BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS PERSPEKTYVOS: LINK DARNAUS VYSTYMOSI. Vytautas Vaznonis, Bernardas Vaznonis Lietuvos žemės ūkio universitetas

Transcription

1 ISSN Management theory and studies for rural business and infrastructure development Nr. 1 (25). Research papers. BENDROSIOS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS PERSPEKTYVOS: LINK DARNAUS VYSTYMOSI Vytautas Vaznonis, Bernardas Vaznonis Lietuvos žemės ūkio universitetas Po 2013 m. laukiami esminiai BŽŪP pokyčiai. Dėl PPO derybų mažės vieningos rinkos apsauga, numatomas bendrojo sektoriaus rėmimo sumažėjimas ir rėmimo kryptingumo pasikeitimai. Tyrimo tikslas įvertinti BŽŪP pokyčių veiksnius ir galimus tų pokyčių padarinius darnaus žemės ūkio vystymosi aspektu. Remiantis BŽŪP reformos bendrų krypčių ir alternatyvų analize daroma išvada, kad paramą vis labiau atsiejant nuo produkcijos tipo ir apimties, ūkininkai, darydami gamybos sprendimus, turės daugiau remtis aplinkosauginiais kriterijais, bus pasiekiami geresni viešųjų gėrybių kūrimo žemės ūkyje rezultatai. Raktiniai žodžiai: Bendroji žemės ūkio politika, darnus žemės ūkio vystymasis, viešosios gėrybės. JEL kodai: Q18, Q51, Q56. Įvadas Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), kaip vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos ekonominių ir politinių instrumentų, taikoma jau pusę amžiaus. Ji padėjo padidinti žemės ūkio gamybos našumą, stabilizuoti žemės ūkio rinkas, palaikyti maisto kainų mažmeninėje prekyboje pastovumą, pagerinti kaimiškų vietovių gyventojų gyvenimo sąlygas. BŽŪP turi tapti darnaus teritorinio vystymosi įrankiu. Kartu BŽŪP privalo užtikrinti, kad ES žemės ūkis būtų konkurencingas, lyginant su subsidijuojamu JAV, Japonijos ar Europos Laisvosios prekybos asociacijos šalių žemės ūkiu. Modernus ES šalių žemės ūkis turi užtikrinti vartotojų aprūpinimą maistu ir padėti išmaitinti vis didesnį pasaulio gyventojų skaičių. Pastaraisiais metais BŽŪP palaipsniui kreipiama realizuoti strategijos socialinio ir ekonominio vystymosi strategijos Europa 2020 prioritetus, prisidėdama prie klimato pokyčių neigiamų padarinių mažinimo, inovacijų skatinimo, naujų darbo vietų kūrimo. Šiuo metu vyksta diskusija dėl esminio BŽŪP pertvarkymo krypčių ir priemonių. Nors ji buvo nuolat reformuojama, tačiau kai kurie mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jos priemonės vis dar iškreipia ekonomiką, teikia pajamų turtingesniems ūkininkams, diskriminuojant smulkiuosius žemės ūkio gamintojus. Daug diskusijų kelia dabartinis Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto paskirstymas atsižvelgiant į Europos Sąjungos plėtros procesus, mokėjimų apimčių šalims susiejimas su praėjusių laikotarpių mokėjimais. Pastangoms reformuoti Bendrąją žemės ūkio politiką priešinasi pagrindiniai dabartinės žemės ūkio politikos naudos gavėjai šalys, iš BŽŪP politikos gaunančios daugiau nei mokančios, stambieji ūkininkai, žemės savininkai. Būsima BŽŪP reforma turės didžiulę įtaką ir Lietuvos žemės ūkiui. Ji gali iš esmės pakeisti ūkininkavimo žemės ūkyje sąlygas. 231

2 Tyrimo tikslas įvertinti BŽŪP pokyčių po 2013 m. veiksnius ir galimus tų pokyčių padarinius darnaus žemės ūkio vystymosi aspektu. