TEISINGUMAS PRIEÐ TEISËTUMÀ: PILIETINIO NEPAKLUSNUMO TEORIJA IR LIBERALIZMO FILOSOFIJA

Transcription

1 MOKSLINË MINTIS Gauta GRAÞINA MINIOTAITË Kultûros, filosofijos ir meno institutas TEISINGUMAS PRIEÐ TEISËTUMÀ: PILIETINIO NEPAKLUSNUMO TEORIJA IR LIBERALIZMO FILOSOFIJA Justice against Legality: Theory of Civil Disobedience and Liberal Political Thought SUMMARY The paper tackles the problem of civil disobedience in the context of the individual s relation to political authority. In the first half of the paper it is shown that the theoretical justification of civil disobedience is based on the liberal tradition of political philosophy (John Locke, Immanuel Kant). This is the tradition that is emphasizing the priority of moral equality and individual freedom over other political values. Of particular importance in the genesis of the idea of civil disobedience is the Kantian social philosophy. The main demands of civil disobedience, such as the nonviolent nature of the acts of disobedience, their publicity, and violation of a law while paying respect to the law in general, are all based on the Kantian conception of the human person as an end in itself. The second half of the paper is an examination of the ways the classical liberal ideas of political duty have been transformed in the works of such practitioners of civil disobedience as Henry Thoreau and Mohandas Gandhi. The paper concludes with an analysis of the concept of civil disobedience in John Rawls theory of justice as fairness. Rawls, in developing the liberal ideas of Locke and Kant, considers civil disobedience as a normal feature of developed constitutional democracies, as an offshoot of developed political culture. Civil disobedience is a particular form of political action aimed at influencing political decision-making and protecting individual rights from the encroachments of democratic politics. It appeals to the shared principles of political justice or, in the Kantian idiom, to the regulative social ideal. SANTRAUKA Straipsnyje pilietinio nepaklusnumo samprata yra nagrinëjama pilieèio ir valdþios santykio kontekste. Pirmoje straipsnio dalyje parodoma, kad teorinës pilietinio nepaklusnumo pateisinimo iðtakos yra susijusios RAKTINIAI ÞODÞIAI: pilietinis nepaklusnumas, liberalizmo filosofija, teisingumo teorija, pilietinë pareiga. KEY WORDS: civil disobedience, liberal philosophy, theory of justice, civil obligation. LOGOS 57 67

2 GRAÞINA MINIOTAITË su klasikine liberalizmo filosofija (J. Locke as, I. Kantas), pabrëþianèia moralinës lygybës ir individualios laisvës prioritetà kitø politiniø vertybiø atþvilgiu. Ypaè reikðminga pilietinio nepaklusnumo idëjos turiniui ir pagrindimui yra Kanto socialinë filosofija. Pagrindiniai pilietinio nepaklusnumo reikalavimai neprievartinis vykdomø akcijø pobûdis, vieðumas, ástatymø paþeidimas, iðlaikant pagarbos teisei nuostatà, remiasi kantiðkàja þmogaus kaip asmenybës ( tikslo savaime ) samprata. Straipsnio antroje dalyje nagrinëjama, kaip liberalizmo klasikø idëjos apie politinæ pareigà transformuojasi pilietinio nepaklusnumo praktikø Henry Thoreau ir Mohandas Gandhi tekstuose ir darbuose. Straipsnis baigiamas pilietinio nepaklusnumo sampratos analize Johno Rawlso teisingumo kaip sàþiningumo koncepcijoje. Rawlsas, plëtodamas Locke o ir Kanto liberalizmo idëjas, pilietiná nepaklusnumà traktuoja kaip normalø brandþios konstitucinës demokratinës visuomenës