VILNIAUS UNIVERSITETAS

Transcription

1 VILNIAUS UNIVERSITETAS Vadim Volovoj POLITINIO STABILUMO CENTRINĖS AZIJOS VALSTYBĖSE PROBLEMA: IŠŠŪKIAI IR STABILIZACIJOS PAGRINDAI Daktaro disertacija Socialiniai mokslai, politikos mokslai (02 S) Vilnius, 2012

2 Disertacija rengta metais Vilniaus universitete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Mokslinis vadovas: prof. habil. dr. Evaldas Nekrašas (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, politikos mokslai 02 S) 1

3 TURINYS: ĮVADAS...4 I. Politinio stabilumo sąvokos problemiškumas bei apibrėžimas ir valstybė kaip jo pagrindas Politinio stabilumo termino apibrėžimo problemos ir revoliucinis jo supratimas Revoliucija kaip kraštutinė politinio nestabilumo forma: nuo klasikinės prie spalvotosios revoliucijos Revoliucijų studijų genezė Revoliucijos studijų problemos Spalvotosios revoliucijos fenomenas Spalvotosios revoliucijos vykdymo mechanizmas ir apibrėžimas Valstybės kūrimo (angl. nation-building) proceso samprata ir jo eigos bei rezultatų įtaka valstybės stabilumui Nacija, tauta, valstybė sąvokų kristalizavimas Valstybės kūrimo sampratos šaknys ir raida Tautos kūrimo galimybės Efektyvios valstybės samprata ir jos kūrimo sąlygos Elito ir pliuralizmo teorijos kaip aiškinamieji valstybės politinio proceso modeliai 81 2

4 Elito ir pliuralizmo teorijų sintezė ir sociopolitinis korporatizmas kaip jos forma Patronatinis prezidentizmas (angl. patronal presidentialism) kaip instituciniai socio-politinio korporatizmo principo pritaikymo rėmai...94 II. Valstybės kūrimo Centrinės Azijos šalyse problemos ir sociopolitinis korporatizmas kaip jų stabilumo pagrindas Centrinės Azijos valstybių tapatybinio apsisprendimo problema Valdantysis elitas kaip pagrindinis Centrinės Azijos valstybių politikos faktorius ir jų stabilumo iššūkis Klaniškumas kaip CA valstybių funkcionavimo pagrindas Valdžios ir klanų interesų santykių dinamika Centrinės Azijos valstybėse Valdžios ir klanų interesų visuma ir socio-politinis korporatizmas kaip optimalus jos sąveikos su visuomene principas III. Centrinė Azija kaip didžiojo užsienio politikos žaidimo arena ir jo poveikis regioniniam stabilumu Amerikos ir Europos Sąjungos galimybių įsitvirtinti Centrinėje Azijoje ribotumas Rusijos ir Kinijos interesai ir stabilizacinis vaidmuo Centrinėje Azijoje Rusijos ir Kinijos interesų konflikto Centrinėje Azijoje tikimybė

5 4. Užsienio galių galimybės ir priemonės daryti įtaką vidiniams Centrinės Azijos valstybių procesams IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

6 Įvadas Dėl Centrinės Azijos (CA) kaip tarptautinio regiono vardo ir ribų verda atskira diskusija, ir be pozicijos apibrėžimo jos rėmuose tolimesnis dėstymas yra negalimas. Iš principo egzistuoja du būdai apibrėžti jį daugiau ar mažiau tiksliai: gamtinis-geografinis ir politinis-geografinis. Kaip savo straipsnyje Vidurio ar Centrinė Azija rašo Nina Alekseyeva ir Irina Ivanova: Kaip mes matome, Azijos regioninis padalinimas, pripažintas sovietinėje XX a. geografijoje, iš esmės rėmėsi gamtiniu šios stambios pasaulio dalies apibrėžimu, kurio pamatai susiformavo antroje XIX a. pusėje. Šiandien žemynų ir stambių jų dalių regioninio apibrėžimo procesas iš esmės remiasi kultūriniais-civilizaciniais ir politiniais-geografiniais kriterijais, kurie nesutampa su gamtiniais kriterijais, bet išstumia pastaruosius. 1 Ir štai nuo Kazachstano, Uzbekistano, Kyrgyzstano 2, Tadžikistano ir Turkmėnistano lyderių susitikimo Taškente 1993 m. laikų yra naudojamas terminas Centrinė Azija, kurią sudaro penkios anksčiau minėtos buvusios Sovietų Sąjungos (SSRS) valstybės jų dabartinių politinių sienų ribose. Jeigu gi pažiūrėti į regiono apibrėžimo klausimą iš gamtinių-geografinių pozicijų, tai šiuo atveju adekvatesnė atrodo Vidurio Azijos sąvoka, apimanti taip pat kaimynines buvusių azijinių SSRS respublikų teritorijas. Istoriškai Centrinė Azija, kaip ji yra apibrėžiama šiandien, turėjo glaudžių kultūrinių, politinių ir ekonominių ryšių su vietovėmis, esančiomis į Pietus ir į Rytus nuo minėtų penkių valstybių. Šiauriniame Afganistane ir Xinjiang provincijoje vakarinėje Kinijoje gausiai gyvena grupės, lingvistiškai ir kultūriškai artimos Centrinės Azijos grupėms. Pavyzdžiui, ujgūrai yra antra pagal dydį etninė grupė Centrinėje Azijoje po 1 Нина Алексеева ir Ирина Иванова, Средняя или Центральная Азия? 24 декабря 2007 г. < [Žiūrėta ]. Taip pat rekomenduojama susipažinti su atsakomąja publikacija į nurodytą šaltinį: Константин Лазаревич, Так все-таки Средняя или Центральная? Еще раз о районировании и географической терминологии. < [Žiūrėta ]. 2 Lietuvių kalboje priimta naudoti terminą Kirgizija, panašiai kaip rusų kalboje Киргизия, tačiau taip daryti yra netikslinga, nes oficialus šalies pavadinimas yra Kyrgyzstano Respublika, rusiškai Республика Кыргызстан, angliškai Republic of Kyrgyzstan / Kyrgyz Republic. Todėl disertacijoje bus naudojamas terminas Kyrgyzstanas. 5

7 uzbekų: didžiausios regiono etninės grupės, kurios atstovų galima rasti kiekvienoje iš Centrinės Azijos valstybių. 3 Disertacijos dėmesio centre yra buvusios azijinės Sovietų Sąjungos valstybės, ir todėl kaip bazinis joje bus naudojamas politinis-geografinis Centrinės Azijos terminas, pasirinktas pačių Kazachstano, Uzbekistano, Kyrgyzstano, Tadžikistano ir Turkmėnistano lyderių (pažymėtina, kad akademinėje literatūroje anglų kalba, kalbant apie buvusias azijines SSRS respublikas, irgi yra naudojamas terminas Central Asia, o sąvoka Middle Asia yra taikoma platesniame regioniniame kontekste). Centrinė Azija yra tarptautiniu mastu ekonomine ir saugumo prasme reikšmingas regionas. Tuo pat metu jo valstybės susiduria su rimtais tarpusavyje susijusiais iššūkiais, kurie ženkliai komplikuoja jų socioekonominę ir socio-politinę raidą. Pirmiausiai tai amorfiško institucinio ir tautinio valstybingumo problemos ir egzistavimas globalių tarptautinės politikos žaidėjų (Jungtinių Amerikos Valstijų / JAV, Rusijos, Europos Sąjungos / ES, Kinijos) geopolitinės konkurencijos regione sąlygomis (jau nekalbant apie islamiško terorizmo grėsmę). Kitaip tariant, Centrinėje Azijoje vyksta labai įdomūs nacionaliniai ir regioniniai procesai, verti rimtesnės akademinės ir praktinės analizės. Bendrai pažymėtina, kad CA valstybės yra pakankamai uždaros išoriniam pasauliui (ypač tokios kaip Turkmėnistanas ar Uzbekistanas), kas veda prie to, kad įvykiai jose už regiono ribų dažnai yra vertinami arba per daug paviršutiniškai, arba iš viso klaidingai. Šiame kontekste visus autorius, rašančius apie Centrinę Aziją, sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: užsienio ekspertus, dalis kurių net nėra buvę CA valstybėse, bet leidžia sau pakankamai laisvai vertinti tenykščius procesus, ir vietinius regiono specialistus. Pastarieji paprastai labai skeptiškai vertina užsieniečių rašymus CA klausimais, kaltindami juos tuo, kad jie dažnai tiesiog susikuria savo 3 Niklas Swanström, Svante E. Cornell ir Anara Tabyshalieva, A Strategic Conflict Analysis of Central Asia With a Focus on Kyrgyzstan and Tajikistan. Central Asia-Caucasus Institute & Silk Road Studies Program, June 1, 2005, 1. < [Žiūrėta ]. 6