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai: įvertinti iki šiol taikytas BŽŪP priemones; nustatyti pagrindinius veiksnius, darančius įtaką BŽŪP pokyčiams po 2013 m., atskleisti šių pokyčių kryptis ir jų poveikį darniam žemės ūkio vystymuisi. Tyrimo objektas Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika. Tyrimo metodika. Iškeltai problemai tirti ir teoriniams rezultatams gauti naudota ekonominės literatūros analizės ir sintezės bei loginės analizės ir sintezės metodai. Naudoti šaltiniai moksliniuose leidiniuose, konferencijų medžiagose paskelbti straipsniai, Europos Sąjungos teisės aktai. Bendrosios žemės ūkio politikos priemonių įvertinimas Nors Europos Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), lyginant su jos pirmąja esmine reforma 1992 m. 1, ženkliai pakito, tačiau ji vis dar iškreipia ekonomiką, teikia pajamų ir taip turtingiems ūkininkams, diskriminuojant smulkiuosius žemės ūkio gamintojus. Išmokos, susietos su pasėlių plotais ar auginamų gyvulių skaičiumi, o taip pat rinkos intervencijos mechanizmai, lemia nepagrįstus ES šalių konkurencinius pranašumus tarptautinėje prekyboje, skatina perprodukciją vidaus rinkoje bei sudaro prielaidas neefektyviam ES mokestinių pajamų naudojimui. BŽŪP politikos kryptys I ramstis Teisinis pagrindas Tarybos reglamentas Nr. 1782/2003 Ūkių pajamų palaikymas ir produkcijos gamybos rėmimas II ramstis Teisinis pagrindas Tarybos reglamentai Nr. 1257/1999, Nr. 1783/2003, Nr. 1698/2005 Kaimo plėtros politika Priemonės Tikslas Palaikyti žemės ūkio produktų kainas, ūkių pajamas ir žemės ūkio produkcijos gamybą. Rinkos intrevencijos mechanizmai Viešas intervencinis supirkimas, eksporto subsidijos Išmokos susietos su gamybos apimtimi arba žemės plotu Išmokos už deklaruotus pasėlių plotus, karvių žindenių, ožkų, avių išmokos Tiesioginė pajamų parama Bendroji išmoka ūkiams, ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos Sukurti darnų ir tvarų kaimo vietovių ateities pagrindą, grindžiamą žemės ūkio daugiafunkciškumu, bei naujų pajamų šaltinių bei darbo vietų paieška, išsaugant kultūrą, aplinką ir kaimo vietovių paveldą. Subsidijos, didinančios ūkių produktyvumą Ūkių modernizavimas, pusiau natūrinių ūkių rėmimas Subsidijos, susietos su viešųjų gėrybių teikimu Agrarinės aplinkosaugos programos, išmokos ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, NATURA 2000 Pav. Bendrosios žemės ūkio politikos priemonių spektras Kaimo plėtros išmokos Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos, parama verslo kūrimui ir plėtrai, kaimo turizmo skatinimas, kaimo atnaujinimas 1 MacSharry reforma lėmė BŽŪP perėjimą nuo kainų ir rinkos reguliavimo politikos prie sistemos, kuria pirmiausiai buvo siekiama išlaikyti ūkininkų pajamas ir spręsti aplinkosaugos problemas. 232

3 Paveiksle pavaizduotas BŽŪP priemonių kryptingumas kairėje pusėje nurodomos priemonės, daugiau orientuotos į žemės ūkio konkurencingumo didinimą ir žemdirbių pajamų palaikymą, o dešinėje į darnų žemės ūkio vystymąsi ir viešųjų gėrybių kūrimą. Vertindami šiuo požiūriu matome, kad dalis antrojo ramsčio priemonių iš dalies orientuotos į pirmąją tikslų grupę. Parama žemės ūkiui per bendrosios išmokos ūkiui schemą sudaro didžiąją dalį (apie 60 proc.) visų ES biudžeto žemės ūkiui skiriamų lėšų (lentelė). Bendroji išmokos schema įvesta siekiant išmokas atsieti nuo gamybos (išmokų dydis nustatomas pagal istoriniu laikotarpiu gautas su gamyba susietas išmokas). Bendroji parama ūkiams buvo pradėta naudoti 2003 m. kaip kompensacija už ankstesnių subsidijų, susietų su tam tikros produkcijos gamyba, panaikinimą. Lentelė. BŽŪP išlaidos BŽŪP politikos priemonių grupėms m., mlrd. EUR Rinkos intervencija 8,1 4,9 4,2 Susietos subsidijos 17,9 6,3 5,6 Atsieta tiesioginė parama* 16,0 30,4 31,2 Antrasis blokas 7,7 10,9 10,5 * Daugiausia per bendrosios išmokos ūkiui schemą. Nors bendrosios ūkių išmokos formaliai yra atsietos nuo produkcijos gamybos, tačiau jos vis tiek iškreipia ekonomiką. Ši priemonė rinkai siunčia klaidingus signalus, neleidžia efektyviai