reiðkiná, neatsiejamà nuo iðvystytos politinës kultûros. Tai specifinë politinio aktyvumo forma, kurios tikslas daryti átakà politiniams sprendimams bei apsaugoti individø teises nuo demokratinës politikos iððûkiø. Jis grindþiamas apeliuojant á bendrus politinio teisingumo principus, arba, Kanto þodþiais, á reguliatyvø socialiná idealà. ÁVADAS Pirmà kartà pilietinio nepaklusnumo sàvokà 1848 m. pavartojo amerikieèiø filosofas Henry Davidas Thoreau, pagrásdamas savo atsisakymà mokëti mokesèius. Tuo jis iðreiðkë protestà prieð, jo poþiûriu, neteisingà JAV karà su Meksika ir prieð vergovæ Amerikos pietinëse valstijose. XX a. pilietinio nepaklusnumo sàvoka perþengë intelektualiniø diskusijø ribas, uþimdama garbingà vietà politikos, teisës, filosofijos, etikos þodynuose; ji tapo plaèiai vartojama ávairiø srièiø teoretikø ir socialiniø judëjimø aktyvistø tekstuose ir kalbose. Dabartinëje politinëje filosofijoje pilietinis nepaklusnumas apibrëþiamas kaip specifinë masinio protesto forma, kurios esmæ sudaro sàmoningas neteisingø ástatymø lauþymas, siekiant tam tikrø politiniø ar religiniø tikslø 1. Ávairios pilietinio nepaklusnumo akcijos buvo naudojamos daugelyje XX a. judëjimø, prieðinantis iðorës agresijai, siekiant nepriklausomybës bei þmogaus ir pilieèio teisiø ágyvendinimo. Ryðkiausi XX a. pilietinio nepaklusnumo pavyzdþiai yra Mohandas K. Gandhi o vadovaujamos masinës protesto kampanijos Pietø Afrikoje ir Indijoje, Martino Lutherio Kingo vadovaujama kova prieð rasinæ diskriminacijà JAV bei septintame deðimtmetyje visà Vakarø pasaulá apëmæs judëjimas prieð karà Vietname. Ypatingai svarbø vaidmená pilietinio nepaklusnumo kampanijos suvaidino Centrinës ir Rytø Europos iðsilaisvinime bei Sovietø Sàjungos þlugime metais. Reikðmingas pilietinio nepaklusnumo istorijai ir teorijai yra Lietuvos gyventojø pasiprieðinimo sovietinei okupacijai bei kovos dël nepriklausomybës patyrimas 2. Pilietinis nepaklusnumas, suprantamas kaip bendros pilieèiø valios pasireiðkimo forma kovoje uþ teisinës valstybës vertybes, sulaukë plataus ðiuolaikiniø filosofø dëmesio. Vienu ar kitu aspektu apie pilietiná nepaklusnumà raðë amerikieèiø filosofai Irvingas Kristolas, Johnas Rawlsas, Ronaldas Dworkinas, Michaelis Walzeris, þymus vokieèiø filosofas Jurgenas Habermasas 3. Didþiausià átakà tolimesnëms pilietinio nepaklusnumo studijoms turëjo Rawlso ánaðas á ðio fenomeno analizæ. Straipsnio tikslas paþvelgti á 68 LOGOS 57

3 MOKSLINË MINTIS pilietinio nepaklusnumo problemà Vakarø politinës filosofijos kontekste, parodyti jos ryðá su klasikinio liberalizmo tradicija bei su ðiuolaikinio politinio liberalizmo teorijomis. Pirmiausiai straipsnyje, traktuojant pilietiná nepaklusnumà valdþios ir pilieèiø santykio poþiûriu, yra nagrinëjama Thomo Hobbes o, Johno Locke o ir Immanuelio Kanto visuomeninës sutarties teorijos. Po to siekiama parodyti, kaip ðiø liberalizmo klasikø idëjos apie politinæ pareigà transformuojasi pilietinio nepaklusnumo praktikø Henry Thoreau ir Mohandas Gandhi o darbuose. Straipsnis baigiamas Rawlso pilietinio nepaklusnumo sampratos analize. PILIETINIS NEPAKLUSNUMAS IR PILIETINË PAREIGA Ðiuolaikinëje politinëje filosofijoje pilietinis nepaklusnumas apibrëþiamas kaip neteisëtas, vieðas, neprievartinis, apgalvotas tam tikrø ástatymø paþeidimas, kurio tikslas paveikti vyriausybës politikà 4. Toks apibrëþimas nukreipia temos nagrinëjimà á valdþios autoriteto, pilieèio teisiø ir pareigø ir, galiausiai, á teisës pagrindø problemas. Istoriðkai pilieèio ir valdþios santykio problema atsiranda kartu su pirmosiomis demokratinëmis valstybëmis. Jau Sokratas praktiðkai sprendë ðià problemà rinkdamasis tarp nuodø taurës ir pagarbos ástatymams: Ar manai, kad gali iðlikti sveika ir iðvengti praþûties valstybë, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios, kadangi bet kas gali jø nepaisyti ir panaikinti? 