепции национальной безопасности Российской Федерации», Официальные сетевые ресурсы Президента России, 2000, bank/14927 ir t. t. 35 Donaldson, R. H, Nogee, J. L., Nadkarni, V., The Foreign Policy of Russia: Changing Systems, Enduring Interests, London & New York: Routledge, 2015, p RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

28 ketinimai galėjo labai apriboti Rusijos galimybę atsakyti į branduolinį puolimą ir atitinkamai sumažinti branduolinio atgrasymo patikimumą. Be to, Rusija PGS plėtrą vertino kaip aiškų JAV polinkį dominuoti pasaulyje. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Igorio Ivanovo, tai būtų žingsnis į vienpolio pasaulio kūrimą, kuriame JAV būtų strategiškai pranašesnė už kitas valstybes. Norėdama įgyvendinti PGS planus, JAV turėjo vienašališkai nutraukti 1972 m. sudarytą Priešraketinės gynybos sutartį.36 Galima priminti ir tai, kad 2001 m. įtampą tarp Rusijos ir JAV padidino Roberto Hansseno šnipinėjimo skandalas, dėl kurio JAV išsiuntė iš šalies 50 Rusijos diplomatų. Rusija atsakė tuo pačiu.37 Buvo viliamasi, kad dėl Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių Rusijos ir JAV santykiai atšils. Po šio skaudaus įvykio V. Putinas pirmasis iš didžiųjų valstybių vadovų paskambino JAV prezidentui G. W. Bushui ir pareiškė užuojautą bei solidarumą. Regis, Rusija ir JAV buvo pasiryžusios suvienyti jėgas kovai su bendru priešu islamo fundamentalistais. Imta bendradarbiauti, keistis žvalgybine informacija, JAV naikintuvams buvo leista skristi virš Rusijos teritorijos, o JAV įsteigė karines bazes buvusiose posovietinėse respublikose (Kirgizijoje, Tadžikistane ir Uzbekistane). Šalys taip pat koordinavo karinius veiksmus kovoje su Talibanu Afganistane.38 Nelygybė dvišaliuose santykiuose vėl išryškėjo, kai JAV, ignoruodamos Rusijos priekaištus, pradėjo vykdyti vienašališką užsienio politiką m. be JT Saugumo Tarybos pritarimo JAV įsiveržė į Iraką, laikėsi nevienareikšmiškos pozicijos ginklų kontrolės ir nusiginklavimo procesuose (2002 m. pasitraukė iš derybų dėl Priešraketinės gynybos sutarties, atsisakė išmontuoti branduolines kovines galvutes, didino karinę įtaką Centrinėje Azijoje ir Gruzijoje), G. W. Bushas, vykdydamas užsienio politiką, ėmėsi 36 Karlsson, H., The United States and Russia: a clash of strategic visions, Changing Transatlantic Security Relations: Do the U.S, the EU and Russia Form a New Strategic Triangle?, eds. J. Hallenberg, H. Karlsson, London & New York: Routledge, 2006, p Stent, A. E., The Limits of Partnership: U.S.-Russian Relations in the Twenty-First Century, Princeton: Princeton University Press, 2015, p Ten pat, p Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 27