naudoti gamybos išteklių. Ūkiai, kurie negalėtų būti gyvybingi laisvoje rinkoje, gali išsilaikyti versle, kadangi dalis jų išlaidų padengiama parama. Tai iškreipia rinką (rinkoje lieka neefektyvūs gamintojai) bei išlaiko gana aukštą dirbančiųjų žemės ūkyje lygį. Be to, bendrosios ūkių išmokos sumažina jaunų ūkininkų įsikūrimo galimybes, kadangi dėl paramos ūkio žemės kaina yra labai aukšta (Zahrnt, 2009). Argumentu už bendrosios išmokos schemos taikymą galėtų būti reikalavimas palaikyti gerą žemės aplinkosauginę būklę, tačiau kai kurie mokslininkai (Bohman, 1999) pažymi, kad žymiai efektyviau investuoti į tikslines aplinkosaugines priemones. Diskusijų kelia ir paramos ūkininkams apimtys. Per didelė parama ūkininkams lemia neigiamus socialinius efektus ne tik padidėja mokestinė našta kitiems ekonomiškai aktyviems gyventojams, bet ūkininkų pajamos nepagrįstai pasidaro aukštesnės už vidutines visų gyventojų pajamas. Pavyzdžiui, Lietuvoje 2008 m. žemdirbių namų ūkiuose pajamos siekė vidutiniškai 1036,4 Lt vienam namų ūkio nariui ir buvo 5 proc. didesnės už šalies vidutines vienam namų ūkio nariui tenkančias pajamas. Žemdirbių pajamos net 27,8 proc. buvo didesnės už vidutines kaimo gyventojų pajamas ir tik 3,5 proc. atsiliko nuo miesto gyventojų pajamų (Namų ūkių..., 2009). Be to, reikėtų įvertinti ir žemdirbių valdomą nekilnojamąjį turtą 233

4 įvairius įrenginius, ūkių pastatus, žemę. Sunku rasti paaiškinimą, kodėl ir taip turtingus žmones reikia remti. Kita priežastis, kodėl abejojama dėl bendrosios išmokos ūkiams schemos efektyvumo tai, kad vargingiausi ūkiai iš paramos pasipelno palyginti nedaug 20 proc. paramos gavėjų gauna 80 proc. bendrųjų išmokų ūkiams. Jei parama siekiama sumažinti skurdą, tuomet ji turėtų būti nukreiptai tiesiogiai skurdo mažinimui, o ne būti susieta su žemės ūkio veikla ar žemės nuosavybe (Zahrnt, 2011). Daug diskusijų kelia dabartinis Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto paskirstymas atsižvelgiant į Europos Sąjungos plėtros procesus, mokėjimų apimčių šalims susiejimas su praėjusių laikotarpių mokėjimais. Siekiant dabartinių BŽŪP tikslų, vis svarbesnės tampa antrajam ramsčiui priklausančios priemonės. Bendrosios žemės ūkio politikos pokyčiai nuo 2013 m. ir jų veiksniai Ligšiolinės BŽŪP reformos pasireiškė žemės ūkio ir kaimo rėmimo priemonių keitimu, išlaikant pastovų rėmimo lygį. Reformų pagrindas buvo rėmimo atskyrimas nuo gamybos (angl. decoupling), aiškinamas siekimu minimizuoti pajamų rėmimo deformuojantį poveikį žemės ūkio rinkoms. Kitas svarbus ligšiolinių reformų bruožas vis dar sąlyginai aukšta vieningos vidaus rinkos apsauga ir didelė ingerencija į žemės ūkio produktų kainų lygį ir stabilumą. Nuo 2014 m. įsigaliojant naujai ES biudžeto struktūrai, galima tikėtis ženklių permainų ir ES žemės ūkio politikoje. Būsimos reformos gali ne tik apriboti vieningos rinkos apsaugą (PPO derybų efektas), bet ir sumažinti bendrąjį sektoriaus rėmimą dėl ES žemės ūkio biudžeto apribojimo tendencijų. ES šalių pozicijos dėl būsimų BŽŪP reformų gana skirtingos. Didžioji Britanija, Olandija, Danija ir Švedija pasisako už radikalų ES finansinės paramos žemės ūkiui mažinimą ir didesnį rėmimą iš nacionalinių lėšų. Naujosios ES šalys siekia išlaikyti tą patį paramos žemės ūkiui ES mastu lygį. Jos atkreipia dėmesį į pavojų, kad dėl skirtingų finansinių šalių galimybių žemės ūkio rėmimas bus labai nevienodas, o tai deformuos konkurencijos sąlygas vieningoje ES rinkoje. Be to, neturtingesnėse šalyse kaimiškų vietovių vystymo poreikiai yra labai dideli. Stodamos į ES, naujosios šalys pagrįstai tikėjosi, kad kaimiškų vietovių vystymo didžiąją