5 Neteisingas ástatymas nëra ástatymas, prieðtaravo Aristotelis, cituodamas Antigonæ 6. Taigi pagrindinës pozicijos, apibrëþianèios pilieèio ir valdþios santykio tipus, iðsiskyrë jau antikoje: pirmoji pilietis privalo besàlygiðkai paklusti ástatymams; antroji jis privalo paklusti tik teisingiems ástatymams. Ðiuolaikinis problemos supratimas remiasi tomis idëjomis, kurios, kuriantis Vakarø Europos demokratinëms valstybëms, buvo suformuluotos Hobbes o, Locke o, Jeano-Jacqueso Rousseau, Kanto ir kitø filosofø kûriniuose. Jø socialinëje filosofijoje valdþia netenka ðventumo aureolës, ji yra þmoniø, esanèiø natûralioje bûsenoje, laisvo susitarimo rezultatas. Koks gi sutarties dalyvio santykis su jo paties sukurta valdþia? Kaip valstybëje suderinamas visumos ir atskiro individo interesas? Ar sutarties dalyvis turi teisæ nepaklusti savo paties sankcionuotiems ástatymams, kokios jo teisës ir pareigos? Atsakant á ðiuos klausimus kuriami du skirtingi valdþios ir individo santykio modeliai; vartojant ðiuolaikinæ terminologijà, juos galima pavadinti totalitariniu ir liberaliuoju. Pirmàjá ryðkiausiai ákûnijo Hobbes as 7, antràjá Locke as ir Kantas. Abiejuose modeliuose valdþios teisëtumas yra grindþiamas visuomenine sutartimi. Visose sutarties teorijose, ne tik klasikinëse, bet ir ðiuolaikinëse, remiamasi sutarties dalyvio, pradinës sutarties situacijos ( natûralios bûsenos ), sutarties tikslo ir rezultato sàvokomis, nuo jø apibrëþimo ir priklauso atsakymai á suformuluotus klausimus. Panagrinëkime, kokiu bûdu tas pats valdþios kaip sutarties rezultato ávaizdis veda prie skirtingø iðvadø. LOGOS 57 69

4 GRAÞINA MINIOTAITË THOMAS HOBBES AS: INSTRUMENTINË POLITINËS PAREIGOS SAMPRATA Hobbes o politinëje filosofijoje sutarties dalyvis tai racionali bûtybë, turinti neþymias moralumo uþuomazgas ir ryðkiai iðreikðtas aistras, ið kuriø svarbiausios mirties baimë ir valdþios troðkimas. Ðios sutarties dalyvio charakteristikos lemia natûralios bûsenos ypatybes: tai yra karo kiekvieno su kiekvienu stovis, kuriame vyrauja nuolatinë baimë ir prievartinës mirties pavojus 8. Þmogus, bûdamas protinga bûtybë (protas suprantamas instrumentiðkai, kaip laimës, siejamos su aistrø patenkinimu, priemonë) turi siekti taikos. Pagrindinis sutarties tikslas ir yra pilietinë taika, kuri garantuoja kiekvieno þmogaus interesø ágyvendinimà geriau nei esant natûraliai bûsenai. Sutartimi atsisakoma teisës á bet kokià nuosavybæ ( á visus daiktus pasaulyje ) ir neribotos laisvës. Sutarties dalyvis savo teises perduoda suverenui, pats virsdamas pavaldiniu, pasilikdamas tik teisæ savo gyvybei. Suvereno pareiga uþtikrinti taikà tarp pavaldiniø, ðiuose rëmuose jo valdþia yra absoliuti. Tik jis kompetentingas spræsti, kas trukdo ir kas skatina taikà. Suvereno valia virsta ástatymais, suteikianèiais arba atimanèiais þmogui nuosavybæ, nurodanèiais, kas yra neðaliðkumas, teisingumas, dorumas, gëris ir blogis: ástatymas yra valstybinë sàþinë, kuria vadovautis pavaldinys yra ásipareigojæs 9 pabrëþë