8 Centrinę Aziją ir ją aiškina. Disertacijos autoriui teko lankytis keliose CA valstybėse (Kyrgyzstane, Kazachstane ir Uzbekistane) ir asmeniškai bendrauti su įvairiais regiono specialistais iš Rusijos, Vakarų (JAV ir ES) ir pačios Centrinės Azijos. Todėl studijoje pateikiamas požiūris derina savyje išorinio ir vidinio CA šalyse vykstančių procesų stebėtojo įžvalgas. Ilgą laiką vakarietiškame akademiniame pasaulyje dėmesys Centrinei Azijai (ypač kol ji priklausė Sovietų Sąjungai) buvo labai ribotas. Nuo to laiko, kai regiono valstybės tapo nepriklausomomis, vakariečius tyrinėtojus pirmiausiai domino tik CA energetinis potencialas ir su tuo susiję tarptautinės politikos procesai (kitaip tariant, geoenergetinės konkurencijos dėl CA resursų niuansai), kas buvo padiktuota atitinkamo Amerikos (vėliau Europos Sąjungos) intereso. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Jungtinėse Valstijose regiono valstybės sulaukė papildomo dėmesio kovos su terorizmu kontekste. Analitinės medžiagos minėtais probleminiais klausimais kiekis yra didžiulis. Tuo tarpu publikacijų, skirtų Centrinės Azijos valstybių vidinių politinių procesų problematikai, vis dar yra mažai (žinomi regiono specialistai Vakaruose yra Frederickas S. Starras, Martha Brill Olcott, Kathleen Collins, Johnas S. Schoeberleinas ir kiti 4 ). Rusijoje irgi nėra labai jau daug akademikų, giliai tiriančių Centrinės Azijos vidinės politikos peripetijas: rusus analitikus (kaip ir amerikiečius bei europiečius mokslininkus) CA domina visų pirma savo šalies užsienio politikos kontekste. Detalesne CA analize ten užsiima tokios organizacijos kaip Maskvos Carnegie centras (pavyzdžiui, Aleksejus Malašenko), NVS šalių institutas (pavyzdžiui, Andrejus Grozinas) ir įvairūs kiti analitiniai centrai. Tačiau šiuo atveju disertacijos autorius norėtų pažymėti, kad jam nepavyko rasti kokių nors vertingų Rusijos ekspertų veikalų, kurie sistemiškai analizuotų 4 Autoriai ir jų publikacijos: Kathleen Collins. < [Žiūrėta ]; Martha Brill Olcott. < [Žiūrėta ]; Frederick S. Starr. < [Žiūrėta ]; John S. Schoeberlein. < [Žiūrėta ]. Daugiau apie Centrinės Azijos tyrinėjimus Vakarų valstybėse siūloma žiūrėti: К. Молдобаев, Западные исследования Центральной Азии. < [Žiūrėta ]. 7

9 bendrą CA problematiką: jie dažniausiai arba išsako savo poziciją grynai konjunktūriniuose straipsniuose ar konferencijose (principu: problema straipsnis / pasisakymas), arba domisi atskiromis Centrinės Azijos problemomis (pavyzdžiui, minėtas A. Malašenko pirmiausiai yra islamo, taip pat CA regione, ekspertas). Todėl disertacijoje autorius labiau rėmėsi Vakarų ir vietinių (Centrinės Azijos) mokslininkų analitinėmis įžvalgomis. Pastaruoju atveju pirmiausiai reikėtų kalbėti apie Kyrgyzstano ir Kazachstano atstovus, kadangi tik šiose CA valstybėse politologai gali pakankamai laisvai reikšti savo nuomonę. Iš tų ekspertų, su kuriais disertacijos autorius susipažino savo kelionių į minėtas šalis metu, jis galėtų išskirti Muratbeką Imanalievą ir Nurą Omarovą (abu iš Kyrgyzstano) bei Dosymą Satpayevą ir Muratą Laumuliną (abu iš Kazachstano). Kaip ir Rusijos CA tyrinėtojų atveju, šie analitikai daugiausia rašo nedidelius straipsnius, komentuodami karštus įvykius, o didesnių publikacijų beveik neturi. 5 Todėl pirminę svarbą studijos autoriui turėjo asmeniniai pokalbiai jam svarbiais klausimais. Lietuvoje susidomėjimas CA problemomis (ypač vidinėmis) yra itin menkas. Ilgamečių CA regiono ekspertų mūsų šalyje nėra. Kaip pradedančiuosius daugiau ar mažiau sistemingai besidominčius Centrinės Azijos problematika jo tyrinėtojus galima paminėti šios disertacijos autorių Vadimą Volovoj ir Ainį Razmą iš Vytauto Didžiojo universiteto. Taip pat iš dalies CA problemomis užsiima Egdūnas Račius, tačiau jo interesas yra specifinis, labiau susijęs su islamo raida šiame regione. Šiame kontekste kaip apibendrinančią galima vertinti Japonijos Tsukubos universiteto, kurio ekspertai jau kurį laiką bando gilintis į CA problematiką, 5 Pavyzdžiui: Муратбек Иманалиев, Сборник статей о Центральной Азии. Бишкек: Next Print, 2008, 194 с.; Нур М. Омаров, Государства Центральной Азии в эпоху глобализации: поиски стратегии развития. Бишкек: 2008, 252 с.; Мурат Т. Лаумулин, Центральная Азия в зарубежной политологии и мировой геополитике (Том V. Центральная Азия в XXI столетии). Алматы: КИСИ при Президенте РК, 2009, 440 с. Taip pat galima žiūrėti: Процессы политической модернизации на современном этапе: опыт стран Центральной Азии и Индии (коллективная монография под ред. К. И. Байзаковой, Ф. Т. Кукеевой). Алматы: КазНУ, 2009, 221 с.; Центральная Азия: гг. (монография под ред. Б. К. Султанова). Алматы: КИСИ при Президенте РК, 2010, 300 с.; Роль Казахстана в обеспечении мира и безопасности в Центральной Азии (материалы международной научно-практической конференции, 9-10 апреля 2010 г., Казахстан, Алматы). Алматы: 2010, 350 с. 8