kaštų dalį prisiims ES biudžetas, kurio svarbi funkcija yra ekonominės ir socialinės sanglaudos palengvinimas. Lietuvos pozicijoje dėl Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatų 2013 m. išdėstytas pageidavimas išlaikyti tiesiogines išmokas, kaip žemdirbių pajamų palaikymo ir stabilizavimo priemonę (ypač vietovėse, turinčiose specifinių trikdžių ūkininkauti), ir suvienodinti jų lygį ES mastu. Tiesioginės išmokos turi skatinti viešųjų gėrybių, už kurias neatlygina rinka, teikimą visuomenei, o jų dydis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į skirtingas ūkininkavimo sąlygas regionuose. Dalį tiesioginių išmokų rekomenduojama sieti su gamyba. Būsimų reformų dominuojantis elementas bus stipresnis paramos kryptingumas, reikalaujant tam tikrų veiksmų (angl. targeting). Skirtingai nei anksčiau, kainų mažėjimas gali būti nebekompensuojamas tiesioginėmis išmokomis. Tai tu- 234

5 rės neigiamą įtaką anksčiau padarytų gamybinių investicijų atsiperkamumui. Dėl to galimi ekonominiai praradimai ir net bankrotai tiek ūkio, tiek ir viso sektoriaus lygiu. Nuo 2014 m. BŽŪP mokėjimai vis labiau bus skirstomi per nacionalinius vokus, t. y. BŽŪP fondus, kuriuos šalys narės gali išleisti su tam tikra veiksmų laisve (Tangermann, 2011). Šiuo metu naudojami nacionaliniai vokai daugiausia nustatomi remiantis praėjusių laikotarpių mokėjimais, tačiau tokie mokėjimai yra mažai susiję su BŽUP tikslų įgyvendinimu. Reforma siekiama pakeisti dabar egzistuojančių BŽŪP ramsčių struktūrą (The CAP..., 2010). Tai įgyvendinama jau nuo 2003 m., kai remiantis moduliacijos principu daugiau paramos lėšų buvo pervesta iš pirmojo į antrąjį paramos ramstį (t. y. mažinant tiesiogines su gamyba susietas išmokas, sutaupytoji lėšų dalis perkeliama kaimo plėtros politikai finansuoti). Nuo 2007 m. dar labiau buvo sumažinta su produkcijos gamyba susieta parama, rinkos intervencija, ir padidintos bendrosios išmokos ūkiams bei su viešųjų gėrybių kūrimu susiję mokėjimai. Nuo 2013 m. dar labiau bus mažinamos su gamyba susietos tiesioginės išmokos ir daugiau skiriama žaliajam komponentui (angl. greening component ) (Tangermann, 2011). Kita svarstoma BŽŪP biudžeto struktūros alternatyva yra formuoti 2 naujus paramos blokus savarankiškąjį ir viešųjų gėrybių. Šalys narės, naudodamos savarankiškąjį bloką, galėtų finansuoti ir mažiau efektyvias bei rinką iškreipiančias priemones, tokias kaip bendrąsias išmokas ūkiams, pajamų rėmimą, susietuosius mokėjimus ir kt. Jos pačios galėtų laisvai perkelti pinigus iš savarankiškojo į viešųjų gėrybių bloką. Savarankiškasis blokas palaipsniui turėtų būtų panaikintas, o viešųjų gėrybių vis labiau plėtojamas. Antrajam blokui priklausančios priemonės būtų tiesiogiai susietos su viešųjų gėrybių kūrimu žemės ūkyje. Žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo skatinimui ES Bendrojoje žemės ūkio politikoje skiriamas vis didesnis dėmesys. Jų teikimo ekonominio reguliavimo poreikis grindžiamas rinkos ribotumų teorija 2 ir žemės ūkio daugiafunkciškumu. Žemės ūkio daugiafunkciškumas skirtingų žemės ūkio sistemos funkcijų realizavimas, siekiant pageidautino ekonominio, gamtosauginio, socialinio bei kultūrinio efekto. Mokslinėje literatūroje (Lankoski, 2003; Prestegard, 2003; Kallas, 2007; Mann, 2007; Randall, 2007; Vaznonis, 2009) žemės ūkis apibrėžiamas kaip daugiafunkcinis, kai jis be pagrindinės funkcijos, t. y. maisto, pluošto, pašarų, energijos žaliavų gamybos, atlieka vieną ar keletą kitų funkcijų. Žemės ūkio viešosiomis gėrybėmis gali būti laikomi apgyvendinti kaimo regionai, gyvybingos kaimo bendruomenės; gyventojų užimtumas ir stabilios pajamos; aprūpinimo