29 išankstinio smūgio taktikos prieš valstybes, remiančias terorizmą arba siekiančias sukurti masinio naikinimo ginklą, visa tai Rusija vertino kaip tiesioginę grėsmę ir vienašališkos JAV užsienio politikos pradžią.39 Septynių naujų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tarp jų ir Baltijos šalių, prisijungimą prie NATO 2004 m. Rusija suvokė kaip veiksnį, mažinantį regiono stabilumą. Aljanso plėtra į Rytus ir JAV vykdoma atvirų durų politika buvo visiškai nesuderinama su Rusijos strateginiais interesais regione.40 G. W. Busho neokonservatyvi užsienio politikos doktrina, grindžiama demokratijos principais, lėmė aktyvų JAV įsitraukimą į buvusios Sovietų Sąjungos erdvę. Geriausiu augančios JAV įtakos regione pavyzdžiu tapo spalvotojų revoliucijų proveržis Rožių revoliucija Gruzijoje (2003 m.) ir Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2004 m.), po kurio prezidentų rinkimuose laimėjo provakarietiški politikos lyderiai: Michailas Saakašvilis ir Viktoras Juščenka. Taip JAV parodė, kad Rusija nesugeba išlaikyti hegemonijos ilgą laiką jos palydovinėmis valstybėmis buvusiose šalyse, pirmiausia Gruzijoje ir Ukrainoje, kurios pradėjo ieškoti galimybių užmegzti glaudesnius santykius su JAV ir ES.41 Rusija manė, kad šiomis revoliucijomis JAV pasikėsino į minėtų valstybių suverenitetą ir nepriklausomybę, siūlydamos nepriimtiną joms demokratijos modelį bei priverstinę režimo kaitą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas teigė: Demokratijos plėtra ( ) savo pasekmėmis yra žalinga ir pavojinga. Nėra vieno universalaus ir visiems priimtino demokratijos modelio. 42 Pažymėtina, kad Ukrainos Oranžinė revoliucija Rusijoje buvo traktuojama kaip dalis 39 Ten pat, p De Haas, M., Russia's Foreign Security Policy in the 21st Century: Putin, Medvedev and Beyond, London & New York: Routledge, 2010, p Gardner, H., Crimea, Global Rivalry, and the Vengeance of History, New York: Palgrave Mcmillan, 2015, p Ратиани, Н., Наша общая задача отойти от традиций византийской дипломатии, Известия, , mid.ru/press_service/minister_speeches/-/asset_publisher/7ovqr5kjwvmr/ content/id/438700/. 28 RUSIJOS RAIDOS SCENARIJAI: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui

30 amerikietiško plano, kurį įgyvendino nevyriausybinės užsienio organizacijos, o finansavo opoziciniai judėjimai.43 Iki pat antrosios G. W. Busho prezidentavimo kadencijos pabaigos JAV nenustojo kritikavusios Rusijos vidaus politikos, ypač dėl politinės opozicijos veiklos ribojimo ir Kremliaus kritikų persekiojimo. Tačiau didžiausią rūpestį Rusijai kėlė sprendimas dislokuoti PGS elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Be to, amerikiečiai palaikė Gruzijos ir Ukrainos siekį prisijungti prie NATO m. NATO viršūnių susitikime JAV prezidento iniciatyva Ukrainai ir Gruzijai buvo pasiūlyta suteikti NATO narystės veiksmų planą. Tiesa, šį siūlymą užblokavo Vokietija ir kitos ES valstybės kaip pernelyg ankstyvą. Aljansui paskelbus apie tai, kad durys abiem šalims paliekamos atviros, JAV siūlymo dėl Narystės veiksmų plano atsisakyta. Paskutinis įvykis, bylojantis apie tai, kad JAV ir Rusijos santykiai nebebus, kaip tikėtasi, paremti draugiška partneryste, buvo amerikiečių parama Kosovo nepriklausomybei. Kosovo nepriklausomybės paskelbimą Rusija įvertino itin kritiškai, kaip tarptautinės teisės pažeidimą ir politinį smūgį jos sąjungininkei Serbijai.44 II laikotarpis ( m.): JAV siekia labiau bendradarbiauti su Rusija ir išlaikyti daugiašalę užsienio politiką. Iš nulinės sumos žaidimu grindžiamų dvišalių santykių, kai vieno sėkmė vertinama kaip kito nesėkmė, siekta pereiti prie teigiamos sumos žaidimo, kuris užtikrintų santykinę naudą abiem valstybėms. Tokia pragmatiška politika lėmė, kad buvo pasirašyta nauja Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START), atsisakyta priešraketinės gynybos skydo planų Europoje ir tolimesnės NATO plėtros. Esminis pokytis JAV užsienio politikoje įvyko 2009 m., kai prezidento rinkimus laimėjo Barackas Obama. Kritikavęs G. W. Busho vienašališką politiką nuo pat rinkimų kampanijos pradžios, B. Obama pasisakė už 43 Horvath, R., Putin's Preventive Counter-Revolution: Post-Soviet Authoritarianism and the Spectre of Velvet Revolution, London & New York: Routledge, 2013, p Metz, C., The Way to Statehood: Can the Kosovo Approach be a Role Model for Palestine?, Bremen: Wiener Verlag für Sozialforschung, 2014, p. 94. Struktūriniai veiksniai ir Rusijos užsienio politika: tapatybės naratyvų simuliacija V. Putino režime 29