10 atstovo Timuro Dadabayevo mintį, kad Centrinė Azija egzistuoja politiniame žemėlapyje, bet jos praktiškai nesimato akademiniame žemėlapyje. 6 Toks strategiškai svarbaus, perspektyvaus ir dinamiškai (tuo labiau sunkiai prognozuojamai) besivystančio regiono sąlyginis akademinis ignoravimas globaliu ir nacionaliniu (Lietuvos) mastu yra nedovanotinas. Kaip pažymi Pauline Jones Luong, po nepriklausomybės gavimo CA šalys susidūrė su panašiais politinio ir ekonominio perėjimo nuo valstybinio socializmo ir naujo valstybingumo kūrimo bei konsolidavimo iššūkiais. Todėl jos [ ] yra natūrali konkuruojančių aiškinimų, susijusių su institucine geneze ir raida bei režimų kaita, testavimo ir plėtojimo laboratorija. 7 Kaip buvo minėta anksčiau, didžiausio dėmesio reikalauja vidiniai CA valstybių socio-politiniai ir socioekonominiai procesai, kurie šiame darbe buvo tiriami, derinant nacionalinę ir regioninę prieigą (tai yra žiūrint į Centrinę Aziją kaip į vientisą regioną, ir tuo pat metu analizuojant atskiras jo šalis) 8. CA valstybės susiduria su daugybe problemų, kurios neleidžia joms sėkmingai įsilieti į išsivysčiusių ir modernių šalių gretas. Viena opiausių yra skurdas, kurio mastai vis dar dideli nepaisant to, kad atskiros regiono šalys turi daug gamtinių išteklių, prekyba kuriais neša į biudžetą ženklų pelną. Tačiau šis pelnas dažniausiai atitenka autoritariniam elitui ir praktiškai nepasiekia eilinių gyventojų. Kita vertus, galima spėti, kad Centrinės Azijos valstybėse vyraujantis autoritarizmas nėra pati svarbiausia regiono problema, trikdanti jo sėkmingą raidą. Manytina, kad esminis trukdys šiuo atveju yra politinio stabilumo jose stoka, o autoritarizmas šiuo atveju yra labiau pastarosios problemos išdava (nepakankamai vykęs jos sprendimas, nulemtas istoriškai susiklosčiusių vietinių valdymo tradicijų ir kitokių faktorių) nei lemiama (nors tokio pobūdžio, koks jis yra dabar svarbi) jo priežastis. Kad užfiksuota 6 Timur Dadabayev, Central Asia in the period of transformations: the tasks and perspectives. International Conference Institutes of Civil Society: the issues of sustainable development, democratic renewing and modernization of the country, September 2009, Bukhara. 7 Pauline Jones Luong, Institutional change and political continuity in Post-Soviet Central Asia: power, perceptions, and pacts. Cambridge, New York: Cambridge University Press, 2002, Nemažai analitikų (ypač vietinių) skeptiškai žiūri į Centrinės Azijos kaip vientiso regiono vertinimą (ypač vidiniai jo ekspertai), nes visų CA valstybių politinės, ekonominės, etninės ir kitokios realijos yra ganėtinai skirtingos. Tačiau disertacijos autorius mano, kad regioninė prieiga Centrinės Azijos analizės atveju vis tik gali būti taikoma. Mechanizmas bus paaiškintas vėliau. 9

11 politinio stabilumo problema yra labai rimta, pademonstravo tulpių revoliucija ir 2010 m. balandžio įvykiai Kyrgyzstane bei Andižano įvykiai Uzbekistane, jau nekalbant apie Tadžikistane vykusį pilietinį karą ir šiandien vykdomas karines operacijas prieš režimo oponentus. Taigi, be ilgalaikio politinio stabilumo yra iš esmės neįmanoma sėkminga socio-ekonominė ir socio-politinė Centrinės Azijos valstybių raida. 9 Todėl šios disertacijos objektas yra CA šalių politinis stabilumas, turintis vidinę ir regioninę dimensiją (jų vidaus stabilumas negali būti ištirtas be regioninio konteksto analizės). Disertacijos problema kraštutinio (kariniorevoliucinio) nestabilumo CA valstybėse (Kyrgyzstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas) apraiškos, aiškiai demonstruojančios rimtus jų sunkumus šioje srityje; galimas visų CA šalių politinių režimų žlugimas (nekonstitucinė kaita); geopolitiškai konkurencingas (konfliktinis) regioninis CA kontekstas kaip papildomas tikėtinos regiono valstybių destabilizacijos šaltinis bei sisteminio teorinio ir praktinio besiklostančios situacijos sprendimo trūkumas. Atitinkamai disertacijos tikslas yra nustatyti pagrindinę esamo ir potencialaus Centrinės Azijos valstybių nestabilumo priežastį (priežastis), detaliai atskleisti jos (jų) esmę ir pasiūlyti efektyvų ilgalaikio stabilumo CA šalyse užtikrinimo būdą (koncepciją). Įgyvendinti iškeltą tikslą, žinoma, galima, naudojant skirtingas teorines perspektyvas, susijusias su stabilumo sąvoka. Pastaroji yra labai įvairialypė ir todėl labai komplikuota. Žemiau disertacijoje parodyta, kokioje stadijoje yra politinio stabilumo tyrimai, ir pateiktas darbinis jo apibrėžimas, faktiškai turintis tris sudedamąsias dalis. Kadangi revoliucija reiškia radikalų pokytį, kuris yra esminė (ne)stabilumo koncepto charakteristika, o revoliucinis procesas apima didelę dalį šio reiškinio aspektų (jau nekalbant apie revoliucinius įvykius konkrečiai Centrinėje Azijoje kaip motyvą), disertacijoje politinis stabilumas pirmiausiai apibrėžiamas kaip revoliucijos ir objektyvios / 9 Šiuo atveju gali kilti tradicinis ginčas dėl to, koks reiškinys yra pirminis ekonominis išsivystymas ar politinis stabilumas (kas ką garantuoja). Tačiau Centrinės Azijos kontekste šis galvosūkis išsisprendžia pakankamai lengvai: ten ekonomika visiškai priklauso nuo politinės valdžios sprendimų, todėl politinis faktorius praktiškai turi pirminę reikšmę. 10

12 subjektyvios (psichologinės) socio-politinės ir socio-ekonominės nepasitenkinimo valdžia bazės, kaip revoliucijos atskiroje šalyje prielaidos ir sąlygos, nebuvimas. Tuo pat metu gilumine minėtos nepasitenkinimo valdžia bazės atsiradimo (ir atitinkamai revoliucijos įvykimo) priežastimi gali tapti silpnas institucinis ir etninis-pilietinis šalies valstybingumas, o taip pat bendras regioninis nestabilumas ir tiesioginis užsienio valstybių kišimasis į tiriamos šalies (šalių) vidinius reikalus. Atitinkamai iš pradžių darbe buvo detaliau aptartas revoliucijos (taip pat spalvotosios revoliucijos) fenomenas, ir parodyta, kad fundamentali bet kokios revoliucijos nebuvimo (suprask, politinio stabilumo) sąlyga yra tautiškai (tapatybiškai) ir instituciškai stipri valstybė. Todėl toliau buvo kristalizuota ir atskleista sėkmingo valstybės kūrimo (angl. nation-building) samprata. Su vidiniu politiniu stabilumu susijusį regioninį stabilumą elementariai galima apibrėžti kaip ginkluoto konflikto tarp valstybių arba tarp jų ir nevalstybinio subjekto (CA atveju, pavyzdžiui, Talibanas ir/ar Uzbekistano Islamo Judėjimas / UIJ) regione nebuvimą. Tačiau žiūrint plačiau, jį reikėtų suprasti kaip galios balanso ar galios hegemono regione (Centrinėje Azijoje), kaip jo šalių vidinio (politinio) ir su juo susijusio išorinio stabilumo garanto (turint omenyje tiek taikius ir konstruktyvius santykius tarp regiono valstybių, tiek pastarųjų sugebėjimą sėkmingai pasipriešinti agresyviems nevalstybiniams subjektams), egzistavimą. Pirminį dėmesį galios balanso/hegemono koncepcijoms skiria (neo)realistinė paradigma, kurios taikymas šiuo atveju yra adekvačiausias dar ir todėl, kad, kaip rodo praktika, pagrindiniai naujo didžiojo žaidimo (angl. the New Great Game) CA regione dalyviai Rusija, Kinija ir JAV vadovaujasi pirmiausiai Realpolitik nuostatomis (ES šiuo atveju yra labiau vertybinė nei kietoji galia, bet ir vaidina šiame žaidime bent jau kol kas labai ribotą vaidmenį). Disertacijos autoriaus nuomone, tokia kompleksinė prieiga prie stabilumo reiškinio tyrimo leidžia maksimaliai plačiai ir giliai atskleisti bendrą šio fenomeno esmę ir atlikti išsamią jo analizę Centrinės Azijos regione. 11

