SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS

Transcription

1 2004/2 SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS 2004/2 Redaktoriaus þodis Politika ir politika Joe Pilotta Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika John W. Murphy Vartotojas nebûtinai esti pilietis Algis Mickûnas Diskursyvioji galia Sigita Kraniauskienë Identiteto tyrimo metmenys: kartø identiteto paieðka XX a. lietuviø autobiografijose Visvaldas Legkauskas Þmogaus socialinës motyvacijos pagrindai Lilija Kublickienë Lietuvos gyventojø kultûriniai poreikiai: kultûros ástaigø vertinimas ir lankymas Arvydas Noreika Civilizacijø analizë: Vytautas Kavolis ir Benjaminas Nelsonas Jolanta Piliponytë Korupcija: teoriniai bandymai apibrëþti ir paaiðkinti Eglë Havrdova Sociologiniai nusikaltimø prevencijos padariniai maþinant atotrûká tarp teorijos ir praktikos Alina Þvinklienë Gender mainstreaming ar lyèiø dëmens integravimo strategija? Importuotø sàvokø taikymo Lietuvos socialiniø ir humanitariniø mokslø kalbose problemos Arûnas Poviliûnas Ar Lietuvos visuomenë jauèiasi saugiai? Arûnas Poviliûnas Sociologinis Baltijos ðaliø kaimo pokyèiø pereinamuoju laikotarpiu tyrimas Algimantas Valantiejus Praðom ragauti Latour 1991

2 ISSN SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS 2004 Nr. 2 Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Sociologijos katedra Klaipëdos universiteto Socialiniø mokslø fakultetas, Sociologijos katedra

3 VU Sociologijos katedra, 2005 KU Sociologijos katedra, 2005 Eina nuo 1997 metø. Nuo 2000 m. 2 kartus per metus m. Nr. 2 Þurnalo kryptis: sociologija (Rankraðèius recenzuoja redakcijos kolegija) Sociologija. Mintis ir veiksmas Redaktorius Algimantas Valantiejus

4 Turinys Politikos sociologija Redaktoriaus þodis Politika ir politika... 5 Joe Pilotta Contextualizing Democratization and the Practice of Social Research...11 (Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika) John W. Murphy The Consumer is not Necessarily a Citizen...21 (Vartotojas nebûtinai esti pilietis) Algis Mickûnas Discursive Power (Diskursyvioji galia) Kultûros sociologija Sigita Kraniauskienë Identiteto tyrimo metmenys: kartø identiteto paieðka XX a. lietuviø autobiografijose Visvaldas Legkauskas Þmogaus socialinës motyvacijos pagrindai Lilija Kublickienë Lietuvos gyventojø kultûriniai poreikiai: kultûros ástaigø vertinimas ir lankymas Alvydas Noreika Civilizacijø analizë: Vytautas Kavolis ir Benjaminas Nelsonas Sociologija ir kriminologija Jolanta Piliponytë Korupcija: teoriniai bandymai apibrëþti ir paaiðkinti Eglë Havrdova Sociological Implications in Crime Prevention: Narrowing the Gap between Theory and Practice (Sociologiniai nusikaltimø prevencijos padariniai: maþinant atotrûká tarp teorijos ir praktikos) Moterø ir gender studijø teorija ir praktika Alina Þvinklienë Gender mainstreaming ar lyèiø dëmens integravimo strategija? Importuotø sàvokø taikymo Lietuvos socialiniø ir humanitariniø mokslø kalbose problemos Recenzijos Arûnas Poviliûnas Ar Lietuvos visuomenë jauèiasi saugiai? Arûnas Poviliûnas Sociologinis Baltijos ðaliø kaimo pokyèiø pereinamuoju laikotarpiu tyrimas Algimantas Valantiejus Praðom ragauti Latour

5 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN

6 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija Redaktoriaus þodis Politika ir politika Kiekvienas politinis veiksmas, kuris gerbia vieðàjà socialinæ aplinkà o tai ir yra atskaitingos politikos rûpestis turi turëti bent kruopelytæ konservatizmo pradø (þinoma, jeigu visuomenës vieðoji sritis suprantama ir analizuojama kaip kultûros istorijos praktika). Èia galimi du iðsiskiriantys strateginiai keliai. Pirmasis kelias yra taktinis / realistinis, áprastas: kasdienio gyvenimo problemas átraukti á þemiausià hierarchinës valdymo piramidës grandá ir biurokratijà pagal nusistovëjusias tiek sàmonëje, tiek socialinëje tikrovëje taisykles skelbti visuomeniniu liaudies teisiø gynëju (nejuèia perðasi palyginimas: ðitaip, sakykim, reketininkas skelbia, kad nuo tam tikros ásimintinos akimirkos já teisiðkai galima laikyti smulkiojo verslininko gynëju ). Antrasis kelias yra strateginis / radikalus, neáprastas: galima ið principo atsisakyti piramidinës centralizuotos valdþios struktûros ir teisiðkai átvirtinti kultûros autonomijos sàlygas, kuriø gyvybiðkai stinga paskiroms ðeimos, ðvietimo, religijos, politikos, ekonomikos visuomenës (ne valstybës!) sritims. Pirmasis kelias gina biurokratijos laisvæ (siûlo jai elgtis taip, kaip leidþia beveik nekontroliuojama jos aukðtoji padëtis), o antrasis gyvenamojo pasaulio laisvæ (jis pirmiausia iðlaisvina nuo tariamai neiðvengiamos biurokratinio administravimo prievartos). Antrasis bûdas visapusiðkai ardo áprastà hierarchinës piramidës tvarkà, vadinasi yra radikalus. Jeigu sutiksime, kad konservatizmas nëra biurokratinio màstymo logika (ir, þinoma, bûdas elgtis taip, kaip visada elgiamasi ), aiðkëja radikalioji konservatizmo reikðmë. Vieno geriausiø konservatizmo istorijos, teorijos ir praktikos þinovo Roberto Nisbeto teigimu, konservatizmo esmë yra socialinës tvarkos pirmiausia ðeimos, artimos aplinkos, esminës bendruomenës ir vietos gynimas nuo centralizuotos politinës valstybës prievartos (Nisbet ), t.y. apsauga nuo valdþios galios (Nisbet ). Taigi ið pirmo þvilgsnio prieðtaringas pasakymas radikalusis konservatizmas yra tai, ko labiausiai stinga Lietuvos politikoje autonomiðkø ir pliuralistiniø gyvenamojo pasaulio principø, kurie pagal pateiktà konservatizmo apibrëþimà bûtø kritiniai prieðinimosi administravimo tvarkai ið virðaus á apaèià þidiniai. Penkiolikos metø politikos tarpsnis Lietuvos visuomenëje verèia tikslinti: valstybinis paternalizmas, vartojantis demokratijos, teisingumo, pliuralizmo terminus, toli graþu nëra politika, kurios reikia save ir kitus gerbianèiai kritinei laikysenai. Ar yra tinkamas kriterijus, kuriuo remiantis bûtø galima skirti, viena vertus, atstovaujamàjá vieðàjá politiná veiksmà ir, kita vertus, politinio veiksmo imitacijà, paprastai skatinamà privaèiø arba partiniø interesø? Kuo skiriasi politinë diskusija bei ið jos kylantis sprendimø priëmimo veiksmas ir politinës diskusijos vaidyba? Kaip atskirti daugiapartinæ politinæ tikrovæ ir daugiapartinio valdymo imitacijà, kurià Lietuvoje, nykstant idëjiniu poþiûriu aiðkioms politinës paradigmoms, vis atkakliau reprezentuoja tik labai nenorint ðito galima nematyti ið esmës viena, kiekvienais metais priauganti svorio, partija, sudaryta ið konformizmo kovose uþgrû- 5

7 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN dinto partinio elito, kuris, kaip rodo neseni politiniai ávykiai, tariamø politiniø kompromisø nevengia siekti amoraliais, sàmoningai klaidinanèiais veiksmais? Kiekvienas paskiras Lietuvos individas, kuris demokratinio politinio dalyvavimo poþiûriu (ypaè rinkimø rinkos karuselëje) ðiandienà tëra politikos ákaitas, arba dominuojanèio vienpartinio politinio teatro marionetë, vis labiau supranta, kad platesnës apimties politinis konsensas ið tikrøjø reiðkia tik siauros apimties partiná instrumentiná veiksmà, kuris visais atþvilgiais atitolina þmogø nuo vieðosios demokratijos galimybiø. Tai esminë susvetimëjimo dilema, kuri atstovaujamosios demokratijos vardu iðstumia ið politikos lauko numanomus jos dalyvius darne-pilieèius. Ar politinio elito nariai atliepia potencialiø pilieèiø lûkesèius? Nelygu kas atsako á ðá klausimà elitas ar paprasti þmonës. Pirmieji apie konkreèius savo veiksmus daþniausiai kalba palankiai, o antrieji politikus vis labiau vertina neigiamai. Kur galima rasti beðaliðkà teisëjà? Taigi: kaip atskirti atsakingà sprendimà ir ðaliðkà sprendimo pateikimà? Ið pirmo þvilgsnio tokio kriterijaus neapibrëþtumà lemia natûrali prieþastis pilieèiø dalyvavimas politikoje yra dalyvavimas uþ pilietinës agoros ribø (deja, poliai ðiomis dienomis yra gerokai didesni, negu leidþia Platono numatyta maksimali pilieèiø skaièiaus riba). Pasibaigus konkretiems rinkimams, paprastai sunyksta ir visi tiesioginio pilietinio dalyvavimo þymenys. Todël negali nekilti bauginantis klausimas (kad ir esant nominaliame Europos Sàjungos sàraðe): ar gali teorinë daugiapartinë galimybë pamaþu bûti pertvarkyta á hegemoniðkà ir autoritariná savaime suprantamà! vienpartiná valdymà? Kaip rodo dabartinë Lietuvos politinës sistemos raida, tokia galimybë iðliekant daugiapartinio valdymo bûdo regimybei visai ámanoma (makiaveliðka logika ið principo nesikeièia dël valdþios galima aukotis net ir paèiam velniui). Dar daugiau: turint mintyse deðimtmeèiais diegiamos specifinës politinës kultûros ðaknis, vienpartinis dominavimas ir demokratija Lietuvoje, rodos, yra visai suderinami dalykai. 1 Tiesa, reikia pridurti, kad ið paþiûros paradoksalus pasakymas, vienpartinë demokratija, èia pirmiausia suprantamas kaip politinio tearo modelis, kuris remiasi smulkiomis (nors finansiðkai nemaþai kainuojanèiomis) procedûrinio minimumo plakatinio rinkimø vajaus, rinkimø finansavimo, rûpinosi atsitiktiniais balsavimo teisiø paþeidimais, nevienodomis politiniø aktoriø galimybëmis patekti á þiniasklaidos akiratá ir pan. taisyklëmis. Visiems yra þinoma (ir tai jau darosi natûralu!), kad tie, kas laimi (o laimi jau ilgà laikà paprastai tie patys), uþsako muzikà visiems, áskaitant net teisinës sistemos sergëtojus (vadinamuosius kiðeninius prokurorus). Ðio proceso padariniai ir nuspëjami (stiprëja biurokratinio administravimo kontrolë, pilieèiø dalyvavimas demokratijoje darosi minimaliai procedûrinis), ir nenuspëjami (populizmo suveðëjimas paèià valdþià daro priklausomà nuo potencialiai grësmingø gaivaliðkø sàjûdþiø, verèia jà pataikauti naujiesiems politikos bojarinams). Visa tai dar labiau apsunkina politikos ir politikos etoso apibrëþimus lietuviðkoje politinëje arba politinëje tikrovëje. Vienintelë iðliekanti politinë tikrovë spëliojimas kasdienëse situacijose: kaip supratingai, atsakingai ir visuomeniðkai naujai pakrikðtyto politinio elito nariai atliepia savo, kaip þmoniø savivaldos atstovø, etosà? Kaip jiems pavyksta pateisinti vieðàjà savo atstovavimo kilmæ? Kalbant formaliai, daugiapartinëje politinëje sistemoje galioja konkurencijos principas, kai sveikas partijø varþymasis verèia bûti budriems, nes nuolatinio pakeitimo galimybë didþiàja dalimi priklauso nuo pilietinio atstovavimo gebëjimø. Ir vis dëlto tai, rodos, negalioja arba beveik negalio- 1 Ypaè, kai sukuriamos gero ávaizdþio technologijos (Bielinis 2000; Jokubaitis ). 6

8 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija ja Lietuvoje. Ðis esminis nepasitikëjimas ypaè iðryðkëjo pastaraisiais tylaus ir beveik nepastebimo gráþimo á ðviesø ir optimistiðkà liaudies valdþios tarpsná metais, kai Lietuvoje, rodos, negráþtamai ásitvirtina ciniðkas elitizmas, t.y. politika, kryptingai siaurinanti pliuralizmo sàlygas ir galimybes. Politika yra kritinio proto gebëjimas konstruktyviai derinti bei pertvarkyti turimus visuomenës iðteklius pasitelkiant vaizduotæ. Tai menas keisti socialinæ tikrovæ laikantis praktinës ir moralinës atsakomybës etoso. Geriausias dabartinës politikos pavyzdys Lietuvoje Lietuvos iðsilaisvinimo Sàjûdis. Kaþin ar bereikia pridurti, kad tai bendrosios pilietinës valios raiðka. Taèiau bendroji politinë valia pasitelkiant ðiomis dienomis tebetinkamus Jean-Jacques Rousseau terminus lyg ir nepastebimai iðtirpsta, tampa visø valia. Tiksliau, bendràjà valià uzurpuoja interesø grupës, á pirmà vietà kelianèios privaèius interesus, nors ir kalbanèios bendrosios valios vardu. Egzistuojanti politinë praktika suinteresuotai skatina nedisciplinuotas diskusijas, vadinamas skambiais debatø, forumø, dialogø vardais. Vis dëlto reikalo esmë nesikeièia: kad ir kokia bûtø laisva ir atvira diskusija, daþniausiai ji atskleidþia daugiø daugiausia tik prieðingø nuomoniø susidûrimus. Vieðumo demonstravimas nesukuria aktyvaus valingo veiksmo. Prieðingai, interesø grupës águnda slëpti vieðumà besaikiuose, blankiuose ir varginanèiuose uþdarø elitiniø pasakojimø monologuose. Nors politika Lietuvoje nyksta, taèiau vis labiau suveði politika. Politika yra visiðkas atotrûkis tarp valdþios elito ir didþiosios visuomenës dalies. Tai tariamas rûpinimasis abstrakèiu individu, abstrakèia politika, abstrakèia visuomene ir pan. Politika yra nevarþoma interesø grupiø veikla, nepaisanti socialiniø visuomenës problemø. Tai instrumentinis gyvenamojo pasaulio kolonizavimas, kuris vadovaujasi átaka, átaiga, galia, jëga, pinigais. Tai gana paprastas visuomenës dalijimas á dvi dalis: pirmieji, kurie turi galià, pinigus bei átakà, ir antrieji, kurie viso to neturi. Politika yra visiðkai abejingi kasdienës veiklos organizavimo bûdai, biurokratinis administravimas, kai á pirmà vietà iðkeliamos priemonës, aukðtyn kojomis apverèiant nereikðmingus administratoriø poþiûriu demokratijos tikslus, kuriø pirmasis ir svarbiausias reikalavimas yra neabejingas atskaitomybingumo principas. Politika yra naudinga prekyba laisvojoje rinkoje bendràja valia, vadovaujantis privaèiais, partiniais ir grupiniais interesais. Politikos mokslø ekspertai, kad ir netiesiogiai, politikà apibûdina kaip jautresniems asmenims patartina neskaityti! politinës prostitucijos rûðá (jei sutiksime, kad prostitucijos terminas apima platesnes socialinio gyvenimo sritis), kai valdþià turintys politikai, uþuot derinæ skirtingus interesus, ne visuomeniðkai, bet privaèiai derinasi prie interesø (Lopata 2005). Áþvalgus ir vienas nuosekliausiø Lietuvos politikos analitikø Vytautas Radþvilas politikà apibrëþia kaip savaime suprantamas niekuomet nieko naujo nepasakanèiø (t.y. stinganèiø politinës vaizduotës) Lietuvos politikø nuostatas, kurios vis labiau tuðtëjant politikos turiniui ir stiprëjant instrumentiniam tariamai realistiniam, taèiau visiðkai bevaliam, poþiûriui diegiamos kaip akivaizdþios nuostatos didþiajai visuomenës daliai. Ðitaip vieðai be pasiprieðinimo! nuþudoma ir ciniðkai, visiems matant, palaidojama dviejø ðimtmeèiø senumo pilietinës visuomenës ir valstybës perskyra. Pilietinës visuomenës idëja kyla ið autonomiðkø nuo valstybës nepriklausomø asociacijø, kurios vienija pilieèius remdamosi bendraisiais jø rûpesèiais. 2 Charles Tayloras primygtinai 2 Objektyvumo dëlei reikia paþymëti, kad toli graþu ne visi politinës srities mokslininkai Lietuvoje pritaria pilietinës visuomenës koncepcijai, teigdami, jog Rytø ir Vidurio Europa, ið dalies ir Vakarai serga pilietinës visuomenës mitologija. Pilietinë visuomenë yra aiðkiai hëgelistinë metafizinë sàvoka, turinti nepakankamai apibrëþtà turiná (Krupavièius ). Manyèiau, kad 7

9 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ragina neuþmirðti, kad pilietinës visuomenës sàvoka suformuluota kaip prieðprieða valstybës sàvokai (Taylor ). Savaime suprantamumas Lietuvoje tai suinteresuotas bûdas á visas valstybës ir visuomenës problemas þiûrëti reåliai (riestinis kirtis antrame nuo galo skiemenyje). Þiûrëti reåliai tolygu þiûrëti suinteresuotai pagal vienà partinæ linijà. Þodis reåliai reiðkia eiti jau iðmëgintu smulkiø ir vangiø reformø keliu, pasitelkti pavirðutiniðkà, neretai tiesiog pigià, propagandinæ retorikà apie pergales visuose frontuose skinanèià laimingà ðalá (Radþvilas 2005) Tiesà sakant, politinio gyvenimo savaime suprantamumas nëra tik fenomenologinë socialiniø mokslø arba tik praktinë konformizmo bei politinio parsidavimo prostitucijos problema. Yra taip, kaip yra, svarbiausias sunykstanèios politikos klausimas Lietuvoje. Dar daugiau: yra taip, kaip yra nuostata tai deðimtmeèiais diegiamos, o ðiandienà áprastos, taèiau sunkiai apibrëþiamos (sovietinës?) kultûros ir ideologijos, tàsa. 3 Savaime suprantamos, itin naudingos bûsimoms vienpartinës sistemos pamatams politinës nuostatos visapusiðkai naikina politikos vaizduotæ. Lanksti vaizduotës kilmë susiaurinama á tariamai akivaizdø Vakarø demokratijø mëgdþiojimo modelá. Visa tai yra neblogai, taèiau, deja, kartu atsisakoma esminio dalyko net nesiekiama suprasti sudëtinës ðio modelio kilmës. Pirmasis saviapgaulës þenklas tas, kad Lietuvoje tariamai jau egzistuoja pilietinë visuomenë, kurià tereikia ávilkti á iðoriðkai modernius politikos rûbus. Antrasis saviapgaulës þenklas tas, kad naujoji valstybë (tiksliau, biurokratinis administrapilietinës visuomenës sàvokà skelbti esant atgyvenusia ir beverte sàvoka yra labai pavojingas þingsnis tiesiogine ðio þodþio prasme. Be pilietinës visuomenës institutø, kuriø pagrindinis poþymis sàmoningumas ir reflektyvumas valstybë ir visuomenë suauga á ontologiðkai neperskiriamà masæ (tai pagrindinë dabartinës politikos kryptis). Maþø maþiausia èia reikia patikslinimø. Reikia skirti, kai valstybinë biurokratija kalba apie pilietinës visuomenës modelá, kuris spraudþiamas á hierarchinæ tvarkà, ir pilietinës visuomenës uþuomazgas, kuriø, deja, reikëtø ieðkoti garsiuoju Diogenui þibintu. Pagrástesnæ formuluotæ pateikia Vaidas Laurënas: kai pilietinæ visuomenæ paskelbiame neiðvengiamybe, pradedama nesuprasti jos esmës. Masinis formulës pilietinë visuomenë vartojimas nuvertina ðá svarbø terminà (Laurënas 2003). Ir ið tikrøjø pilietinë visuomenë nëra objektyvi tikrovë. Ji nëra daiktas, kurá galima aiðkiai matyti prieð savo akis. Tai tikràja ðio þodþio prasme utopinë ir metafizinë sàvoka. Taèiau jeigu Vakarø visuomenës, bûdamos jau nuo pradþios neperskiriamai susijusios su valstybe, turëjo savaime suprantamà dalykà pilietinæ visuomenæ, t.y. pirmiausia teisiðkai apibrëþtas socialiniø santykiø normas (tautiðkumas pirmiausia pilietiðkumas), tai Rytø ir Vidurio Europos visuomenës turëjo iðsikovoti tai, ko jos pradþioje neturëjo, kas joms buvo tik idëja, t.y. utopija. Be ðios metafizinës idëjos nebûtø ir dabartinës dar-ne-pilietinës Lietuvos visuomenës. Vadinasi, metafizika yra sudedamoji politinio visuomenës gyvenimo dalis, be kurios gyvenamasis pasaulis gali tapti vienpartinio elito valdoma þmoniø mase. 3 Kaip tik todël dël radikalios, kûrybiðkos politinës vaizduotës ir eksperimentuojanèios vidinës kultûros stygiaus Lietuvos visuomenëje paradoksaliai naudingomis tampa iðorinio pobûdþio politinës provokacijos, kurios suardo áprasto ir vangaus politinio elgesio miglotumà, leidþia iðvysti mieguistà ir abejingà visuomenës veidà, negana to, netikëtai priverèia sukrusti net aukðtus politikus: Sunkiai ásivaizduojama, kad svetimoje valstybëje reziduojantis ambasadorius galëtø áþeidinëti ðitos valstybës þmones, piktintis èia vykstanèiais rinkimais (Paulauskas 2005). Atkreiptinas dëmesys á tai, kad piktinamasi tik tuomet, kai uþgaunami politinio elito interesai. Savaime suprantamas dabartinës lietuviø kultûros sovietiðkumas (nekritiðkas polinkis laikyti per daugelá deðimtmeèiø brandintas ir totaliniø institutø priþiûrimas socialinio, kalbinio, politinio ir apskritai kultûrinio elgesio normas áprastomis) politikø ið principo nejaudina, nors kaip tik èia potencialiai glûdi vienmatiðkos politinës kultûros antinomijos. Reikëtø pridurti, kad kûrybiðkos demokratijos normos neatsiranda be istorijos, t.y. tuðèioje vietoje. Kad subræstø kultûra, áproèiai, vertybës, reikia laiko. Todël demokratija reikalauja ne tik iðoriðkai suþadinamø, bet ir vidiniø politinës kultûros tæstinumo formø. Tai rodo aktyvià nuostatà gebëti vertinti politikà kritiðkai, norëti bent minimaliai dalyvauti politikoje. Todël galima teigti: svarbiausi tiek Lietuvos, tiek Europos sàjungos politinio gyvenimo interesai yra vidinio pobûdþio kultûros nuostatos ginti demokratijà, teisines normas, minties ir veiksmo autonomiðkumà ir besàlygiðkai bendrosios valios savigarbà. Pasak Ralfo Dahrendorfo, Europos Sàjunga, rodos, pernelyg daþnai verèia jos ðalininkus apgailestauti dël keistø demokratijos áproèiø: demokratus dël biurokratinio neskaidrumo, laisvus prekiautojus dël protekcionizmo. Jeigu tai tæsis, daro iðvadà vienas áþvalgiausiø sociologø, parama ims nykti (Dahrendorf 1996; 24-6). Tikriausiai nesunku pastebëti, kad ðitaip ávyko Lietuvoje þmoniø parama politikams sunyko kaip tik dël ciniðkø demokratiniø veiksmø vis daþniau áteisinamø iðimèiø pareigûnams, politikams, visiems suinteresuotiems partijos draugams. Viena aiðku: susigràþinti pasitikëjimà yra labai sunku, ðito gali imtis tik analitiðkai màstantys, iðsaugojæ savigarbos jausmà ir pagarbà universaliosioms politikos normoms þmonës. 8

10 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija vimo aparatas) natûraliai rûpinasi kritiniais pilietiniais autonomiðko korporacinio dalyvavimo þidiniais, ið kuriø paprastai ir kyla pasiprieðinimas pernelyg supaprastintai linijinës modernizacijos sampratai. 4 Kitaip tariant, kyla klausimai, kodël ðiuolaikinë, pakankamai diferencijuota, Lietuvos, tikrovë, patekusi á ápareigojantá Vakarø visuomeniø sàraðà, linkusi atsisakyti kritiniø nuostatø, o pasirenka konformistinæ (sudarytà ið vienmatiðko màstymo pavyzdþiø) politinæ laikysenà. Nors labiausiai stinga kritinio idëjinio pagrindo. Visai neklaidinga sakyti, kad tai panieka idëjiniams politikos pagrindams, nes, kaip krinta á akis ið arèiau stebintiems politikà ir politikus, kaip tik filosofijai ir ápareigojanèioms ideologinëms nuostatoms dauguma mûsø politikø yra stebëtinai atsparûs ir abejingi (Lauèius 2001; 9). Nuosekliai save apgaudinëjant ið principo atsisakoma radikaliosios politikos ir noriai ðliejamasi prie konformizmo nuostatø. Kaip tik todël radikalioji politika yra svarbi strateginë nuostata, kuri ryþtingai ardo nuolat savimi patenkintà (ir atitinkamai visais kitais nepatenkintà) oficialiosios partinës linijos retorikà. Instrumentinës politikos terpëse sunykstant pagarbai politinëms idëjoms, radikalioji politika gali pakartotinai rasti Lietuvos realistø ciniðkai palaidotà asmens ir bendruomenës ryðá, nesusitaikëliðkai nagrinëti socialinio teisingumo problemas, analitiðkai ir teisiðkai skirti vieðuosius ir privaèius interesus, padëti suprasti, kad visuomenë nëra tik valstybës priedëlis, o politikai nëra tik virðesniø administratoriø patarnautojai. Kuri Lietuvos partija, sakykim, pasiryþusi ne reåliai, bet ið tikrøjø spræsti ið principo abejotinas nelygybës perskyras visuomenëje, didëjanèià kai kuriø socialiniø sluoksniø atskirtá, atvirkðèiai proporcingà ðeðëlinio turtëjimo ir nuo valstybës priklausanèios didþiosios gyventojø dalies skurdinimo santyká? Nors aiðku, kad ðiuo atvirkðtinës priklausomybës santykiu maitinasi plintanèios populistinës partijos, vis dëlto tradicinës partijos ne tik kad neprapleèia politinës vaizduotës (strateginio màstymo) ribø, bet netgi siaurina jas; jeigu jos ir kimbasi á kaþkà, tai tik ne á naujas idëjas, veikiau vienos kitoms á atlapus. Taigi kuri partija gali iðsaugoti nors menkà dalá ið to, kas yra likæ ið socialinio solidarumo (bendrosios valios)? Yra tokia partija. Ðitaip kartà nusprendþia ne juokais pyktelëjæ ir, sprendþiant pagal aritmetinæ balsø skaièiavimo tvarkà, tikrai realûs Kauno gyventojai (iðrinkæ bûsimà politikos þvaigþdæ, gyvà populizmo sëkmës paradigmà ir, rodos, bûsimà socialiniø mokslø daktarà). Tai tik pradþia. Taèiau nuo jos paprastai viskas ir prasideda: potencialia apaèiø pagieþos galia ðiandienà naudojasi instrumentine politika besiþavintys liaudies atstovai, o vienpartinë politika, tinkamai iðnaudojanti pagrástas ir nepagrástas pagieþos formas, pamaþu tampa savaime suprantama politine jëga, kuri, rodos, neketina trauktis. Kartu su ja, tvirtai ásikibæ á parankæ (kaip vienpartinës politikos priedëliai), þingsniuoja ir diplomuoti socialiniø mokslø srities korifëjai, atstovaujantys instrumentinei mokslo ir politikos sàjungai. Viskas, rodos, yra gerai: valdþia palaiko liaudá, o liaudis valdþià. Tereikia nedidelio papildymo: uþauginti tinkamà (ðukuojamà pagal plaukà, o ne prieð plaukà) politikos mokslininkø kartà, moksliðkai atskleidþianèià, kad a) visuomenë eina teisingu keliu dël to, kad b) partija veda teisingu keliu, kad c) pagrindinë modernëjanèios Lietuvos direktyva spræsti kadrø iðlaikymo politikà, kad d) dabartiniai politikos kritikai, kalbantys apie politinio elito pasimetimà, 4 Kaip tvirtina Lietuvos politinës srities mokslininkai, vienas didþiausiø Lietuvos politinës raidos pavojø nekritiðkas iðoriðkai diegiamos modernizacijos sampratos vertinimas. Taigi negalima iðleisti ið akiø itin ribotos linijinës modernybës sampratos: Ja remiantis perëjimas prie demokratijos Lietuvoje modeliuojamas kaip nenutrûkstamas ir negráþtamas modernybës procesas. Taèiau praktika rodo, kad [...] komunistinio reþimo þlugimas dar nereiðkia demokratijos ásigalëjimo, o demokratijos institucijø sukûrimas neapsaugo nuo etatizmo iðsikerojimo (Laurënas ). 9