maistu užtikrinimas ir jo kokybė; švarus vanduo bei dirvožemis, grynas oras; biologinė įvairovė, švarūs ežerai ir upės, klestinčios pelkės, gyvybingos miškų, jūrų ir pakrančių ekosistemos; turtingas kultūrinis kraštovaizdis; genetinės medžiagos įvairovės išsaugojimas; švarios aplinkos be pavojingų cheminių medžiagų išsaugojimas, teritorijos valymas nuo atliekų; materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugoji- 2 Rinkos ribotumų teorija žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ekonominio reguliavimo būtinumą pagrindžia tuo, kad esant teigiamiems žemės ūkio išorės efektams, žemės ūkio produktų paklausa atspindi ne visą žemės ūkio teikiamą naudą, o tai lemia išteklių paskirstymo neefektyvumą pagaminama per mažai produktų, sąlygojančių viešųjų gėrybių kūrimą. 235

6 mas ir regeneracija; kaimo vietovės kaip šalies infrastruktūros patrauklumo rekreacijai ir verslui išaugimas ir kt. (Pretty, 2001; Randall, 2007). Siekiant užtikrinti šių žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimą, parama žemės ūkiui yra būtina, tačiau ji turėtų būti kiek įmanoma tikslingesnė. Parama ypač svarbi ir dėl to, kad vykstant tarptautinės prekybos liberalizacijos procesams, lyginamųjų pranašumų žemės ūkio produkcijos gamyboje neturinčiose šalyse kartu su prekinės produkcijos gamyba gali sunykti ir viešųjų gėrybių teikimo sistema (Prestegard, 2004). Paramos žemės ūkiui būtinybė ir toliau grindžiama žemės ūkyje sukuriamais aplinkosauginiais efektais (Kallas, 2007, Zahrnt, 2011): 1) kaimo aplinkos ir kraštovaizdžio išsaugojimu; 2) bioįvairovės išsaugojimu; 3) kaimo vietovių gyvybingumo ir darnios plėtros palaikymu; 4) kova su globaliniu klimato atšilimu. Taip pat vis labiau akcentuojama didėjanti paklausa žemės ūkio viešosioms gėrybėms dėl augančių gyventojų pajamų, besikeičiančios aplinkosauginės savimonės, gyvenimo būdo (informacinės visuomenės plėtros sąlygomis vis daugiau žmonių gali gyventi ir dirbti kaimo vietovėse ir naudotis aplinkos viešosiomis gėrybėmis). Apibendrinant galima teigti, kad naujoji BŽŪP biudžeto struktūra, lyginant su esama, turėtų lemti geresnius paramos paskirstymo, viešųjų gėrybių kūrimo žemės ūkyje rezultatus. Tikimasi, kad tiesiogines išmokas vis labiau atsiejant nuo produkcijos tipo ir apimties, ūkininkai, darydami gamybos sprendimus, galės labiau vadovautis ekonominiais ir aplinkosauginiais kriterijais. Atsižvelgiant į poreikį, paramą, skirtą žemės ūkiui, tikslingai susieti su viešųjų gėrybių kūrimu, ateityje finansiniai vokai ES šalių žemės ūkiui vis labiau priklausys nuo žemės ūkio, miškų, Natura 2000 ir ekologinio ūkininkavimo valdų plotų. Argumentas dėl šių paramos skirstymo kriterijų žemės ūkio naudmenos, ypač ekologinio ūkininkavimo valdų plotas ir Natura 2000 teritorijos, sietinos su potencialiu viešųjų gėrybių kūrimu. Daugiausia lėšų turėtų būti skiriama vietovėms, kur viešųjų gėrybių poreikis yra didžiausias. Išvados 1. Šiuo metu egzistuojanti BŽŪP struktūra ir priemonės menkai prisideda prie BŽŪP tikslų įgyvendinimo. Net ir antrajam paramos blokui priklausančios priemonės nuolat kritikuojamos, o pirmajam blokui priklausančios priemonės prieštarauja bendriesiems ES biudžeto skirstymo principams, iškreipia tarptautinę prekybą, skatina perprodukciją vidaus rinkoje bei sudaro prielaidas neefektyviam ES mokestinių pajamų naudojimui. Rinkos intervencijos bei susietosios paramos priemonės nėra pateisinamos tarptautinės prekybos požiūriu, o bendrosios išmokos ūkiams nėra ekonomiškai pagrįstos. 2. BŽŪP reforma skatina intensyvios žemdirbystės ir centralizuoto maisto tiekimo pramonei sistemos transformaciją į darnų ūkininkavimą ir vietos rinkodarą. Parama žemės ūkiui vis daugiau atsiejama nuo gamybos ir vis labiau 236