13 Darbe keliami šie uždaviniai: 1) Apibrėžti politinio stabilumo reiškinio tyrimų lauką bei pateikti darbinį politinio stabilumo sąvokos apibrėžimą; 2) Istoriškai apžvelgti revoliucijos studijų raidos etapus, atskleisti spalvotos revoliucijos fenomeno turinį, pateikti spalvotos revoliucijos apibrėžimą bei išsiaiškinti šio reiškinio ryšį su klasikine revoliucijos teorija; 3) Konceptualizuoti valstybės kūrimo teoriją, pirmiausiai suformuluojant valstybės apibrėžimą, išnagrinėti valstybės kaip tautinio-institucinio darinio kūrimo galimybes ir mechanizmus bei atrasti optimalų jos valdymo organizavimo principą; 4) Išanalizuoti valstybės kūrimo Centrinės Azijos šalyse proceso problemas ir specifiką, ištirti kraštutinio nestabilumo apraiškų regiono valstybėse ( tulpių revoliucija ir balandžio įvykiai Kyrgyzstane bei Andižano sukilimas Uzbekistane) priežastis, įvertinti potencialių revoliucinių procesų jose tikimybę bei apibrėžti ilgalaikio CA šalių stabilumo sąlygas; 5) Išanalizuoti užsienio galių (Rusijos, Kinijos, JAV ir ES) pozicijas, interesus, jų tarpusavio santykius bei galimos geopolitinės konfrontacijos perspektyvas Centrinėje Azijoje ir šiame kontekste įvertinti jų esamą bei potencialų vaidmenį, sprendžiant regiono stabilizavimo klausimą. Disertacijos hipotezė: Ilgalaikio Centrinės Azijos valstybių vidinio politinio stabilumo pamatas yra socio-politinio korporatizmo principo pritaikymas, organizuojant jų valdymo (sprendimų priėmimo) sistemą, bei galios balansas regione tarp Rusijos ir Kinijos kaip papildoma jo garantija. Pagrindiniai darbo ginamieji teiginiai: 1. Sėkmingas valstybės kūrimo (tautos etninės-pilietinės tapatybės bei valstybės kaip institucinio darinio konstravimo) procesas yra fundamentali bet kokios (klasikinės ar spalvotosios ) revoliucijos 12

14 (suprask, vidinio nestabilumo) atskiroje šalyje (ypač naujai susikūrusioje) prevencijos sąlyga. 2. Šalies valdantysis elitas yra pagrindinis subjektas, apsprendžiantis valstybės kūrimo procesą atskiroje šalyje (ypač neturinčioje istorinių valstybingumo tradicijų). 3. Socio-politinis korporatizmas yra optimaliausias valstybės valdymo (sprendimų priėmimo) sistemos, garantuojančios sėkmingą valstybės kūrimo procesą ir ilgalaikį stabilumą atskiroje šalyje, organizavimo principas (ypač patronatinio prezidentizmo sąlygomis). 4. Stabilumo stoka yra esminė CA šalių problema, tiesiogiai susijusi su rimtais jų sunkumais valstybės kūrimo srityje pirmiausiai su tuo, kad jose funkcionuoja suasmeninti grobuoniški (išskyrus Kazachstaną) patronatinio prezidentizmo režimai, kurių klaninis-egoisitinis pobūdis yra nesuderinamas su socio-politinio korporatizmo principu. 5. Pastarojo valdymo principo pritaikymas Centrinės Azijos valstybėse (pirmiausiai Kyrgyzstane, Uzbekistane, Turkmėnistane ir Tadžikistane, nes Kazachstane jis faktiškai veikia) turėtų tapti efektyviu jų stabilumo problemos sprendimo būdu ilguoju laikotarpiu. Sprendžiant gi iš dabartinių CA šalių politinės raidos tendencijų, joms (išskyrus Kazachstaną) bet kuriuo momentu gresia revoliucija, kurios šiuolaikinė forma yra spalvotoji revoliucija. 6. Regioninis stabilumas yra svarbi papildoma nacionalinio stabilumo Centrinėje Azijoje sąlyga, ir tikėtinas galios balansas tarp Rusijos ir Kinijos CA regione, paremtas jų konstruktyviu dvišaliu dialogu ir bendradarbiavimu regioninių organizacijų rėmuose, yra ilgalaikio regioninio Centrinės Azijos stabilumo garantija. Literatūros apžvalga. Literatūros politinio stabilumo tematika yra nemažai, ir centrine jos problema išlieka politinio stabilumo sąvokos apibrėžimas bei operacionalizavimas (jau neliečiant daugybės kitų su šiuo reiškiniu/procesu susijusių probleminių momentų). Termino apibrėžimo sunkumus savo aštunto 13

15 praeito amžiaus dešimtmečio darbuose bandė kompleksiškai analizuoti Claude as Ake, siūlantis suvokti politinį stabilumą kaip nesikeičiantį politinės struktūros funkcionavimą (elgesį), ir Leonas Hurwitzas, konstatavęs, kad vieningas politinio stabilumo apibrėžimo suformulavimas yra sunkiai įmanomas. 10 Savo ruožtu Palle as Svenssonas dešimtmečiu vėliau savo straipsnyje Stabilumas, krizė ir žlugimas: keletas pastabų dėl krizės koncepto politinėje analizėje 11 pažymėjo, kad situacija analizuojamoje srityje faktiškai nepasikeitė, tai yra daugumos ekspertų pripažintas politinio stabilumo apibrėžimas taip ir neatsirado. Jis politinį stabilumą pasiūlė suvokti kertinių politinio režimo charakteristikų rėmuose, kas iš esmės artimai persidengia su L. Hurwitzo politinės struktūros stabilumo koncepcija. Richardas Jong-A-Pinas 2008 m. pasirodžiusioje studijoje Essays on Political Instability: Measurement, Causes and Consequences 12 pasistengė išskirti visus įmanomus politinio stabilumo aspektus ir kiekybiškai juos išmatuoti. Tačiau jo tyrimo centre yra tik keli (ekonominis, globalizacijos, demokratijos, etninės prievartos ir terorizmo) politinio stabilumo aspektai. Trumpai sakant, vieningo atsakymo į klausimą, kaip apibrėžti politinį stabilumą tarp akademikų ligi šiol nėra. Todėl kiekvienas šio labai komplikuoto reiškinio tyrinėtojas šiuo metu faktiškai pats apibrėžia teorinius rėmus, kuriuose tyrinės savo politinio stabilumo variantą, iš esmės stengdamasis arba kiek įmanoma detaliau atskleisti vieno ar kelių politinio stabilumo aspektų reikšmę bendro jo paveikslo kontekste, arba pateikti kuo labiau apibendrinantį politinio stabilumo apibrėžimą (dažniausiai naudojama klasikinė politinės struktūros/režimo stabilumo prieiga). Disertacijoje stabilumą buvo nuspręsta tirti, naudojant trejas teorines prieigas kaip, studijos autoriaus nuomone, geriausiai 10 Claude Ake, A Definition of Political Stability. Comparative Politics, Vol. 7, No. 2 (Jan., 1975), pp ; Leon Hurwitz, Contemporary Approaches to Political Stability. Comparative Politics, Vol. 5, Issue 3, 1973, pp Palle Svensson, Stability, Crisis and Breakdown: Some Notes on the Concept of Crisis in Political Analysis. ECPR Workshop on The Stability and Instability of Democracies, March < [Žiūrėta ]. 12 Richard Jong-A-Pin, Essays on Political Instability: Measurement, Causes and Consequences. The Netherlands: Print Partners Ipskamp, 5 june 2008, 150 p. < [Žiūrėta ]. 14