11 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN demoralizacijà, aiðkiø politiniø idëjø ir valios stokà (Radþvilas 2005), yra visiðkai neteisûs. Glaudûs ryðiai tarp mokslo ir demokratijos, þinojimo ir politikos gali padëti arba atkurti paþeistus atstovaujamojo etoso principus, arba, prieðingai, sustiprinti vienpartinæ linijà. Vadinasi, svarbu nepaliaujamai tikslinti universaliai, o ne vienpusiðkai, galiojanèius politinës minties ir veiksmo standartus. Tai gali bûti ir kritikos, ir konformizmo kriterijai. Nuo atsakymo á ðá nelengvà klausimà priklauso esminis politikos arba politikos, svarstomosios demokratijos arba konformistinës demokratijos ágyvendinimas. Poleminës ir dialoginës demokratijos paskirtis suprasti politikos veiksnius, kurie pritariant gyventojø daugumai, abstrakèiai liaudþiai siaurina politines ir socialines pilieèiø laisves*. LITERATÛRA: Bielinis, Lauras Rinkiminiø technologijø ávadas. Vilnius: Margi raðtai. Dahrendorf, Ralf A manifesto for Europe, New Stateman & Society 125 (4288): Jokubaitis, Alvydas Postmodernizmas ir politika. Kn.: Liberalizmo tapatumo problemos. Vilnius: Versus Aureus: Krupavièius, Algis Interesø grupës ir partijos pokomunizme: teorijos beieðkant. Kn.: Interesø grupës, valdþia ir politika (red. Egidijus Kûris, Algimantas Jankauskas). Vilnius: Pradai. Laurënas, Vaidutis Normalios politikos genezës atvejis. Lietuvos politinës sociologijos studija. Klaipëda: Klaipëdos universiteto leidykla. Laurënas, Vaidutis Pilietinës visuomenës dilemos Lietuvoje, Sociologija. Mintis ir veiksmas 1: Lauèius, Vladimiras Pratarmë. Kn.: Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys. Vilnius: Aidai. Lopata, Raimundas R. Lopata: uþuot derinæ interesus, mûsø politikai derinasi prie interesø, ELTA Nisbet, Robert A Prejudices: A Philosophical Disctionary. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Nisbet, Robert A [1986]. Konservatizmas (ið anglø kalbos vertë Laimantas Jonuðys). Vilnius: Atviros Lietuvos fondas. Paulauskas, Artûras B. Cepovo pareiðkimas gali bûti centrinës valdþios ágarsinimas, ELTA Radþvilas, Vytautas Lietuva nepriklausoma. Kuri?, Baltijos kelias Taylor, Charles Invoking Civil Society in Robert E. Goodin and Philip Pettit (eds.) Contemporary Political Philosophy. An Anthology. Canbera: Australian National University: ALGIMANTAS VALANTIEJUS * Post scriptum. Trys klausimai 1) kokie yra skiriamieji demokratinës þinojimo visuomenës bruoþai; 2) kokios yra socialinës pilietinës visuomenës formavimosi sàlygos; 3) kokie yra istoriniai moderniojo mokslo ir moderniosios galios tarpusavio ryðiai pateikti trims amerikieèiø sociologams ir filosofams, þurnalo Sociologija. Mintis ir veiksmas redakcinës kolegijos nariams: profesoriams Joe Pilotta ai, Johnui Murphy ui ir Algiui Mickûnui. Visi trys autoriai ið principo kalba apie tai, kaip iðsaugoti ir stiprinti supratingo pilietiðkumo sàlygas kuriant demokratinës politinës kultûros principus. Ðiø autoriø publikuojami tekstai paraðyti specialiai ðiam þurnalo numeriui. 10

12 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija Joe Pilotta Contextualizing Democratization and the Practice of Social Research (Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika) Santrauka. Straipsnyje nagrinëjama demokratinës þinojimo visuomenës koncepcija, kuri remiasi metodologinëmis fenomenologinës sociologijos pirmtako Alfredo Schützo prielaidomis, kad kiekvienas mûsø esti 1) kasdienybës pasaulio praeivis, 2) ekspertas ir 3) gerai informuotas pilietis. Socialinio veiksmo metodologijos poþiûriu, dialogas yra hermeneutinio interpretacinio supratimo raiðka, apibrëþiama pagal dalies-visumos santyká. Hermeneutinis principas rodo, kad socialiniai mokslai remiasi ikiinterpretuotu, ikireflektyviu, ikiteoriniu gyvenamojo pasaulio pagrindu. Kitaip tariant, savaime suprantamos prasmës atsargos, susidedanèios ið kasdienio socialinio ir kultûros patyrimo, ir yra toji sàlyga, kuri leidþia kalbëti apie teoriná þinojimà apie patyrimà. Dël ðios prieþasties socialinis mokslinis þinojimas yra reflektyvus. Jis priklauso nuo ikisupratimo ar interpretacijos nuo savo paties egzistavimo sàlygø supratimo. Svarbus politinio autonomiðkumo principas dialogas esti nuoroda ne á kaþkà, bet su kaþkuo. Tai rodo domëjimàsi kitu. Metodologinëje dialogo koncepcijoje, kuri remiasi bendruomenës supratimu, socialinis patyrimas nagrinëjamas kaip santykis tarp individualios savimonës, kito ir pasaulio. Dialogiðkas interpretacijos pobûdis nëra tik nuorodà á kità. Tai þiûrëjimas su kitu. Tai vieta, kur interpretacinis supratimas susiejamas su bendruomenës metodologija. Paskiro þmogaus þinojimas yra kolektyvinio teisëtumo, bet ne privataus tyrimo rezultatas. Ðá þinojimà ágyjame ðeimose, mokyklose, bendruomenëse; skaitydami knygas, laikraðèius, þiûrëdami televizijà ir narðydami internete. Siekdami iðsaugoti ir stiprinti gerai informuoto pilietiðkumo sàlygas, turime kurti tarpinius vieðojo ðvietimo, þurnalistinio etoso, sutartinës demokratijos institutus, kuriø paskirtis yra bendrasis pilietinis gëris, kuriamas bendromis pastangomis. Ðiuo poþiûriu politinë þurnalistika ir komunikacija yra pirminës sàlygos, leidþianèios iðsaugoti ir tæsti politinës (t.y. demokratinës) visuomenës principus. Reikia skirti, viena vertus, politinæ komunikacijà ir, kita vertus, socialinæ bei individualiàjà veiklà. Pastaroji susijusi su interesais. Kad ji taptø politine ir demokratine, jai stinga autonomijos. Politinë komunikacija veikla, kuri vadovaujasi autonomiðka vieðàja diskusija, - atsako uþ padarytus sprendimus. Ðiuo poþiûriu privatûs interesai, kuriø motyvacija yra iracionali, slepia arba naikina racionalià ir laisvà vieðàjà diskusijà. O tokia diskusija neturi bûti supaprastinta. Be to, ji neturi vengti prieðtaravimø. Tai, ko reikia vengti, yra pavirðutiniðkas poþiûris, daþnai pateikiamas kaip objektyvus. Paprastai manoma: jeigu pateikiami du prieðingi poþiûriai, tai problema jau yra suformuluota. Taèiau rimtas dialogas reikalauja kruopðèiai iðnagrinëti dalykà dar prieð pateikiant vadinamuosius skirtingus poþiûrius. Paprastas poþiûriø pateikimas negali bûti esminë þinojimo sàlyga. Grieþtai kalbant, politika turi vienà pagrindiná uþdaviná atvirà sritá, kur kiekvienas bendruomenës narys dalyvauja spræsdamas vieðuosius klausimus. Tokia laikysena rodo, kad visi bendruomenës nariai yra vienodai ásipareigojæ dalyvauti vieðuose politiniuose svarstymuose. Tai pastangos rûpintis politikos etosu, t.y. politiniu bûdu, kuris iðsaugo ir stiprina vieðosios srities galimybæ. Kaip tik todël politinë-þurnalistinë komunikacija, kaip demokratijos etoso dalis, turi suprasti perskyrà tarp vieðosios ir privaèiosios srièiø ir domëtis, ar politinio pobûdþio teiginiai yra susijæ su vieðaisiais rûpesèiais. Demokratinës politinës þurnalistikos paskirtis informuoti bendruomenæ apie maskuojanèià politinio teatro veiklà, jo nemokðiðkumà ir sprendimø stygiø. Tokia sritis nëra natûrali arba socialinë. Tai autonomiðka politinë sritis. 11

13 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Introduction Political communication is strictly distinguished from social and individual activities that are interest-laden and thus lack the autonomy to be political. The latter belongs solely to political societies that are democratic. Indeed, there must be a strict restriction of the use of political to a public domain in which every member of society participates in public debates and decisions. This participation is the continuous origination and maintenance of the political domain as a guarantee of human autonomy and equality. This equality suggests that the publicly appointed officials are bound by the democratic ethos to maintain such a public domain and thus are called on to communicate the public issues; any communication that is designed for effect, for rhetorical obfuscation, is interest-laden and hence designed to advance the motives of an individual or a group and not the concerns of the public. In various ways, such a communication, and those who in their expertise help in its design, adds to the legitimation crisis that leads finally to public cynicism. Political journalism, as part and parcel of the originating and maintaining of the political society, is designed to serve the public by providing information that is of public concern. This is not to say that gossip columns of social interest are to be excluded from mass media. Rather, the primary task is information despite the tendency of the public officials and their experts to obfuscate and mislead. One could in fact argue that political journalism and communication is, by now, the primary instrument of continuing the origination and maintenance of political (i.e., democratic) society (Mickunas, Pilotta 1999). Democratic Principles In the Western tradition, there are posited two fundamental conceptions of the basis for democracy. The first is the classical Greek conception of human equality, based on a shared human nature, and the second rests on the conceptions stemming from various modern views. The latter are subsumed under the title of political enlightenment. Although this title hides a diverse set of conceptions, there are some basic principles that are shared by them all. First, there is a rejection of human nature; second, there is a postulation of human subject who is fundamentally free both with respect to the natural environment and all social and ethical norms. Because the United States is founded on modern conceptions, this essay focuses mainly on modern understandings of freedom, autonomy, and equality of the citizens of a democratic political community and its ethos. The ethos implies a primacy of communication over power and domination. In turn, the primacy of communication interconnects the various segments of the public, such as government, the citizens, the mass media, and social research. The principles of democracy, in which free people are the final arbitrator, the free press keeps the public informed, rest on the difference between relationships that comprise a political community and other types of human relationships. The answer demands a careful scrutiny of the founding of a political community, which that it is the only one entitled to be called democratic. Only democracies deserve to be called political. Most types of human relationships rest on numerous common interests. Such interests may become part of a democratic society. Yet there is a difference between such interests and the founding of a democratic community. The founding and the existence of such a community are tied together inextricably. Although there are purposes that may comprise our common aims, the democratic community is its own purpose with an assumed duty by each citizen to maintain it. The reason for human relationships in a 12

14 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija democratic community is this very relationship that is identical to its own purpose. Autonomy must be strictly distinguished from freedom of choice. The choice is seen as a power capable of selecting among options. Yet in the final analysis, the choice is determined by an underlying motive. In this sense, its base is irrational. The freedom of autonomy is analogous to logic wherein the structures are not results of forces, but of rational and free postulations; equality of all persons stems from autonomy. If the rules, logics, rational discourses are not derivable from natural states of affairs, there is no criterion by which one cold render a decision concerning the superiority or inferiority of one postulate over another. In this sense, they are equal. Autonomous freedom as rational in the above sense results in the equality of persons who are in a position to posit the rules by which they would govern their lives and deal with the environment. Each individual is an equal law giver to oneself and the environment. If there are common rules, they will not be discovered but posited and decided on in a public (i.e. political) debate. Third, the modern concept of environment as material, coupled with the view that the human is capable of remaking the environment in accordance with his or her designs, leads to an increasing technologization of the social life and to an all pervasive technocratization of politics, to political technocracy and bureaucracy. It is essential for the understanding of the principles of democratic political society and political activities that there can be no other sources of rules apart from those originating with the public covenant. One misunderstanding must be avoided: the autonomy of each individual, as the unconditional source of law, does not imply unrestricted activities. It states that the freely posited rules are not causes that dominate human life but are rationally analyzable systems that can be modified and even rejected. Autonomous freedom means a life under freely posited, debated, and rationally achieved rules (Habermas 1970). Such an achievement is a matter of mutual public debate and consensus. Indeed, this is the basic sense of the political: a public domain where all members of a community participate in the establishment and maintenance both of this domain and the rules. This is another way of saying that the political is identical with a continuous activity of maintaining, of originating the public domain as its own purpose. This is another way of saying that the political is identical with a continuous activity of maintaining, of originating the public domain as its own purpose. This domain is the most basic political institution on which all other political institutions-including the establishment of specific constitutions- rest. Without this institution, without each member of society being able to enter the public domain as an autonomous source of rules, the basic meaning of the political disappears. One of the more important assertions is the universality of law. The universality is a guarantee of rationality or the absence of contradictions in a given law. This is, every proposed and approved law must be accepted by all, including the one who proposed it. If one proposes a law against stealing, then he or she too must freely subject him or herself to the law. If a person decides to make an exception to him or herself, then he or she contradicts him or herself because in this case the law ceases to be universal. Any public claim to the universality of a law must exclude such contractions. But in this sense, there is assumed freedom and equality of persons as the ground of law. The universality of posited laws implies a more basic principle: if one proclaims that he or she has the autonomy to be the source of laws, then he or she must universalize this claim to include all members of a political community all are equal 13

15 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN sources of law. Without this procedure, one would face a reverse contradiction: No one is the source of laws, but I am the source of such laws. Strictly speaking, politics has one major task: an open domain in which every member of the community participated in deciding public questions. Of course, such a position also implies that all community members are equally duty-bound to participate in all public affairs. The term duty should not be read morally. The concern is with an ethos, a way of being political and of constantly keeping the public arena open for public participation. It is known that the Athenians of ancient Greece regarded those who failed to participate it the public affairs not as nonpolitical but as incapable of being. Therein lies the goal of community social research. As we conceive it, communication politics is the keeping of the public arena open for public participation and the right to know. The net result of the distinction between the political and the social-private is the conception that human autonomy requires political community where the individual s freedom is guaranteed by a free establishment of laws and a free acceptance of such laws. Public and free establishment of laws is, simultaneously, an establishment of a political community as its own purpose (i.e., the presence of the freedom of each individual to participate in the establishment of laws and the maintenance of the right of any individual to be an autonomous source of laws). This framework allows the discussion of all other purposes. One may establish other institutions, such as legislative, administrative, and judicial, yet they too have the task of guaranteeing that in the final analysis the autonomous being remains the final arbiter or all public rules. There is a hidden condition of this guarantee: In the public arena, all social and economic differences become disregarded and everyone enters the public domain as an equal. In a political community, a person acts from respect for the law. The composition of such a respect means; first, that a person respects freedom and is not subject to causes and impulses; second, respect for law draws its nourishment from requirement to maintain the autonomy of everyone and thus to maintain the public arena. In this arena, laws are not given as if they were natural necessities, but depend on public participation in their continuous preservation. Third, their continuity means that freedom is not merely one of the social factors, but a condition that is equally established and maintained actively. Fourth, the maintenance of political freedom and the public sphere, requires legitimate force capable of preserving the public arena against private interests and individuals who reject the freely obtained laws. Such persons have rejected their own autonomy and become subject to impulses and causes, to irrational forces. This should not be taken as if it were a moral question; rather, it reveals the ground of what is a political community and the necessity of its preservation if the human is to remain autonomous. Rather, political community has its own ethos with respect to rights and duties in the public domain. The ethos requires a free, rational public debate and agreement on laws, issuing from mutually autonomous persons and their understanding of the necessity of maintaining the rights of all. This ethos allows for tolerance and the view that laws are not eternal. On public agreement, they can be altered or rejected. Because the posited laws are practical, they must meet the previously mentioned conditions of pubic approval and universality. Political Communication In principle, the institution of representative government is not democratic unless certain conditions are met. First, any person appointed by the public is bound legally to ac- 14

16 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija complish what the public requests. All other activities claiming to be for the sake of the public are illegal. This stems from the conception that the sole source of legality is the public and the decisions to which it binds its own members and the public officials. The public official is not to lead but to serve. Second, election is a dialogical process. Persons running for public office offer their proposals on public questions; such proposals become a covenant in case the official becomes appointed. That is, because the public agreed with the proposals and thus appointed a candidate to a public office, the public official is duty-bound by that very covenant to carry out the proposals. Any failure to do so is equivalent to the breaking of a binding and communicated agreement. Such officials must be dismissed from the office immediately, and perhaps should be prosecuted for criminal activities. Third, a candidate for office should not only offer his or her proposals, but due to public discussions, should modify his or her proposals based on public input. Ideological dogmas comprise one person s proposals, and should reflect possible modifications once they are exposed to public discussion. In a political society, the duty of the candidate is not to expound on future hope and grand visions, or even my dream of better life, but in the first instance to communicate his or her public concerns and the concerns of his or her constituency and to offer either practical or legal solutions to such concerns. This means that political communication, if it follows the structure of autonomous public and its free domain, is responsible for the statements made. Yet in this sense, private interests, motivated by causes and irrational drives, hide, if not abolish rational, logical and free discussion of public issues. Such a discussion need not be simplistic or without controversies. Yet one principle is important: political communication consists of a triadic structure. There is the subject matter of concern that is addressed by a speaker and the public or an opponent of the speaker. What is to be avoided is the surface view, often paraded as objective : it is assumed that if two opposing opinions are presented, then the public has an understanding of an issue. Yet a serious dialogue requires a thorough exposition of the subject matter of the arguments prior to its obfuscation by the so-called different viewpoints. A simple exposition of viewpoints does not constitute information; the subject mater of the viewpoints is fundamental. In turn, the public participation in the public arena requires that it too should be cognizant of the subject matter of discussion and not be a simple sum of yet other views to be taken into account. Full rationality requires no less. It would be nonsensical to debate public policy on nuclear energy without first explaining what such energy is, what it does, what are its effects, and how it functions. It would be argued persuasively that the duty of the public, and above all a candidate for office who claims to possess an ability to serve the public, not only is to be well-versed in the subject matters that are of concern to the public, but also to be able to present the subject matter to the public. Journalism Mass media, as transmitters of such knowledge, are among the most fundamental public institutions of democracy. Indeed, one could plausibly contend that they are coextensive with the continuous origination and maintenance of the autonomous source of all laws and legitimation. The uniformed citizen is hardly in position to grasp public issues and to form a rational judgment. Moreover, the very information is a condition for public dialogue, debate, and adjudication. Democracy, as an incessant self- 15

17 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN maintenance, includes in its core the necessity for open information, present and available to everyone, not simply for the sake of extraneous purposes, but for its own sake as part of the ethos of democratic activity. To speak in terms of the democratic principles explicated so far, mass media and journalism are political communication to the extent that they are geared toward information and thus the public. In this sense, there is no such thing as apolitical reporting. This is to say, in political society journalism is principally political communication prior to questions of ideology or other agenda. The public must be informed and the ethos of journalism in democracy requires the reporting of all such entrances in order to activate the participation of the public in public issues. Crucial to the concept of coextension between democracy as its own purpose and journalistic mass media is the principle that whenever journalists appeal to a right of free access to, and a publication of information, they are in a process of origination and maintenance of the autonomous public domain Such a demand is not natural or social but political. In democracy, political journalism is, above all, duty bound to inform the public about such obfuscating theatrics, and what ignorances, indecisions, equivocations, they are hiding. In turn, journalistic political communication, within the ethos of democracy, must articulate and expose what is or is not relevant for the public, what is private and particular, of no public concern, and what is essential in the proposals of current or prospective public figures. If such a public figure offers a technical solution to some public concern, the task of journalistic communication is not merely to repeat what such a figure stated, but to raise questions whether the statement is an accurate and adequate comprehension of a given subject mater relevant to public concerns. How Can a Social Scientist Promote Democratization? In the communication literatures, dialogue is typically concerned with the notion of speaking with rather than speaking to or at. Presumable, speaking with signifies a concern for the other, whether that other be an audience, a research respondent, or a conversational partner. From the perspective of a social action methodology, dialogue is expressive of the hermeneutic principle of interpretive understanding configure in the part-whole relationship, and it additionally signifies a particular point of view on the social. In light of the hermeneutic principle, social science necessarily speaks from the pre-interpreted, pre-reflective, pre-theoretical ground of the life world. In other words, the taken-forgranted fund of meaning that constitutes everyday social and cultural experience is the condition for the possibility of theoretical knowledge about the experience. Social scientific knowledge, then, is necessarily reflexive it is dependent on a pre-understanding or interpretation as its condition of existence. This circumstance is not, however, the be-all and end-all of debates regarding the relationship between social science and the social world. The speaking from only reflects the foundational experience that makes social science possible. It does not reflect the founding activity by which social science creates a different social world. Intervention and transformation are unavoidable components of research activities; thus it is critical that the interests of social scientists be aligned with those of the communities of the researched. In keeping with this critical mandate, social action research acknowledges the possibility that accountable enactments of social scientific research can enable social action for positive change in and through the political domain. 16

18 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija Explicit in the conception of dialogue formalized in a community-based methodology is the elaboration of social experience as a relationship between self, other, and world. The dialogical character of interpretation is not simply looking at an other, rather it is looking with an other at some thing which the other seeks to communicate. For the community-based researcher, speaking to the social world is dependent on the interobjectivity of the social relationship- self and other oriented toward a thing held in common. This is where the role of interpretive understanding comes into play in community-based methodology (Pilotta, Kreps 2001). The notion of interpretive understanding further points to the inanity of a presuppositionless social science. Were it even possible to purge oneself of one s presuppositions, understanding could not be accomplished. It is only on the basis of one s own suppositions that the point of view of another person can be understood. In the research activity, the point of critical self-reflection is to determine which of one s presuppositions are appropriate and which are inappropriate given a particular situation. Understanding is understanding something. In this case, interpretive understanding is the grasping of the way in which a community defines its own (situated) interest. In social action research, social issues become the common object of orientation for researcher and researched, and it is in terms of the community s definition of those issues that the interest structures of social science and social action can be aligned. But in order for this to happen, researchers must effectively gain community access. The practice of social action research requires that we develop general influence in the community, and it demands that we create public trust and public accountability. In other words, in critical social action research, the role of the research-who-produces-research is replaced by research activities that define the public characteristics of the researchers. In this, the history of the research generates a motivational basis, a public history establishing a place for the researcher in the organization of the social setting. It is presupposed that it is not the reality of a viewpoint that provides a working necessity, not that of an inaccessible viewer. This premise operates to generalize the social code of authority beyond the private sphere of researcher-dominated contingencies. One must focus on the creation of public spaces where the explicitness of the research activity can become impressed on the researched. It must be kept in mind that research activity is thematically oriented on a problem of reference. Hence, in effect, the explicitness of the research activity diminishes the personal characteristic of the researcher. It is these personal, privately established life-histories that form the basis of the researcher s anonymous authority, namely, those things that cannot be checked out by the researched, either because the relevant information is unavailable or simply uninterpretable or meaningless to the research population. A different style of authority must be established for social action research to be operative, one that makes sense within the social context. This style of anonymization is one that effaces locally irrelevant characteristics of the researcher and at the same time permits, even requires, the demonstration of the researcher s abilities. The research thus becomes a public or political person, with the relevant dimensions of public being established within the research setting. Nameless authorities, even and perhaps most especially the authority of science, do not in a social research setting give motivation for the researched population to answer questions enabling it to be understood. It is cliché to suggest that entrée is a continual process throughout the research that cons- 17

19 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN tantly requires that attention of the researcher. Yet, entrée is a continuous activity of building reputational linkages for the purposes of establishing social validity and enticing relevant persons to cooperate in the research process. It is a process of finding points of access through which to bring in bear the general power of social scientific research in a form that is generalizable both from the point of view of professional researchers and from that of the community of subjects who provide the setting for the research. The social action researcher must build networks. Without the networking of the community of the researched, it will not be possible to establish the relevant parameters of the community or to conduct the research in a fashion that the community will perceive to be valuable. In some cases, merely finding the community poses a problem, especially when we keep in mind that this is not an exercise in demography or geography, but rather in identifying nodal points of interests and concerns. The parameters of the community of concern of course include community members, but they can also include social service agencies, police officers, public officials, and even local funding agencies. Truth of the research is a function of the viewpoints of the community of concern; if one is not known and one credentials not established to relevant persons, then the assumption is that one has not done anything worthwhile, and that is a good enough reason not to cooperate with the researcher. It is virtually impossible to obtain adequate information as well as to work with relevant individuals if one is perceived as a stranger who has nothing to offer. The more one s name is heard, the more involved one is viewed as being, and the more power is attributed to one in obtaining reliable information, which is precisely what one needs in order to get access to that information. It is also imperative to establish contacts within the community in order that different community members will be able to check out one s credibility. One contact leads to the next, and crossing networks enables the comparison of perceptions about the researcher. These networks are also valuable for the purpose of the research being able to identify ways in which information is being screened for her or his benefit. It is also important to learn about any other research activity that may be going on or that has recently been conducted in the community. Past encounters with researchers may have adverse consequences that must be attended to. All of this involves a process of making the rounds sufficiently in order that one s name, in terms of level and degree of involvement, precedes one in the community. Social reality is much too complex for research to set abstract ethical maxims for decisions in how to go about establishing trust. Trust is not a set of principles to which the research conforms or behavioral signposts for specific situations. Rather, trust is acquired through sharing various research practices and through formulating the research in such a way that the populace will be able to perceive in it the potential for increasing their own individual or community potential for action. Trust is indispensable for getting beyond the momentary interpersonal rituals. Yet, for trust to be built and sustained, there are required auxiliary mechanisms of learning, symbolizing, controlling, and even institutionalizing distrust. Trust can be built and diffused if credible institutionalized supervisors are built into the research process (e.g., community leaders). On the other hand, where properly managed, trust can actually be increased where distrust has been institutionalized, particularly in minority communities. In such a situation, one needs to appear different by standards of some local code, thereby employing a history as a means to gaining a forum. 18

20 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija The reason for networking, trust building, and allowing oneself to be evaluated by community members, generally of staking out the research agenda within the community, as that many communities are social-science-wise. That social research and social researchers in truth are objects of distrust is a conviction in which many community members sincerely trust. At this stage in the history of social science, many communities view social science as either producing social disenfranchisements or as being simply irrelevant. Because of this broad tendency, one must be prepared at the very first encounter to answer thematic questions like Who is doing the research?, Who is this good for?, Will it be of value to us?, and When will we see results? The researcher who has worked to develop a generalized influence in the community will be able to respond effectively to these concerns. Social influence ultimately derives from successful research involvement in the community. Success, however, is not an end product; it is more or less descriptive of the high points of any specific project and can be anything from creating a public uproar beneficial to the project, to identifying and meaningfully addressing community significances. In order to create conditions for maximizing the possibility of attaining such high points, products generated by the research must receive endorsement from relevant, recognizable community leaders, and media resources must be utilized to make the project and its objectives known. Publicity, in its most general sense, institutionalizes the public/ political character of the research. We will focus briefly on utilization of media resources. Media coverage can be employed to open up a project to the possibility of influencing agencies and, indirectly, for drawing other public institutions into the project at key points. In addition, the community will begin to see itself and develop ways of placing the face and the activity within the structure of overall community activity. Media coverage is important for other reasons. First, the community at large will be able to monitor the project over time. Second, it will be viewed as pragmatically effective in a way that is open for all to see for themselves. Community participants, especially leaders, will be less likely to have to constantly justify the effectiveness of the project. Because it tends to enshrine what is significant, media coverage also helps to secure cooperation and interest from public institutions and their officials. Eagerness to avoid public embarrassment, or its possibility, is movie enough for many public institutions. Community newsletters, newspapers, and public forums offer important channels for informing the community, expanding its contacts, and for providing a general thematic into which individuals can be attracted according to dimensions of their personal interests. In addition, events become pragmatic accomplishments symbolizing the project. Moreover, these events eventually become decontextualized points of reference whose meaning is not time-bound but instead an enduring fact or rationale for the project. Project participation can be intensified by involving community organizations at levels that grant them access to institutional power, thereby solidifying the roles of the organizations within the community. Every fact of a project needs to take on the character of publicness. Such facts are not only formation but also function as reasons for the project. Whether in the form of significant information or of activities, every fact provides a justificatory structure for the project and a way of creating its history. All of these elements create a generalized influence establishing a superstructure of public meaning and involvement within which the research activity can proceed. But at the research level proper, the generalized condition is that the research itself establish distinctive ex- 19

21 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN pectations having a centered meaning-structure that has reference to specific themes, concerns, or purposes. At each point, the influence the researcher expects and assumes must be connected with something that can be specified in the social environment. For influence to occur, the circumstances must be linked up with local imperatives. The activity must be able to be located within the social system. Clearly, social action research creates thematics, but these cannot provide a priori the full specification of the research process to the community, the media, or the scientific community. Rigid specification of the research process will limit the flexibility- and so its power- to pursue variation of the thematic in response to the contingencies of the environment. Eventually, the selection and generalization process come full circle; the research activity is justified not by interpersonal arrangements about expectation, but on the basis of community thematics. These thematics in turn are related to the influence of the research activity on the thematics, which refer to the activities of the researcher in establishing thematic orientations. Thus, even research authorities are tied into and must appeal to generalized communication structures. (Luhmann 1982) Epilogue In general, the goal is to develop a set regulative principles for the production of a democratic knowledge society, whereby we recognize: the rational competence of individuals; that institutions are not an entirely different rational level from individuals; that scientific discourse and individual discourse need translation; the institutionalization of both discourse are fundamental to the practice of democratic institution. We recall Alfred Schütz as he saw each of us as simultaneously (1) the man on the street, (2) the expert, (3) the well-informed citizen (Schütz 1964) Thus, each of us possesses knowledge that is a collective legacy not particularly the result of any inquiry of our own. We owe such knowledge to our family, school, community, newspaper, radio, television, books, Internet, as well as life conversations. But if we are going to maintain a well informed citizenry, we need the mediating institution of public education, honest journalism, and covenant democracy in a joint effort to find a common civic good. REFERENCES Habermas, Jürgen. 1971b. Toward a Rational Society. Boston: Beacon Press. Luhmann, Niklas The Differentiation of Society (trans. by Stephen Holmes and Charles Larmore). New York: Columbia University Press. Mickunas, Algis & Pilotta, Joseph (eds.) Technocracy vs. Democracy: Issues in the Politics of Communication. Hampton Press. Pilotta, Joseph; Kreps, Gary L. (eds.) (2001) Communication and social action research. Hampton Press. Schütz, Alfred [1932]. The well-informed citizen: An essay in the social distribution of knowledge in Collected Papers, vol. 2. The Hague: Martinus Nijhoff: Áteikta Pateikta spaudai Department of Communication Derby Hall 205 Ohio State University Columbus, Ohio 432l0 20