Hobbes as. Teisë ir moralë jo koncepcijoje sutampa. Pilietinëje bûsenoje pavaldiniai yra laisvi tik ten, kà suverenas nutylëjo, reguliuodamas jø veiklà tiems veiksmams, kuriø neriboja ástatymai, taèiau, skaitant Hobbes à, sunku surasti nereglamentuojamà þmogaus gyvenimo sferà. Toks paternalistinis suvereno ir pavaldiniø santykis logiðkai iðplaukia ið sutarties dalyvio charakteristikø. Ir po sutarties pilietinëje bûsenoje jis iðlieka aistrø valdomu natûraliu þmogumi, neribojanèiu savæs jokiais besàlygiðkais principais. Santykiuose su kitais þmonëmis jis vadovaujasi hedonistiniais motyvais; suprantama, kad bûtybei, nepajëgianèiai savarankiðkai spræsti, kas yra gëris ir blogis, bûtina prievartos palaikoma tëviðka suvereno valdþia, kitaip pilietinë taika vël virs karo kiekvieno su kiekvienu bûsena. Taigi prievartos bûtinumas yra grindþiamas þmoniø, kuriems ji taikoma, interesais, aiðkiai suvokiamais tik valdþios. Hobbes o visuomeninës sutarties modelio teorinis pagrindas yra teleologinë gërio samprata. Etinës teorijos skirstomos á teleologines ir deontologines pagal tai, kaip jose apibrëþiamos pagrindinës sàvokos gëris ir pareiga, privalomybë. Teleologinëse teorijose gëris apibrëþiamas nepriklausomai nuo pareigos, pareiga tai gërio maksimizavimas 10. Deontologinëse teorijose, prieðingai, yra teigiamas pareigos prioritetas, gëris suprantamas kaip pareigos vykdymas 11. Hobbes o koncepcijoje gëris yra tapatinamas su sutarties tikslu pilietine taika. Tikslas sukonkretinamas ástatymais, jø laikymasis yra pilieèiø pareiga ir gërio realizavimas. Ástatymø paþeidimas rodo, kad pavaldiniai nepakanka- 70 LOGOS 57

5 MOKSLINË MINTIS mai supranta savo interesà, todël jø labui bûtina taikyti prievartà, kuri yra tik gërio pasiekimo instrumentas. Ið esmës, teleologinë etika yra bet kokio totalitarinio reþimo teorinis pagrindas. Jame tam tikras tikslas (visuotinë gerovë, tautos, rasës, ar klasës interesas) pateikiamas kaip absoliuti vertybë (gëris), kurios siekiant pateisinamos bet kokios priemonës. Asmens interesas pajungiamas ðiai pagrindinei vertybei, vykdoma totalinë visuomenës gyvenimo reglamentacija, lydima instrumentinës þmogaus interpretacijos. Hobbes as, spræsdamas valdþios ir individo (suvereno ir pavaldinio) santykio problemà, remiasi visuomenës-organizmo (Leviatano) ávaizdþiu; atskiro individo egzistavimas turi prasmæ tik kaip visumos funkcija. Akivaizdu, kad priëmus toká valdþios ir individo santykio modelá, neámanoma pagrásti ne tik individo moralinës teisës nepaklusti ástatymams, bet net ir teisës kritiðkai vertinti valdþios veiksmus. Taigi pilietinio nepaklusnumo judëjimai negali remtis Hobbes o linija politinëje filosofijoje, kurios tàsa galima laikyti utilitarizmà ir marksizmà. PILIETINIS NEPAKLUSNUMAS IR KLASIKINIS LIBERALIZMAS: JOHNAS LOCKE AS IR IMMANUELIS KANTAS Kitaip nei Hobbes as, liberalizmo klasikas Locke as pirminës sutarties dalyviams suteikia tam tikras prigimtines teises (á gyvenimà, laisvæ ir nuosavybæ), kuriø uþtikrinimas ir yra sutarties tikslas. Pilietinëje bûsenoje (valstybëje) sutarties dalyviai, tapdami pilieèiais, iðsaugo savo prigimtines teises; pagrindinë valdþios funkcija jø apsauga. Valdþia, vykdydama ðias funkcijas, negali perþengti tam tikrø ribø, kurios apibrëþiamos ástatymais. Jie turi iðreikðti teisingumà, o ne kieno nors privatø interesà ar suvereno sampratà, pvz., apie tautos gerovæ. Locke o koncepcijos prielaida yra teisingumo