16 atskleisiančias šios problemos esmę Centrinės Azijos valstybėse. Pirmiausiai tai revoliucijos teorija, taip pat ją iš apačios praplečianti valstybės kūrimo teorija ir pagaliau realistinė paradigma, leidžianti įvertinti CA šalių stabilumo problemą tarptautiniu lygmeniu. Revoliucijos studijos irgi yra labai komplikuotos. Jų atstovai, kaip ir politinio stabilumo atveju, bando kristalizuoti revoliucijos sąvoką ir sukurti bendrą revoliucijos teoriją. Tačiau jie susiduria su panašaus pobūdžio problemomis (revoliucija kaip įvairialypis procesas), ir todėl revoliucijos teorija vis dar išlieka fragmentuota. Šiuo metu sąlyginai išskiriamos trys jos akademinės kartos (etapai): istorinė-aprašomoji, kurios atstovai (Lyfordas P. Edwardsas, George as Sawyeras Pettee, Crane as Brintonas ir kiti 13 ), apsiribodami taip vadinamomis didžiosiomis revoliucijomis (angl. Great Revolutions Anglijos, Prancūzijos, Amerikos ir Rusijos), visų pirma detaliai aprašinėjo, o ne analizavo revoliucijas; bendros (angl. general) revoliucijos teorijos kūrėjų karta, kurios pagrindiniai autoriai, naudodami pirmiausiai ekonominępsichologinę prieigą (logiką), stengėsi sukurti visaapimančią (turinčią universalią aiškinamąją galią) revoliucijos teoriją 14, bei struktūrinė revoliucijos studijų karta, labiausiai siejama su Theda Skocpol (taip pat su Jeffrey iu Paige u ir Charlesu Tilly iu), kuri, plėtodama Barringtono Moore o ir Erico Wolfo idėjas, savo garsioje studijoje States and Social Revolutions 15 sukūrė struktūrinį revoliucijos modelį, kurio esmę sudaro įvairių struktūrų (tokių kaip klasė, valstybė ir kitų) tarpusavio santykis. Tačiau visi antros ir trečios revoliucijos studijų kartos atstovų pateikti sisteminiai revoliucijos aiškinimai turi akivaizdžių trūkumų, pirmiausiai susijusių su per dideliu abstrakcijos (realybės supaprastinimo) lygiu bei pagrindinių siūlomų teorijų konceptų operacionalizavimo problema. Pastaruoju metu pradeda formuotis jau ketvirtoji 13 Lyford Edwards, The Natural History of Revolution. Chicago: University of Chicago Press, (1927) 1970, xxi, 229 p.; George S. Pettee, The Process of Revolution. New York: Harper & Brothers, 1938, 167 p.; Crane Brinton, The Anatomy of Revolution. New York: Vintage, 1938, 326 p. 14 Į bendrų (angl. general) revoliucijos teorijų statusą pretenduoja: Chalmers Johnson, Revolutionary Change. Boston: Little Brown and Co., 1966, 191 p.; James C. Davies, Toward a Theory of Revolution. American Sociological Review, Volume 27, No. 1 (February 1962), pp. 5-19; Ted R. Gurr, Psychological Factors in Civil Violence. World Politics, Vol. 20, 1968, pp Theda Skocpol, States and Social Revolutions. Cambridge: Cambridge University Press, 1979, 407 p. 15

17 revoliucijos studijų karta 16, kuri bando atkreipti dėmesį į ligi šiol mažiau tyrinėtus, bet revoliuciniam procesui svarbius, momentus (pavyzdžiui, visuomenės, kurioje įvyko ar gali įvykti revoliucija, kultūrinė aplinka ir tapatybė). Pagaliau, savotišku iššūkiu revoliucijos tyrinėtojams tapo spalvotųjų revoliucijų fenomenas, kuris turėtų būti įdomus būtent ketvirtos revoliucijos studijų kartos atstovams ir kurio sisteminė analizė irgi yra tik užuomazgų stadijoje. Spalvotosios revoliucijos teorijos pradininku galima vadinti Gene ą Sharpą, parašiusį savotišką spalvotosios revoliucijos pažinimo vadovėlį pavadinimu Nuo diktatūros prie demokratijos. Tačiau dabartiniu metu didžiausią dėmesį spalvotųjų revoliucijų analizei skiria postsovietinės erdvės valstybių (pirmiausiai Rusijos) akademikai, vienas žinomiausių iš kurių yra Sergejus Kara-Murza. 17 Savo tyrimuose jie koncentruojasi į spalvotųjų revoliucijų pagrindinių bruožų išskyrimą ir jų vykdymo bei prevencijos specifiką, bet šiame tyrimų lauke vis dar yra nemažai spragų. Disertacijoje pirmiausiai buvo istoriškai apžvelgti revoliucijos studijų raidos etapai. Vėliau buvo detaliau aptartas spalvotosios revoliucijos fenomenas (visų pirma, jos postmodernus vykdymo mechanizmas) ir atrastas ryšys tarp klasikinės ir spalvotosios revoliucijos teorijų, pabrėžiant ankstesnių ir spalvotųjų revoliucijų priežasčių vienodumą (objektyvi / subjektyvi socio-politinė ir socio-ekonominė nepasitenkinimo valdžia bazė) bei stiprios valstybės, kaip pagrindinės bet kokios revoliucijos prevencijos priemonės, sukūrimo svarbą. Valstybės kūrimo koncepcija gimė XX a. viduryje kartu su dekolonizacijos procesu, ir tuomet buvo suformuluotos pagrindinės jos prielaidos. Pradiniame tyrimų toje srityje etape akademikai bandė išsiaiškinti kaip geriau vakarietišką naujos valstybės kūrimo patirtį perkelti į naujai nepriklausomas 16 Šiame kontekste siūloma žiūrėti, pavyzdžiui: Jack A. Goldstone, Toward a Fourth Generation of Revolutionary Theory. Annual Review of Political Science, 4, 2001, pp ; John Foran, Theories of Revolution Revisited: Toward a Fourth Generation? Sociological Theory, Vol. 11, No. 1. (Mar., 1993), pp Сергей Кара-Мурза, Революции на экспорт. Москва: «Алгоритм», ЭКСМО, 2006, 528 с.; Сергей Кара-Мурза, Оранжевая Мина. Москва: «Алгоритм», 2008, 240 с.; Джин Шарп, От диктатуры к демократии. Концептуальные основы освобождения < [Žiūrėta ]. 16