22 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija John W. Murphy The Consumer is not Necessarily a Citizen (Vartotojas nebûtinai esti pilietis) Santrauka. Ðiame straipsnyje nagrinëjamos socialinës pilietinës visuomenës formavimosi sàlygos, svarstomi poþiûriai á dabartinæ ekonominiø idëjø kaità, aptariami prieðtaravimai, kurie kyla dël to, kad netinkamai suplakami vartotojo ir pilieèio terminai. Daugiau dëmesio skiriama kolektyvinës praktikos sampratai. Pilietinë visuomenë esti socialinio solidarumo pagrindas. Nors ðis poþiûris nëra naujas, èia pabrëþiama, kad pilietinë visuomenë svarbi priimant ástatymus bei kitas normas, kurios siekia iðvengti susvetimëjimo, kad pilietiðkumo samprata apima kur kas daugiau negu tik organizacijas, egzistuojanèias uþ pagrindiniø visuomenës institucijø. Pilietinë visuomenë nëra savaime suprantamas dalykas. Tai nëra tik profsàjungos, vietiniai klubai ir neformalios organizacijos. Daug svarbiau yra tai, kaip ðios organizacijos, kurios iðreiðkia darnià diskutuojanèiø ir polemizuojanèiø pilieèiø veiklà, susijusios su kolektyvine praktika. Per pastaruosius dvideðimt metø, silpnëjant Johno Maynardo Keyneso idëjø poveikiui, susiformavo naujas neoliberalus poþiûris á ekonomikà. Vienas pagrindiniø Keyneso principø yra tas, kad prekyba ir kiti mainø bûdai yra socialinë veikla. Visi yra tos paèios sistemos dalis, taigi visoms socialinëms klasëms (tiek darbininkø klasei, tiek elitui) bûdingas bendras likimas. Vadinasi, siekiant bendrojo gërio, turi bûti laikomasi kooperacijos principø. Kadangi subalansavimo galimybë esti gana trapi, bûtinos darnios pastangos. Taèiau nuo 9-ojo deðimtmeèio pradþios ðios koncepcijos pamaþu atsisakoma, o tarpusavio priklausomybës idëja suprantama kaip ekonominës raidos ir asmeninës laisvës suvarþymas. Keyneso idëjas keièia Friedricho von Hayeko koncepcija, teigianti, kad kolektyvinis pradas yra mitas, o socialinë tvarka formuojasi spontaniðkai rinkos sàveikø aplikose. Hayeko poþiûriu, kolektyvinë atsakomybë yra ne tik beprasmis dalykas, bet ir esminis ekonomikos stabdis. Neoliberalizmo plitimas daro nebemadingà socialinës sutarties sampratà, nes, Hayeko poþiûriu, santykiai tarp individø yra prekiniai ir trumpalaikiai. Atsisakoma minties (kaip pasenusios ideologijos), kad þmonës yra esmingai tarp savæs susijæ ir turi bendrus interesus. Tuo tarpu Keyneso koncepcinis vaizdinys visiðkai kitoks. Svarbiausias dalykas tas, kad asmenys vaizduojami kaip pilieèiai, kurie susijæ su kaimynais ir platesne visuomene. Kaip tik todël tikimasi, kad jie laikysis teisingumo ir neðaliðkumo idealø. Ðioji koncepcija nëra abstrakti, ji reikalauja nuolatinio budrumo ir noro veikti, kai tik ðito prireikia. Ðiandienà ðie poþiûriai yra nesuderinami. Problema ta, kad asmenys, kurie yra socializuoti kaip vartotojai, raginami gana sparèiai tapti pilieèiais. Hayeko poþiûriu, individai tampa pilieèiais tik dalyvaudami rinkoje. O Keyneso teigimu, toks pilietinio ásitraukimo bûdas yra nepakankamas, jis negali sukurti lanksèios ir demokratinës visuomenës. Veiksmingam pilietiðkumui reikia gerokai platesnio poþiûrio ir aktyvesnio socialinio dalyvavimo negu tik rinkos nauda grindþiamos taisyklës. Stingant aktyvios socialinës sutarties, pilietinë veikla yra labai apribojama. Rinka yra klaidinanti pilietinio lavinimo ir ðvietimo poþiûriu metafora, kuri vaizduoja pernelyg atsijusius, atomizuotus ir abejingus individus. Rinkos reguliuojama visuomenë sudaryta ið besivarþanèiø ir prieðiðkø asmenø, o socialinë sritis apibûdinama kaip darinys, susidedantis ið kliûèiø, kurias turá áveikti sëkmës siekiantys individai. Sakykim, socialiniai ásipareigojimai tariamai riboja individø gebëjimà greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie rinkos pokyèiø. Taèiau galima plëtoti ir kitas metaforas. Juk netinka sakyti, kad visuomenë esti tik netiesiogiai geriausiu atveju susijæ atomai. Naujieji modeliai atsiþvelgia á tiesioginæ sàveikà tarp visuomenës daliø. Be to, jie neátraukia 21

23 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN aukðtesnës tvarkos principø, kurie vadinami nematoma rinkos ranka, koordinuojanèia savarankiðkø elementø veiksmus. Ðie modeliai rodo, kad socialinës tvarkos principai yra intersubjektyvûs socialiai konstruojami ir diskursyviai plëtojami. Kadangi socialinë aplinka nëra laisvai pasirenkama ir iðorinë (kaip, sakykim, rinkos nematomos rankos - atveju), svarbu tai, kaip asmenys ávertina savo veiksmø poveiká kitiems asmenims. Jie turi ásipareigojimà iðsaugoti socialinës asociacijos integralumà, vadinasi, negali nepaisyti kitø asmenø egzistavimo bûdø. Iðsaugoti toká bendravimo stiliø tolygu tartis ir diskutuoti dar prieð imantis veiksmo. Pilietinë visuomenë, prieðingai negu abstrakti rinkos erdvë, sudaro ásipareigojanèià sritá, kurià iðsaugo kolektyvinis, intersubjektyvus veiksmas. Todël ne rinka, bet pilietinis diskursas yra ekonominës sàveikos pagrindas. Sugráþimas á ðià sritá yra teisëtas ir gali atnaujinti gyvenamàjá pasaulá. Vadinasi, pilietinë visuomenë yra galimybë iðvengti susvetimëjimo, kurá diegia rinka. Kadangi rinka ir pilietinë visuomenës grieþtai atskiriamos, intersubjektyvi ekonominio reguliavimo kilmë yra ið esmës deformuojama. Pilietiðkumas negali bûti efemeriðkas dalykas. Kai pilietá pakeièia vartotojas, demokratija susiduria su rimtomis problemomis, nes be abipusio pasitikëjimo, saugumo ir kolektyvinës atsakomybës visuomenë pasmerkta iðtirpti á daugybæ atomø, kurie vieni kitus kaltina, átarinëja ir kurie yra nesaugûs. Taigi pakartotinai verta kelti esminá sociologijos klausimà: kaip ir kodël egzistuoja visuomenë? Introduction During the past twenty years life has changed dramatically in the United States and the rest of the world. The focus of this paper is the shift that has taken place with respect to a particular set of ideas. A new image of the economy has gained popularity, which has had enormous social implications. Stated simply, the philosophy of Keynes is in decline, while neoliberalism has become the centerpiece of most discussions about the economic life. One of the principle assumptions of Keynes work is that trade and other modes of exchange are social activities (Keynes 1997). In order for the economy to retain a sense of equilibrium, systematic and regular interventions are needed. The implied message is that all social classes share a common fate, and that commodious relationships must be maintained between the working class and elites. Everyone is basically part of the same system, and thus cooperation is necessary to insure the survival of the common good. Persons depend on one another for the smooth delivery of goods and services, and, as Keynes suggests, this balance is quite fragile and can be maintained only through a concerted effort. At the beginning of the 1980 s, however, this imagery was cast aside. The Keynesian theme of interdependency was presumed to stifle economic growth and personal freedom. To counteract the influence of Keynes, the work of Hayek was introduced and widely disseminated. Central to Hayek s perspective on the economy is that the collective is a myth, and that order emerges spontaneously through the myriad of transactions that occur at the marketplace (Hayek 1944). For Hayek, collective responsibility is not only meaningless, but a serious drag on the economy. Policies that are designed to correct social imbalances, in other words, thwart competition, distort the market s signals, and generate widespread inefficiency. As a result, the generation of wealth slows and everyone suffers, especially the entrepreneurs who are presumed to be the primary source of economic stimulation. As part of the general acceptance of neoliberalism, the social contract is presumed to be passé. Consistent with Hayek s position, relationships between persons are simply monetary and fleeting. Associations are optional and 22

24 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija forged mostly to facilitate specific projects; these alliances are predicated on convenience and momentary needs. The idea that persons are essentially bound together and share interests is dismissed as an outmoded ideology. Within the intellectual context supplied by Hayek, persons owe nothing to one another, except perhaps the right to be left alone. What has emerged from this new economic framework is a rendition of the person that differs greatly from the version assumed by Keynes. According to Hayek s economic worldview, persons are primarily customers or consumers. Their needs are met at the marketplace, and thus they should always comport themselves as traders. After all, traders are rational, efficient, and unaffected by issues that reduce their ability to compete. Traders are not swayed by proposals or arguments that are idealistic and lack immediate utility. Indeed, a pragmatic attitude is at the core of successful trading. With Keynes, however, the imagery is different. Most important at this juncture is that persons are portrayed as citizens. They are essentially linked to their neighbors and the wider society, and therefore are expected to promote ideals such as justice and fairness. Every citizen is obliged to express concern for the welfare of others, and strive to eliminate any obstacles that might impede their development. This imperative is not abstract, but requires continued vigilance on the part of persons and a willingness to act or intervene when necessary. Clearly these two models of the person are incompatible. The problem nowadays is that persons who have been socialized to be consumers are suddenly asked to behave as citizens. Nonetheless, according to Hayek, individuals become citizens only by participating in the market. But from a Keynesian viewpoint, this sort of civic involvement is insufficient to create an inclusive and democratic society. Effective citizenship requires a much broader vision and more extensive social participation than is considered to be wise or profitable at the market. In the absence of an extensive social contract, civic activity is very limited. Market relationships are based on what Erich Fromm calls negative freedom persons do not meddle in the affairs of others (Fromm 1958; ). In fact, any talk of intervention is equated with becoming a nuisance. But if fundamental to democracy is the promotion and protection of social diversity ranging from political opinions to lifestyles consumerism will not necessarily lead to this ideal. Only a strong commitment to a social contract will support this end. The Rise of the Market and Civic Duty Various Latin American writers have been arguing for quite some time that most contemporary societies are governed by the Total Market (Serrano Caldera 1995; 16 7). In addition to the emphasis that is placed on the market as the most appropriate regulatory mechanism, a particular body of values has inundated the entire globe. As a result, a unique and restrictive worldview appears to be all-encompassing and represents the epitome of rationality and fairness. Similar to the insights revealed by Marcuse in One-dimensional Man, the consumer is extolled as fundamentally rational, even handed, and fair, and thus becomes the paragon of success (Marcuse 1964). Anyone who deviates from this role, accordingly, deserves to be ineffective and marginalized. The centerpiece of this conception of the person is a specific understanding of individualism. In terms of this model, the person is alone, motivated almost exclusively by personal concerns, and ultimately free. In short, persons are atoms who pursue their own preferences, as both classical and neo-liberal economists say, and through the efforts of the market are united, as least momentarily (Assmann 1997; 89 90). 23

25 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN In an almost magical way, personal greed and ambition is translated into the common good. At times even Adam Smith was skeptical of this transformation, and thus he argued that important moral principles must be instilled in all traders to avoid anarchy (Smith 1976). Nonetheless, neo-liberals abhor this sort of interference in the market. They believe that human nature is sufficient to guarantee that chaos will not erupt; exhibiting too much greed is simply assumed to be a threat to everyone and something to be tempered. This type of self-control is rational and supports the claim that the market enables all informed and disciplined traders to prosper. As should be noted, success at the market does not require that persons consult one another regularly. In fact, intentional collaboration is indicative of the manipulation that distorts the market. In this respect, alliances are ephemeral because they are merely correctives that are needed temporarily to reestablish equilibrium at the marketplace. Under normal conditions, traders are adversaries who are embroiled in a zero-sum game, and thus they view one another as impediments to their own selfexpression and advancement. And because the freedom of each individual is unencumbered, others are nothing more than barriers that must be overcome on the path to success. Where does civic participation fit into this scenario? The answer to this question is quite simple: the common good is addressed only indirectly through the pursuit of personal gain. The assumption is that individual success is synonymous with social improvement; the common good is advanced as a natural by-product of personal triumphs. But what about the possibility of a few powerful persons reaping huge benefits, while the remainder of society is impoverished? Adding these gains and losses together may create a positive outcome, although a large portion of society may experience downward mobility. Although these examples could be multiplied, collective action is supposed to be avoided at all cost. Social improvement is simply not the result of collaboration. Emotion, not reason, is exercised collectively. Hence wealth is not a social product that can be created or distributed effectively through welfare or other interventionist policies. Rather, wealth is personal property that individuals should be allowed to invest as they see fit. Huge individual gains, for example, must be encouraged to trickle down to those who have not been so successful. According to this laissez-faire scheme, the social impact of trading is an afterthought. No-one has the right to demand that personal aspirations be molded or altered to foster the good of society. As this conceptual framework is applied to other facets of society, problems are not difficult to envision. Viewing themselves to be consumers, persons treat one another as competitors. Additionally, they are suspicious of one another s motives and see no benefit in collaboration. And as they continue to confront this hostile world, strategies that relate to self-protection become very important. Withdrawal from society increases, and civic responsibility becomes merely a platitude. Genuine solidarity is lost, while persons engage in hollow rituals in an attempt to recapture a collective spirit. They long for camaraderie that is touted to be anathema to their individual needs. As Marx described this process, persons are alienated completely from their species-being or general sense of humanity (Marx 1973; 111 5). Consumer as Citizen A Dangerous Mix Consumers are not necessarily problematic to the polity as long as they remain on the periphery of the political process. If persons are confined, for example, to listening to infomercials and periodically casting individual ballots, this model is sufficient. Clearly these are 24

26 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija not collective activities and are indicative of passive or low intensity democracy (Serrano Caldera 1995). Social atoms are fully capable of absorbing input, processing these data, and making decisions based on a predetermined list of options. But if more intense participation is required or solicited to make a polity functional, problems can easily begin to escalate. In view of the September 11 attacks, many Americans feel insecure and vulnerable. They desire to recapture a sense of solidarity and community. In other words, they want to become citizens and live in a supportive and protective polity. Consistent with the views of Locke, they want the state to defend and provide them with a tranquil environment, so that their everyday routines can return to normal. Perhaps even more important is that government officials are imploring them to become more vigilant and involved in their neighborhoods. The claim is that through this participation they will be able to detect threats and prevent other attacks or similar disasters. But these persons have not been trained as citizens, and thus do not have the skills required to create actively a commodious polity. At this time, for example, most persons do not know their neighbors or their neighborhoods. They have not been involved directly in neighborhoods associations, and thus have not engaged in serious discussions or debates, or any other significant exchange of ideas, with their neighbors. Consequently, these persons do not have much insight into the behavioral patterns exhibited by others in their community. Taking control of this environment, therefore, is not thought to be possible. The focus of any citizen is thus likely to be self-protection and increasing personal security through more police surveillance or the purchase of guns, locks, or other devices that only promote isolation. A type of siege mentality, in other words, can be inadvertently spawned. Because persons are atoms, a neighborhood is basically a threatening place. Unknown individuals are encountered who are pursuing private aims. Given this situation, something abnormal becomes easily synonymous with anything different. In the absence of solidarity, vigilance amounts to little more that voyeurism. Persons view others from distance and make decisions about their demeanor from afar, without an accurate basis for this sort of evaluation. Superficial traits, as might be expected, become the criteria for making determinations about deviance or threats. Anything that is different becomes a warning signal. What neighbors need are trustworthy criteria for making accurate interpretations of behavioral change. They must distinguish clearly difference from what is truly out of the ordinary. This analysis demands that persons grasp the values, beliefs, and commitments that sustain and guide their neighbor s actions. These elements unveil, in more sociological terms, the life-world (lebenswelt) of a community (Husserl 1954). Accordingly, these mores provide the key to understanding precisely various behaviors and any changes in their patterns. Having knowledge of this normative base supplies the context that is essential for judging accurately a person s intentions. But consumers eschew such intervention, and simply orient themselves in terms of rules that are accepted as valid for everyone. To be specific, the market projects empirical signals that any rational or normal human being should be able to recognize. Nonetheless, the norms that govern a neighborhood are not this obtrusive or obvious. They are embedded within a biography that has been modified in many ways, and reflects a plethora of histories, cultures, and futures. At the confluence of these factors is where mutual understanding is forged. At the nexus of language games, as Lyotard writes, is where a com- 25

27 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN munity exists (Lyotard 1984). A consumer, in short, is reluctant to consult others in the manner necessary to appreciate these sources of norms. At the marketplace, for example, cultural diversity is not a legitimate explanation for failure, but an excuse for a lack of discipline or preparation. As consumers, persons have no real responsibility for the larger environment, such as their neighborhoods. Suggesting that they should enter into this domain in order to avert threats or violence will likely only create additional anxiety for the citizenry. Because persons do not really know one another everyone becomes an object of suspicion, thus promoting a heightened sense of peril and insecurity. And as they become aware of what they do not know, persons can easily be overwhelmed by the ensuing ambiguity. Increased withdrawal from this source of threat is likely to follow. Citizenship and New Social Imagery The market is the wrong metaphor to describe the generation and education of citizens. Persons are too disconnected and unresponsive to one another according to this imagery. When regulated by the market, a society is comprised of competitors and balkanized; the social realm is imagined to be filled with obstacles that successful persons learn to avoid. Extensive social commitments, for example, limit the ability of persons to adjust quickly and efficiently to changes in the market. Profitable investment strategies cannot be encumbered in this way. Other metaphors are available, however, that convey a different image of social existence. The systase, rhizome, and quilt are different in two important respects from the market (Murphy 1989). First, the components of the whole, or in this case society, are not thought to be atoms that are, at best, indirectly related. And second, according to these new models, order emerges only through direct contact between the parts. In none of these alternatives is a higher-order principle, such as an invisiblehand, introduced to coordinate the actions of independent elements. In a more social sense, there is no room in these images for self-absorbed agents who are oblivious to their surroundings. Take the quilt as an example. A quilt consists of numerous patches that are sutured together at their edges. The whole, therefore, reflects the contrasts that are revealed through the parts. The general idea is that the parts are not isolated and unrestricted, but are bound together in a productive or mutually beneficial manner. In fact, the significance of each part depends on the surrounding patches; each patch has integrity only within the overall pattern. The quilt announces a vision of society that is more consistent with citizenship than the market. Especially noteworthy is that the social contract is not optional persons are illustrated to act always in the presence of others. Like the patches of a quilt, individuals are joined at their peripheries. Their actions, as phenomenologists argue, are co-constituted, and thus individual behavior is never devoid of social implications. Order, in other words, is fundamentally intersubjective and is inaugurated and maintained through on-going discourse between persons (Levinas 1987). Effective individual action, therefore, requires that persons consult one another regularly, since they are basically linked together. Because this arrangement is not irrelevant, optional, or an afterthought, as at the market, persons have a responsibility to appreciate how their actions affect others. They have the obligation to preserve the integrity of this association, and therefore must not disregard or violate the existence of others. Mutual consultation before acting is basic to the preservation of this style of community. 26

28 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija As is suggested by the quilt, others are not abstractions who are merely part of a cost-benefit analysis that is conducted before acting. They are not a means to be manipulated, used, tricked, or dismissed. Each person as a member of the quilt has integrity, meaning, a purpose, and legitimacy that must be protected in any plan of action. Stated differently, every person represents an Other a truly unique Other that must not be ignored or distorted in any way. In the end, any insensitivity to others would destroy the equilibrium or harmony present in a quilt. The quilt suggests a new morality that is consistent with the demands of citizenship. Different from the market, persons are encouraged to engage, consult, and cooperate with one another. The common good is everyone s primary concern, rather than the interests of a few idealists or dreamers. Within this framework, self-concern goes hand in hand with concern for others; interest in the other is no longer presumed to lessen the prospects for personal happiness. Happiness is not associated any more with a mythical sense of unencumbered freedom. A key part of this new morality is that persons are expected to intervene when the integrity of others is jeopardized. Again opposed to the marketplace, intervention is not an aberration or destructive. Intervention is a duty of all citizens when someone in their community is attacked or discriminated against in some manner. Indeed, interpersonal commitment such as this is essential to maintaining a brotherhood of persons. Promoting the welfare of others is an aspect of citizenship that no-one can abdicate without serious social consequences. Civil Society and Solidarity Civil society is beginning to receive some attention as a possible base of social solidarity. This focus, of course, is not altogether new. Writers as different as Rousseau and Hegel have believed that civil society has an important role in establishing laws and other norms that are not intrusive and alienating. Whereas traditional institutions such as markets are abstract, bureaucratic, and insensitive to daily affairs, neighborhood organizations are not. In more current parlance, popular organizations emerge from below and embody the will of all denizens. As should be noted, the term civil society in this context does not refer to organizations that simply exist outside of traditional or mainstream institutions. Civil society, in other words, is not discovered necessarily in labor unions, consumer groups, or local clubs. Each of these examples can be reified and restrictive as any governmental agency. What is unique about current discussions of civil or popular organizations is that these groups are thought to reflect collective praxis (Sartre 1979; ). Rather than predetermined, these associations gain their purpose and character from citizens acting in concert. And in line with the new social imagery, these groups arise from below through discourse, debates, and other modes of direct consultation that are endemic to civil society. Contrary to the abstract space of the marketplace, civil society constitutes an embedded realm that is supported by collective, intersubjective action. Through this exercise of collective will, institutions are given their form and, if necessary, changed. But in terms of the market, these unofficial organizations represent the underside of society. They exemplify the irrational forces that must be socialized and gradually disciplined to fit into the market. From the perspective of civil society, however, the market is an abstraction. Critics such as Hinkelammert argue that the market is nothing but a social construction, which prescribes a particular way that persons should define themselves and their relationships to others (Hinkelammert 1995; 238 9). The market, in other words, is a product of civil society that has drifted 27

29 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN away from this foundation and appears to be autonomous. Hinkelammert s point is that civil discourse, and not the market, is the base of economic interaction, and that a return to this realm is warranted and can rejuvenate social life. Civil society is thus a remedy for the alienation that has been spawned by the market. Because the market has been differentiated categorically from civil society, the intersubjective origin of this economic regulator has been seriously distorted. Hence returning organizations to their base in civil society can have a very positive impact on the development of citizens. For example, when order is established on this foundation, persons have intimate knowledge of one another, build their relationships on interpersonally validated trust, and generate solidarity through their regular intervention into public space. As a result, associations that are grounded in civil society provide persons with a terrific sense of security. Constant engagement that encourages persons to defend one another is essential to the creation and preservation of an open and free society. This intervention is a virtue, rather than a nuisance. Consumers are crippled in this respect, and thus are incapable of achieving any security. There are no lasting relationships at the marketplace, but instead tenuous friendships that may have to be sacrificed at any moment to the demands of the so-called bottom line. Citizenship, on the other hand, cannot be this ephemeral. Therefore, democracy is in serious trouble in modern societies, if the citizen is replaced by the consumer. For without trust, mutual defense, and collective responsibility, a society is condemned to devolve into a morass of accusations, suspicions, and insecurities. Noone will assume that there is any benefit to engaging others in a long-term, collective project. Why, therefore, should society exist at all? REFERENCES Assmann, Hugo La Idolatria del Mercado. San José, Costa Rica: Editorial DEI: Hayek, Friedrich von The Road to Serfdom. Chicago: University of Chicago Press. Hinkelammert, Franz J Cultura de la Esperanza y Sociedad sin Exclusion. San José: Editorial DEI: Husserl, Edmund The Crisis of European Sciences and Transcendental Phenomenology. Evanston: Northwestern University Press. Fromm, Erich Man for Himself. New York: Rinehart and Company: Keynes, John Maynard The General Theory of Employment, Interest, and Money. Amherst, New York: Promethius Books. Levinas, Emmanuel Time and the Other. Pittsburgh: Duquesne University Press: Lyotard, Jean-Francois The Postmodern Condition. Minneapolis: University of Minnesota Press. Marcuse, Herbert One-dimensional Man. Boston: Beacon Press, Marx, Karl The Economic and Philosophic Manuscripts of New York: International Publishers: Murphy, John W Postmodern Social Analysis and Criticism. Westport, CT: Greenwood. Sartre, Jean Paul Critique of Dialectical Reason. Atlantic Highlands, NJ: Humanities Press: Serrano Caldera, Alejandro Los Dilemmas de la Democracia. Managua: Editorial Hispamer: Smith, Adam The Theory of Moral Sentiments. New York: Oxford University Press. Áteikta Pateikta spaudai John W. Murphy 1449 Ancona Avenue, Coral Gables, FL Department of Sociology University of Miami, USA 28

30 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija Algis Mickûnas Discursive Power (Diskursyvioji galia) Santrauka. Ðiame straipsnyje glaustai nagrinëjami galios sampratos formavimosi ypatumai modernioje Vakarø mokslo kultûroje. Teigiama, kad kitø tradicijø átraukimas á intelektinæ diskusijà suteikia pagrindà platesniam ir gilesniam poþiûriui á diskursyviosios galios raiðkà ir politinës retorikos kilmæ. Galios samprata neatsiejama nuo moderniøjø mokslø ir jø metodø kritikos, kuri baigiasi racionalumo krize. Todël èia vadovaujamasi dviem intencionalumo kryptimis vertikalia ir horizontalia, parodant, kad modernusis mokslinis racionalumas átvirtina principus, kurie atmeta vertikalumà. Teigiama, kad mokslinë matematinio metodo koncepcija, kaip bûdas konstruoti medþiaginá pasaulá, teikia kalbiniø þenklø sistemø suvarþymo pavyzdá. Kad ir nesàmoningai, moderniosios filosofijos ir mokslo formos iðskliaudþia kalbinës raiðkos formas suteikdamos pirmenybæ specifinei kalbai. Ðio straipsnio paskirtis atskleisti specifinius darinius, kurie lyg ir niekam nepriklauso, taèiau jie sudaro moderniojo supratimo modalumus. Modernioji galios samprata remiasi savita duotybës sandara, pateikiama kaip transcendencija, kuri yra neprieinama tiesioginei intuicijai. Modernusis filosofinis ir mokslinis màstymas teigia, kad matematika, ar kiekybinës procedûros, yra ne tik metodologinës gairës, bet pagrindþia teoriná màstymà. Specifinë tokiø procedûrø sandara rodo, kad jos apima struktûras ir taisykles, kurios gali bûti formuluojamos neatsiþvelgiant á santyká su intuityvia, t.y. kokybine, tiesioginio suvokimo sritimi. Kad ðios procedûros ir struktûros ágytø pagrástumà, remiantis ðiomis procedûromis, turi bûti sukurtas objektyvus pasaulis. Pirma, procedûros turi bûti indiferentiðkos suvokimo intuicijos atþvilgiu; jos perteikia visus ávykius kaip ið esmës homogeniðkus. Antra, pagal ðiuos reikalavimus teoriðkai-metodologiðkai reikalaujamo homogeniðkumo vardu apibrëþiama intuicijos, tiesiogiai duotos suvokimui, sritis. Moderniojo amþiaus màstytojai, siekdami rasti vietà formaliai srièiai, iðranda talpyklà, pavadindami jà protu. Èia tariamai gyvena minëti kiekybiniai ir formalûs komponentai, kurie priklauso subjekto imanencijai. Postmodernioji semiotika daro prielaidà, kad, viena vertus, nëra vietø, kuriose ásikûrusi galia, taèiau, kita vertus, ji visur ir visada ágyvendinama pasitelkiant diskursà. Nors tokia prielaida yra tinkama, vis dëlto svarbu suprasti pagrindþiamuosius galios suvokimo principus. Kaip árodinëja Edmundas Husserlis, technologizacija numato formalias operacijas, visiðkai nepaisydama gyvenamojo pasaulio prasmës struktûrø. Toks formalizmas, suporuotas su homogeniðka ir indiferentiðka tikrove, galiausiai baigiasi dviem struktûriniais procesais. Pirma, visiðkai nepaisoma konkreèiø gyvenamojo pasaulio prasmiø ir jø horizontø, o antra, formalûs ir technologiniai principai atsiejami nuo konkreèiø intencionalumo formø, kurios susieja subjektà su gyvenamojo pasaulio morfologijomis. Kultûra gali stiprinti savo ðeimininkavimà ir praktinæ kontrolæ plësdama formaliosios diferenciacijos þymenis ir technologiná aplinkos suvarþymà, stiprindama materialiøjø iðtekliø vartojimo efektyvumà. Taèiau tai krizës pagrindas, nes mokslas átraukiamas á þmoniø gyvenimà remiantis technologiniu materialiøjø iðtekliø vartojimu, ágyvendinant tas paèias operacijas, kaip ir gamtos pasaulio atþvilgiu. 29

31 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN The phenomenon of power is implicit in numerous critiques of modern sciences and their methods, resulting in the crisis of rationality. Our analyses will follow two intentionalities, the vertical and the horizontal, showing that the modern scientific rationality assumes principles which exclude the vertical. By intentionality we mean a way of experiencing the world at the exclusion of other ways. Thus, intentionality is not a private affair but can be carried from generation to generations. For example, scientists invariably will say let us look at the world mathematically, proposing a quantitative mode of perception over poetic, ritualistic, etc. The latter, while equally intentional, will be discarded by science. Thus the scientific conception of mathematical method, as a way of mastering the material world, intimates also a restriction of linguistic sign systems and uses to specific modes, mathematical discourse, at the expense and exclusion of other discursive forms. If not deliberate, there is a specific bracketing that was performed by the philosophies and sciences of the modern age that allotted the primacy of all understanding to language, and indeed to a specific language. The result of this development is manifested in the current claims by the semiotics and the deconstructionists that language or discourse is the primary power in all domains of human experience and praxis. While at first sight outlandish, this claim is well justified on the basis of most concrete analyses of modernity, with its ontology and scientific method. Our approach will trace out this bracketing and show what phenomena become discarded and what phenomena remain in order to be constitutive of power. It is hoped that the result of this investigation will reveal specific formations which belong to no one, are nowhere, and yet comprise the very modalities of our modern awareness. What is meant here by awareness consists of specific noetic practices ruled by, and expressive of, a set of intentionalities. In addition, the noetic practices constitutive of power are also ruled by a specific form of transcendence lending such practices their autonomy. The latter is expressed in numerous ways across various socio-political, economic and scientific formations, aims, and imageries. It lends an appearance of a total transcendental arbitrariness to the noetic practices at all levels. The phrase noetic practices encompasses what the human actually does in relationship to the world of objects of whatever type and at whatever level of posited objectivity. The given The emergence of modern understanding of power rests on a specific constitution of the given seen as transcendence and inaccessible to direct intuition. The configuration of the given requires a precise deformation of qualitative awareness, its bracketing and hence its reduction to the immanence of the subject. This immanence is subsequently designated in terms of psychology and physiology (Dennet 2004). This form of bracketing can be called the Cartesian skepsis. As is well known, the modern revolution deems reality to be a material extension of atomic parts that are not accessible to experience, although manageable by a method of mathematical manipulation. Following this, the entire modern view claims that what is beyond skepsis is a constitution of a precise reflective method offering univocal and indifferent approach to a specifically constituted objectivity. This is to say, the endless totality consists of an univocal rationality correlative to the precise requirements of methodology. There is a need to show the ways in which both, the methodology, and the objectivity are constituted and correlated. Invariably, modern philosophical and scientific thinking grants that mathematics or 30