7 siejama su žemės ūkio kuriamomis viešosiomis gėrybėmis. Paramos dydis ateityje labiausiai priklausys nuo žemės ūkio naudmenų plotų, kuriuose ekologiškai ūkininkaujama arba vykdomi kiti aplinkosauginiai įsipareigojimai. Literatūra 1. Bohman, M., Cooper, J., Mullarkey, D. (1999). The Use and abuse of multifunctionality. Economic research service, USDA, Washington D.C. [2009]. 2. Kallas, Z., Gomez-Limon, J. A., Arriaza, M. (2007). Are citizens willing to pay for agricultural multifunctionality? // Agricultural Economics. No Lankoski, J., Ollikainen, M. (2003). Agri-environmental externalities: a framework for designing targeted policies // European Review of Agricultural Economics, Vol. 30 (1). [2009]. 4. Mann, S., Wustemann, H. (2007). Multifunctionality and a new focus on externalities. The Journal of Socio-Economics, Namų ūkio biudžetai (2009). Lietuvos statistikos departamentas. 6. Prestegard, S. S. (2004). Multifunctional agriculture and the design of policy instruments: Application to the WTO negotiations on agriculture. Norwegian Agricultural Economics Research Institute, Centre of food policy, Oslo [2009]. 7. Pretty, J., Brett, C., Gee, D., Hine, R., Mason, C. (2001). Policy challenges and priorities for internalizing the externalities of modern agriculture // Journal of Environmental Planning and Management, Vol. 44 (2). 8. Tangermann, S. (2011). Direct payments in the CAP post Directorate general for internal policies. 34 p. direct%20payments_tangermann.pdf [ ]. 9. The CAP Towards 2020: Meeting the Food, Natural Resources and Territorial Challenges of the Future. Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions, Brussels, Vaznonis, B. (2009). Žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo reguliavimas ekonominės vertės pagrindu. Daktaro disertacija. Kaunas: Technologija. 11. Randall, A. (2007). A consistent valuation and pricing framework for non-commodity outputs: Progress and prospects // Agriculture, Ecosystems and Environment, No Zahrnt, V. (2009). Public Money for Public Goods: Winners and Losers from CAP Reform // European Centre for International Political Economy Working Paper, No. 08/ Zahrnt, V. (2011). A Guide to CAP Reform Politics: Issues, Positions and Dynamics. European Centre for International Political Economy working paper, No. 03/ [ ]. 237

8 THE PROSPECTS OF COMMON AGRICULTURAL POLICY: TOWARDS SUSTAINABLE DEVELOPMENT Vytautas Vaznonis, Bernardas Vaznonis Lithuanian University of Agriculture Summary Common Agricultural Policy (CAP) is criticized for its distortive and ineffective policy measures. Although the CAP has changed considerably, it still provides the support that distorts the market and creates unequal competition. Besides, the policy measures are not enough effective in reaching the CAP goals. Due to the increasing pressure of the WTO and the need to react to the new conditions, the CAP should change considerably after 2013 when the next long-term framework will come into force. The article analyses current CAP measures and the factors that have influence on the CAP reform. The purpose of the article is to reveal the possible changes of the CAP and their compliance with sustainable development principles. The EU support to agriculture will be further decoupled and linked to public goods creation. The support level will depend on agricultural land with organic farming or other environmental liabilities. Keywords: Common Agricultural Policy, sustainable development, public goods. JEL codes: Q18, Q51, Q