18 nevakarietiškas šalis. Galima sakyti, kad vienu iš valstybės kūrimo problematikos plėtojimo pradininkų tapo Karlas Deutschas. 18 Tuo metu faktiškai buvo pripažinta, kad tiesmukiškas europietiškos ar kokios kitos patirties valstybės kūrimo srityje perkėlimas į kitokių (kultūrinių, etninių, ekonominių ir taip toliau) sąlygų dirvą yra neefektyvus: ši patirtis gali būti naudinga, bet būtina atsižvelgti į vietinę specifiką. Vėliau mokslinis susidomėjimas valstybės kūrimo klausimais ženkliai sumažėjo, tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje praktinis ir teorinis dėmesys šiai problemai vėl sustiprėjo šį kartą karinių intervencijų (pirmiausiai, Afganistane ir Irake) ir/ar taikos operacijų kontekste. Pastaruoju metu ekspertai bando atrasti receptą, kuris leistų efektyviai bent jau normalizuoti situaciją taip vadinamose žlugusiose šalyse (angl. failed states). 19 Kitaip tariant, šiandien į valstybės kūrimo problemą yra žiūrima labiau iš praktinės naudos ir techniniųinstitucinių pozicijų (kaip organizuoti rinkimus, kaip sukurti veiksmingą kariuomenę ir centrinę bei vietinę valstybės valdžią ir panašiai) negu iš akademinio taško. Vienas iš žinomiausių tyrimų šiame kontekste yra RAND Korporacijos paruošta studija The Beginner s Guide to Nation-building. 20 Tuo tarpu kiti svarbūs labiau teoriniai valstybės kūrimo koncepcijos aspektai (pavyzdžiui, nacijos ir tautos ryšio, kuriant vientisą pilietinę tapatybę, klausimas) ir su ja susiję teoriniai sunkumai (pavyzdžiui, kas yra valstybė, nacija ir tauta, ar galima kalbėti apie jų kūrimą ir taip toliau) tiriami atsietai nuo valstybės kūrimo koncepto analizės lauko (šią problematiką savarankiškai plėtoja nacionalizmo, konstruktyvizmo ir kitos teorijos). Ir nors yra bandymų apibendrinti visus su valstybės kūrimo problematika susijusius 18 Karl Deutsch ir William Foltz (sud.), Nationbuilding. New York: Atherton Press, 1963, 167 p. Taip pat galima žiūrėti: Charles Tilly (sud.), The formation of national states in Western Europe. Princeton: Princeton University Press, 1975, 711 p. 19 Jochen Hippler (sud., išversta Barry Stone), Nation-building: a key concept for peaceful conflict transformation? London: Pluto Press, 2005, xi, 202 p. Taip pat siūloma žiūrėti kitus J. Hipplerio darbus, pavyzdžiui: Jochen Hippler, Ethnicity, State, and Nation-Building Experiences, Policies and Conceptualization. 2002, 14 p. < [Žiūrėta ]. 20 James Dobbins et al., The Beginner s Guide to Nation-building. RAND National security research division, Prepared for the Smith Richardson Foundation, 2007, 284 p. < [Žiūrėta ]. 17

19 tyrimus po vienu stogu (pavyzdžiui, Jocheno Hipplerio išleista knyga Nation-building: a key concept for peaceful conflict transformation? ), tenka konstatuoti, kad šiuo metu nėra sisteminio požiūrio į valstybės kūrimą. Norint jį suformuoti, reikėtų pirmiausiai suformuluoti darbinį valstybės kūrimo apibrėžimą bei dalimis sintezuoti atskirus teorinius požiūrius į šį reiškinį/procesą, kurie kompleksiškai atskleistų jo esmę. Darbe pateikiama atraminė valstybės kūrimo koncepcija, kuri apjungia savyje institucinį (administracinį) ir tautinį (etninį-pilietinį) valstybės sampratos aspektus bei pritaikoma CA realijų šioje srityje analizei. Kas liečia regioninio CA šalių stabilumo problemos aspekto tyrimą, tai šiuo atveju disertacijoje buvo remiamasi klasikinėmis (neo)realizmo prielaidomis (valstybės, jos intereso ir galios bei jų tarpusavio santykio sampratų primatas). Manytina, kad jų, skirtingai nuo valstybės kūrimo ir revoliucijos studijų problematikos, detaliau pristatinėti nėra prasmės, nes jos yra visiems puikiai žinomos iš tokių autorių kaip Hansas J. Morgenthau, Kennethas N. Waltzas, Robertas O. Keohane as, Johnas L. Gaddisas ir kitų šios studijų srities ekspertų darbų. 21 Darbo praktinė ir akademinė vertė. Pirmiausiai disertacija siūlo kompleksinį politinio stabilumo tyrimo būdą, kurio taikymas leidžia maksimaliai apimti šio reiškinio problematiką. Antra, atliktas darbas turėtų vertingai papildyti revoliucijos studijas, argumentuotai užakcentuodamas spalvotosios revoliucijos reiškinio, kurio sisteminiai akademiniai tyrimai tik įsibėgėja, ryšį su klasikine revoliucijos teorija ir detaliai atskleisdamas jo turinį (jau nekalbant apie jo aktualumą revoliucinių įvykių arabų pasaulyje kontekste). Trečia, darbe buvo detaliai analizuojamas valstybės kūrimo procesas, glaudžiai persidengiantis su nacionalizmo, valstybės valdymo ir kitomis teorijomis. Šiame kontekste svarbią pridėtinę vertę turi disertacijos išvada, teigianti, kad 21 Hans J. Morgenthau (pataisė Kenneth W. Thompson, iš anglų kalbos vertė Jaunius Petraitis), Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos. Vilnius: Margi raštai, 2011, 422 psl.; Kenneth N. Waltz, Realism and international politics. New York [N.Y.], London: Routledge, 2008, xiv, 361 p.; Robert O. Keohane (sud.), Neorealism and its critics. New York: Columbia Univ. Press, 1986, X, 378 p.; Robert O. Keohane ir Joseph S. Nye, Power and interdependence. New York: Longman, 1989, xix, 315 p.; John L. Gaddis, Strategies of containment: A critical appraisal of postwar American national security policy. Oxford, New York: Oxford Univ. Press, 1982, XV, 432 p. 18

20 tautinės tapatybės formavimosi procesas gali būti dirbtinai valdomas valstybės valdančiojo elito, kas ženkliai sustiprina socialinių konstruktyvistų akademines pozicijas. Taip pat būtina pabrėžti, kad disertacija yra savotiškas žingsnis į gylį korporatizmo kaip elitizmo ir pliuralizmo teorijų sintezės tyrinėjimo lauke, užakcentuojant korporatizmo socio-politinį aspektą, kuris šios srities tyrinėtojų yra dažnai nepagrįstai užmirštamas ar nepakankamai įvertinamas. Bendrai paėmus, disertacija iš esmės patvirtina pagrindines elitizmo teorijos prielaidas, tokiu būdu sustiprindama jos pozicijas akademiniame pasaulyje. Žiūrint iš praktinės pusės, darbas yra sistemingas požiūris į Centrinės Azijos problemas, pasiūlant stabilumo problemos jos valstybėse sprendimą, kuris vienaip ar kitaip gali būti pritaikytas realioje politikoje. Išskirti vidinius ir išorinius Centrinės Azijos stabilumo faktorius kaip tokius yra nesunku, ir dauguma regiono analitikų susidoroja su šia užduotimi. Tačiau ties tuo dažniausiai ir sustojama. Ypač tai liečia minėtus išorinius Centrinės Azijos ekspertus. Susidūrę su dimensijų įvairove ir specifiškumu bei patikimos ir objektyvios informacijos apie regioną trūkumu, jie retai kada bando prafiltruoti stabilumo faktorius ir pažiūrėti į juos kompleksiškai (o ne detaliau analizuoti atskirus aspektus atsietai nuo bendro konteksto) bei pasiūlyti konstruktyvią išeitį iš regione besiklostančios probleminės situacijos. Geriausiu atveju apsiribojama labai bendro pobūdžio patarimais. Paprastai konstatuojama, kad CA valstybės arba iš principo nėra pasiruošusios demokratinėms permainoms (dėl savo ilgamečių ypatingų politinio ir socialinio gyvenimo tradicijų), arba nėra pasiruošusios bent jau šiuo metu, tai yra kol jose funkcionuoja suasmeninti režimai, kuriems būdingas polinkis į autoritarizmą ir archajiškas sovietinis mąstymas. Apie kažkokius nedemokratinius išeities variantus praktiškai nėra kalbama, arba apie juos kalbama kaip apie a priori netinkamus. Tai yra sąlygota bendro tikėjimo demokratinio modelio universalumu, kas Centrinės Azijos atveju nėra teisinga. Būtent todėl disertacijos autorius kaip pagrindinio ar vieno iš pagrindinių politinio (ne)stabilumo aiškinimo instrumentų nepasirinko demokratinės paradigmos, faktiškai teigiančios, kad stabili valstybės raida yra tiesiogiai 19