32 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija quantitative procedures are not only as methodological, but founding for all theoretical thought. The specific composition of such procedures suggests that no intuitive content is correlated to them. They contain structures and rules which can be formulated without any relation to the intuitive, i.e. qualitative and categorically articulated domain of direct awareness. Moreover, any meaning such structures acquire is not dictated by these structures. This is to say, the meaning is a matter of will, but in such a way that the will is not compelled by such structures; they have no causal force. The implications of such non-necessary connections will be seen subsequently. In order for these procedures and structures to gain validity, the objective world must be constituted in accordance with these procedures. First, the procedures are indifferent with respect to perceptual intuition; they treat all events as if they were essentially homogeneous. Second, the perceptual domain of intuition, directly present to live awareness, is transcended in favor of theoretically-methodologically required homogeneity, i.e. posited in accordance with such requirements. Obviously, the transcendence in this context is minimally double: first, it is the transcendence to consciousness of the qualitative sphere, and second, the transcendence of the posited homogeneous world subtending the qualitative. In this sense, awareness has no access to the second transcendence apart from the theoretical and methodological positing of reality. This is the source of the Husserlian conception of mathematically idealized nature whereby nature becomes a homogeneous mathematical manifold (Husserl 1962, 21 32). We should not be misled by the concept of homogeneity. The latter might seem to have geometric associations, and hence capable of being given in perceptual intuition; the problem lies in the practice of substituting geometric formations, the translation of the forms into a mathematical set of signs which do not offer any semblance or intuitive comparison to the geometric domain (Ströker 1960). The geometric understanding would still offer a field posited as matter, yet with mathematization of geometry, and if one were to take a next step toward formalization of mathematics, one would be able to regard the geometric as quanta, as numerical points, sums, and divisions, arranged in accordance with formal structures. Irrespective of the levels of quantitative-formal constitution, there is posited only one fundamental-transcendent reality. The problems of the constitutive processes both of the theoretical-methodological domain, and the transcendent domain, lead to a particular contradiction which cannot be solved within the parameters of the theoretical-methodological form. The method is proclaimed to be universal, all-inclusive, and thus able to subsume all phenomena objectively. In this sense, the subject who calculates, and formalizes must be either subsumed under the method, or be the condition for the constitution of the method. If the former thesis is accepted, then the method must assume a position of supremacy over the subject, i.e. be objective; yet this very method permits only one kind of reality: homogeneous matter. The method is not matter but ideality and indeed a necessary ideality. And yet, if the latter is taken for granted, i.e. that the subject too is to be submitted under the method, then the ideality of the method has no place in the subject, since the subject must be contingent and thus cannot be a basis for the methodological mathematical and formal necessities.in either case, the theoretical-methodological composition is something other than the posited transcendent reality, and the latter is not something given. In fact, the morphologically constituted and directly given world, a world of shapes, path- 31

33 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ways, axes for practical activity, multi-leveled interconnections, is regarded as complex phenomena that are not identical with the strict homogeneous reality. This non-identity precludes the possibility of deriving the theoretical-methodological formations from the phenomenal-morphological composition of what Husserl called the lived world (Husserl ff). As a result, the former are neither correlative to the intuited world of morphologically composed things and their interconnections, inclusive of the real subject, nor are they abstractable from the posited homogeneous world. On these terms, the transcendent world, the world of theoretical objectivity, is not given and cannot be a source of theoretical-methodological compositions. The morphological world is GIVEN, and yet it too is not a source for the understanding of the transcendent world, and neither can account for the theory and method of the modern sciences and the positing of the world of transcendent and perceptually inaccessible homogeneous world. And yet, the theoretical-methodological composition is regarded as GIVEN, and indeed with full evidential necessity. What kind of necessity? Purely quantitative and formal structures having their own rules and procedures, where the morphological or the material side is completely contingent and arbitrary. With respect to the rules of the formal domain, the morphological and intuitive side, such as sounds or marks, is arbitrarily selectable and changeable. This is one of the more fundamental and initial designations of the formal as necessary and the material as arbitrary. This suggests that the connection between them is not direct, not immediate or GIVEN, but must be INTENDED by an entirely different act. While there are many acts which can comprise the connection, modern thought requires a specific act that is constitutive of power. Such an act has to be deciphered in its own right. Here we are concerned with the conjunction between the domains which are radically distinct: the theoretical-methodological and the transcendent. To repeat, the former is regarded as necessary and GIVEN, while the latter is regarded as transcendent, contingent and NOT GIVEN. Formal Region As already noted, the theoretical-methodological, or termed otherwise, the quantitative-formal, are not within the domains of the contingent world, posited as transcendent. It is not found even in the directly intuited morphological composition of the lived world. It is regarded as different from these domains. Not having any other locus for the formal, the thinkers of the modern age invented a container called mind in which these quantitative and formal components reside. They belong to the immanence of the subject. The immanence assumes an ambiguous status: it is the container of the theoretical-methodological formal necessities, and yet it is factually a contingent, material substance. This contingency is expressed by Cartesianism in two ways: first, the formal composition, with respect to a posited absolute being, cannot be regarded as necessary. This is to say, the absolute being can will different formal systems; this is an analogical expression of a conception which offers an initial indication as to the arbitrariness of the formal. Second, the formal is seen as capable of continuous analyses; any break in the analyses is a matter of decision. In this sense, the formal domain swings in the ambiguity between necessity and will, rules and choice. The importance of this indecision consists precisely in the option to either regard the formal as a priori given or as a construct of the subject. Various expressions are offered at the dawn of the modern age to indicate the shift toward the latter option. The notions of na- 32

34 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija ture as created in accordance with mathematical laws comprise one expression. Coupled with the notion that even the mathematical-formal is decidable by an absolute will, the result is obvious: the stress is on the primacy of construction of the formal systems. They too are chosen, although they cannot be regarded as contingent in the sense of the contingency of the transcendent world. Their emergence requires unique intentions that have to be regarded as capable of formal construction and of arbitrary signification. Moreover, such intentionalities must include the possibility of extending and proliferating formal compositions and divisions at will, and of disregarding the perceptual, intuitive content. A brief analysis of this disregard will clarify the constructive intentionality, necessary for the understanding of the composition of power in the modern age at the level of signs. To note, while the conception of homogeneity of the transcendent reality can be described by geometrical structures, corresponding to the morphological and perceptually intuited world, the shift from the geometrical signification to the mathematical and formal abandons any kind of intuitive correspondence between the shapes of geometry and the morphological compositions of the lived world. Hence, any theory of representative correspondence, copy of the world in the mind substance, has to be abandoned. The signitive symbolism of quantitative and formal compositions do not offer any intuitive counterpart in the perceptual world apart from the sounds or marks, selected arbitrarily. But these marks, while part of the morphological world, in no wise resemble the theoretical-methodological composition; they simply provide the arbitrary means for perceptual expression. Although there are many complexities in the constitution of the quantitative-formal modes of theoretical-methodological thought, in principle this thought does not offer any possibility of correspondence between theoretical- methodological compositions and the perceptual world of shapes and structures. The operations with signified symbolism - the perceptual side of the quantitative-formal - offer themselves in a precise order: they must be arranged sequentially and uni-directionally. They must follow a temporal sequence and must be constructed as sequential. The perceptual intuition into the morphological side of such signitive processes offers an awareness of progression from a starting point to a finish. The problem of the finish is not to be taken in a finite sense: the formal procedures lend themselves to indefinite progression and articulation; hence what could be regarded as finish is a decision to stop the formal articulation of theoretical-methodological composition. As noted above, the quantitative and formal processes can be continued indefinitely; any cessation in our operations with them, as was already noted at the dawn of the modern age, is a matter of choice. Phenomenologically speaking, there appears a specific lack on the basis of the transformation from the morphological lived world, present to perceptual awareness, to the formal signitive symbolisms, expressed serially by arbitrary selected marks. The intentional direction toward the perceptual world, capturing the morphological constitution of the lived world, can be designated as VERTICAL. The maintenance of the vertical intentionality requires the presence and continuity of the directly intuited morphology; this intuition can be unfolded horizontally, and if need be in a horizontal performances composed of grammatically structured marks or sounds. Thus the morphological awareness of a particular object can offer a possibility of eidetic variation to yield a pure geometric figure, whereby the morphological awareness becomes 33

35 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN an intuitive exemplification of a corresponding eidetic structure. Each morphological variant has a representing capacity, i.e. it can give an intuitive similarity to the eidetic structure, held by vertical intentionality. Yet the constitution of the mathematical-formal need no longer signify the object present to vertical intentionality. It becomes free from any morphological moorings and vertical intentionality and can be articulated on the basis of its own formal procedures. This is to say, it can progress uni-directionally, i.e. HORIZONTALLY in a process of either increased formally analytic differentiations or an indefinite repetition of functions. The specificity of this horizontal process consists of the fact that the criteria of articulation, differentiation, and analyses are intrinsic to the formal discourses. This is quite fitting, since the criteria of the experienced world, the given morphological structures are no longer signified by the formal processes. After all, what the formal process signifies is its own arbitrary selection of means of expression. The formal can be still regarded as necessary and the selected expressive material as contingent (although with the previously mentioned ambiguity), yet what leads the process is the possibility of increased formalization of propositions, resulting in the concept of formal systems which can be differentiated into formal sub-systems and of splitting up of systems into distinct formal systems. Disregarding the morphological composition of the lived world, this process pretends to subsume under itself all domains of the world not on the basis of any intuitive content but on the basis of formal designations and differentiations. Contingency The previously indicated problematic of the transcendent world emerges here in a new guise. The excluded morphological lived world yields, in accordance with formal systems, no visible necessity. The posited homogeneous world, transcending all perceptual and intuitive access does not offer any viable view which would make its necessity present. This is to say, it too must be regarded as contingent. Being inaccessible, it must be posited in accordance with the formal definitions and procedures whose necessity would provide a MODEL of explanation not for the perceptual components, but of POS- SIBLE PROCESSES DESIGNATED AS MA- TERIAL. The contingent is so designated because its necessity comes from another, and in two senses. First, from the formal articulations comprising the theoretical-methodological domain presumed to be correlative to the posited transcendent reality, and second, from a presumed act of an absolute creation (Galileo) such that the theoretical-methodological composition is the very way in which reality is created (Schabert 1978;193ff). This is the symbolic support designated to necessitate the functioning of this reality and to guarantee that our theoretical-methodological forms constitute adequate descriptions of reality. Thus the Galilean exclamation of our greatness (ibid 141ff). Analogous symbolic ploy was used by Descartes to guarantee the necessity of the objective phenomena. This persistent insistence on securing symbolic assurances for necessity of the processes of the transcendent reality indicates a fundamental realization that left to itself such a reality is contingent, unless it acquires its necessity from elsewhere. This is to say that an appeal to an absolute geometrician is not an attempt to placate the ecclesiastics, but a symbolic effort to legitimate the necessity of an otherwise contingently construed reality and the correlative necessity of the presumed objective theory and method. If we were to exclude such a symbolism, we would be left with a contingent reality whose necessity would come from another and this is 34

36 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija to say from the theoretical-methodology. Contingency excludes, at the same time essentiality, i.e. the possibility for a vertical intentionality to maintain something permanent with necessary characteristics, accessible to perception, or in case of induction, essentiality with universal validity in the sphere of ontology. The abolition of essentiality (the Greek notion of essential composition of something real) opens the door to the notion of an access to this reality in terms of POSSIBILITY. This is to say, since what IS cannot be perceived, and since its being posited as transcendent reality does not offer any necessity for its composition, then it can be accessed and dealt with in accordance with theoretical-methodological formal possibilities. This is precisely the juncture at which it becomes necessary to regard this transcendent reality in accordance with what it can possibly be. Before continuing this line of constitution, it is advisable to interject the first moment which offers itself through the awareness delimited until now. Power The problems of power have been discussed from ancient Far East all the way to modern political thought and even post modern semiotics. The last has admitted that power is not to be located anywhere, although its exercise is present everywhere through discourse. Such an admission is well taken, but without a proper grounding in awareness. The task at hand is to indicate what grounds power in awareness and why it cannot be located. To recall the previous discussion and its basic composition: the lived world of morphologically constituted and intuitively accessible events and objects is bracketed under scientific skepsis; the posited transcendent and homogeneous reality is inaccessible to perception. The constitution of the theoretical-methodological formalisms have no intuitive counterpart, i.e no vertical hold. They can be articulated horizontally in a serial, unilinear progression in accordance with their own intrinsic rules. The homogeneous transcendent reality is contingent and hence open to POSSIBILITY. As a result, there is no necessary connection between the theoretical-methodological formalisms, or their signitive functions, and the transcendent reality. The connection is arbitrary. This is to say, it requires a specific intentionality which is not necessitated by any real compulsion or law to connect the formal signitive factors to the posited reality. The arbitrariness appears under various guises: the application of theory to praxis, the most lyrically stressed intoxication that the purpose of all science is a reshaping of the environment in accordance with human designs, the humanistic efforts to humanize nature and the human animal, the aims at improving nature, the fascinating pronouncements that if god is dead, then everything is permitted, the exclamations that something is good because we say it is good in accordance with our own prescripts, etc. In principle, the intentional connection between the formally constituted domain and the posited reality has no hold in anything, and it need not respect any prescription and qualitative composition of the lived world. And yet it is a required nexus between the theoretical and the real. After all, the signitive formal compositions do not point to anything that would be intuitively similar to such compositions. Arbitrary selection of formal components for possible correlation to the homogeneous quantified world offers no other option apart from the imposition of the formally constituted methods on the real. While this might seem obvious, there appears an unnoticed requirement for this correlation: concrete activity. The formal compositions, not having any similarity to anything intuitively present to perception, cannot be cor- 35

37 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN related to anything perceptual; hence by excluding the perceptual, the correlation requires an active intervention and construction of the posited homogeneous world in accordance with the formal requirements. In this sense, the formal requirements comprise POSSIBILIZING arrangements which direct the construction of the real in accordance with formal requirements. This is to say the intention to control the environment under whatever guise is not a power aim of Bacon, Descartes, Galileo, Buffon, the capitalists or the Marxists, but the constitution of the possibility of arbitrariness in the connection between theory and reality. Arbitrariness, as a ground for power, might run counter to the usual notions that only set restrictions comprise power, e.g. discursive practices of a tradition. Indeed, it is possible to extend the argument that the classical conceptions of human nature and essence, and indeed an essence of everything else, submitted nature to power under the guise of limits, restrictions and impositions; yet such restrictions were not external but comprised the very way of being without violation. It could be argued that a continuous or at least somewhat stable framework restricts activities and disallows violations without notice. Yet arbitrariness lends itself to an emergence of power without reason, or at best from psychological whim, enhanced, prompted, and fed by unlimited possibilities of formal and as a result material constructions. The intentionality emerging here between the theoretical and the real swings between two possibilizing structures: the formal possibilities, operating purely with arbitrarily selected signs, reach a point of realization that the formal processes are also arbitrarily constructed and hence can be reconstructed at will, purely empty significations without any immediate fulfillment in perceptual intuition. These formally designed possibilities are also in a position to align the transcendent reality toward intuitive fulfillment by human intervention into the processes of the lived world and, by disregarding the given perceptual morphologies of that world, to shape the presumed underlying homogeneous matter toward material possibilities in accord with the formal designs. This shaping comprises the source of both, the labor theory of value and life - the primacy of homo laborans and technology, inclusive of the appearance of political technocracies which promise to redesign the environment and the human in line with the theoretical-methodological requirements: a world produced by science. Some scholars in fact suggest that the modern world has two intentional histories: one, a completely unstructured world of completely autonomous individuals, and two, a complete redesigning of the world in accordance with the formal designs we ourselves posit. Yet in either case arbitrariness is assumed and the intentionality that swings between the formal and the transcendent is the decisive arbitrator. This intentionality is not identical with Kantian autonomous will and with Nietzsche s will to power. Its engagement is with possibilizing constituents both at the formal and at the material levels. The possibilizing allows for formal variations and differentiations of processes into systems and sub-systems, until the sub-systems can become distinct sciences, carving out their fields and accessing the environment in accordance with their formal requirements. This simply means an increased refinement of application and fulfillment of the formal sphere in the material sphere. This is the technological process. As Husserl argues, technologization posits formal operations, with a total disregard or indifference to the meaning and truth of nature in the lived world. Such formalism, coupled with the presumed homogeneous and indifferent reality, results in two structural processes when introduced in the lived world. First, a complete 36

38 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija disregard to the concrete meanings and their horizons, including their enactments in the lived world thus leading to increased contingency, and second, formal and technological detachment from the concrete intentionalities which tie the subject to the morphologies of the lived world. These two components constitute the problematics of the relationship between contingency, detachment, and nature. Both, the formally designed systems and the transcendent material nature, comprise a detachment from the lived world and allow an arbitrary correlation between them. One can treat everything from a vantage point of detached formalism and regard qualitative and essential distinctions with indifference. As already suggested, the formal indifferent and disconnected constitution lends itself to a horizontal process of increased formalization of all propositions in such a way that there emerge increased formal differentiations of formal systems. While leading to more complex formal connections, it also includes increased differentiations. In this sense, the material reality can be increasingly differentiated and constructed along more complex and yet more distinct technical masteries and controls of the material. The increase of formal complexities and differences is coextensive with an increase in the contingency of the material processes, leading to more possible rearrangements of the indifferent material nature. As Jonas suggests, every refined and produced material process offers possibilities for further formal refinements and material rearrangements (Jonas 1981; 73 96). The horizontal differentiation of formal systems and their correlative material structuration, provide a basis for disciplinary differentiations, each having its own formal approaches and each capable of possible construction of material fulfillment. While this process maintains its basic principles of formal and material detachments, it progresses toward a differentiated inclusion of all events, both natural and cultural, and thus constitutes a formally differentiated world where semi-independent spheres call for semi-independent functions and work. What is relevant in human life depends and is contingent upon the manner in which the formal constructs divide the human material: the human is economic, social, chemical, physiological, psychological, biological, etc. set of differentiated behaviors, each semi independent of the others. It would be redundant to analyze the obvious: the power of these differentiations comprises also the separations of social functions and tasks, leading to a society of semi-independent groupings of expertise. Yet what each expertise produces within its own sphere has no necessary connection with other spheres. Hence the results of research in a specific domain, can be picked up by military or by art. For the experts of each domain there is no recourse to any external criterion concerning the intentionalities which would correlate the results as possibilities in another domain. This is to say, the material, i.e. technically produced forces can be selected at will, arbitrarily by other social domains, such as politics for possible application. The lateral differentiation decentralizes responsibility, thus increasing the contingency and arbitrariness, and the latter is increasingly unchained from any constraints. Every formal rule, and every material result made to fulfill the formal design, become totally arbitrary, offering possibilizing formal and material combinations without end. Each domain is released from the concrete lived world implications, each an expert in its own sphere, need not relate to any other sphere; each can claim that there is no such thing as conclusive evidence precisely because the formal systems and their fulfilled material arrangements are arbitrary designs and carry no necessity; they are, 37

39 Politikos sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN insofar as they make, and with the making they assume reality and hence increment power and prove their momentary success. It would be redundant to speak of inherent needs since the latter are part and parcel of the possibilizing procedures and become at the same time needs and fulfillment. We can make it, therefore we want it, and we wanted therefore we can make it. What this suggests is that the process of increased contingency and arbitrariness as eidos of power, comprises a self-referential domain. This means that there are no restrictions for the search for truth. After all, such a search has lost any boundary and any distinction between knowledge and object. Even in social understanding, the relationship between the formal and material processes are determined by science, i.e. the very self articulation and production. One, thus, cannot find any trans-scientific criteria to check this process. And each domain has no built in reason to stop the proliferation of its own form of knowledge and praxis. There are no physical reasons to cease making more physical experiments and refinements, no economic reasons to stop the economic growth, no biological reasons to stop remolding of the living processes along new combinations, etc. Any limitation would be regarded as an infringement on the autonomy of research. Any science, which would proclaim that it has become complete, would cease to be a science in the context depicted above. Progress Given the key intentionality which swings without any essential necessitation between the theoretical-methodological and the transcendent homogeneous domains, there emerges the attendant factor which is permanent: PROGRESS. It must be without regression, without death, and all formal systems and all transformations of the lived world into calculatively remade world are enhancements, maintenances of this permanent structure. What is peculiar about progress is that it has no subject that would progress. Its aim and its subject is itself and thus it is self-referential. Progress is its own destiny. It constitutes its own increasing formal refinements, efficiencies and improvements without, of course, attaining perfection. No attained construction is left without possibilizing and hence improvement. In this sense one could say semiotically, and yet on Husserlian basis, that the signifier and the signified, the meaning and the meant, are one. The question that arises in this kind of progress, and as pointed out, its proliferation of increasing arbitrariness with respect to all phenomena, is the appearance of crisis. What is immediately notable is the disproportion between the sub-system called science and the rest of the culture. The efforts by the theoretically-methodologically designed systems to master the material nature has become exponential. Let us be clear about this: there can be only one domain of progress, and this is the coded and formalized transmission of practices, techniques, or strategies. A culture can increase its mastery and practical control through the increase of formal differentiations and physical interventions in the environment, yet it cannot increase what the environment as a whole has to offer. There is no progress in nature. We cannot increase material resources, but only the efficiency of their uses. Only the latter can progress. And this is precisely the point of crisis: the sciences are entering human life on the basis of this use i.e. making humans function in accordance with the very prescripts that are imposed on the presumed physical world. Thus the question: is this a progress for human life, or is this the arbitrary treatment of the human and hence the subsumption of the human under arbitrariness and its opening up of power over the human? 38

40 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Politikos sociologija Obviously, the use and interference is inherent in the processes of modern science, requiring the intentionality which can connect the formal and the material. The human then is submitted to and subsumed under an arbitrariness which includes his own operations. That is, the human also functions in this modern intentionality and treats, or at least is exposed in principle to treat everything arbitrarily, i.e violently. Arbitrariness is a power which opens an initial experience of violation. But this violation cannot be avoided within the context of modern understanding of theory and method and their application. The brief discussion of the emergence of power in the modern tradition resulted in sign systems as all encompassing EIDOS of power. Other traditions should be deciphered and variations performed in order to discover the complete noetic-noematic correlation constituting power. One notion seems to be warranted in the context of our discussion: it is not the discursive limits which exercise power after all, Greeks were capable of linguistic dance within a well designed form but an arbitrariness which proclaims a homogeneity of a method and the material world which then can disregard not only the limits of qualitatively understood objects, but also the uniqueness of any individual. Arbitrary violation of limits is what will yield modern power. This now can open our understanding to political rhetoric and its power to make, and a broader grasp of the basis of discursive power. REFERENCES Dennet, Daniel C Consciousness Explained. Boston: Little, Brown and Co. Husserl, Edmund Die Krisis Der Europaeischen Wissenschaften Und Die Transcendentale Phaenomenologie. Haag: Martinus Nijhoff. Ströker, Elisabeth Investigations in the Philosophy of Space (trans. By Algis Mickunas). Athens: Ohio University Press. Husserl, Edmund Husserliana: Edmund Husserl Gesammelte Werke. The Hague/Dordrecht: Nijhoff/Kluwer. Husserl, Edmund (1950 ) Husserliana: Edmund Husserl Gesammelte Werke, The Hague/Dordrecht: Nijhoff/Kluwer. Schabert, Tilo Gewalt Und Humanitaet. Freiburg: Verlag Karl Alber. Jonas, Hans Philosophisches zur modernen Technologie, in Reinhard Loew (ed.) Fortschritt Ohne Mass. Muenchen: R. Piper & Co. Verlag: Áteikta Pateikta spaudai Department of Philosophy Ohio University Athens, Ohio

41 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sigita Kraniauskienë Identiteto tyrimo metmenys: kartø identiteto paieðka XX a. lietuviø autobiografijose Santrauka. Sociologams empiriðkai nagrinëjant socialiná identitetà, kyla klausimas, ar mokslininkø ágyvendinama socialinë kategorizacija, konkreèiam socialiniam dariniui priskirianti skiriamuosius socialinius poþymius, kaip ðio darinio identiteto pagrindà, suteikia teisæ kalbëti apie tokio identiteto egzistavimà? Á ðá klausimà ieðkoma atsakymo, pasitelkiant kokybiná generacijø (kohortiniø kartø) identiteto XX a. Lietuvoje tyrimà. Straipsnyje aptariama bendroji identiteto sàvokos samprata ir jos sàsajos su autobiografiniu pasakojimu, apibrëþiamos kolektyvinio ir individualiojo identiteto sàvokos, teoriðkai ávardijamas socialinio identiteto konstravimo procesas socialinës grupës ir socialinës kategorijos atvejais, analizuojamas nominalusis ir realusis identiteto matmenys. Socialinës tapatybës / identiteto sàvoka Socialinis identitetas daþniausiai apibrëþiamas kaip bendrinë sàvoka. Tai þmoniø kaip socialiniø bûtybiø, charakteristika ar savybë, t.y. kiekvieno asmens supratimas, kas yra jis ir kas yra kiti. Identiteto terminas turi kategorizuojanèià prasmæ. Oxfordo Sociologijos þodynas ðià sàvokà kildina ið lotyniðkos ðaknies idem (tas pats), ávardijanèios tapatumà bei tæstinumà (Dictionary of Sociology 1998; 293). Oxfordo Anglø kalbos þodynas skiria dvi þodþio reikðmes. Pirmiausia tai yra absoliuèios tapatybës sàvoka, reiðkianti tai tapatu tam. Antra, ji yra atskirumo, iðskirtinumo samprata, apibûdinanti nuoseklumà, pastovumà ir tæstinumà laike. Socialinio identiteto teoretiko, britø sociologo Richardo Jenkinso teigimu, tapatumo idëjà svarstant ðiø dviejø skirtingø perspektyvø poþiûriu, identiteto sàvoka vienu metu átvirtina du galimus lyginamuosius santykius tarp þmoniø ar daiktø panaðumà ir skirtumà (Jenkins 1996; 4). Ðiuolaikiniai identiteto tyrinëtojai paprastai vadovaujasi viena pamatine prielaida, jog socialinës tapatybës turinys yra socialinës sàveikos rezultatas. Jis visuomet yra susitarimo padarinys, konvencijø ir inovacijø medþiaga, kuri ið dalies bendrai priimta ir suderëta (Jenkins 1996; 4). Taigi neatsiejama identiteto koncepcijos dalis yra identifikacijos sàvoka, þyminti aktyvøjá ðio reiðkinio pradà. Identitetas nëra tiesiog èia, jis turi bûti nuolatos nustatomas. Socialinis identitetas, kaip individualus ir kolektyvinis / bendrasis 1 poþymis, atsiranda identifikacijos procese, kai þmonës kategorizuojami bei susiejami vieni su kitais. Identitetas yra socialiai ágyjamas, socialiai iðsaugomas ir socialiai pertvarkomas (Berger 1995; 100). Reikia pripaþinti, kad norint suprasti, kas yra socialinis identitetas, svarbu detaliai nagrinëti ne tik jo san- 1 Angl. collective; ðiuo atveju bendrai kuriamas. 40

42 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija darà, bet ir tai, kaip jis veikia ir yra sukuriamas. Kitaip sakant, socialinis identitetas yra nuolat konstruojamas, o jo struktûriniai komponentai jungiami á visumà. 2 Ðiuolaikiniai sociologijos teoretikai viena pagrindiniø identifikacijos proceso empiriniø iðraiðkø ir dokumentiniø liudijimø laiko autobiografijà asmens papasakotà savo gyvenimo istorijà (Giddens 2000; Kavolis 1994; 1998; Berger 1995). Autobiografinë naracija yra identifikacijos istorija. Ðiame pasakojime pateikiamas asmens supratimas, kas jis toks yra, kaip jis suvokia save ir kitus konkreèioje socialinëje aplinkoje, kaip juos identifikuoja, kategorizuoja, su jais tapatinasi. Taèiau toks pasakojimas nëra tik individuali ar unikali savivokos paieðka bei jos eksplikacija. Individas autobiografiniame pasakojime nekuria socialine prasme visiðkai originaliø tapatumo modeliø. Jis unikaliu bûdu priskiria sau jau egzistuojanèias socialines kategorijas ir ðitaip save áprasmina socialinëje aplinkoje. Socialinës kategorijos, arba socialiniai poþymiai, susijæ su fizinëmis bei kultûrinëmis asmens ypatybëmis ir skirtybëmis. Biografijose papasakojama visuomenëje vykstanèios sàveikos, kurioje konstruojamas socialinis identitetas, istorija. Naracija komponuojama ið kasdieniø praktikø apraðymo, iliustruojanèiø savità identiteto modelá. Kokybiniø sociologiniø tyrimø ðalininkø teigimu, ðiame identifikacijos proceso dokumente galima empiriðkai aiðkiai aptikti tokias svarbias analitines perskyras, kaip kolektyvinis ir individualus identitetas bei struktûra ir veikla. Ðiomis sàvokomis gali bûti apibrëþiamos, pavyzdþiui, lyties ir kartos socialinio identiteto sampratos. Kolektyvinë ir individuali tapatybë Kolektyvinës ir individualios tapatybës skyrimas yra viena svarbiausiø teoriniø socialinio identiteto tipologiniø schemø. Abi sàvokos apibûdina tà patá socialiná reiðkiná socialiná identitetà, taèiau jos analitiðkai diferencijuoja du netapaèius procesinius lygmenis. Individualus identitetas socialinëje teorijoje suprantamas kaip individo ágytas unikalus ir autentiðkas savæs suvokimas. Jau simbolinës sàveikos teorijos pirmtakai W. Jamesas Ch. H. Cooley s ir G. H. Meadas domëjosi, kaip paskiras individas reflektyviai save suvokia ir kaip ðis savivokos procesas jam padeda pritapti visuomenëje. Pirmieji identiteto teoretikai itin domëjosi þmogaus savivokos turinio klausimais ir bandë formuluoti ðio turinio struktûros koncepcijà. Jø manymu, kiekvienas þmogus yra unikali individualybë, kuri visuomeniniam gyvenimui turi bûti sukultûrinta socialinës sàveikos procese. 3 Individuali savastis konstruojama socialinës sàveikos procese pasitelkiant savirefleksijà, kai ið prigimties unikali asmenybës dalis átraukia kitø socialiai priskiriamus apibrëþimus á vientisà dariná, todël ðá dariná galima laikyti ir socialiniu identitetu. Kaip paþymi R. Jenkinsas, visiems individualiems identitetams bûdinga socialinë kilmë, nes jie konstruojami socialinëje sàveikoje (Jenkins 1996). Kaip jau minëta, identiteto sàvoka integruoja savyje dvi skirtingas prasmes panaðumà ir skirtumà. Ðie prasminiai sàvokos komponentai leidþia aiðkiau nubrëþti analitinæ ribà tarp individualios bei kolektyvinës tapatybës ir skirti vienà nuo kitos. Jeigu individualûs identitetai iðryðkina visuomeninës sàveikos rezultatà atskiro individo lygmenyje, kolektyvinis / bendrasis identitetas pirmiausia apibrëþia þmoniø bendrumà. Jis apibûdina tai, kuo þmonës panaðûs ir kà jie turi bendro: tam tikrø panaðiø ar vienodø fiziniø ypatybiø ar socialiniø poþymiø bei praktikø visumà, kuri susiformuoja socialinëje sàveikoje. 2 Þodis konstravimas èia vartojamas bendràja prasme ir daþnai sinonimiðkai pakeièiamas tokiais þodþiais, kaip kûrimas, formavimas, komponavimas, nurodanèiais reiðkinio tapsmo ir atsiradimo procesà. 3 Tai iliustruoja ir iðskirtinis minëtø autoriø dëmesys socializacijos procesui. 41