ir ástatymo atskyrimas. Visuomenës teisingumas apibrëþiamas negatyviai; tokioje visuomenëje nepaþeidþiamos prigimtinës þmoniø teisës (tai vienintelis dalykas, kuriuo ið prigimties skirtingi þmonës yra lygûs). Jø paþeidimas negali bûti pateisinamas jokiu bendru tikslu; valdþia, kësindamasi, pvz., á pilieèiø nuosavybæ, net ir mokesèiø forma, ið politinës valdþios virsta despotiðka, traktuodama pilieèius tik kaip priemones savo tikslams realizuoti, raðë Locke as 12, tokiai valdþiai galima prieðintis jëga 13. Valstybës stabilumo garantas yra ne prievartos baimë, kaip Hobbes o koncepcijoje, o valdþios teisingumas: Teisinga ir santûri valdþia visur jauèiasi ramiai ir nebijo pavojaus, o tie, kas pavergti neteisingos ir tironiðkos valdþios, visada prieðinsis 14. Locke as pripaþino pilieèiams teisæ nesilaikyti neteisingø ástatymø. Þinoma, tai dar neleidþia laikyti jo pilietinio nepaklusnumo koncepcijø tëvu ; pilietinis nepaklusnumas, kaip specifinis konflikto su valdþia bûdas, Locke ui nebuvo þinomas. Taèiau, pagrásdamas pilieèiø teisæ sava- LOGOS 57 71

6 GRAÞINA MINIOTAITË rankiðkai spræsti apie valdþios veiksmø teisingumà, Locke as teoriðkai pagrindë pilietiná nepaklusnumà. Locke o idëjas politinëje filosofijoje plëtojo Kantas. Kurdamas savàjá visuomeninës sutarties modelá, jis daug dëmesio skyrë Hobbes o kritikai. Pirmiausia Kantas parodë, kad natûralistinë þmogaus samprata, kaip prielaida apibrëþti pradinæ sutarties situacijà, logiðkai veda prie autoritarinio individo ir valdþios santykio pateisinimo. Jei þmogaus charakteristikoje svarbiausia jo savybe laikysime laimës siekimà, suprantamà kaip privataus intereso realizavimà, tai visiðkai natûralu visuotinës laimës siekimà paskelbti visuomenës tikslu ir, galiausiai, konkreèià laimingo gyvenimo sampratà (valdovo) primesti visiems pilieèiams, o jai nepritarianèius laikyti valstybës prieðais ir atitinkamai su jais elgtis. Sutarties tikslas turi bûti ne laimë (tegul net visuotinë), o teisë, vieðais prievartiniais ástatymais apibrëþianti, kas priklauso kiekvienam þmogui, ir apsauganti tai nuo kito þmogaus savivalës 15. Kanto koncepcijoje pilietinës bûklës pagrindà sudaro trys aprioriniai principai: 1) kiekvieno visuomenës nario kaip þmogaus laisvë; 2) jo, kaip valdinio, lygybë su visais kitais; 3) kiekvieno bendruomenës nario, kaip pilieèio, savarankiðkumas. Laisvës principas iðreiðkiamas tokia formule: Niekas negali versti manæs bûti laimingu taip, kaip jam to norisi (t.y. kaip jis vaizduojasi kitø þmoniø gerovæ); kiekvienam valia ieðkoti laimës tuo keliu, kuris jam regisi geras, jeigu tik ðitaip jis nevarþo kitø laisvës siekti panaðaus tikslo, kuri, laikantis tam tikro ámanomo visuotinio ástatymo, gali bûti suderinama su kiekvieno laisve (t.y. su ðia kito asmens teise). Valdþia, kuri bûtø grindþiama prielankumo liaudþiai, kaip tëvo prielankumo savo vaikams, principu, t.y. tëviðka valdþia (imperium paternale), kur valdiniai, taigi, nelyg neveiksnûs vaikai, negali atskirti, kas jiems ið tikrøjø naudinga, o kas þalinga, yra verèiami laikytis vien pasyviai ir laukti, kol valstybës galva nuspræs, kaip jie ir kada, tokia valdþia yra didþiausias despotizmas, koká tik ámanu ásivaizduoti (santvarka, atimanti ið jokiø teisiø neturinèiø valdiniø bet kokià laisvæ) 16. Antruoju principu yra iðreiðkiamos visuomenës nariø lygybës prieð ástatymà bei galimybiø lygybës idëjos; treèiuoju principu teigiama, kad pilietis turi bûti