21 priklausoma nuo jos politinės santvarkos demokratiškumo. Nei viena iš CA šalių nėra ir vidutiniu (ar net ilguoju) laikotarpiu greičiausiai netaps demokratinė ( demokratija su būdvardžiais nėra lygu demokratija 22 ). Tokiu būdu, laikantis demokratizacijos paradigmos aiškinamojo instrumento, Centrinės Azijos valstybės dabar ir ateityje turėtų būti a priori politiškai nestabilios. Būtent todėl, kaip teisingai pažymi K. Collins: Dauguma akademinių ir praktinių trečios demokratizacijos bangos atstovų labiausiai domėjosi demokratinių režimų kūrimu, ignoruodami fundamentalų jų stabilumo klausimą. [ ] Centrinės Azijos analizė verčia mus tyrinėti nedemokratines trajektorijas arba naujų autokratijų atsiradimą, arba režimų žlugimą. Iki paskutinio momento literatūros, analizuojančios režimų transformaciją [angl. transition literature disertacijos autoriaus pastaba], dėmesys šiam fenomenui buvo stebėtinai mažas [ ]. 23 Tačiau disertacijos autoriaus nuomone, atitinkama demokratizacijos teorijos šalininkų prielaida yra klaidinga, ir perėjimo prie grynos (vakarietiškos) demokratijos ir/ar demokratijos konsolidacijos prieiga, tiriant politinį stabilumą Centrinės Azijos regione, didžiąja dalimi yra neadekvati. CA šalys gali būti politiškai stabilios ir nevisiškai demokratinėmis sąlygomis, ir ši studija siūlo nedemokratinio stabilumo Centrinės Azijos valstybėse (geriausiu atveju, valdomos demokratijos forma, blogiausiu ganėtinai griežto autoritarizmo forma) koncepciją kaip iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai tai beskambėtų. Todėl disertacijoje pristatomas praktiškas ir neideologizuotas (regiono realijomis ir specifika, o ne išankstiniu vertybiniu nusistatymu besiremiantis), sisteminis (apjungiantis savyje visumą Centrinei Azijai gyvybiškai reikšmingų vidinių ir išorinių faktorių) ir tuo pat metu (kaip rodo Kazachstano pavyzdys) realiai pritaikomas ir veiksmingas požiūris į politinį stabilumą CA šalyse gali būti vertinamas kaip neabejotina praktinė ir teorinė naujovė Centrinės Azijos tyrimuose. Šiuo atveju taip pat būtina pabrėžti, kad 22 Žiūrėti: David Collier ir Steven Levitsky, Democracy With Adjectives : Conceptual Innovation in Comparative Research, Working Paper #230, August 1996, 43 p. < [Žiūrėta ]. 23 Kathleen Collins, Clan Politics and Regime Transformation in Central Asia. Cambridge: Cambridge University Press, 2006, 2,

22 darbe siūloma Centrinės Azijos stabilumo koncepcija yra makro lygmens rėminė konstrukcija (makrosociologinio ir makropolitinio pobūdžio), kurios kaip atraminės schemos pagrindu galima būtų atlikti detalesnę aptartų problemų ir klausimų analizę. Pagaliau, disertacijoje pakankamai detaliai aptariamas tokių galių kaip Amerika, Europos Sąjunga, Rusija ir Kinija interesų (saugumo ir energetinių) susidūrimas Centrinėje Azijoje, kas prisideda prie geresnio dabartinių (tikėtinų) tarptautinių procesų, vykstančių regione, supratimo. Disertacijoje buvo naudojami keli tyrimo metodai: pirmiausiai lyginamasis, iš dalies istorinis. Tam tikrais atvejais kaip analizės vienetas darbe buvo imamos ne atskiros Centrinės Azijos valstybės, o visas CA regionas. Tad galima teigti, kad jame buvo atlikta ir sąlyginė (regioninė) atvejo analizė. Taip pat pažymėtina, kad tyrimo metu labiau buvo remiamasi kokybine nei kiekybine metodologija, nes disertacijoje analizuojamos teorinės koncepcijos ir sampratos (stabilumas, revoliucija, elitas, nacija, tauta, valstybės kūrimas ir taip toliau) yra labai sunkiai kiekybiškai operacionalizuojamos, ir bandymai kažkaip efektyviai išspręsti šią problemą ženkliai išplėstų ir komplikuotų atliekamą tyrimą be tvirtos garantijos, kad sukurtas kiekybinio vertinimo mechanizmas duotų daugiau ar mažiau patikimus tyrimo rezultatus. Tuo pat metu svarbesni (konceptualiniai) studijos momentai atsidurtų antrame plane ir liktų neatskleisti. Kalbant apie naudotą literatūrą, galima pasakyti, kad studijoje pirmiausiai buvo naudojama akademinė analitinė medžiaga (straipsniai, knygos, konferencijų pranešimai), tai yra antriniai šaltiniai, taip pat statistiniai socioekonominio pobūdžio duomenys. Atskirais atvejais pateikiami ir interpretuojami oficialūs skirtingų šalių valdžios pareigūnų pasisakymai. Pagaliau, darbe dėstomos mintys remiasi asmeniniais pokalbiais, įvykusiais su įvairiais ekspertais ir paprastais gyventojais disertacijos autoriaus kelionių į Centrinės Azijos valstybes metu. Disertacijos dėstymo logika yra tokia. Pirmoje jos dalyje pristatoma politinio stabilumo sąvokos apibrėžimo problematika, pagrindžiant autoriaus 21

23 pateikiamą politinio stabilumo apibrėžimą. Jo centre yra trys teorinės prieigos: pirmiausiai revoliucinė, o taip pat valstybės kūrimo ir (neo)realistinė. Atitinkamai iš pradžių plačiau nagrinėjama revoliucijos teorija, detaliau išvystant spalvotos revoliucijos koncepciją. Vėliau kristalizuojama valstybės kūrimo samprata, kuri leidžia suprasti giluminius politinio stabilumo pamatus. Antroje disertacijos dalyje aptariamos Centrinės Azijos valstybėse egzistuojančios institucinės-funkcinės, tapatybės ir kitokios valstybingumo kūrimo(si) problemos, ieškant optimalaus jų sprendimo būdo (socio-politinis korporatizmas). Pagaliau, kadangi vidinis šalies stabilumas neatsiejamas nuo išorinio (tarptautinio) stabilumo, trečioje studijos dalyje, remiantis (neo)realistinės paradigmos prielaidomis, kaip (de)stabilizacinis faktorius Centrinės Azijos valstybių atžvilgiu tiriamas CA regioninis didysis žaidimas tarp JAV, ES, Rusijos ir Kinijos. 22