43 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Individualus identitetas ávardijamas remiantis tokiomis sàvokomis savastis, asmenybë. Jis apibûdina ákûnytà individo tapatumà sau bei pastovumà laike. Individuali tapatybë / tapatumas iðsamiausiai teoriðkai aptariamas bei empiriðkai nagrinëjamas psichologijoje. Jam nemenkà dëmesá skiria ir kai kurie sociologijos teoretikai. Taèiau sociologus metodologus, empirikus, o taip pat ir teoretikus tradiciðkai labiau domina tai, kas sukonstruota bendrai, kas jungia þmones, kaip ðiame bendrume atsiranda skirtybës. Taigi sociologinio domëjimosi objektas yra kolektyvinis / bendras identiteto aspektas. Konkretûs tokio identiteto pavyzdþiai, þadinantys mokslinæ vaizduotæ, yra socialinë lytis (moteriðkumas ir vyriðkumas), amþiaus grupës, socialiniai gyvenimo tarpsniai (jaunystë, socialinë branda, senatvë), etniðkumas (rusai, lietuviai ir pan.), profesinis identitetas (sociologai, darbininkai, verslininkai) ir pan. Ðiuos identiteto pavyzdþius galima ávardinti pirmiausia kaip socialiná, o ne kaip kolektyviná identitetà. T. y. socialinis identitetas, nors ir suprantamas kaip bendrai sukurtas, nenurodo egzistuojanèios to identiteto turëtojo organizacinës sandaros. Pavyzdþiui, nagrinëjant socialinës lyties ar kartos identitetà, taip pat negalima kalbëti apie realios grupinës ar organizacinës struktûros egzistavimà. Kolektyvinis socialinis identitetas, prieðingai, kalba apie tokios grupës egzistavimà. Aptariant individualiø ir kolektyviniø identiteto aspektø skirtumø problematikà, reikia paþymëti, kad ideologinio disciplinos turinio ir prielaidø nulemtas susidomëjimas kolektyviniais reiðkiniais sociologus atvedë akistaton su metodologinio individualizmo problema. 4 Tai, kà sociologai paþásta empiriðkai tirdami socialiná, t.y. bendrà, identitetà ir identifikacijà, pirmiausia yra individualios identifikacijos praktikos, jø iðraiðkos bei elementai. Pagrástai kyla klausimas: kaip tokiu atveju galima paþinti bendras / kolektyvines identifikacijos praktikas? Klausimà galima formuluoti ir ðitaip: kaip empirinio tyrimo aptinkamose individualiose praktikose atskirti, kas yra individualu ir kas jungia bei atskiria bendrai sukurtus socialinius darinius? Ðitaip teorinë individualaus ir kolektyvinio identiteto perskyra, teorijos lygmenyje bûdama gana korektiðka ir logiðka, darosi metodologiðkai nenuosekli ir daþnai neproduktyvi, kai susiduria su empiriniu pasauliu. Vienà minëto klausimo sprendimo bûdà siûlo kokybinë sociologijos metodologijos kryptis, ávardijama kaip biografinis metodas. 5 Daugelis mokslininkø sutinka, kad individualaus ir bendro / kolektyvinio identiteto skyrimas yra tik analitinio pragmatiðkumo iðraiðka (Strauss 1995; Jenkins 1996). Jø teigimu, individualus ir bendras identitetas, arba, vartojant G. H. Meado ir Ch. H. Cooley o sàvokas, savastis ir visuomenë, kaip ir visos kitos socialiniø mokslø sàvokos, yra tik abstrakèios perskyros, iðreiðkianèios ásivaizduojamà aktualià vienybæ. R. Jenkinsas teigia, kad socialinis identitetas yra vieta, kur susitinka ir susilydo individualumas ir kolektyviðkumas (Jenkins 1996; 17). Tokia individualiø ir kolektyviniø / bendrøjø identiteto elementø susitikimo vieta ir jø sàveikos proceso empirinë iliustracija yra autobiografija. Ðioji naracija yra individualiojo identiteto reprezentacija, kurios turinys sukuriamas kolektyviniø / bendrøjø ar, kitaip tariant, socialiniø identitetø, ágytø socialinëje sàveikoje, pagrindu. 6 Kitaip tariant, individualiame identitete visada galima atpaþinti bendresnës struktûros socialiniø identitetø apraiðkas. Jos aptinkamos kaip kasdienës socialinës sàveikos praktikos, ávardijamos remiantis socialinëmis kategorijomis. 4 Plaèiau apie tai þr.: Norkus Plaèiau apie tai þr.: Thompson, 1990; Bertaux, 1981, Èia atmetamos savivokos naracijos, pateikiamos kaip psichoanalitiniai projektai, apie kuriuos kalbëjo A. Giddensas, taip pat ir P. Bourdieu biografinës iliuzijos samprata. Plaèiau apie tai þr.: Giddens 2000; Bourdieu

44 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Galima teigti, kad á individualià savasties istorijà komponuoja tokios esminës, reikðmingiausios socialinio identiteto formos, kaip lytis, etniðkumas, giminystë bei amþius. Grupë ir kategorija kaip socialinës tapatybës atmainos Sociologai, kurie bando konceptualiai apibrëþti socialiná identitetà, paprastai teigia, kad visuomeninio socialinio darinio savivoka gimsta socialinës identifikacijos dialektikoje grupinës identifikacijos ir socialinës kategorizacijos sàveikoje (Jenkins 1996). Socialinio identiteto egzistavimo pagrindas yra socialinës identifikacijos procesas, kurio sudedamosios dalys yra grupinë identifikacija ir socialinë kategorizacija. Tai rodo, kad, aptariant bet kurià socialinio identiteto raiðkà, visada vadovaujamasi iðankstine prielaida, ávardijanèia realø socialinio junginio egzistavimà. Sociologijoje tradiciðkai skiriami dviejø tipø socialiniai junginiai: socialinë grupë ir kategorija. Apibrëþiant socialinæ grupæ visada pabrëþiamas sàmoningas grupës nariø tarpusavio atpaþinimas, kuris leidþia apie kalbëti apie socialinio junginio iðskirtinumà ir já laikyti savarankiðku socialiniu vienetu. Socialinë kategorija yra klasifikacinës ar tipologinës schemos iðskirtas populiacijos vienetas, kurio pobûdá ir sudëtá ávardija, apibrëþia iðorinis stebëtojas (-ai), atrenkantis klasifikavimo kriterijus ir analitiðkai skiriantis ðià kategorijà (Mann 1983; 34). Pirmuoju atveju socialinio junginio nariai tapatina save su grupës nariais, jie þino, kas jie yra ir kokiam junginiui priklauso. Antruoju atveju nariai nebûtinai gali þinoti apie savo narystæ ar priskyrimà socialiniam junginiui. Pirmojo socialinio vieneto egzistencija priklauso nuo to, kiek jis suvokiamas ðio junginio nariø ir tokiu laikomas iðorës stebëtojø, antrojo kiek jis atpaþástamas kaip atskiras junginys iðorës stebëtojø. Identifikacijos procesà galima skaidyti á tris analitiðkai netapaèius struktûrinius procesus: 1)objekto atpaþinimà; 2) rûðinës kategorijos priskyrimà / tapatinimà ir 3) ðios kategorijos pasisavinimà / tapatinimàsi. Ði áprasta identifikacijos samprata implikuoja iðvadà, kad realiai identifikacija galima tik socialinëje grupëje. Grupës nariai atpaþásta vieni kitus ir ávardija save kaip atskirà rûðinæ socialinæ kategorijà, kuri tampa jø kolektyvinio identiteto pagrindu. Kolektyvinio identiteto pasisavinimà / tapatinimàsi jie liudija savo elgesio praktikomis bei iðvaizda. Iðorës stebëtojui tai yra lyg simboliniai grupës identiteto þenklai, kurie leidþia atpaþinti atskirø individø grupinæ narystæ ir juos ávardinti bendra rûðine kategorija arba sàvoka. Socialinëje grupëje grupës ávardijimai / tapatinimai, kuriuos sau priskiria jai priklausantys individai ir kuriuos formuluoja iðorës stebëtojai, daþnai sutampa, nors kai kada gali ir neatitikti. Tokioje grupinio identiteto konstravimo bei palaikymo socialinëje dinamikoje nustatomos grupës ribos. Galima stebëti ir tai, kad grupës nariø pateikiamas apibrëþimas daþniausiai neginèijamai priimamas anapus simboliniø grupës ribø ir pripaþástamas kaip realus kolektyvinio identiteto pagrindas. Taèiau tais atvejais, kai grupës deklaruojamas identitetas nesutampa su socialine kategorizacija, socialinë grupë iðlieka, o jos ribos yra aiðkiau matomos. 7 Socialinës kategorijos atveju, kai kalbama apie abstraktø socialiná junginá, susiduriame su identiteto sàvokos apibrëþimo problema. Socialinæ kategorijà apmàstantiems ar konstruojantiems iðorës stebëtojams bei tyrëjams kolektyvinis tapatinimasis, kaip grupinës identifikacijos aspektas, tampa nereikðminga, nebûtina socialinio junginio charakteristika. Kitaip tariant, ðis grupinës identifikacijos elementas nëra pagrindas sudaryti socialinæ kategorijà, nes paprasèiausiai jo gali ir nebûti. Kategorijai priskiriami in- 7 Socialiniø grupiø ribas plaèiai nagrinëjo R. Jenkinsas (1996) bei norvegø antropologas F. Barthas (1969). 43

45 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN dividai realiai gali bûti neásitraukæ á tiesioginæ socialinæ sàveikà vienas su kitu, o tai yra grupës identifikacijos esmë. Todël nuoseklus socialinio identiteto konstravimo procesas èia negalimas, nes jo visuminë struktûra yra iðardyta ir nepilna, stokoja vieno struktûrinio elemento sàmoningo priskiriamo kolektyvinio identiteto pasisavinimo / tapatinimosi individualiame savivokos lygmenyje. Ðiuo atveju socialinis junginys atpaþástamas ir ávardijamas, nepaisant socialinës kategorijos nariø savivokos. Individai aktyviai nedalyvauja ðiame sàveikos procese identifikacijoje. Taip mokslinëje analizëje visada lieka vietos abejonëms, ar individas, kurá atpaþástame kaip priklausantá duotai kategorijai ir priskiriame jai, atsiþvelgdami á jo turimus socialinius poþymius bei jo atliekamas socialines praktikas, iðties priima ðià socialinæ kategorijà kaip kolektyvinio ar tiesiog socialinio identiteto pagrindà, t.y. ar individas tapatinasi su jam bandoma pritaikyti socialine kategorija. Nominalus ir realus tapatybës matmuo Empiriðkai tiriant socialiná identitetà kyla klausimas: ar mokslininkø ágyvendinama socialinë kategorizacija, kai socialiniame þmoniø junginyje jie áþvelgia bûdingus skiriamuosius poþymius ir juos ávardija kaip ðio darinio identiteto pagrindà, ið tiesø suteikia teisæ kalbëti apie tokio identiteto egzistavimà? Perfrazuojant R. Jenkinso mintis apie analitinæ identifikacijos ir kategorizacijos perskyrà, galima teigti, kad nors kategorizacija, t.y. atpaþinimas ir priskyrimas, ávardija imanentiná socialinio junginio identitetà, ji nebûtinai realiai toká ir sukuria. Ðià teorinæ problemà geriausiai iliustruoja konkreèiø istoriniø, socialiniø ir kultûriniø identitetø tyrinëjimø atvejai ir juose keliamas istorinës arba kohortinës kartos 8 / generacijos identiteto klausimas: ar mes galime pagrástai kalbëti apie realiai egzistuojantá kohortinës kartos identitetà? Juk realiai bendras kohortinës kartos identitetas, kaip abstrakti kategorija, nenumato nei sàveikos tarp jos nariø, nei pastarøjø sàveikos su kitomis visuomeninëmis grupëmis, nors bûtent toks simbolinës sàveikos procesas yra tokio bendro socialinio identiteto susiformavimo pagrindas. Taèiau, nepaisydami ankstesniø nuorodø, drástume teigti, kad tokia bendro socialinio identiteto forma, kaip kohortinës kartos identitetas, egzistuoja. Teoriðkai problema iðsprendþiama papildþius bendràjá identiteto sàvokos apibrëþimà. Jis neturëtø atmesti ir iðardyti nuoseklaus identifikacijos proceso, taigi ir neleistø paneigti tokio identiteto galimybës. Koreguojama identiteto samprata numato du identifikacijos matmenis nominalø ir realø. Identifikacijos procesas, iðlaikydamas visas savo sudedamàsias dalis, gali vykti skirtinguose lygmenyse ir nebûtinai lygiagreèiai. Nominalus matmuo, pasitelkiant R. Jenkinso pasiûlytà sampratà, apima tai, kaip grupë ar kategorija yra apibrëþiama diskurse (Jenkins 1996; 87). Tai yra identiteto ávardijimas, kurá gali pateikti tiek já turintis individualus grupës narys, tiek visa grupë, tiek iðorinis stebëtojas (pavyzdþiui, mokslininkas, klasifikatorius, teisinë institucija ir pan.). Realusis matmuo apima socialinio identiteto nulemtà ar implikuojamà socialiniø praktikø lygmená. Diskursyvus elementas ðiuo atveju nëra svarbus; svarbu tai, kaip elgiasi individai ir kokioje konkreèioje socialiniø santykiø sistemoje jie yra. Bûtent socialinës praktikos lygmuo leidþia rekonstruoti identitetà socialinës grupës ir socialinës kategorijos atvejais. 8 Kohortinës kartos terminas apibrëþia vienodo ar panaðaus amþiaus þmoniø grupæ, sujungtà bendro demografinio ávykio ir/ar istorinës patirties, kurios pagrindu yra susiformavusi specifinë ðios grupës nariø pasaulëþiûra, atskirianti juos nuo kitø panaðiø junginiø (Pilcher 1995; 23; Riley 1998; Miller 2000; 30). 44

46 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Taigi grupinës identifikacijos atveju galima kalbëti apie atpaþinimà, priskyrimà / tapatinimà ir pasisavinimà / tapatinimàsi (tam tikrø elgesio praktikø atlikimà, iðvaizdos reprezentacijas ir t. t.), vykstanèius tiek nominalioje, tiek realioje plotmëse. Taèiau kategorizuojant kolektyvinë identifikacija vyksta skirtinguose lygiuose: pasisavinimas (arba nepasisavinimas) / tapatinimasis realiame, o atpaþinimas ir priskyrimas / tapatinimas nominaliame (þr. pav. Nr. 1). Tyrinëtojas arba kategorijà konstruojantis klasifikatorius ávardija atskiras socialines praktikas ir poþymius kaip konkretaus socialinio junginio identiteto iðraiðkà. Tai rodo, kad realybëje galima ir neatrasti organizuotø kolektyviniø grupës identitetø, bet yra ámanoma analitiðkai apibrëþti ir skirti kategorinius socialinius identitetus, atpaþástant socialines elgesio praktikas ar iðvaizdos reprezentacijas, kurios bûdingos ðios kategorijos nariui. Kohortinë karta, skirtingai nei kiti socialiniai identitetai, pavyzdþiui, lytis, nëra sukonstruota objektyviø biologiniø skirtybiø pagrindu. Pagrástai klausiama, kas objektyviai jungia vienos kohortinës kartos narius, jeigu jie nëra to paties amþiaus, o juos skiria 5, 8 ir net 20 metø? Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad kartà, o tiksliau kohortinæ kartà kaip socialiná identitetà, galima atpaþinti ir teoriðkai apibrëþti, t.y. nominaliai identifikuoti tik remiantis realiomis identiteto reprezentacijomis bendros socialinës patirties dëka ágytø socialiniø poþymiø, kurie atsiskleidþia socialinëse praktikose skirtinguose visuomenës institutuose. Èia tiktø klausti: ar esama tokiø socialiniø situacijø, kai kohortinës kartos nariai realiai ne tik pasisavina, t.y. demonstruoja tam tikras socialines praktikas bei savybes, bet atpaþásta ir priskiria ðiø praktikø bei savybiø visumà savo laikotarpiui, o vieðuosiuose diskursuose nominaliai identifikuojasi su savàja karta? Be abejo, tokie abipusiai identiteto pripaþinimai leistø pagrástai teigti, kad visuomenëje realiai egzistuoja tam tikros kartos identitetas. Atsakymo á ðiuos klausimus ieðkota tyrinëjant metais gimusiø lietuviø auto- 1 pav. Struktûriniai socialinio identiteto elementai 45

47 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN biografines naracijas 9. Vienas ið pagrindiniø tyrimo uþdaviniø buvo nustatyti ribas tarp kartø ir atskleisti jø identiteto specifikà, kuri ir padëtø ðias ribas nubrëþti. Nominalios ir realios trijø kohortiniø kartø ribos Nagrinëjant socialiná identitetà, jo turiná bei kaità autobiografijose, neiðvengiamai susiduriama su objektyviais biologiniais autoriø duomenimis, lytimi ir amþiumi. Remiantis ðiais poþymiais gyvenimo istorijose socialiai struktûrizuojamas tapatybës konstravimas. Statistinis autoriaus amþiaus kintamasis yra daugiareikðmis, turiningas sociologinis faktas, nurodantis skirtingus þmogaus socialinio identiteto atvejus. Amþius nusako asmens narystæ viename ar kitame institucionalizuotame asmens gyvenimo tarpsnyje, pasiþyminèiame konkreèia socialine specifika, socialiniu instituciniu reþimu: elgesio normomis, formaliø socialiniø vaidmenø rinkinio taisyklëmis, specifinëmis socialinëmis praktikomis bei lûkesèiais jø atþvilgiu. Amþius atskleidþia asmens priklausomybæ konkreèiam istoriniam laikotarpiui, turinèiam politiná, istoriná, ekonominá, kultûriná bei socialiná pavadinimà bei turiná. Þmogaus amþius ið dalies rodo, kokias socialines transformacijas jam teko patirti (ir kuriuo savo gyvenimo tarpsniu). Bûtent ði patirtis, kaip minëta, sociologø yra laikoma specifinio asmens tapatinimosi ir tapatinimo su kitais individais, patyrusiais ðiuos ávykius tame paèiame gyvenimo tarpsnyje, pagrindu. Remiantis tokiu socialiniu identitetu, apibrëþiamas savitas socialinis junginys visuomenëje kohortinë karta / generacija. Galima daryti prielaidà, jog tam, kad galëtume ávertinti ne tik demografinius, bet ir vertybinius pokyèius, o taip pat ir savæs bei savo laikotarpio suvokimo skirtumus, bûdingus atskiroms kohortinëms kartoms, reikia, kad ðiø kartø nariai jau bûtø perëjæ intensyviausià savo socializacijos tarpsná ir pasiekæ socialinæ brandà. Tai pasirodo esà labai svarbu analitiniam medþiagos ir paties reiðkinio paþinimui. Istorinis laikas, t.y. socialinis laikotarpio kontekstas, á gyvenimo istorijos naracijà ákomponuojamas jau susivokus savyje, kitaip tariant, jau pasiekus socialinæ brandà ir ásitvirtinus visuomenëje. Iki tol autobiografinëje naracijoje vyrauja tik vidinis gyvenimo laikas, A. Giddenso þodþiais kalbant, individualizuota Að naracija (Giddens 2000). Sociologas taip pat pripaþásta, kad individas raðydamas nepramanytà biografijà, t.y. tokià, kuri remiasi jo sàveikos su kitais realiame gyvenime istorija, privalo nuolatos integruoti iðorës pasaulyje vykstanèius ávykius ir surikiuoti juos á tæstinæ savo istorijà (Giddens 2000; 76). Galima daryti prielaidà, kad paraðyti savo autobiografijà nepakanka psichoanalitinës savirefleksijos, bet reikalingas ir sociologinis poþiûris á save, kuris susiformuoja visuomeninëje sàveikoje, socializacijoje ir yra paliudijamas per nusistovëjusias ar kintanèias asmens socialines sàveikos praktikas kasdienybëje. Susipaþinus su skirtinguose gyvenimo tarpsniuose esanèiø þmoniø autobiografijomis, galima sakyti, kad sociologinis poþiûris á save susiformuoja jiems pasiekus socialinæ brandà, demografiðkai tariant, ákopus á ketvirtà savo gyvenimo deðimtmetá. Kaip parodë autobiografijø analizë, nuo ðio amþiaus gyvenimo istorijose iðryðkëja ir savæs, kaip tam tikro istorinio laikotarpio kûrinio, suvokimas. Jis atsiskleidþia ir kaip imanentinis, kylantis ið paties asmens, ir kaip kitø priskiriamas tam asmeniui, o drauge ir jo bendraamþiø visumai, identitetas. Taigi sociologinio poþiûrio á save atsiradimo data gyvenimo istorijose tampa vienu ið analizës medþiagos atrankos kriterijø. Svarbu ir tai, kad m. Vilniaus ir Helsinkio universitetai surengë autobiografijø konkursà, kurio medþiaga tapo tolimesniø kartø identiteto tyrimo pagrindu. 46

48 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija tokio pobûdþio apmàstymuose apie savo gyvenimà mes galime atrasti konkreèius analitinius vienetus procesines struktûras (Ôóêñ Õàéíðèö 1994; 32) 10. Jos tampa svarbiu elementu, diferencijuojanèiu kohortinës kartos tapatybës turiná. Procesinës struktûros nëra vien tik konkreèios gyvenimo raidos formos, bet ir ðiø formø paaiðkinimai, kuriuos pateikia pats autorius. Kitaip tariant, tai paties autoriaus siûlomos savo ir kitø socialiniø veiksmø interpretacijos. Bûtent pastarasis reflektyvumo aspektas ir reikalauja, kad egzistuotø minëtas sociologinis poþiûris á savo biografijà. Taigi autoriø pateiktos panaðios ar net tapaèios savosios tam tikro istorinio laikotarpio socialinës patirties interpretacijos tampa jø priskyrimo vienai ar kitai kohortinei kartai pagrindu. Toks identitetas analitiðkai sukonstruotas, atlikus socialinæ kategorizacijà. Ðitaip sukonstruotame kohortinës kartos identitete nematysime sàmoningo savæs priskyrimo kartai, savæs tapatinimo su ðiuo socialiniu junginiu. Èia svarbus realus asmens tapatinimasis su konkreèiø socialiniø transformacijø patirtimi, ávardintomis socialinëmis praktikomis, priskirtomis konkreèiam istoriniam tarpsniui bei ðiø praktikø interpretacija, bendra tam tikrai þmoniø visumai. Bûtent tai leidþia nustatyti autoriaus priklausomybæ konkreèiai kohortinei kartai. Ávardijant kohortiniø kartø ribas ir jø identiteto turiná, analitiðkai be galo svarbus tampa nominalus identiteto matmuo. Autobiografijø medþiaga suteikia galimybæ nustatyti ðá svarbø kohortinës kartos identiteto apibrëþimo kriterijø. Nominalus bei savarankiðkas autoriaus savæs priskyrimas tokiam socialiniam junginiui pasakymø mano karta ir pan. vartojimas padëjo nubrëþti galutines ribas tarp kohortiniø kartø. Ði nominali identiteto deklaracija patvirtina ir pasirinkto teorinio trijø kohortiniø kartø modelio empiriná pagrástumà. Tyrimo raidoje ir buvo skirtos trys kohortinës kartos. Jos apima ðiuos gimimo metus: , , Ádomu tai, kad bûtent antrosios kohortinës kartos autoriai savo gyvenimo istorijose aiðkiai tapatinasi su ðiuo socialiniu junginiu. Jie tiek nominaliai, tiek realiai atpaþásta, priskiria ir pasisavina konkreèias socialines praktikas bei jas ávardijanèias socialines kategorijas, ir tai tampa jø identiteto pagrindu. Bûtent tokiu iðsamiu kartos identiteto apraðymu reziumuojama 1930 m. gimusio autoriaus autobiografija. Baigdamas savo gyvenimo istorijà, norëèiau dar uþsiminti vienà aplinkos poveikio þmogui veiksná. Turiu galvoje mûsø kartai (patamsinta mano S. K.) tekusá laikmetá. Manyèiau, kad jis paveikë ne tik mano gyvenimà. Pirmas deðimtmetis, kada, mano manymu, susiformavo pirmosios, taèiau tvirèiausios nuostatos, teko Lietuvos nepriklausomos valstybës tvirtëjimo metams. Stebëjimas, kaip dirbo, gyveno seneliai ir tëvai, kokias þinias ádiegë pirmieji mokytojai, liko ásimintinos visam gyvenimui. Bet ðtai 1940-tøjø vasara. Mokykloje rudená diegiamos jau kitokios nuostatos ir kitoks poþiûris á Tëvynæ, jos þmones, kalbà, religijà. Po metø vël kiti vëjai. Vël neigiama tai, kas kà tik buvo pradëta áteigti. Labiausiai paveikë psichikà karo baisumai, ðiurpûs þudyniø atgarsiai Daug galima bûtø suskaièiuoti skriaudø kurias patyrë mûsø kraðto þmonës tais negandø metais. Að taip pat per visà gyvenimà neðiausi skriaudà dël neágyvendintos svajonës ásigyti norimà profesijà. Netapau statybininku, netapau pedagogu [...]. Sunkaus darbo, nuolatinës átampos, tiesiog baimës dël netikrumo iðsekinti pasiligojo ir anksti pasimirë tëvai. Man paèiam daugelá metø teko kovoti su sunkia liga. Ligos persekiojo ir kitus artimuosius. Buitiniai nepritekliai taip pat veikë gniuþdanèiai. Per didelá vargà: dirbant arba mokantis neakivaizdiniu bûdu pavyko ásigyti aukðtàjá iðsilavinimà. Kà jau bekalbëti apie kokià didesnæ svajonæ. Svarbiausia, man atrodo, kad gyvenau dorai. Nesu niekam skriaudø padaræs, smarkiai áþeidæs, apgavæs. Tik apmaudu, kad ne tuo 10 Procesiniø struktûrø apibrëþimà pasiûlë vokieèiø sociologas F. Schutze (Ôóêñ Õàéíðèö 1994; 32). Procesinës struktûros tai gyvenimo raidos formos, atrastos þmogaus gyvenime ar kurioje nors jo atkarpoje. Jos nëra tiesiogiai apèiuopiamos paèiame gyvenimo vyksme, bet greièiau nustatomos vyksmo paaiðkinimuose ir randamos paèioje biografijos kompozicijoje. Tokios analizës tikslas, anot jo, atskleisti biografiná formavimàsi ar, kitaip tariant, identifikacijos procesà, savæs vaizdo kûrimà. 47

49 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN laiku gimiau. Ne taip, kaip dainoje sakome nei per anksti, nei per vëlai Gal per vëlai, nes normalaus gyvenimo Lietuvos nepriklausomos valstybës metais neteko patirti buvau tik deðimtmetis, kai jis nutrûko uþgriuvus rusams. Per anksti nes vargu ar besulauksiu geresniø laikø. Jei ir keisis palengva gyvenimas á geràjà pusæ, aktyviai dalyvauti, suprantama, nebebus galimybës. Taip jau susiklostë, kad nepritekliø pilna buvo vaikystës ir paauglystës metais, nelengva buvo atsistoti ant kojø ankstokai pradëjus savarankiðkà gyvenimà. Ir ðtai toks pat sunkus laikmetis gyvenimo saulëlydyje. Kodël, Vieðpatie, tokia mûsø kartos dalia? Pirmosios ir treèiosios kohortinës kartos identitetas nustatomas, t.y. karta kategorizuojama, priskiriant iðskirtas procesines struktûras, bendresnes socialines kategorijas bei elgesio praktikas. Pirmoji kohortinë karta susiejama su intensyviomis formalaus ðvietimo praktikomis, kurios savitai veikia ðios kartos konstruojamà identitetà, ávesdamos naujus savæs realizacijos visuomenëje bûdus. Treèioji kohortinë karta ið jos atstovø autobiografijø atsiskleidþia kaip savotiðkai uþsidariusi savame laike. Ðios kartos intensyviausias integracijos á visuomenæ gyvenimo tarpsnis bei socialinë branda vyko socializmo kûrimo ir ásigalëjimo Lietuvoje periodu. Ði specifinë socialinë tikrovë árëminta dviejø nepriklausomybiø ir kitokiø socialiniø, politiniø, ekonominiø kontekstø. Treèiosios kohortinës kartos narius vienija tarybinio tarpsnio socialinës tvarkos, organizavusios bei disciplinavusios jø gyvenimo trajektorijas, pasirinkimus, patirtis. Be abejo, autoriai iðmokæ gyventi ir ásitvirtinæ savo laikotarpyje, aðtriau patiria ir ðio laikotarpio ribas, o kartu jauèia savotiðkà savo gyvenimo, susijusio su nebeegzistuojanèia socialine realybe, beprasmiðkumà. Galima manyti, kad ðios kohortinës kartos autoriø identitetas susijæs su savitu brandos tarpsnio ribø reliatyvumo iðgyvenimu bei neadekvaèiu institucionalizuotø gyvenimo tarpsniø perëjimu. Be aiðkiai matomø vëlyvo brendimo problemø deklaravimo, kuris detaliau bus aptartas tolesnëje interpretacijoje, treèiosios kartos autoriø tekstuose iðryðkëja mintis, kad jø ásitvirtinimà visuomenëje nutraukë politinës, ekonominës bei socialinës reformos; metø gyvenimo tarpsnis, kuriame jau pasiekiamas stabilumas, aukðèiausias statusas visuomenëje (Broom, Bonjean, Broom 1992; ), liko savotiðkai iðmestas ið visos gyvenimo raidos, pasikeitus þaidimo taisyklëms. Autoriai priversti tapti lyg ir socialiai nesavarankiðki. Viena vertus, jie nieko nebeturi; viskà reikia pradëti vël nuo pradþiø: gráþti prie ankstesniam gyvenimo tarpsniui priskirtinø integraciniø praktikø. Kaip teigia 1956 m. gimusi autorë: Mastau apie savo ateitá. Nuo [antrosios dukros] gimimo nedirbu, neþinau, në uþ ko stvertis. Þinios mano pasenæ, nemokø uþsienio kalbos, nemoku dirbti su kompiuteriu. Dabar dar labai reikalinga namuose, daug padedu savo mergaitëms. [...] bet ar tai mano ateitis? Kartais susimàstau, ar daug tokiø, kaip að. Kita vertus, autoriai jauèiasi iðstumti ið aktyvaus visuomeninio gyvenimo: jie nemoka gyventi naujomis sàlygomis, turi uþleisti vietà tiems, kurie tai moka, jaunesniems. Galiausiai ðie asmenys lyg ir privesti atsistatydinti anksèiau laiko ar iðeiti á pensijà staiga perðokti á toká institucionalizuotà gyvenimo tarpsná, kuris ávardijamas senatvës terminu. Kaip teigia kitas ðios kartos atstovas, gimæs 1945 m. mums lieka tik mûsø metai mûsø turtas. Empiriniai kohortiniø kartø / generacijø þymekliai Empirinës trijø kohortiniø kartø ribos nustatytos atsiþvelgiant ir á antrinës socializacijos tarpsnyje patirtas istorines, socialines, politines bei ekonomines transformacijas, 11 su kuriø patirtimi save identifikuoja autoriai. Nagrinëjamu * Informantø kalba netaisyta (red. past.). 11 Ðios ribos nëra labai grieþtos kiekvienai kartai galima teikti 1 2 metø paklaidà. 48