ástatymdavystës subjektas; teisingas tik toks ástatymas, kuriame ákûnyta kiekvieno ir visø valia. Paminëti trys aprioriniai principai yra perëjimo nuo pradinës sutarties situacijos prie pilietinës bûklës (vadinamos teisinës valstybës) prielaidos. Pilietinæ bûklæ Kantas apibrëþë kaip santyká tarp laisvø, taèiau prievartiniams ástatymams paklûstanèiø þmoniø. Ðio apsiribojimo pagrindas yra þmogaus protas, nedeterminuojamas jokiais empiriniais tikslais (grynas protas) ir formuluojantis vieðosios teisës ástatymus remiantis tik aprioriniais laisvës, lygybës, savarankiðkumo principais. Taigi, prieðingai Hobbes o natûraliam þmogui, Kanto pradinës sutarties dalyvis yra moralus þmogus. Gali kilti klausimas, kam reikalinga valstybë (prievarta) ðiai moraliai bûtybei? Þmogaus moralumo pagrindas yra praktinis protas, taèiau þmogus yra ne tik 72 LOGOS 57

7 MOKSLINË MINTIS protinga, bet ir juslinë bûtybë, siekianti laimës ne visada moraliomis priemonëmis. Ðiame kelyje á laimæ kartais paþeidþiamos kitø þmoniø analogiðkos teisës (siekti laimës). Asmens moralinë autonomija visuomenëje gali realizuotis tik esant teisëtai prievartai, pilietiniø laisviø fone. Teisinë valstybë yra socialinë þmogaus moralumo erdvë. Tik moraliø bûtybiø sutartis gali iðreikðti kiekvieno ir visø valià. Ði sutartis yra vien proto idëja, taèiau turi neabejotinà (praktiná) realumà: ji ápareigoja kiekvienà ástatymø leidëjà ástatymus leisti tokius, kokie jie galëtø kilti ið suvienytos visos tautos valios, o á kiekvienà valdiná, jeigu tik jis nori bûti pilietis, þiûrëti taip, lyg jis bûtø tokiai valiai pritaræs 17. Bûtent tai yra kiekvieno vieðo ástatymo teisëtumo kriterijus. Taèiau jei tauta nieku gyvø negalëtø jam pritarti, tai jis yra neteisingas. Teisës ðaltinis Kantui yra moralë, taèiau ne empirinë moralë, o þmogaus moralumas valios autonomija. Bûti moraliu reiðkia bûti laisvu ir kitame þmoguje visada matyti laisvà bûtybæ. Potencialiai kiekvienas þmogus yra kompetentingas spræsti apie ástatymø teisingumà ar neteisingumà 18, tai ápareigoja ástatymø leidëjà iðreikðti ðá visuminá poþiûrá. Taèiau jei jis ðito nedaro? Jei ástatymai iðreiðkia tik valdþioje esanèios grupuotës egoistinius interesus? Kokia tokiu atveju turi bûti pilieèio pozicija? Ar jis turi moralinæ teisæ nepaklusti neteisingiems ástatymams? Hobbes ui ðis klausimas neturi prasmës ástatymai negali bûti neteisingi; Locke as á já atsako teigiamai. Kanto pozicija gali bûti ávairiai interpretuojama: viena vertus, ástatymø nesilaikymas griauna paèià þmoniø bendrabûvio idëjà, kita vertus, tik teisiniu poþiûriu nepriekaiðtingas ástatymas turi galià reikalauti jam paklusti. Kiekvienas pilietis turi neatimamas teises, kuriø jis ir norëdamas negali atsisakyti: ko pati tauta savo atþvilgiu negali nuspræsti, to tautos atþvilgiu negali nuspræsti ir ástatymdavys 19. Individas moraliai nëra ásipareigojæs neteisinei valstybei. Santykis su ja iðreiðkiamas legalumo sàvoka: tai iðorinis elgesio atitikimas ástatymui, kuris gali bûti lydimas ir paniekos bei abejingumo jam. Individo moralinis atsiskyrimas nuo valdþios galutinëje sàskaitoje destabilizuoja valstybæ, iðklibina jos moralinius pagrindus, tokia valstybë lengvai tampa maiðtø ir uþkariavimø auka. Kantas sankcionuoja ypatingos rûðies nepaklusnumà, kurá galima apibrëþti kaip kovà uþ teisæ, o ne dël valdþios. Kantas parodë, kad despotiðkai savivalei þmogus visada gali prieðprieðinti savo protingos valios dësná