24 I. Politinio stabilumo sąvokos problemiškumas bei apibrėžimas ir valstybė kaip jo pagrindas 1. Politinio stabilumo termino apibrėžimo problemos ir revoliucinis jo supratimas Stabilumo kaip reiškinio problematika sulaukė nemažo akademinio dėmesio, pradedant nuo politinės filosofijos klasikų. Tačiau politinio stabilumo sąvoka išlieka labai probleminė. Jos problemiškumas turi iš karto keletą tarpusavyje susijusių aspektų. Pirma, politinį stabilumą nelengva apibrėžti kaip tokį. Tai yra labai įvairiapusis reiškinys, todėl sunku nustatyti jo giluminę reikšmę, tai yra indikatorius, kuriuos būtina analizuoti, kad būtų iki galo atskleista jo esmė. Turint omenyje faktą, kad tų indikatorių realiai ir potencialiai yra tikrai daug (pavyzdžiui, R. Jong-A-Pinas išskiria net dvidešimt penkis tokius indikatorius 24 ), juos labai sudėtinga sujungti į vieną bendrą ir tuo pat metu pakankamai paprastą bei visiems priimtiną terminą. Tačiau net jeigu tai pavyktų padaryti, iš karto kyla kita problema: kaip apibrėžti ir operacionalizuoti sukurto apibrėžimo sudedamąsias dalis. Kaip pažymi L. Hurwitzas: Nors literatūroje egzistuoja tam tikras sutarimas dėl platesnės termino reikšmės, painiava atsiranda dėl nesutarimų, susijusių su sąvokų, naudojamų stabilumo apibrėžime, reikšme; taip pat nėra konsensuso dėl pastarųjų sąvokų operacionalizacijos. 25 Savo ruožtu, su operacionalizacija yra glaudžiai susijusi ir politinio stabilumo matavimo laike problema. Kitaip tariant, politinis stabilumas yra labiau dinamiškas, nei statiškas fenomenas (labiau procesas nei reiškinys), ir šiuo atveju natūraliai kyla klausimas, kas yra ilgalaikis politinis stabilumas? Šiame kontekste politinio stabilumo teoretikai yra linkę atskirti sisteminį politinį stabilumą (arba politinės sistemos stabilumą) ir, pavyzdžiui, vyriausybės stabilumą. Jų argumentas yra toks, kad, jeigu dažnai keičiasi ministrų kabinetas, tai nedaro principinės įtakos demokratinei ar bet kokiai 24 Jong-A-Pin, Hurwitz,

25 politinei sistemai, veikiančiai atskirai paimtoje valstybėje, kuri (politinė sistema) tokiu atveju gali išlikti stabili. Atitinkamai, politinis nestabilumas yra fundamentalus sisteminis pokytis. Kaip, pavyzdžiui, savo straipsnyje Politinio stabilumo apibrėžimas aiškina C. Ake 26, egzistuoja politinė struktūra, kuri veikia pagal tam tikras normas arba tiesiog žaidimo taisykles 27 (formalias ir/ar neformalias). Jeigu šios normos pasikeičia, galima sakyti, kad įvyko struktūrinis (sisteminis) pokytis, tai yra politinis stabilumas žlugo. Tuo pat metu autorius kalba apie adaptacinį ir neadaptacinį nukrypimą nuo normų (angl. adaptive and non-adaptive deviance). Adaptacinis nukrypimas įvyksta tada, kai normos pasikeičia, atsižvelgiant į besiklostančias aplinkybes. Neadaptacinis nukrypimas reiškia normų pažeidinėjimą, jam netampant normų kaitos (iššūkio adaptacijos) priežastimi. Pagrindinis klausimas šiuo atveju yra toks: ar adaptacinis nukrypimas prilygintinas politiniam nestabilumui? Praktiškai problemą galima iliustruoti, pavyzdžiui, taip: gyvenimo realijos (nesigilinant į jų pobūdį) paskatino pailginti tam tikros demokratinės valstybės prezidento kadenciją nuo penkerių iki septynerių metų, kas buvo užfiksuota šios valstybės Konstitucijoje ir neiššaukė jokių visuomenės protestų. Įvyko rimtas norminis pokytis, bet ar jis yra politinio nestabilumo įrodymas, juk demokratija lygtais ir nežlugo. Šiuo atveju galima pasakyti, kad pokytis buvo nefundamentalus, tačiau tuomet iš karto reikia paaiškinti, koks normų ( žaidimo taisyklių ) pokytis yra fundamentalus (tam reikia išskirti pagrindinius politinės sistemos indikatorius, bet vėl gi neaišku, kurie iš jų yra pagrindiniai ir kiek sėkmingai jie gali būti operacionalizuoti). Kaip reziumuoja minėtas R. Jong-A-Pinas: Bendrai paėmus, apie politinį nestabilumą daug kalbama, ir apibrėžiamas jis yra politinės sistemos pasikeitimų ar iššūkių jai kontekste. Be to, kad egzistuoja daugybė politinio stabilumo apibrėžimų, tiek pat neaiškumo yra politinio nestabilumo matavimo srityje. Priežastis yra ta, 26 Claude Ake, A Definition of Political Stability. Comparative Politics, Vol. 7, No. 2 (Jan., 1975), pp Apie normų (arba institucijų ) teigiamą/neigiamą įtaką politiniam stabilumui papildomai siūloma žiūrėti: Hans Keman, Political Stability in Divided Societies: A Rational-Institutional Explanation. Australian Journal of Political Science, Vol. 34, No. 2, 1999, pp

26 kad politinės sistemos pasikeitimai ir iššūkiai jai gali būti skirtingų formų. 28 Be to, tie iššūkiai revoliucijos, perversmai, maištai, vyriausybių kaita ir taip toliau dažniausiai turi skirtingą efektą skirtingomis sąlygomis. Tačiau tai dar ne galutinis sąrašas probleminių momentų, susijusių su politinio stabilumo apibrėžimo sunkumais. Pirma, galima išskirti keletą politinio stabilumo dimensijų: pavyzdžiui, elito (ne)stabilumas, partinės sistemos (ne)stabilumas, vyriausybių (ne)stabilumas ir taip toliau, kurių įvairovė komplikuoja sąvokos vientisumo problemos sprendimą. Antra, vienas pagrindinių politinės sistemos stabilumo garantų, savaime suprantama, yra palankus visuomenės požiūris į politinio režimo tipą, valdžią kaip tokią ir į jos vykdomą politiką. Šiame kontekste politinis stabilumas yra sunkiai atskiriamas nuo ekonominio stabilumo ir masių psichologijos (to, kaip visuomenė suvokia valstybės situaciją, kuri realiai gali būti kitokia, nei mano žmonės), kas dar labiau komplikuoja politinio stabilumo apibrėžimo užduotį. Trečia, politinis stabilumas pirmiausiai yra, jeigu taip galima pasakyti, nacionalinė sąvoka, tai yra vidaus politikos terminas. Tačiau akivaizdu, kad destabilizuoti situaciją šalyje gali ir išorinės aplinkos pokyčių faktorius. Jis gali pasireikšti kryptingai (kai viena valstybė ar valstybių grupė nori destabilizuoti situaciją kitoje valstybėje) arba atsitiktinai (kai pokyčiai pavyzdžiui, ekonominiai vienoje šalyje veda prie permainų/sunkumų kitoje), tačiau bet kuriuo atveju jis šiandieninėmis globalizacijos sąlygomis, kai vidinis valstybės gyvenimas yra praktiškai neatsiejamas nuo išorinės pasaulio raidos, yra labai svarbus. Tokiu būdu, vidaus politinio stabilumo analizė dar turi mažiausiai regioninę dimensiją (jau nekalbant apie globalų lygmenį), kurios tyrinėjimas reikalauja dar kitų teorinių prieigų, tai yra tarptautinės politikos metodologinio instrumentarijaus. Atskira tema politinio nestabilumo įveikimo problema. Šiuo atveju svarbūs yra du momentai. Pirmas liečia požiūrį į stabilumą kaip tokį. Kaip pastaruoju atveju pažymi Ianas Lustickas: Tokie tyrinėtojai kaip Hegelis, Weberis ir Parsonsas analizavo socio-politinius vienetus kaip nuoseklias ir stabilias 28 Jong-A-Pin, 2. 25