50 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija atveju tokiomis transformacijomis laikomas Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos nepriklausomybës praradimas, pokaris, kurio metu ir vyko pagrindiniai socialiniai pokyèiai visuomeninëje sandaroje. Beje, ðiø ávykiø, kaip pagrindiniø socialinæ atmintá formuojanèiø faktø, svarbà patvirtina 1989 m. V. Gaidþio, D. Tureikytës bei I. Ðutinienës (Gaidys et al. 1991; 77 87) ir metais I. Ðutinienës (Ðutininë 1996; 33 60) atliktø istorinës lietuviø atminties kiekybiniø tyrimø duomenys. Lietuviai svarbiausiais ávykiais Lietuvoje nuo 1930 iki 1989 metø laiko Antràjá pasauliná karà, Lietuvos prijungimà prie TSRS, stalinines represijas (Gaidys, Tureikytë, Ðutinienë 1991). Tie ávykiai susijæ su tradicinio gyvenimo bûdo transformacija, kuri, nepaisant politinës bei ekonominës represijos pobûdþio, buvo moderni. Pagrindiniai ðios transformacijos akcentai: sparti industrializacija, miestø augimas, migracija ið kaimo á miestà, didëjanti formalaus ðvietimo specializacija, gyvenamosios erdvës pertvarkymas (melioracijos ir butø planavimo politikos padariniai), iðplëstiniø ðeimø skaidymasis á branduolines, ðeimos struktûros kaitos legitimacija (santuokos nutraukimo, nepilnø ðeimø ir vieniðø motinø juridinis pripaþinimas) (Stankûnienë 1995). Ðiø moderniø ir ankstesniø, dramatiðkø bei represyviø transformacijø patirtis skirtingais socialiniais gyvenimo tarpsniais ir skiria kohortines kartas vienà nuo kitos. Iðskirtø kohortiniø kartø modelá ir tokiø identitetø egzistavimà bei ðiø socialiniø junginiø ribas patvirtina minëtas lietuviø istorinës atminties tyrimas (Gaidys, Tureikytë, Ðutinienë 1991; 80). Jame iðskirti generaciniai vienetai tapatinami su gimusiais ir metais. Vadovaujantis K. Manheimo pateikta kartø koncepcija (1952), generaciniai vienetai socialiai bei politiðkai aktyviausia kartos dalis. Taigi vyresnio generacinio vieneto iðskyrimas ið dalies patvirtina antrosios kohortinës perëjimo kartos ( m. gimimo) egzistencijà, nes V. Gaidþio ir kt. skirtas pirmasis generacinis vienetas patenka á mûsø iðskirtos antrosios kohortinës perëjimo kartos ribas. Dël antro generacinio vieneto ribø metø galima bûtø ginèytis. Straipsnyje pateiktoje diagramoje matyti, kad savo aktyvià asmeninæ konkreèiø istoriniø ávykiø atmintá labiau demonstruoja metais gimæs generacinis vienetas. Antrasis generacinis vienetas, kaip teigia straipsnio autoriai, akcentuoja kitus ávykius. Jei pirmajam itin svarbûs metø ávykiai (jø aktyvios socializacijos tarpsnis socialinës transformacijos periodu) 12, tai antrasis labiausiai ið visø kitø amþiaus grupiø pabrëþia Atgimimo tarpsná ir palyginti maþai mena metø ávykius. Tokias tendencijas galima paaiðkinti tuo, kad ðis generacinis vienetas, o drauge ir mûsø iðskirta treèioji kohortinë karta, gimusi m., nubrëþia simbolines ribas, skirianèias jà nuo kitø kartø. Viena vertus, metø ávykiai (èia reiktø didesnio tikslumo) treèiajai kohortinei kartai yra netiesioginë patirtis, todël jie jai nerûpi. Pavyzdþiui, kaip raðo viena tos kartos autorë, gimusi 1949 metais: [...] man Smetona, nepriklausomybë atrodë kaip tolimas miraþas, atgyvenæs senas nereikalingas rakandas. O ir tarp klasës draugø tokiø kalbø niekad nesu girdëjusi. Visi gyvenome dabartimi ir negalvojome, kad gali bûti kitaip. Kà èia suksi sau galvà dël tokiø niekø? Tokià prielaidà patvirtintø tame paèiame straipsnyje pateikta iðvada apie A. Smetonos veiklos vertinimà. Daugiausia neturi nuomonës ðiuo klausimu gimæ metais. Kita vertus, iðskirtinis Atgimimo svarbos akcentavimas reikðtø lyg ir norà paneigti savo socializacijos ir 12 Autoriai iðryðkina tam tikrà autobiografinæ atmintá, kai ávykiai prisimenami kaip asmeninis iðgyvenimas. Tokia, anot jø, asmenine ir drauge kartà vienijanèia patirtimi paminimas Antrasis pasaulinis karas (23%) bei stalininës represijos (28%) (Gaidys, Tureikytë, Ðutinienë 1991; 81). 49

51 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN integracijos visuomenëje gyvenimo tarpsná tarybinëje realybëje kaip simboliðkai bevertá, taip perteikiant norà iðsiverþti ið ákalinimo savajame laikotarpyje. 1 grafike pateikiamas kohortiniø kartø modelis, kuriame mûsø kohortiniø kartø schema sugretinama su V. Gaidþio, D. Tureikytës, I. Ðutinienës pateikta kartø diferenciacijos specifika. Grafike vaizduojamas vienuolikos metø gimimo kohortø pasiskirstymas pagal skirtingø istoriniø laikotarpiø ávykiø svarbos asmeniniame gyvenime traktavimà. Ávykiai apjungti á tris grupes: m. (Ribentropo Molotovo paktas, Lietuvos prijungimas prie TSRS, II pasaulinis karas, pokario laikotarpis, pokario represijos, kolûkiø kûrimas); m. (su Chruðèiovo laikø atðilimu susijæ ávykiai); m. (Atgimimas, Gorbaèiovo pertvarka) (Gaidys, Tureikytë, Ðutinienë 1991; 83). Pateikiami suminiai atsakymø atskirose kohortose rezultatai procentais. A ir B raidëmis paþymëti V. Gaidþio, D. Tureikytës ir I. Ðutinienës skirti generaciniai vienetai. Grafike pavaizduoti ir trys sektoriai, þymintys kohortiniø kartø ribas, nustatytas ðioje analizëje. * * * Baigiant aptarti socialinio identiteto konstravimo klausimus, reiktø pritarti ðiai Anselmo Strausso minèiai. Gyvenimo istorijos naracija, anot jo, pateikia ne tik asmenines istorijas, bet ir socialinæ istorijà (Strauss 1996; 5). Biografijos procesas remiasi tiek individualumu, tiek bendrumu, nes individualios patirtys daþnai atsiranda identiðkø ir daugeliui bendrø ávykiø pagrindu. Tai, kas bendra, ðiuo atveju iðryðkëja kaip KK 2 KK 3 KK A B m. įvykiai m. įvykiai m. įvykiai A m. karta (generacinis vienetas) B m. karta (generacinis vienetas) 1KK m. gimimo kohortinė karta 2KK m. gimimo kohortinė karta 3KK m. gimimo kohortinė karta Grafikas. Kohortinës kartos, kohortos ir generaciniai vienetai* * Remiamasi Gaidþio, Tureikytës ir. Ðutinienës pateiktu kohortø grafiku, þyminèiu generacinius vienetus (Gaidys et al. 1991; 77 87). 50

52 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija simbolinis universumas (Berger, Luckmann 1999); tai bendras vertybiø rinkinys, kuris, anot A. Strausso, konkreèioje visuomenëje nuoðirdþiai puoselëjamas ir diegiamas remiantis socializacija (Strauss 1996; 11). Biografijose ðis universumas turi individualià pagavà ir iðraiðkà arba, kaip tai ávardija minëtas sociologas, simbolinæ reprezentacijà. Ðios reprezentacijos yra skirtingø struktûriniø socialiniø ar istoriniø sàlygø patirties pojûtis. Tai leidþia teigti, kad autobiografija savyje apima individualias identiteto reprezentacijas per asmeninæ patirtá bei pajautà, bendras socialinio identiteto struktûras per bendrà istoriniø socialiniø ávykiø patirtá ir ðios patirties dëka suformuotà pasaulëþiûrà. Ði bendra patirtis jungia þmones á socialinius junginius kohortines kartas / generacijas. Taigi, remdamiesi ðia teorine schema, manytume, kad individualiose biografijose galima atpaþinti bendrà kohortinës kartos identitetà. Vadinasi, norint kalbëti apie mokslinius kohortinës kartos identiteto tyrinëjimus, mokslininkui bûtina atpaþinti ir fiksuoti socialines kategorijas bei praktikas, kurios empiriðkai reprezentuojamos autoriø autobiografijose. Kitaip tariant, ðis analizës lygmuo ávertintø realøjá tokio identiteto aspektà ir jam suteiktø nominaløjá matmená. LITERATÛRA Barth. Fredrik Introduction in F.Barth (ed.) Ethnic Groups and Boundaries: The Social Organisation of Culture Difference. Oslo: Universitetsforlaget. Berger, Peter L Sociologija. Vilnius: Litterae Universitatis. Berger, Peter L., Luckmann, Thomas Socialinis tikrovës konstravimas. Vilnius: Pradai. Bertaux, Daniel Biography and Society. Beverly Hills: Sage. Bertaux, Daniel From methodological monopoly to pluralism in the sociology of social mobility in S. Dex (ed.) Life and work history analyses. London: Sage. Bourdieu, Pierre The Biographical Illusion. Working Papers and Proceedings of the Centre for Psychosocial Studies. Chicago: Centre for Psychosocial Studies, 17: 1 7. Broom, Leonard, Bonjean, Charles, M., Broom, Dorothy, H Sociologija/ Esminiai tekstai ir pavyzdþiai. Kaunas: Litera. Dictionary of Sociology (ed. G. Marshall) NY: Oxford Univ. Press. Gaidys, Vladas; Tureikytë, Danutë; Ðutinienë, Irena Istorinë lietuviø atmintis (empirinës charakteristikos), Sociologija, Filosofija. Vilnius: LMAFSTI Jenkins, Robert Social Identity. London: Routledge. Kavolis, Vytautas Epochø signatûros. Þmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. Mannheim, Karl (orig. 1928) The problem of generations in Essays on the Sociology of Knowledge. NY: Oxford Univ. Press: Miller, Robert L Researching Life Stories and Family Histories. London: Sage. Pilcher, Jane Age and Generation in Modern Britain. Oxford: Oxford University Press. Riley, Matilda W A Life Course Approach: Autobiographical notes in J. Z. Giele and G. H. Elder, Jr. (eds.) Methods of Life Course Research: Qualitative and quantitative approaches. Thousand Oaks, CA: Sage: Stankûnienë, Vladislava Demografiniø procesø valdymas/ Teorija ir praktika. Vilnius: Technika. Strauss, Anselm Identity, Biography, History, and Symbolic Representations, Social Psychology Quarterly 58 1: Ðutinienë, Irena Istorinë Paribio gyventojø sàmonë ir jø integracija Lietuvos valstybëje kn. R. Grigas ir kt. (red.) Paribio Lietuva / Sociologinë Paribio gyventojø integravimosi Á Lietuvos valstybæ apybraiþa. Vilnius: LFSI Thompson, Paul The Voice of the Past. Oral History. Oxford: Oxford University Press. Ôóêñ Õàéíðèòö, Âeðíåð Áèîãðàôè åñêèé ìåòîä â Å.Þ. Ìåùåðêèíà è Â.Â. Ñåìåíîâà (ðåä. êîëë.) Áèîãðàôè åñêèé ìåòîä â ñîöèîëîãèè: èñòîðèÿ, ìåòîäîëîãèÿ è ïðàêòèêà. Èíñòèòóò ñîöèîëîãèè ÐÀÍ: SUMMARY Any empirical research of identity confronts a serious methodological issue. If social scientists categorise different human settings in society with assignment of certain social features as a base of collective identity, is it appropriate to talk about a certain identity as a really existing phenomenon at all? Our attempts to answer this question are based on the examination of specific character of a qualitative research of cohort gene- 51

53 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ration identities in the XX century s Lithuania. The article discuses a general meaning of identity concept and its connections with autobiographical narrative, defines concepts of collective and individual identity, theorises the process of social identity construction within social group and in the cases of social category, analyses dimensions of nominal and real identity. Discussion of social identity construction is based on the idea of Anselm Strauss that life story narratives involve both personal and collective / social history. Biographical processes refer not only to individual but also to collectivities. Individual experiences are very often shaped by similar events. Similar experiences are treated as a symbolic universe, in the words of P. Berger and Th. Luckmann. It is a realm of common values advanced and shared due socialization. This universe in biographies is expressed through individual perception and narration or, according to A. Strauss, through symbolic representations. Those representations are experiential perceptions of certain structural social and historical circumstances. Such premise allows us to treat autobiography as narrative, where individual representations of identity intermingle with a general structure of social identity through merge of personal feelings, common historical experience, and shared worldview. The common experiences consolidate humans into social units called cohort generations. Mentioned theoretical assumptions give us a good reason to search for a common identity of cohort generations in the individual biographies. Consequently, scientifically exploring identity of cohort generations, social scientists have to comprehend and focus on social categories and practices, which are empirically represented by the authors in autobiographies. It means that such point of view acknowledges a real appearance of identity and gives a nominal dimension to it. Áteikta Pateikta spaudai Klaipëdos universitetas Socialiniø mokslø fakultetas, Sociologijos katedra, Klaipëda, Minijos g

54 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Visvaldas Legkauskas Þmogaus socialinës motyvacijos pagrindai Santrauka. Ðiame straipsnyje siekiama apibrëþti socialinës motyvacijos pagrindus, apibûdinant bazinius socialinius poreikius ir jø tarpusavio ryðius. Baziniu èia vadinamas toks socialinis poreikis, kuris yra ne kultûros produktas, bet bûtina tà kultûrà sukurianèios þmoniø grupës susiformavimo sàlyga. Skiriamos trys tokios sàlygos: grupës nariø dëmesys vienas kitam, teigiamas vienas kito vertinimas ir rûpinimasis vienas kito gerove. Asmuo ðias sàlygas iðgyvena kaip dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikius. Ðie trys poreikiai yra tarpusavyje hierarchiðkai susijæ. Ið jø maþiausiai svarbus yra dëmesio poreikis, o svarbiausias rûpinimosi poreikis, nes jo patenkinimas yra bûtina ir pakankama socialinës grupës susiformavimo ir iðlikimo sàlyga ir, lyginant su dëmesio ir pagarbos poreikiais, rûpinimosi poreikiui patenkinti reikalingos paèios sudëtingiausios priemonës. Nepaisant tokios dëmesio ir pagarbos poreikiø subordinacijos rûpinimosi poreikiui patenkinti, dëmesio ir pagarbos poreikiai turi bûti nagrinëjami kaip atskiri poreikiai, nes jø patenkinimas yra bûtina rûpinimosi poreikio patenkinimo sàlyga ir todël ðie poreikiai ágyja savarankiðkà motyvacinæ vertæ. Dël socialiniø ir technologijø pokyèiø tankëjanti socialinë erdvë (Gergen 1991; 6) suteikia individui didesnes galimybes rinktis ávairias socialines grupes, kurioms jis nori priklausyti. Maþëjant ávairiø grupiø narystës privalomumo elementui, iðkyla klausimas apie grupiø pasirinkimo motyvacinius pagrindus. Be to, galima manyti, kad vienos ar kitos grupës pasirinkimà lemianti motyvacija vëliau turës átakos individo veiklai grupëje. Kai þmogus apibrëþia save kaip grupës nará, jis linkæs iðryðkinti ir sureikðminti apibrëþimui naudojamus panaðumus tarp grupës nariø ir jø skirtumus nuo kitø relevantiðkø grupiø nariø (Tajfel 1978; 28; 1982; 487; Turner 1982; 18; Turner ir kolegos 1994; 454). Toks skirstymo á kategorijas pagrindu sukurtas apibrëþimas gali radikaliai pakeisti þmogaus elgesá ir yra tiesiogiai siejamas su tokiais grupinio elgesio fenomenais kaip etnocentrizmas, tarpgrupinë konkurencija ir diskriminacija, konformizmas, normatyvinis elgesys, stereotipø formavimasis, grupës bendradarbiavimas ir sutelktumas (Hogg ir Williams 2000; 85). Ar grupë pasieks savo tikslus, didele dalimi priklauso nuo atskirø jos nariø þiniø ir tikslui pasiekti reikalingø sugebëjimø, taèiau ne maþesnæ reikðmæ èia vaidina ir nariø motyvacija, kuri lemia atskiro nario veiklos produktyvumà ir nariø tarpusavio bendradarbiavimo efektyvumà. Praktiðkai kiekviename grupiø formavimosi procesø tyrinëtojø darbe apsiribojama pareiðkimu, kad þmones á grupes skatina jungtis bendravimo ir priklausymo poreikis ir bet kokia grupë, kuriai þmogus priklauso, ðiuos poreikius bent jau ið dalies tenkina. Kiti socialiniai poreikiai tyrinëtojø buvo ið esmës ignoruojami. Ilgà laikà ðioje srityje dominavo H. Tajfelo (1978; 30) ir J. C. Turnerio (1982; 22) tezë, kad þmonës siekia bûti nariais tø grupiø, kuriose narystë leis jiems teigiamai iðsiskirti aplinkiniø akyse ir taip kels savigarbà. Kiek vëliau, bandydama paaiðkinti, kodël kai kurie þmonës renkasi bûti neprestiþiniø, deviantiniø grupiø nariais ir aktyviai gina tokià narystæ, M. Brewer ir kolegos (Brewer 1991; 477; 53

55 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Brewer ir Brown 1998; 564; Brewer ir Pickett 1999; 75) iðkëlë tezæ, kad þmogus turi oponentinius priklausymo ir iðsiskyrimo poreikius, kuriuos geriausiai gali patenkinti priklausydamas tokioms grupëms, kuriose narystë leidþia jam kaþkuo iðsiskirti platesnëje socialinëje bendruomenëje ir uþtikrina optimalø iðskirtinumà. Tiek H. Tajfelo, tiek M. Brewer teorijos narystës konkreèioje grupëje pasirinkimà bando paaiðkinti vieninteliu poreikiu, be to, ignoruoja dinamiðkà grupës nario ir grupës santykiø pobûdá. Vakarø autoriø darbuose, kuriuose nagrinëjama socialinë motyvacija, paprastai klausiama kokià tiesioginæ naudà gauna individas? ir apsiribojama vieno poreikio analize. Ðitaip ignoruojamas socialinës sàveikos abipusiðkumo aspektas, kad bet kokio socialinës sàveikos ilgalaikiðkumas pagrástas abipuse nauda. Nors atskirø socialiniø poreikiø, turinèiø átakos socialinei savimonei, tyrimø yra nemaþai, taèiau praktiðkai nëra bandyta atlikti integracinæ teorinæ analizæ, kuri leistø atskleisti socialinës motyvacijos veikimo principus ir veiksnius. Esamos teorinës apþvalgos paprastai apsiriboja apraðomuoju poreikiø klasifikavimu (Brewer ir Brown 1998; 563). Todël ðio straipsnio tikslas yra apibrëþti þmogaus socialinës motyvacijos pagrindus, identifikuoti bazinius socialinius poreikius ir apibrëþti identifikuotø socialiniø poreikiø tarpusavio santykius. Taèiau prieð pradëdami nagrinëti socialinës motyvacijos pagrindus, pirmiausia turime suprasti bendruosius þmogaus motyvacijos mechanizmus. Bendrieji þmogaus motyvacijos mechanizmai Kaip teigia V. Viliûnas (Viliûnas 1986; 16), psichikos dëka þmogus gali orientuotis aplinkoje ir derindamas savo poreikius bei galimybes su aplinkos keliamais reikalavimais ir teikiamomis galimybëmis gali kelti ir realizuoti elgesio tikslus ir taip prisitaikyti bei iðlikti kintanèioje aplinkoje. Taèiau psichika nëra pagal nekintamà algoritmà veikiantis homeostazës palaikymo aparatas. Prieðingai, kaip nurodo V. Viliûnas (ten pat 46), psichika yra labai ðaliðka ir subjektyvi, tai aparatas, kuris geba sukurti aktyvø santyká su objektu. Todël þmogaus prisitaikymo prie kintanèiø aplinkos sàlygø apibûdinime motyvaciniø procesø analizei tenka centrinë vieta. Kaip atraminá motyvacinës sistemos analizës vienetà V. Viliûnas nurodo poreiká. Poreiká apibrëþia trûkumo bûsena ir konkretus tos bûsenos aptikimo ir paðalinimo mechanizmas. Kaip teigia V. Viliûnas, bûtent toks filogenezëje ir ontogenezëje susiformavæs trûkumo bûsenos aptikimo ir paðalinimo mechanizmas ir yra poreiká apibrëþiantis pagrindas. Galima teigti, kad poreikis turi du komponentus. Pirmà komponentà sudaro bûtinos konkretaus organizmo iðlikimo sàlygos (pvz., maistas, vanduo, kûno temperatûra ir pan.). Kai ðios sàlygos yra nepatenkinamos, organizmas iðgyvena trûkumo bûsenas. Konkreèiai rûðiai ðis komponentas ontogenezëje yra nekintamas. Antrà komponentà sudaro aplinkos sàlygos, kurios sukelia trûkumo bûsenà arba jà paðalina. Priklausomai nuo tokiø aplinkos sàlygø kiekviena gyvûnø rûðis filogenezëje suformuoja trûkumo bûsenø paðalinimo mechanizmà, tai yra elgesio sekas, kuriø iðdavoje yra pasiekiamas naudos objektas ( áëàãî Âèëþíàñ 1986; 50), paðalinantis trûkumo bûsenà. Kiekvienas tokioje elgesio sekoje atliekamas elgesys yra bûtina naudos objekto pasiekimo sàlyga. Aplinkos sàlygos yra kintamos tiek erdvëje, tiek laike. Manytume, kad dël ðios prieþasties tiems patiems poreikiams (pvz., dauginimosi) patenkinti skirtos elgesio sekos yra skirtingos skirtingoms gyvûnø rûðims. Jei aplinkos sàlygos ontogenezëje pasikeièia ir daro átakà konkretaus poreikio tenkinimui (pvz., lizdus medþiuose sukanèiø paukðèiø areale iðkertami medþiai), rûðis arba sugeba pritaikyti poreikio tenkinimo mechanizmà naujoms sàlygoms (pvz., pradeda sukti lizdus ant þemës), arba pasitraukia/iðnyksta ið pasikeitusiø sàlygø zonos. 54

56 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Dël aplinkos sàlygø kintamumo, gyvûnai siekia ne tik trûkumo bûsenos paðalinimo ir iðlikimo, bet ir saugumo. Saugumà galima apibûdinti kaip naudos objektø rezervà, kuris vos virðija dël áprasto aplinkos sàlygø kintamumo kintantá naudos objektø prieinamumà. Taigi trûkumo bûsenoms paðalinti bûtinos elgesio sekos yra tiek stabilios, kiek stabilios aplinkos sàlygos. Tiek filogenezëje, tiek ontogenezëje þmogaus gyvenimo sàlygos yra bene labiausiai kintanèios ið visø gyvûnø. Tai pirmiausiai susijæ su þmogaus socialumu. Visuomeniniame gyvenime ámanomo pastangø organizavimo ir koordinavimo dëka þmogus gali valingai ir kryptingai keisti savo aplinkà. Be to, þmogaus poreikiø tenkinimas didþiàja dalimi vyksta daugiau ar maþiau kintanèioje socialinëje aplinkoje, kuri formuoja ir performuoja poreikiø patenkinimà garantuojanèias elgesio sekas. Didelio kintamumo ðaltinis yra ir simbolinë aplinkos sàlygø reprezentacija, kuri daro átakà aplinkos sàlygø suvokimui, màstymui apie jas, jø emociniam ávertinimui ir, galiausiai, elgesiui. Simbolinë aplinkos sàlygø reprezentacija neiðvengiamai sukuria ávairiø interpretacijø galimybæ, todël net jei fizinës ir socialinës aplinkos sàlygos nepasikeièia fiziðkai, skirtinga interpretacija jas gali pakeisti simboliðkai (pvz., pustuðtë arba puspilnë stiklinë ) ir tokie pokyèiai turës tokias pat realias pasekmes, kokias turëtø fizinis sàlygø pasikeitimas. Net ir gyvûnø pasaulyje yra tokia didelë poreikiø patenkinimo mechanizmø ávairovë, kad poreikiø klasifikacijos uþdavinys tampa sunkiai iðsprendþiamas (Âèëþíàñ 1986; 60). Kaip nurodo V. Viliûnas, tam paèiam poreikiui patenkinti gali bûti sukurtos ávairios elgesio sekos, o tas pats elgesys/objektas gali bûti naudojamas keliems ávairiems poreikiams patenkinti. Pavyzdþiui, kitø pagarbà pasiekti galima ávairiomis konkreèioje visuomenëje vertinamomis priemonëmis (pvz., ágûdþiais, pinigais, iðvaizda ir t.t.), kita vertus, ta pati priemonë pavyzdþiui, pinigai gali padëti patenkinti kelis skirtingus poreikius maisto, gërimo, saugumo, pagarbos, savirealizacijos ir pan. Þmoniø visuomenëje aplinkos sàlygø ávairovë yra praktiðkai beribë ir tai lemia analogiðkà prisitaikymo bûdø ávairovæ. Socialiniø ir technologiniø priemoniø dëka þmogus disponuoja prisitaikymo galimybëmis, toli perþengianèiomis jo fiziniø galimybiø ribas. Be to, þmogus turi praktiðkai neribotà gebëjimà mokytis naujø prisitaikymo prie ontogenezëje besikeièianèiø sàlygø bûdø. Emocinio persijungimo ir fiksacijos dëka motyvacinæ reikðmæ gali ágyti praktiðkai bet koks objektas, kuris galëtø bûti panaudotas kaip tarpinë priemonë poreikiams patenkinti skirto elgesio sekoje (Âèëþíàñ 1990; 44). Dël individualios patirties ávairovës tas pats objektas skirtingiems þmonëms gali turëti skirtingà motyvacinæ reikðmæ ir tà patá þmogø gali motyvuoti skirtingi objektai. Nepaisant visø ðiø su poreikiø klasifikacija susijusiø sunkumø, mûsø nuomone, þmogaus poreikiø klasifikacija yra bûtina socialiniø mokslø uþdaviniams ávykdyti. Jei sutiksime, kad socialiniø mokslø uþdaviniai yra apraðyti, paaiðkinti, prognozuoti ir kontroliuoti þmogaus elgesá, turësime sutikti ir su tuo, kad þmogaus motyvacijos analizë yra neatskiriama tokiø uþdaviniø sprendimo dalis. Tokia klasifikacija yra bûtina siekiant apibrëþti þmogaus motyvacinius santykius su aplinkos objektais ir þmogaus elgesá. Dël aptartos poreikiø ávairovës ir kintamumo bet kokia jø klasifikacija neiðvengiamai yra sàlyginë (Deaux ir kolegos 1999; 98; Âèëþíàñ 1986; 64). Klasifikacijos detalumas ir kriterijai yra susitarimo reikalas ir priklauso nuo klasifikuojanèio tyrinëtojo tikslø. Labai detali klasifikacija leidþia susidaryti smulkiai apibrëþtà vaizdà ir ágalina tikslià prognozæ, taèiau dël didelio poþymiø skaièiaus klasifikacijos sistema bûna neekonomiðka ir sunkiai pritaikoma realioje praktikoje. Kita vertus, labai apibendrinta klasifikacija leidþia lengvai formuluoti prognozes, 55

57 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN taèiau gali neuþèiuopti svarbiø tarp klasifikuojamø objektø egzistuojanèiø skirtumø ir todël tokios klasifikacijos pagrindu padaryta prognozë negalës bûti patikima. Kurá taðkà tarp ðiø dviejø kraðtutinumø pasirinks konkretus tyrinëtojas, priklauso nuo jo pozicijos teorinës ir praktinës orientacijø atþvilgiu. Bet kokios objektø grupës klasifikacijos kriterijuose fiksuojamas vienoks ar kitoks aiðkinamasis principas, tai yra klasifikuodamas tyrinëtojas iðskiria objektø poþymius, kurie, tyrinëtojo nuomone, yra objekto savybiø prieþastys. Mûsø tikslas ðiame darbe yra sukurti teoriná socialiniø poreikiø modelá. Ðá tikslà galima suskaidyti á dvi dalis: socialiniø poreikiø apibrëþimà ir tø poreikiø surikiavimà pagal svarbà. Pirmasis tikslas remiasi prielaida, kad yra ámanoma apibrëþti kaþkokius su þmogaus socialumu susijusius poreikius, kurie motyvuoja kitomis prieþastimis nepaaiðkinamà þmogaus elgesá. Antrasis tikslas remiasi prielaida, kad ámanoma iðskirti tokiems poreikiams bendrà svarbos kriterijø, pagal kurá juos bûtø galima suklasifikuoti. Tokiu klasifikacijos kriterijumi laikysime poreikio sudëtingumà, kurá apibrëðime kaip poreikiui patenkinti reikalingø ávairiø ágûdþiø skaièiø ir jø specializuotumo laipsná. Paprastiems poreikiams reikia nedaug labai bendrø ágûdþiø. Sudëtingiems poreikiams reikia daugelio labai specializuotø ágûdþiø. Vis kintanèios aplinkos sàlygos organizmo gyvybiniø funkcijø uþtikrinimui reikalauja vis sudëtingesniø priemoniø. Priminsime, kad remdamiesi V. Viliûnu (1986; 50), poreiká suskaidëme á du komponentus: trûkumo bûsenà (kurios paðalinimà galima ávardyti kaip tikslà) ir susiformavusá jos paðalinimo mechanizmà (kurá galima ávardyti kaip priemones tikslui pasiekti). Priemonës tikslui pasiekti sukuriamos esant konkreèioms aplinkos sàlygoms ir joms pasikeitus tampa nebeadekvaèios. Jei aplinkos sàlygos pasidaro maþiau palankios, prisitaikymui prie jø organizmas turi sukurti papildomas priemones. Kuo greièiau kinta aplinka, tuo sunkesnius tikslus ji kelia ir tuo sudëtingesniø priemoniø reikia tiems tikslams pasiekti. Organizmas arba randa tokias priemones/sukuria naujus ágûdþius ir prisitaiko prie pasikeitusiø aplinkos sàlygø, arba pasitraukia ið pasikeitusiø sàlygø zonos/þûsta. Tokiu bûdu keièiantis aplinkos sàlygoms formuojasi poreikiø hierarchijos. Kuo labiau kinta aplinkos sàlygos, tuo sunkiau prie jø prisitaikyti ir tuo sudëtingesnës yra poreikiø hierarchijos. Galutinis tikslas yra organizmo fiziniam iðlikimui grësmæ kelianèiø trûkumo bûsenø paðalinimas. Hierarchijos struktûra nëra ið anksto apibrëþta ir priklauso nuo aplinkos sàlygø kintamumo. Kildami hierarchija aukðtyn randame vis sudëtingesnius poreikius, kuriems patenkinti reikia vis daugiau ágûdþiø ir tie ágûdþiai turi bûti labiau specializuoti. Leisdamiesi hierarchija þemyn mes randame vis paprastesnius poreikius, kuriems patenkinti reikia vis maþiau ir paprastesniø ágûdþiø. Tokiø poreikiø patenkinimas yra bûtina, bet nepakankama virð jø hierarchijoje esanèiø poreikiø patenkinimo sàlyga. Kadangi kiekvienas tokios hierarchijos elementas yra bûtina galutiniø tikslø pasiekimo priemonë, jis turi savarankiðkà motyvacinæ vertæ (Âèëþíàñ 1986; 59). Filogenetinës istorijos pradþià galime apibrëþti kaip siekianèià iðlikti gyvybæ. Gyvybë yra iðlikimo sàlyga, iðlikimas yra gyvybës tikslas. Siekdama ðio tikslo gyvybë sukuria tiek ir tokiø priemoniø, kurios uþtikrintø iðlikimà esamomis sàlygomis ir sukurtø rezervà prisitaikyti prie numatomo sàlygø kintamumo. Kaip jau minëta, toká rezervà galima apibûdinti kaip saugumà. Pasikeitus sàlygoms prireikia naujø priemoniø, kurios ásiterpia tarp senøjø ar jas pakeièia. Ið esmës kuo aplinkos sàlygos sunkesnës, tuo sudëtingiau pasiekiamas iðlikimo tikslas. Taip tarp gyvybës ir iðlikimo formuojasi tarpiniø priemoniø hierarchija, kurioje kiekvienas þemiau esantis elementas yra priemonë aukðèiau esanèiam elementui (tikslui) pasiekti. 56