paklusti tik tokiam ástatymui, kurá jis laiko teisingu. Kaip buvo parodyta, Hobbes o koncepcija ákûnija teleologinës etikos logikà, o Kantas yra ryðkiausias deontologinës etikos atstovas, teigæs, kad þmogaus esmæ sudaro laisvë, suprantama ne kaip jausmø savivalë, o kaip proto prievarta. Ðis nedidelis ekskursas á idëjø istorijà leidþia padaryti iðvadà, kad ðiuolaikiniø pilietinio nepaklusnumo judëjimø giluminis ðaltinis yra liberalizmo tradicija filosofijoje. Ji suformulavo ir pagrindë sàmoningo pilieèio santykio su ástatymu, o ne aklo paklusimo jam nuostatà. Teisingoje valstybëje, kurios simbolis yra lais- LOGOS 57 73

8 GRAÞINA MINIOTAITË vø, lygiø asmenø sutartis, pilietis ástatyme mato ne komandà, o klausimà, numatydamas nepaklusimo jam galimybæ ir savo veiksmo pasekmes. Ypaè reikðminga pilietinio nepaklusnumo idëjos formavimui yra Kanto socialinë filosofija. Pagrindiniai pilietinio nepaklusnumo reikalavimai neprievartinis vykdomø akcijø pobûdis, vieðumas, ástatymø paþeidimas, iðlaikant pagarbos teisei nuostatà, remiasi kantiðkàja þmogaus kaip asmenybës ( tikslo savaime ) samprata. Literatûra ir nuorodos 11 Þr.: Politinës minties enciklopedija. Sud. David Miller. Vilnius: Mintis, 2005, p Þr.: Grazina Miniotaite. Nonviolent resistance in Lithuania: a story of peaceful liberation. Boston: Albert Einstein Institution, Þr.: Jurgen Habermas. Civil Disobedience: Litmus Test for the Democratic Constitutional State. // Berkeley Journal of Sociology 30 (1985). 14 Þr.: Civil Disobedience: Theory and Practice. Ed. Hugo A. Bedau. New York: Pegasus, 1969, p Platonas. Dialogai. Vilnius: Mintis, 1968, p Civil Disobedience: Theory and Practice, p Pastaraisiais metais iðryðkëjo mëginimai naujai paþvelgti á valdþios ir pilieèio santykio traktavimà Hobbeso politinëje filosofijoje, áþvelgiant jo teorijoje liberalizmo bruoþø. Þr.: Suzanne Sreedhar. Defending the Hobbesian right of self-defence. // Political Theory 36, no. 6 (2008), p ; The Social Contract from Hobbses to Rawls. Eds. David Boucher and Paul Kelly. London: Routledge, Thomas Hobbes. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p Ten pat, p Ryðkûs teleologinës etikos atstovai yra Demokritas, Epikûras, Davidas Hume as, jai galima priskirti XVIII a. Apðvietos filosofijà, utilitarizmà, marksizmà. 11 Deontologinei etikai priskiriami kinikai, stoikai, I. Kantas, S. Kierkegaardas, intuityvistai-deontologai, J. Rawlsas ir kiti. 12 Þr.: Dþonas Lokas. Esë apie pilietinæ valdþià. Vilnius: Mintis, 1992, p Ten pat, p John Locke. A letter concerning toleration. // The Works of Jonn Locke in Nine Volumes. London: Rivington, (1824, 12 th edition), vol. 5. The online library of liberty Immanuelis Kantas. Apie posaká: teorija gal ir teisinga, bet praktikoje netinkama. // I. Kantas. Politiniai traktatai. Vilnius: Aidai, 1996, p Ten pat, p Ten pat, p Bet jei klausiama, kas ið esmës yra grynoji dorovë, kuria kaip kad prabuojant metalà reikia iðtirti kiekvieno poelgio moraliná turiná, tai að turiu prisipaþinti, kad tik filosofai ðio klausimo sprendimà gali laikyti abejotinu; juk áprastinis þmogaus protas já seniai iðsprendë tiesa, ne abstrakèiomis bendromis formulëmis, bet áprastiniu taikymu, tarsi kaip deðinës ir kairës rankos skirtingumà. I. Kantas. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, 1987, p. 178). 19 Immanuelis Kantas. Apie posaká: teorija gal ir teisinga, bet praktikoje netinkama, p. 98. B. d. 74 LOGOS 57