58 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Veikiant veiksmo sàlygojimo mechanizmams, tie priemoniø hierarchijos elementai, kurie yra subjektyviai bûtini iðlikimo tikslui pasiekti, asmens suvokime ágauna poreikio pavidalà. Naudodamas tokius elementus þmogus pasiekia tikslus, o tai jam suteikia pasitenkinimo ir saugumo jausmà. Netekus tokiø priemoniø, sutrinka tikslø pasiekimas arba bent jau dingsta saugumo jausmas. Dingæs saugumo jausmas ir atsiradæs nerimas savo ruoþtu trikdo veiklà ir tikslø pasiekimà. Taigi subjektyviam suvokime poreikio pavidalà gali ágauti ið esmës bet kas, nuo maisto iki mobilaus telefono ir asmeninio lëktuvo. Motyvacinæ vertæ turi bet koks daþnai kartojamas elgesys ir net bet koks nuolat aplinkoje esantis objektas (Ainsworth 1969; 1011). Priklausomai nuo savo tyrimo tikslø, tyrinëtojas naudodamas ávairaus abstraktumo lygio klasifikacijos kriterijus, gali iðskirti nuo vieno (iðlikimo poreikis) iki praktiðkai neriboto skaièiaus poreikiø. Ðiame darbe mes darome prielaidà, kad þmogus turi biologinius ir socialinius poreikius. Biologinius poreikius apibrëðime kaip priklausomybæ nuo organizmo fizinio egzistavimo sàlygø. Socialinius poreikius apibrëðime kaip priklausomybæ nuo bûtinø socialinës grupës atsiradimo ir iðlikimo sàlygø, kuriø patenkinimas nëra bûtinas betarpiðkam fiziniam organizmo egzistavimui. Socialinë grupë savo ruoþtu padeda patenkinti biologinius poreikius ir yra naudinga jos nariø fiziniam iðlikimui. Nagrinëjant socialinæ motyvacijà, reikia atskirti universalius þmogaus socialinius poreikius (kurie sudaro bûtinas kultûros atsiradimo sàlygas) nuo kultûriðkai sàlygotø jø patenkinimo bûdø. Baziniai socialiniai poreikiai Ðalia biologinio kûno poreikiø patenkinimo, socialumas yra bûtina þmogaus prisitaikymo kintanèioje aplinkoje ir iðlikimo sàlyga (Brewer 1997; 55; Brewer ir Brown 1998; 561). Priemoniø ir pastangø koordinavimas sociume leidþia þmogui iðplësti savo resursø bazæ uþ individualiø galimybiø ribø ir taip atsispirti nepalankiu bûdu kintanèioms aplinkos sàlygoms bei uþsitikrinti tam tikrà saugumà. Dalyvaujant sociume þmogaus galimybës prisitaikyti aplinkoje iðsipleèia dvejopai. Pirma, pagerëja þmogaus orientacija aplinkoje ir sumaþëja netikrumo jausmas (Hogg ir Abrams 1993; 186; Mullin ir Hogg 1998; 352). Þmogus ne tik gali gauti daugiau informacijos apie aplinkà, bet ir pasitikrinti savo gautà informacijà su kitø grupës nariø turima informacija. Kaip þinoma, þmogaus jutimo organai ir suvokimo bûdai nëra tobulas realybës paþinimo mechanizmas ir todël savo percepcinëmis ir kognityvinëmis priemonëmis atlikto fizinio realybës tikrinimo rezultatus þmogus siekia sutikrinti su kitø þmoniø turima informacija ir gauti patvirtinimà, kad jo informacija yra teisinga. Kitaip tariant, þmogus atlieka ir socialiná realybës patikrinimà (Hogg ir Abrams 1993; 180; Turner 1991; 3; Turner ir kolegos 1994; 461). Antra, bendros grupës nariø pastangos leidþia geriau patenkinti atskiro nario poreikius. Á grupes jungiasi vienokiu ar kitokiu bendru likimu (Rabbie ir Horwitz 1988; 119) susijæ individai, kuriems dalyvavimas grupëje tampa priemone bendriems tikslams pasiekti (Tajfel 1982; 490). Iðtekliø koordinavimas ir darbo pasidalijimas ágalina grupæ atlikti daug daugiau, nei atliktø atskiri jos nariai. Tokiu bûdu sukuriami iðtekliai, kurie ne tik uþtikrina iðlikimà, bet ir stipresná ar silpnesná saugumo jausmà. Taigi iðplësdamas þmogaus orientacijos ir veiklos kintanèioje aplinkoje galimybes uþ biologiniø individo ribø, socialumas yra bûtina priemonë þmogaus iðlikimo tikslui pasiekti ir kaip tokia ágyja poreikio statusà. Literatûroje ðis apibendrintas poreikis vadinamas priklausymo poreikiu (Adler ir Towne 1990; 10; Baumeister ir Leary 1995; 499; Brewer 1997; 57; Geen ir Shea 1997; 41; Maslow 1970; 31; Worchel 1998; 55). R. F. Baumeisteris ir M. R. Leary (1995; 499) priklausymo poreiká apibrëþia kaip þmogaus pri- 57

59 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN klausomybæ nuo nuolatinio bendravimo su þmonëmis, kurie rûpinasi jo gerove. Savo straipsnyje ðie autoriai parodo, kad priklausymo poreikis yra bazinis ir neiðvestinis poreikis, kurio poveikis stebimas visose sàlygose ir visiems þmonëms, kuris turi emocines pasekmes, nukreipia kognityvinius procesus, nepatenkinimo atveju sukelia neigiamas pasekmes ir skatina á jo patenkinimà nukreiptà elgesá. Kaip jau minëta anksèiau, poreiká apibûdina trûkumo bûsena ir jos paðalinimo mechanizmas. Kad þmogus galëtø bendrauti su tokiais þmonëmis, kurie rûpintøsi jo gerove (t.y. patenkintø priklausymo poreiká), jis turi patenkinti tris bûtinas sàlygas. Pirmiausia jis turi bûti pajëgus pritraukti ir iðlaikyti dëmesá, be kurio neámanomas joks bendravimas, jau nekalbant apie bendravimà rûpinantis kito þmogaus gerove. Taèiau pritraukti ir iðlaikyti dëmesá galima daugeliu ávairiø bûdø ir ne visi jie yra naudingi savitarpio rûpinimusi pasiþyminèiam bendravimui sukurti. Todël þmogus turi pritraukti dëmesá tokiomis savybëmis, kurios bûtø teigiamai vertinamos kitø þmoniø. Galiausiai, kad bûtø realizuotas rûpinimosi tikslas, þmogus turi panaudoti ðias savybes tokiu bûdu, kad taptø naudingas kitiems þmonëms. Bûdamas naudingas kitiems þmogus sukuria prieþastá juo rûpintis. Taigi priklausymo poreiká galima iðskaidyti á tris atskirus poreikius: dëmesio poreiká, pagarbos poreiká ir rûpinimosi poreiká. Ðie poreikiai yra tarpusavyje hierarchiðkai susijæ. Dëmesio poreiká galima apibrëþti kaip þmogaus priklausomybæ nuo á já orientuoto vidinio ir iðorinio kitø þmoniø aktyvumo. Dëmesio poreikis yra pats paprasèiausias ið trijø poreikiø ta prasme, kad jam patenkinti galima panaudoti daug ávairiø paprastø priemoniø, ið esmës bet kà, kas leistø þmogui iðsiskirti stebëtojo percepciniame lauke. Dëmesio poreikio patenkinimas yra bûtina, taèiau nepakankama pagarbos poreikio patenkinimo sàlyga. Ne visos priemonës, kuriomis galima pasinaudoti siekiant dëmesio poreikio patenkinimo, gali bûti naudingos pagarbos poreikiui patenkinti. Pagarbos poreiká galima apibrëþti kaip þmogaus priklausomybæ nuo ið kitø þmoniø gaunamo teigiamo jo savybiø ir veiklos ávertinimo. Pagarbos poreikiui patenkinti bus naudingos tik tos priemonës, kurios ne tik pritraukia stebëtojø dëmesá, bet ir yra jø teigiamai vertinamos, tai yra potencialiai gali turëti teigiamas pasekmes paèiø stebëtojø poreikiø tenkinimui. Taigi pagarbos poreiká patenkinanèiø priemoniø ratas bus siauresnis, o paèios priemonës sudëtingesnës nei tos, kurios gali bûti panaudotos dëmesio poreikiui patenkinti. Pagarbos poreikis savo ruoþtu yra bûtina, bet nepakankama rûpinimosi poreikio patenkinimo sàlyga. Rûpinimosi poreikis apibrëþiamas kaip þmogaus priklausomybë nuo kitø þmoniø aktyviø pastangø iðsaugoti ir gerinti jo egzistavimo sàlygas. Rûpinimosi poreiká þmogus galës patenkinti tik tuomet, kai savo teigiamas savybes realiai iðnaudos kitø þmoniø poreikiø tenkinimo labui taip, kad juos átikintø savo naudingumu ateityje. Þmogus turi átikinti kitus þmones, kad jis jiems yra tiek naudingas, kad á já investuoti resursai ateityje duos didesnæ naudà nei tuo atveju, jei jie bûtø investuoti á kitas poreikiø tenkinimo priemones. Kaip matome, rûpinimosi poreiká patenkinanèios priemonës yra dar sudëtingesnës nei tos, kurios gali bûti naudojamos siekiant patenkinti pagarbos poreiká. Mûsø nuomone, dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikiai yra bûtini ir pakankami socialinës grupës kûrimosi motyvaciniø pagrindø analizës elementai. Ávairius ðiø poreikiø variantus galima rasti praktiðkai visø apie grupes ir socialinæ savimonæ raðanèiø autoriø darbuose. Angliðkoje literatûroje dëmesio poreikis paprastai apibûdinimas kaip poreikis iðsiskirti (Brewer 1991, 478; 1997; 58; Brewer ir Brown 1998; 564; Brewer ir Pickett 1999; 73). V. Viliûnas ir A. Kravèenko (2000; 11) bei H. A. Murray (cituojamas Carver ir Scheier 1996; 100) raðo apie poreiká pasirodyti. Akivaizdu, kad iðskirtinumas 58

60 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija yra bûtinas dëmesiui gauti, o demonstravimasis ir yra aktyvus iðskirtinumo siekimas. Literatûroje nemaþai dëmesio yra skiriama ir pagarbos poreikiui (pvz.: Adler ir Towne 1990; 11; Õåêõàóçåí 1986, 290; Maslow 1970; 32). Pagarbos poreikis literatûroje daþnai aptariamas kaip savigarbos poreikis (Brewer ir Brown 1998; 563; Deaux ir kolegos 1999; 97; Geen ir Shea 1997; 41; Tajfel 1978; 28; 1982; 498; Turner 1982, 29) ir kaip pasiekimø poreikis (Carr ir MacLachlan 1997; 133; Herzberg 1970; 87). Pagarbos pagrindà sudarantis teigiamas ávertinimas priklauso nuo to, kaip þmogus atitinka grupës nariø poreikius atspindinèias vertybes. Grupës vertybes perëmæs narys taip pat vertina savo atitikimà toms vertybëms ir tokio vertinimo rezultatas yra jo savigarba. Pasiekimais grupëje laikomi iðskirtiniai grupës vertybes atitinkantys elgesio rezultatai. Bene maþiausiai dëmesio literatûroje skiriama rûpinimosi poreikiui. Iðimtis yra iðsami teorinë R. F. Baumeisterio ir M. R. Leary (1995) studija. Analogiðkà meilës ir priklausymo poreiká taip pat iðskyrë ir A. Maslow (1970; 31) ir H. A. Murray (cituojamas Carver ir Scheier 1996; 101). Vienas ið plaèiausiai nagrinëjamø socialiniø poreikiø yra bendravimo poreikis (pvz., Deaux ir kolegos 1999; 97; Carver ir Scheier 1996; 110; Âèëþíàñ 1990; 25; Õåêõàóçåí 1986; 289). Bendravimas yra bûtina bet kokio socialinio veiksmo ir socialinio poreikio patenkinimo sàlyga ir aplinkybë, todël praktiðkai labai nesunku pademonstruoti tokio poreikio egzistavimà. Taèiau mûsø nuomone, teoriðkai tokio poreikio iðskyrimas yra netikslingas, nes jo neámanoma atskirti nuo bet kokio kito socialinio poreikio ir todël tokio poreikio iðskyrimas á socialinës motyvacijos teorijà neáneða nieko nauja, nebent papildomà painiavà. Ðioje vietoje vël iðryðkëja poreikiø klasifikacijos kriterijø priklausomybë nuo tyrinëtojo tikslø. Kaip jau minëjome, praktiðkai bet kuris daþnai kartojamas veiksmas ágyja motyvacinæ vertæ ir subjektyviai gali bûti patiriamas kaip poreikis. Iðskiriamø poreikiø skaièius didþia dalimi priklauso nuo to, kokio dydþio ir ávairovës populiacijai tokie poreikiai iðskiriami. Kuo ávairesnë populiacija, tuo maþiau poreikiø galima iðskirti ir tuo jie bus abstraktesni. Mes darome prielaidà, kad socialumas yra bûtina þmogaus iðlikimo sàlyga ir todël þmogaus psichikoje universaliai patiriama kaip poreikis. Siekiame iðskirti bûtinas ir pakankamas socialumo sàlygas, kurias kaip tokias taip pat galima apibrëþti kaip poreikius (kuriuos V. Viliûnas vadina kitos eilës poreikiais (Viliûnas 1986; 60). Mes teigiame, kad dëmesio poreikis, pagarbos poreikis ir rûpinimosi poreikis atspindi tokias bûtinas ir pakankamas socialumo sàlygas. Ðiø sàlygø egzistavimas nepriklauso nuo konkreèioje kultûroje sukurtø jø patenkinimo bûdø, nes tokios socialumo sàlygos, kaip þmoniø dëmesys vienas kitam, tarpusavio pagarba ir rûpinimasis vienas kitu yra ir bûtinos bei pakankamos paèios kultûros susikûrimo sàlygos. Þinoma, nors dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikiø egzistavimas nepriklauso nuo kultûros, taèiau jø patenkinimo bûdai yra sukuriami konkreèioje kultûroje (Munro 1997; 13; Wedenoja ir Sabo 1997; 161; Âèëþíàñ 1986; 61). Jei tokie patenkinimo bûdai konkreèioje kultûroje ásitvirtina kaip bûtinos poreikio patenkinimo sàlygos, jie gali bûti subjekto suvokiami kaip savarankiðki poreikiai. Þmogus aktyviai siekia paðalinti su dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikiais susijusias iðgyvenamas trûkumo bûsenas. Aplenkianèio psichikos pobûdþio (Âèëþíàñ 1986; 37) dëka jis gali vidiniame plane formuluoti tikslus, ankstesnës patirties pagrindu ásivaizduoti jø ágyvendinimo pasekmes (Õåêõàóçåí 1986; 291) ir pagal tai tikslus performuluoti. Þmogus numato, kuriems jo tikslams pasiekti bûtinas priklausymas grupei ir kokiomis priemonëmis galima toká priklausymà pasiekti. Norint priklausyti grupei, tai yra nuolat bendrauti su þmonëmis, kurie rûpinasi tavo porei- 59

61 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN kiais, reikia patenkinti keletà bûtinø sàlygø. Pirmiausiai reikia kaþkuo patraukti grupës nariø dëmesá, vadinasi, kaþkuo iðsiskirti. Taèiau nors dëmesys yra bûtina priklausymo sàlyga, vien dëmesio neuþtenka, be to, ne bet koks dëmesys yra priklausymo tikslui naudingas. Pavojingas þmogus irgi patraukia dëmesá, taèiau jis greièiau skatina agresijà negu rûpinimàsi. Taigi iðsiskirti reikia teigiamai, kokia nors grupës nariø vertinama savybe/elgesiu. Grupes nariai vertina tokias savybes ir toká elgesá, kurie yra kuo nors naudingi jø tikslø pasiekimui. Toks teigiamas iðskirtinumas leis patenkinti pagarbos poreiká, taèiau ir jis dar nëra pakankama rûpinimosi sàlyga. Grupës rûpinimasis nariu reiðkia aktyvø rûpinimàsi to nario gerove, taigi dalies jos iðtekliø investavimà á nará. Tokios investicijos vertas tik tas narys, kuris grupei yra naudingas grupës pastangas siekiant bendrø tikslø padaro toká ánaðà, kuris yra bent jau tiek pat naudingas, kiek naudingi jos á tà nará investuojami iðtekliai. Taigi norëdamas patenkinti dëmesio poreiká þmogus siekia iðsiskirti, norëdamas patenkinti pagarbos poreiká teigiamai iðsiskirti ir galiausiai jis siekia bûti naudingas, nes naudingumas yra bûtina priklausymo grupei sàlyga. Todël jei þmogus gali rinktis, kurios ið grupiø nariu norëtø bûti, jis mentaliai ásivaizduoja save ávairiø grupiø nariu ir atlieka keleto kintamøjø analizæ. Þinoma, þmogus jungiasi prie grupës tam, kad gautø ið jos naudos, todël svarbià vietà uþima grupës naudingumo nariui ávertinimas. Taèiau, mûsø nuomone, þmogus yra racionalus ta prasme, jog sugeba paþvelgti pakankamai toli á ateitá (Kao ir Ng 1997; 122; Âèëþíàñ 1986; 38) ir suvokia, kad ilgalaikëje perspektyvoje jis negali gauti naudos pats nebûdamas naudingas. Vien tik sau naudos siekiantis narys yra pavojingas grupei (Carr ir MacLachlan 1997; 135) ir todël grupë stengsis toká nará paðalinti. Siekdamas ilgalaikio stabilaus savo poreikiø tenkinimo, þmogus siekia pusiausvyros tarp ið narystës grupëje gaunamos naudos ir savo ánaðo. Jei, þmogaus vertinimu, jam bûnant konkreèios grupës nariu tokia pusiausvyra yra ámanoma, tuomet ðitoks ateities vaizdinys motyvuos þmogø rinktis narystæ toje grupëje (Markus ir Nurius 1987; 160; Nurius 1991; 240; Õåêõàóçåí 1986; 290). H. Tajfelas (1978; 28) grupës nario savimonæ apibrëþë kaip þmogaus þinojimà apie savo priklausymà grupei, jo tos grupiø vertinimus ir jausmus jos atþvilgiu. Pagal ðá apibrëþimà galimos savo narystës grupëje ásivaizdavimà galima traktuoti kaip grupës nario savimonæ ( galimà savimonæ Markus ir Nurius 1987; 160; Nurius 1991; 290). Rinkdamasis tarp narystës ávairiose grupëse galimybiø, þmogus tarsi lygina tokias galimas savimones. Kaip nurodo Deaux ir kolegos (1999; 97), savimonë yra svarbus motyvacijos ðaltinis, transformuojantis individualias motyvacijas á grupinio elgesio motyvacijas ir galiausiai grupiná elgesá (taip pat þr. Markus ir Nurius 1987; 161; Õåêõàóçåí 1986; 291). Grupiná elgesá galima apibrëþti kaip grupës normø nulemtà elgesá. Grupës pasirinkimas tuo paèiu reiðkia ir jos normø pasirinkimà, todël grupës pasirinkimas gali bûti traktuojamas kaip pirmasis individo, kaip grupës nario, veiksmas, kuriam jau daro átakà grupës nario savimonë. Rinkdamasis grupæ þmogus lygina galimas savimones ir renkasi stipriausià ið jø. Kaip jau minëta, grupës nario savimonë turi kognityviná komponentà (kurá sudaro kognityvinis suvokimo apie savo narystæ grupëje aiðkumas) ir motyvaciná komponentà (kurá sudaro narystës grupëje tenkinami poreikiai). Grupës savimonë tuo stipresnë, kuo aiðkesnis þinojimas apie priklausymà jai ir kuo ji svarbesnë nario poreikiø tenkinimui. Instrumentinës naudos siekimas grupëje yra neatsiejamas nuo socialiniø dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikiø tenkinimo. Instrumentinës naudos ir socialiniø poreikiø patenkinimo siekimas yra grupës nario savimonës motyvacinis komponentas. Ðis komponentas (taigi ir motyvacija rinktis grupæ) yra tuo stipresnis, 60

62 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija kuo grupë naudingesnë nariui ir kuo narys naudingesnis grupei. Taigi kai kiti veiksniai yra vienodi, þmonës rinksis tas grupes, kurios geriau patenkins jø dëmesio, pagarbos ir rûpinimosi poreikius, tokias grupes, kuriose jie galës teigiamai iðsiskirti ir kurioms galës bûti naudingi. Ið èia aptartø socialiniø poreikiø literatûroje bene daugiausiai dëmesio susilaukë á pagarbos poreikio patenkinimà nukreiptas siekimas teigiamai iðsiskirti, apibrëþiamas kaip vidinis ir iðorinis þmogaus aktyvumas, kurio tikslas yra iðryðkinti stebëtojo(-ø) vertybes atitinkanèias savo savybes ir taip gauti teigiamà tø stebëtojø ávertinimà. Seniausia ir labiausiai paplitusi H. Tajfelo (1978; 28 31; 1982; ) socialinës savimonës teorija teigia, kad siekimas teigiamai iðsiskirti yra motyvacinis grupës nario savimonës pagrindas. H. Tajfelo teorijoje siekimas teigiamai iðsiskirti apibûdinamas kaip savigarbos poreikio iðraiðka. H. Tajfelo kolega J. C. Turneris (Turner 1982; 19) teigia, kad jei kokia nors grupë yra svarbi þmogaus savimonei, minëto savigarbos poreikio skatinamas þmogus norës tà grupæ vertinti teigiamai. Grupës vertinamos pagal svarbius poþymius, lyginant jas su kitomis grupëmis. Palankûs vertinimai grupës nariams suteikia aukðtesná statusà ir prestiþà, taigi kelia jø savigarbà, o nepalankûs vertinimai savigarbà maþina. J. C. Turnerio (ten pat 21) nuomone, grupës konkuruoja ne tik dël materialiniø resursø, bet dël bet ko, kas pagerintø jø vertinimà, statusà ir prestiþà, kitaip tariant, bet ko, kas leistø teigiamai iðsiskirti. Ið èia galima daryti iðvadà, kad kai kiti veiksniai yra vienodi, motyvuojami siekimo iðlaikyti ir gerinti savo savigarbà, þmonës rinksis aukðtesnio statuso ir prestiþo, pirmaujanèias, tai yra teigiamai iðsiskirianèias grupes. Taèiau Socialinës savimonës teorija negali paaiðkinti, kodël þmonës renkasi bûti þemo statuso grupiø nariais ir netgi aktyviai gina savo narystæ. Jei teigiamas iðskirtinumas yra toks svarbus, pralaiminèios sportinës komandos turëtø netekti ne tik gerbëjø, bet ir þaidëjø, o ávaizdþiu itin besirûpinantys paaugliai nebûtø deviantiniø grupiø nariais. M. B. Brewer ir kolegø (Brewer 1991; 478; Brewer 1997; 55; Brewer & Brown 1998; 564; Brewer ir Pickett 1999; 72) nuomone, kad narystë grupëje padëtø þmogui susikurti aiðkesná, prasmingesná ir nuoseklesná socialinio pasaulio vaizdà, tokia grupë turi turëti aiðkias narystës ribas, ji turi pakankamai aiðkiai iðsiskirti. Anot M. B. Brewer optimalaus iðskirtinumo teorijos (1991; ), rinkdamasis grupæ, þmogus yra veikiamas dviejø oponentiniø siekiø sàveikos. Jis siekia priklausyti platesnëms þmoniø grupëms, taèiau tuo paèiu siekia iðsiskirti ið kitø. Dël tokios sàveikos þmogus siekia optimalaus iðskirtinumo, tai yra priklausyti tokioms grupëms, narystë kuriose leistø iðsiskirti platesnëje socialinëje bendruomenëje. Kuo didesnë grupë, tuo maþiau aiðkios jos ribos ir narystës kriterijai. Todël M. B. Brewer teigia, kad minëtus oponentinius priklausymo ir iðsiskyrimo siekius geriausiai galima patenkinti nedidelëse grupëse su akivaizdþiais narystës kriterijais. M. B. Brewer ir R. P. Browno (Brewer, Brown 1998; 564) cituojami tyrimø duomenys rodo, kad tiek laboratoriniuose, tiek ir lauko tyrimuose, maþumà sudaranèiø grupiø nariø savimonë buvo stipresnë nei daugumà sudaranèiø grupiø nariø savimonë. Tai leidþia manyti, kad jei kiti veiksniai yra lygûs, þmonës, norëdami iðsiskirti, mieliau priklausytø maþumà, o ne daugumà sudaranèiai grupei. Siekimà iðsiskirti galima apibrëþti kaip vidiná ir iðoriná þmogaus aktyvumà, kurio tikslas yra iðryðkinti nuo kitø percepcinio lauko objektø / þmoniø besiskirianèias savo savybes ir taip pritraukti kitø þmoniø dëmesá. Á dëmesio poreikio patenkinimà nukreiptas siekimas iðsiskirti ir á pagarbos poreikio patenkinimà nukreiptas siekimas teigiamai iðskirti yra svarbûs socialinës savimonës formavimàsi 61

63 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ir jos stiprumà lemiantys motyvaciniai veiksniai, kurie turi savarankiðkà motyvacinæ vertæ. Savarankiðka ðiø veiksniø motyvacinë vertë kyla ið to, kad minëtø siekimø realizavimas ir minëtø poreikiø patenkinimas yra bûtinos socialinës grupës susidarymo sàlygos. Taèiau, kaip èia siekëme parodyti, ðios sàlygos nëra pakankamos. Treèia sàlyga, kuri uþbaigia bûtinø ir pakankamø grupës susidarymo sàlygø sàraðà, yra á rûpinimosi poreikio patenkinimà nukreipto siekimo bûti naudingu realizavimas. Siekimas bûti naudingu apibrëþiamas kaip vidinis ir iðorinis þmogaus aktyvumas, kurio tikslas iðsaugoti ir gerinti kitø þmoniø egzistavimo sàlygas ir taip paskatinti jø aktyvias pastangas saugoti ir gerinti jo paties egzistavimo sàlygas. Dëmesio ir pagarbos poreikiø patenkinimas yra tik priemonës, kurios yra bûtinos, bet nepakankamos rûpinimosi poreikiui patenkinti. Mûsø nuomone, rûpinimosi poreikis yra pats svarbiausias ið trijø baziniø socialiniø poreikiø ta prasme, kad jo patenkinimas yra artimiausiai susijæs su þmogaus iðlikimu ir saugumu. LITERATÛRA Adler, Ronald B. and Towne, Neil Looking out, looking in: Interpresonal communication. (6 th Ed.). Fort Worth: Holt, Rinehart and Winston, Inc. Ainsworth, Mary D Object relations, dependency, and attachment: a theoretical review of the infantmother relationship, Child Development 40: Baumeister, Roy F. and Leary, Mark R The need to belong: Desire for interpersonal attachments as a fundamental human motivation, Psychological Bulletin 3: Brewer, Marilynn B The social self: On being the same and different at the same time, Personality and Social Psychology Bulletin 5: Brewer, Marilynn B On the social origins of human nature in Craig McGarty and S.Alexander Haslam (eds.) The message of social psychology: Perspectives on mind in society. Oxford: Blackwell: Brewer, Marilynn B. and Brown, Ruper P Intergroup relations in Damon T.Gilbert, Stephen T. Fiske and Gardner Lindzey (eds.) The handbook of social psychology. 4 th edition. New York: McGraw Hill: Brewer, Marilynn B. and Pickett, Cynthia L Distinctiveness motives as as source of the social self in Tom R. Tyler, Roy M. Kramer, and Martin Roderick (eds.) The psychology of the social self. Mahwah, NJ: Lawrence Erlbaum Associates: Carr, Stuart C. and MacLachlan, Malcolm Motivational gravity in Donald Munro, John F.Schumaker and Stuart C.Carr (eds.) Motivation and culture. New York: Routledge: Carver, Charles S. and Scheier, Michael F Perspectives on personality. 3 rd Ed. Boston: Allyn and Bacon. Deaux, Kay, Reid, Anne, Mizrahi, Kim and Cotting, Dave Connecting the person to the social: The functions of social identification in Tom R. Tyler, Roy M. Kramer, and Martin Roderick (eds.) The psychology of the social self. Mahwah, NJ: Lawrence Erlbaum Associates: Geen, Russel and Shea, John D.C Social motivation and culture in Donald Munro, John F.Schumaker and Stuart C.Carr (eds.) Motivation and culture. New York: Routledge: Gergen, Kenneth J The saturated self. New York: Basic Books. Herzberg, Frederick The motivation-hygiene theory in Victor H.Vroom and Edward L.Deci (eds.) Management and motivation: Selected readings. New York: Penguin Books: Hogg, Michael A. and Abrams, Dominic Towards a single-process uncertainty-reduction model of social motivation in groups in Michael Hogg and Dominic Abrams (eds.) Group motivation: Social psychological perspectives. London: Harvester-Wheatsheaf: Hogg, Michael A. and Williams, Kipling D From I to We: Social identity and the collective self, Group Dynamics: Theory, Research, and Practice, 1: Kao, Henry S.R. and Ng, Sek-Hong Work motivation and culture in Donald Munro, John F.Schumaker and Stuart C.Carr (eds.) Motivation and culture. New York: Routledge: Markus, Hazel and Nurius, Paula Possible selves: The interface between motivation and the selfconcept in Krysia Yardley and Terry Honess (eds.) Self and identity: Psychosocial perspectives: Chichester: Willey & Sons: Maslow, Abraham H The theory of human motivation in Victor H.Vroom and Edward L.Deci (eds.) Management and motivation: Selected readings. New York: Penguin Books: Mullin, Barbara A. and Hogg, Michael A

64 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Dimensions of subjective uncertainty in social identifications and minimal intergroup discrimination British Journal of Social Psychology 3: Munro, Donald Levels and processes in motivation and culture in Donald Munro, John F.Schumaker and Stuart C.Carr (eds.) Motivation and culture. New York: Routledge: Nurius, Paula Possible selves and social support: Social-cognitive resources for coping and striving in Judith A.Howard and Peter L. Callero (eds.) The selfsociety dynamic: Cognition, emotion, and action. Cambridge: Cambridge University Press: Rabbie, Jacob M. amd Horwitz, Murray Categories versus groups as explanatory concepts in intergroup relations, European Journal of Social Psychology 18: Tajfel, Henry Interindividual behavior and intergroup behavior in Henry Tajfel (ed.) Differentiation between groups. London: Academic Press: Tajfel, H Instrumentality, identity and social comparisons in Henry Tajfel (ed.) Social identity and intergroup relations. Cambridge: Cambridge University Press: Turner, John C Towards cognitive redefinitions of he social group in Henry Tajfel (ed.) Social identity and intergroup relations. Cambridge: Cambridge University Press: Turner, John C Social influence. Buckingham: Open University Press. Turner, John C., Oakes, Penelope, J., Haslam, Alexander S. and McGarthy, Craig Self and collective: Cognition and social context, Personality and Social Psychology Bulletin 20: Viliûnas, Vytis ir Kravèenko, Anna Demonstravimosi elgsena ir jos motyvacija, Psichologija 22: Wedenoja, William and Sabo, Elisa J Unconscious motivation and culture in Donald Munro, John F.Schumaker and Stuart C.Carr (eds.) Motivation and culture. New York: Routledge: Worchel, Stephen A developmental view of the search for group identity in Stephen Worchel, John F.Morales, Dario Paez, Jean-Claude Deschamps (eds.) Social identity: International perspectives. London: Sage: Âèëþíàñ, Âèòèñ Ê Ïñèõîëîãè åñêèå ìåõàíèçìû âèîëîãè åñêîé ìîòèâàöèé. Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Ìîñêîâñêîãî óíèâåðñèòåòà. Âèëþíàñ, Âèòèñ Ê Ïñèõîëîãè åñêèå ìåõàíèçìû ìîòèâàöèé åëîâåêà. Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Ìîñêîâñêîãî óíèâåðñèòåòà. Õåêõàóçåí, Õaéíö Ìîòèâàöèÿ è äåÿòåëüíîñòü. Ìîñêâà: Ïåäàãîãèêà. SUMMARY The present article is aimed at specifying bases of social motivation, defining the basic social needs and interrelations among them. A basic social need is defined as such a need, which is not a product of culture, but constitutes a pre-condition for formation of a social group, which in turn creates the culture itself. Three such conditions are identified: attention of group members to each other, positive evaluation of each other, and care for each others well-being. A person experiences these conditions as needs for attention, esteem, and care. These three needs are interrelated in a hierarchical manner. The need for attention is the least important, while the need for care is the most important, as satisfaction of this need is both necessary and sufficient condition for formation and survival of a social group. Also, compared to the needs for attention and esteem, satisfaction of the need for care requires the most complex means. Despite of such subordination of the need for attention and the need for esteem to satisfaction of the need for care, both needs for attention and esteem should be considered as separate needs, as satisfaction of these needs constitutes pre-condition for satisfaction of the need for care and hence these needs acquire an independent motivational value. Áteikta Pateikta spaudai Bendrosios psichologijos katedra Vytauto Didþiojo universitetas Donelaièio g.52, LT-3000 Kaunas Tel El. paðtas: v.legkauskas@smf.vdu.lt 63

65 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Lilija Kublickienë Lietuvos gyventojø kultûriniai poreikiai: kultûros ástaigø vertinimas ir lankymas Santrauka. Straipsnyje nagrinëjama kultûros sociologijos problematika. Aptariamos galimos metodologinës kultûros tyrimø prielaidos bei aktualios sociologiniø kultûros tyrimø kryptys. Pabrëþiama gyventojø kultûriniø poreikiø tyrinëjimo svarba bei praktinis pritaikymas. Straipsnio tikslas remiantis reprezentatyviais ir statistiðkai patikimais kiekybiniais duomenimis (2003 m.) nusakyti bûdingà kultûros ástaigø vertinimà ir lankymà, ðitaip atskleidþiant Lietuvos gyventojø kultûriniø poreikiø ypatumus bei jø pasiskirstymà ávairiose socialinëse demografinëse informantø grupëse. Remiantis apklausos rezultatais konstatuojama, jog Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultûros renginiuose, kaip ðventës ar mugës ir koncertai. Stebima, kad kultûros ástaigø reikalingumo vertinimai ne visada siejasi su jø lankymu. Taip pat atskleidþiama kultûros poreikiø savitumo priklausomybë nuo informantø iðsilavinimo, amþiaus bei gyvenamosios vietos. Ávadas Kultûra tai ávairialypis ir daugiakryptis procesas. Valstybës numatomas ir kultûros institucijø ágyvendinamas kultûros valdymas (vykdoma kultûros politika) yra tik viena bendro kultûros proceso dalis. Kita pusë skleidþiasi spontaniðkomis, gyventojø kultûrinës elgsenos bei saviorganizacijos apraiðkomis. Ðie aspektai glaudþiai tarp savæs susijæ: pirmoji pusë organizuoja kultûros vertybiø kûrimà bei pasiûlà, antroji uþimta poreikiais paremtu kultûros vartojimu. Veikianèios kultûros institucijos atsiduria ðiø procesø sankirtoje. P. Bourdieu meno kûrybos lauko samprata, apimanti visà ðio lauko veikëjø tinklà (menininkus, visas su meno gamyba ir vartojimu susijusias institucijas, vartotojus ir t.t.) su jø padëtimis, ryðiais, interesais, kapitalu, tikslais, strategijomis, prizais ir pan. (Bourdieu 1993), pagrástai gali bûti pasirinkta sociologiniø kultûros tyrimø metodologine prielaida, taikant kultûros lauko sàvokà, kurio tinklà sudaro kultûros institucijø veikla ir gyventojø kultûriniai poreikiai bei jø tenkinimo socialinës praktikos (Poviliûnas ir kt. 2000). Lietuvoje kultûros sociologija, kaip atskira sociologijos disciplina, susiformavo palyginti neseniai, tad vengiant neretai bûdingo epizodiðkumo svarbûs ir bandymai apibrëþti aktualiausias, neatidëliotinas, prioritetines kultûriniø sociologiniø tyrimø kryptis (Ðerpetis 1993; 175), kurios iðryðkintø specifinius Lietuvos kultûros situacijos probleminius mazgus ir galëtø koordinuoti bei sisteminti konkreèias studijas. Skiriamos ðios kultûros sociologijos problemø grupës: kultûros depolitizavimo (decentralizavimo) procesai, ekonominiai kultûros funkcionavimo aspektai, kultûrinio profesionalizmo (kûrëjø ir darbuotojø) problemos, kultûros ðvietimo sritis ir kultûrinës socializacijos ypatumø tyrinëjimai (Ðerpetis 1993). 64

66 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Lietuvoje vykdomi sociologiniai kultûriniai tyrimai daugiausia nukreipti á kultûros vartojimo sritá ir daþniausiai siejami su gyventojø kultûriniais poreikiais (Lazutka ir kt. 2004; Matulionis 2000; Poviliûnas ir kt. 2000). Ir nors kultûros poreikiø tyrimas yra tik viena ið sudedamøjø nusakant bendràjá kultûros laukà, vis dëlto galima sakyti, jog tai pakankamai integralus rodiklis, svarbus kiekvienoje iðskirtø probleminiø krypèiø. Kultûriniai poreikiai, bûdami þmoniø kultûrinës elgsenos ðerdimi, viena vertus, nulemia jos specifikà, orientacijas bei pasirinkimus, kita vertus, bendra kultûros situacija, kultûros pasiûla ir pati kultûrinë praktika savo ruoþtu formuoja ir átakoja bûdingus kultûrinius poreikius. Patikimø þiniø apie gyventojø kultûrinius poreikius svarba konstatuojama kultûros institucijoms atliekant dvejopà funkcijà: tiek veiklà nukreipiant á gyventojø poreikiø fiksavimà ir tenkinimà, tiek siekiant ðiuos kultûrinius poreikius formuoti bei strategiðkai ugdyti. Tiriant kultûriniø poreikius galima apèiuopti ir sociokultûrinës visuomenës diferenciacijos ypatumus, nes poreikiai glaudþiai susieti su ekonominëmis ir socioantropologinëmis aplinkybëmis. Kitaip sakant tiriant kultûrinius poreikius pravartu turëti galvoje, kad jie gali bûti ávairaus lygmens ir atlikti skirtingas funkcijas. Sociokultûrinis tipologizavimas gali bûti grindþiamas skiriant psichofiziologiná, struktûriná, racionalø bei áracionalø kultûriniø poreikiø lygmenis (Maþeikis 2004), bet lygiai sëkmingai galima naudoti ir kitas poreikiø hierarchijos sistemas. Ðiuo poþiûriu klasikinë yra A. Maslow poreikiø piramidë (Maslow 1970), kurios esmæ Cor Westland (grásdamas savo laisvalaikio koncepcijà) apibendrina ðitaip bûtinoji aukðtesniø (tarp jø ir kultûros) poreikiø sàlyga yra ta, kad þmogaus baziniai iðlikimo, pragyvenimo, saugumo ir pan. poreikiai bûtø patenkinti (Westland 1992). Svarbu paþymëti, kad vien kiekybiniai kultûros poreikiø tyrimai turi gana ribotas galimybes pateikiant platesná kontekstà, jie paprastai fiksuoja formalius þmoniø nuomoniø bei vertinimø pasiskirstymo daþnius, ið kuriø tik sociologinës interpretacijos bûdu galimos prasmingesnës áþvalgos. Kiekybiðkai fiksuoti empiriniai duomenys apie gyventojø kultûrinius poreikius, pateikiant juos tiesiogiai, tinkamiausi lyginamuoju ar iliustruojanèiuoju poþiûriais. Vis dëlto nuosekliai vykdomi tyrimai apètinka vykstanèius pakitimus, gyventojø poreikiø vystymosi tendencijas, o tai leidþia ávertinti kultûros institucijø veiklos pasekmes bei numatyti perspektyvas. Kitaip sakant, sociologiniai tyrimai tampa priemone, uþtikrinanèia nuolatiná atgaliná ryðá, tobulinant ir nukreipiant kultûros institucijø veiklà. Bûtent tuo grindþiamas taikomøjø sociologiniø gyventojø kultûros poreikiø tyrimø aktualumas bei praktinë nauda. Ðio straipsnio tikslas atskleisti Lietuvos gyventojø kultûriniø poreikiø ypatumus, reprezentatyviais ir statistiðkai patikimais kiekybiniais duomenimis nusakant bûdingà kultûros ástaigø vertinimà ir lankymà 1. Kultûros ástaigø vertinimas ir lankymas Aptariant Lietuvos gyventojø kultûrinius poreikius bei jø tenkinimo ypatumus, vienas ið svarbiausiø rodikliø veikianèiø kultûros ástai- 1 Tyrimas vykdytas 2003 m. lapkrièio mën d.. Buvo atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojø apklausa tiesioginio interviu bûdu, naudojant ið anksto parengtus klausimynus, kuriuose interviuotojai fiksavo informantø atsakymus. Rezultatai atspindi visos Lietuvos gyventojø (16 74 metø amþiaus) nuomones. Apklausta 1208 nuolatiniø Lietuvos gyventojø, ið jø: 487 didþiuosiuose Lietuvos miestuose ir 721 rajono centruose ir kaimuose. Apklausos rezultatø paklaida nevirðija 3 %. Respondentams atrinkti buvo naudojama reprezentatyvi tikimybinë atranka, ávertinant Lietuvos gyventojø pasiskirstymà pagal gyvenamàjà vietà, amþiø, lytá, iðsimokslinimà. Duomenø analizë atlikta, naudojant SPSS programinæ árangà. Duomenys pasverti taip, kad apklaustoji visuma tiksliai atitiktø esamas Lietuvos gyventojø proporcijas. 65

67 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN gø lankymas bei jø veiklos vertinimas. Þmogaus gali aktyviai naudotis ir bûti patenkintas esamomis, kad ir ribotomis, galimybëmis ir, atvirkðèiai, net ir plaèiausia veikianèiø kultûros ástaigø ávairovë gali bûti neigiami vertinama ir pasyviai vartojama. Pateiksime apklausos rezultatus, nusakanèius Lietuvos gyventojams bûdingà kultûros ástaigø ar renginiø vertinimà bei jø lankymo daþná (þr. 1, 2 pav.). Analizuodami gautus duomenis matome, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultûros renginiuose, kaip ðventës, mugës bei koncertai: ið apklaustø þmoniø 65 proc. ðventes ir 61 proc. koncertus vertino kaip reikalingus ir patinkanèius renginius, apie treèdalis sakë, jog ðie renginiai yra reikalingi, nors juose patinka ne viskas, o teigianèiø, kad jie nereikalingi, ar juose nesilan Bibliotekos Muziejai Kino teatrai Kulturos centrai Teatrai Koncertai Parodos ventes, Ð muges Viskas patinka, labai reikalinga Patinka ne viskas, reikalinga Daug kas nepatinka, nereikalinga Visikai ðkai nepatinka, nere 1 pav. Kultûros ástaigø ir renginiø vertinimas (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 48, , , Bibliotekos Muziejai Kino teatrai Kultūros centrai Teatrai Koncertai Parodos Šventės, mugės 1-2 kartus per mėnesį 1 kartą per kelis mėnesius 1-2 kartus per metus 1 kartą per kelis metus Nesilanko 2 pav. Kultûros ástaigø ir renginiø lankymo daþnis (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) 66

68 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija kanèiø yra maþiausiai. Paprastai kartà per kelis mënesius ar kelis sykius per metus þmonës nueina á ðventæ (73 proc.) ar koncertà (60 proc.). Vertinant kultûros ástaigø reikalingumà, antrojoje vietoje atsidûrë bibliotekos ir teatrai apie pusë atsakiusiøjø paþymëjo, kad bibliotekos (51 proc.) bei teatrai (50 proc.) jiems atrodo reikalingi ir visiðkai patinka, proc. respondentø buvo kritiðkesni, bet neneigë jø reikalingumo ir tik 5 proc. ir 7 proc. atitinkamai sakë, kad, jø manymu, bibliotekos ir teatrai nereikalingi. Kritiðkiausiai vertinami muziejai: maþiausiai daliai apklaustø þmoniø (44 proc.) jie visiðkai patinka ir atrodo esà reikalingi, o 9 proc. atsakiusiøjø muziejus ávardija nereikalingais. Panaði situacija su parodomis, meno galerijomis, kino teatrais ir kultûros centrais: proc. respondentø paþymi, kad ðiø ástaigø veikla juos visiðkai patenkina, o 10 proc. jø reikalingumà atmeta. Paþvelgæ á kultûros ástaigø lankomumà, matome, kad ástaigos reikalingumo vertinimai ne visada siejasi su realiu elgesiu, nes ðalia to, kad 91 proc. apklaustøjø teigë, jog bibliotekos reikalingos, net 49 proc. þmoniø pripaþino, jog jose nesilanko. Panaði padëtis yra ir su teatrais, parodomis ar meno galerijomis bei muziejais: virð 85 proc. þmoniø teigia jø reikalingumà, o atitinkamai 42 proc., 43 proc. ir 47 proc. ðiose kultûros ástaigose nesilanko (þr. 3 pav.). Tokiø priklausomybiø aiðkinimas gali bûti susijæs su tradiciðkai susiklosèiusiomis nuostatomis. Pavyzdþiui, ryðkëja tendencija kuo vyresnio amþiaus apklausiamieji, tuo didesnë jø dalis pripaþásta, kad bibliotekos, parodø salës ir muziejai yra labai reikalingi ir jø veikla visiðkai tenkinanti, bet tuo paèiu matome, kad su amþiumi maþëja besilankanèiø ðiose kultûros ástaigose. Ir prieðingai kuo jaunesni yra þmonës, tuo daþniau jie lanko minëtas kultûros ástaigas, nors kartu ir kritiðkiau jas vertina. Tikëtina, kad þmonës yra linkæ deklaruoti visuotinai sankcionuotas kultûringumo normas, o tokios kultûros institucijos kaip bibliotekos, muziejai, parodos / meno galerijos tradiciðkai yra pripaþástamos esant aprobuotais kultûros neðëjais. Svarbu paþymëti, kad bibliotekos, palyginus su kitomis kultûros ástaigomis, turi didþiausià aktyviø lankytojø kontingentà kas penktas apklaustasis teigë á bibliotekà nueinàs 1 2 kartus per mënesá ir daþniau, o teatre, parodoje ar muziejuje þmonës áprastai buvoja 1 2 kartus á metus ar kartà per kelis metus (þr. 4 pav.). Apibrëþiant minëtàjá aktyvø bibliotekø lankytojø kontingentà galima pasakyti, kad tarp jø domi Bibliotekos Muziejai Parodos Teatrai Patinka ir reikalinga Nesilanko 3 pav. Bibliotekø, teatrø, parodø, meno galerijø bei muziejø vertinimo ir lankymo rodikliai (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) 67

69 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN nuoja jauni iki 25 metø þmonës (42 proc. lankosi 1 2 kartus per mën. ir daþniau), pastebimai daþniau moterys (24 proc.) ir turintieji aukðtàjá iðsilavinimà (28 proc.). Kino teatrø ir kultûros centrø reikalingumas pagal Lietuvai bendrus rezultatus vertinamas panaðiai, taèiau þmoniø nesilankanèiøjø kino teatruose yra pastebimai daugiau (50 proc.), negu nenueinanèiøjø á kultûros centrà (39 proc.). To prieþastys aiðkëja palyginus apklaustuosius pagal gyvenamàjà vietà ir jos greièiausiai sietinos su kino teatrø stoka ar blogesne jø áranga maþesniuose miestuose ir ypaè kaime. Didmiesèiø gyventojai daþniau, negu kiti (57 proc.) visiðkai patenkinti kino teatrais, 40 proc. jø nueina paþiûrëti kino bent kartà per kelis mënesius ir tik 27 proc. sako, kad nesilanko kino teatruose. Maþesniuose miestuose ir kaimuose yra kitaip sakanèiøjø, kad kino teatruose viskas yra gerai, maþiau nei 40 proc. ir bent kartà per kelis mën. á kinà nueina tik 9 10 proc. apklaustøjø, o nesilankanèiøjø dalis siekia proc. (þr. 5 pav.) Ir atvirkðèiai kultûros centrai maþiausiai reikalingi atrodo didmiesèiø gyventojams (16 proc. mano, kad nereikalingi), o teigiamiausiai vertinami ir populiariausi yra tarp maþesniø miestø , , , , , ,5 1 1, Vyrai Moterys m m m. 60m. + Be vidurinio Vidurinis Aukštasis Didmiestis Miestas Kaimas Viskas patinka, labai reikalinga Patinka ne viskas, reikalinga Daug kas nepatinka, nereikalinga Visiškai nepatinka, nereikalinga 4 pav. Bibliotekø lankymo daþnio pasiskirstymas pagal amþiø, lytá ir iðsilavinimà (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) Nesilanko kino teatre Kino teatrai patinka ir reikalingi Nesilanko kultūros centre Didmiesčiai Maži miestai Kaimai Kultūros centrai patinka ir reikalingi 5 pav. Kino teatrø ir kultûros centrø lankymo priklausomybë nuo gyvenamosios vietovës (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) 68

70 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija gyventojø. Tai, kad kaimo gyventojø kultûros centrø lankymo daþnis maþesnis nei maþø mietø atstovø ir panaðus á didmiesèiø, nors kultûros renginiø ir ástaigø ávairovë akivaizdþiai skirtinga, suponuoja prielaidà, jog kaimiðkøjø kultûros centrø veikla gali bûti maþiau patraukliai organizuojama, lyginant su miesteliø kultûros centrais. Galima pastebëti, kad tokiø kultûros ástaigø kaip teatrai, muziejai, parodø / meno galerijos, kuriø infrastruktûra regionuose yra blogiausiai iðvystyta, lankomumas retëja maþëjant gyvenamosios vietovës dydþiui, bet tai nëra vien maþesniø galimybiø pasekmë, nes ta pati tendencija iðlieka ir ðiø ástaigø vertinimuose kuo maþesnë vietovë, tuo maþesne dalis þmoniø, sakanèiø, jog ðios ástaigos reikalingos, o jø renginiai patinka. Galima numanyti, kad nesant pakankamai pasiûlai, nesuformuojami ir ðiø ástaigø lankymo poreikiai. Ðià prielaidà perða kultûrinio aktyvumo priklausomybë nuo iðsilavinimo bei amþiaus: kuo jaunesni ir aukðtesnio iðsilavinimo þmonës, tuo jie kultûriðkai aktyvesni, (þr. 6, 7 pav.). Kitokia padëtis su kinu. Èia stebima kita tendencijø sàsaja kuo vyresni þmonës, tuo kritiðkiau jie vertina kino teatrus ir, atrodytø visiðkai logiðka, tuo reèiau juose lankosi. Bet, kaip matëme, logika ne visada vienakryptë, vertinant vienas kultûros ástaigas ji vienokia, o kitas - prieðinga. Matyt, situacijà su kino teatrais galima bûtø Bibliotekos Muziejai Kino teatrai Kulturos centrai Teatrai Koncertai Parodos ventes Ð m m m. Vir ð 60 m pav. Kultûros ástaigø nelankymo priklausomybë nuo amþiaus (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) Bibliotekos Muziejai Kino teatrai Kulturos centrai Be vidurinio Vidurinis Auktasis ðtasis Teatrai Koncertai Parodos ventes Ð pav. Kultûros ástaigø nelankymo priklausomybë nuo iðsilavinimo (apklaustø Lietuvos gyventojø proc.) 69

71 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN paaiðkinti tuo, kad kino teatrai ir tai, kas juose rodoma nëra tiesiogiai siejami su aukðtàjà kultûra, kuri kaip tik vyresniø þmoniø reikðmingiau vertinama, nors daþnai tik teoriðkai. Tuo tarpu jaunimo iki 25 metø amþiaus grupëje kinas vertinamas ypaè pozityviai (ðalia ðvenèiø ir koncertø). Ðventes ir koncertus, kaip ir daugelá kitø renginiø, jaunesni þmonës irgi lanko aktyviau, bet ðiø renginiø vertinimas nuo amþiaus nepriklauso ðventës ir koncertai aukðtai vertinami tiek jaunimo, tiek vyresniøjø,. Ðiø renginiø vertinimai nepriklauso ir nuo iðsilavinimo. Ir tai visiðkai suprantama, neveltui ðventës / mugës ir pan. yra vadinami masiniais renginiais, jie pritraukia ávairiø sluoksniø þmones, o koncertai ið esmës yra labai plati sàvoka, kiekvieno amþiaus ar iðsilavinimo atstovai gali juos pasirinkti pagal pomëgius. Vienintelës kultûros ástaigos, kuriose brandesnio (t. y m. ir m.) amþiaus apklaustieji lankosi beveik taip pat daþnai ir net daþniau nei jaunimas tai teatrai ir kultûros centrai (nors itin aktyviø kultûros centrø lankytojø, t. y. nueinanèiø á kultûros centrà 1 2 kartus per mën. ir daþniau, vis vien daugiausiai yra tarp metø þmoniø). Tai, kad jaunimas, kuris yra aktyviausias daugelio kultûros ástaigø ir renginiø lankytojas, á teatrà nueina reèiau, nurodo, kad pastaruoju metu ðios meno ðakos populiarumas yra maþëjantis, nors vyresnë karta dar iðlaiko buvusius lankymosi teatre áproèius. Moterys yra þymiai didesnës teatro gerbëjos nei vyrai, todël, siekiant didinti ðios meno ðakos populiarumà, derëtø didesná dëmesá skirti vyrø ir jaunimo pritraukimui. Apibendrinimas Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultûros renginiuose, kaip ðventës / mugës bei koncertai. Ðiø renginiø vertinimas nepriklauso nuo amþiaus ir iðsilavinimo, jie pritraukia ávairiø sluoksniø þmones. Koncertø ávairovë lemia tai, kad kiekvienos amþiaus ar iðsilavinimo grupës atstovai gali juos pasirinkti pagal pomëgius. Kultûros ástaigø reikalingumo vertinimai ne visada siejasi su jø lankymu, kartais þmonës yra linkæ deklaruoti visuotinai sankcionuotas kultûringumo normas. Didmiesèiø, daþniau negu kitø vietoviø, gyventojai teigia esà visiðkai patenkinti kino teatrais ir daþniau juose lankosi, tai sietina su kino teatrø stoka ar blogesne jø áranga maþesniuose miestuose ir ypaè kaime. Kultûros centrai maþiausiai reikalingi atrodo didmiesèiø gyventojams, o teigiamiausiai vertinami ir populiariausi yra tarp maþø miestø gyventojø. Kaimo vietoviø gyventojai, kultûros centrus vertina ir lanko blogiau, negu maþø mietø atstovai, nors kultûros ástaigø/renginiø ávairovë èia yra maþiausia, tai pagrindþia kaimiðkøjø kultûros centrø veiklos tobulinimo poreiká. Kultûros ástaigø, kuriø infrastruktûra regionuose yra blogiausiai iðvystyta (tokiø kaip teatrai, muziejai, parodos) lankomumas retëja, maþëjant gyvenamosios vietovës dydþiui, ta pati tendencija iðlieka ir ðiø ástaigø vertinimuose kuo maþesnë vietovë, tuo maþesne dalis þmoniø, sakanèiø, jog ðios ástaigos reikalingos, o jø renginiai patinka. Galima prielaida, kad átakos turi ne vien maþesnës galimybë, bet, nesant pakankamai pasiûlai, nesuformuojami ir ðiø kultûros ástaigø lankymo poreikiai. Daugelio kultûros ástaigø lankomumas tiesiogiai susijæ su apklaustøjø iðsilavinimu bei amþiumi: kuo jaunesni ir aukðtesnio iðsilavinimo þmonës, tuo jie kultûriðkai aktyvesni. Vienintelës kultûros ástaigos, kuriose brandesnio amþiaus apklaustieji lankosi beveik taip pat daþnai ir net daþniau nei jaunimas tai teatrai ir kultûros centrai. 70

72 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija LITERATÛRA Bourdieu, P But who created the creators? In Sociology in Question. London: Sage Publications. Lazutka, R., Matulionis, A.V., Stankûnienë, V. (red.) Lietuva stojant á Europos Sàjungà: Ekonominë, sociologinë ir demografinë padëties analizë. Vilnius: Socialiniø tyrimø institutas. Maslow, A. H Motivation and Personality. NewYork: Harper and Row Publishers. Maþeikis, G Kultûriniø ir kûrybiniø industrijø pavidalai analizuojant sociologiná tyrimà Lietuvos gyventojø kultûriniai poreikiai kn. Lietuvos gyventojø kultûriniai poreikiai. Vilnius: Lietuvos kultûros darbuotojø tobulinimosi centras. Matulionis, A. V. (ats. red.) Kultûrologija, 6 tomas. Vilnius: Gervelë. Poviliûnas, A.; Nausëdienë, I.; Milaðius, G.; Beresnevièiûtë, V Jurbarko rajono kultûros lauko kokybiniai tyrimai. Sociologinio tyrimo ataskaita. main..htm Ðerpetis, K Kultûros sociologijos prioritetai atgimstanèioje Lietuvoje kn. Sociologija Lietuvoje. Praeitis ir dabartis. Kaunas: KTU, 173:176. Westland, C Leisure in an Emerging World Community: Changing Patterns. Divers Cultural Realms. In Conny A. M. Fleischer-van Rooijen (ed.) Spatial Implications of Tourism. Groningen: Geo Pers-III. SUMMARY The article is devoted to the problems of cultural sociology. Methodological premises and actual directions of sociological research on culture are discussed. The importance and practical advantage of investigation of cultural needs of inhabitants is stressed. The aim of the paper to describe actual cultural needs of Lithuanian inhabitants presenting representative and statistically reliable data on their at- tendance and evaluation of varies cultural institutions. According to the data obtained the most positive ratings and highest attendance is given to such cultural institutions or events as festivals/fairs and concerts. It was ascertained that the necessity of some cultural institutions is not directly related with their attendance. The interdependence between cultural needs and age, education level and living location of respondents is analysed. Áteikta Pateikta spaudai Socialiniø tyrimø institutas Saltoniðkiø g. 58, LT-2600 Vilnius 71

73 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Alvydas Noreika Civilizacijø analizë: Vytautas Kavolis ir Benjaminas Nelsonas Santrauka. Straipsnyje aptariamas þymaus lietuviø sociologo Vytauto Kavolio ( ) indëlis plëtojant civilizacijø analizæ, vienà ið dabartiniø civilizacijø sociologijos krypèiø. Vytauto Kavolio poþiûris á civilizacijà, jos organizacijà bei dinamikà ir civilizacijø tyrimø metodologijà lyginamas su civilizacijø analizës ákvëpëjo Benjamino Nelsono ( ) tyrimais. Palyginti su B. Nelsonu, V. Kavolis pasiûlo nemaþai reikðmingø naujoviø. Originaliausia V. Kavolio civilizacijø sociologijos dalis civilizacijos organizacijos ir dinamikos samprata. Plëtodamas civilizacijos organizacijos ir dinamikos sampratà, V. Kavolis plaèiai taiko formalistiná poþiûrá. Jo dëmesio centre civilizacijà integruojantys principai: reikðmiø struktûriniø ryðiø modeliai (formaliosios konstrukcijos) ir teorijospraktikos artikuliacijos bûdai bei jø kaitos procesai. Maþiausi skirtumai tarp V. Kavolio ir B. Nelsono aptinkami civilizacijø tyrimø metodologijos srityje. Esminiai þodþiai: civilizacija, kultûra, civilizacijos organizacija, formaliosios konstrukcijos, integracijos principai, civilizaciniai procesai. Ávadas Vaisingiausias Vytauto Kavolio ( ) kûrybos laikotarpis darbas civilizacijø sociologijos srityje. Vytautas Kavolis yra vienas ið aktyviausiø civilizacijø analizës koncepcijos civilizacijø sociologijoje teoretikø. Pirmuosius þingsnius Vytautas Kavolis þengia kartu su civilizacijø analizës ákvëpëju Benjaminu Nelsonu ( ). Kartu su juo Vytautas Kavolis parengia programiná praneðimà Lyginamoji ir civilizacinë perspektyvos socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, perskaitytà 1972 m. gruodþio 19 d. metiniame Tarptautinës lyginamøjø civilizacijø studijø draugijos susirinkime, o jo turiná glaustai pateikia straipsnyje Civilizacinis analitinis poþiûris á lyginamàsias studijas (Nelson, Kavolis 1973). Taèiau jau nuo 1974 m. paskelbto straipsnio Apie sàmonës struktûras (Kavolis 1974), kuriame jis kritiðkai analizuoja Benjamino Nelsono paþiûras, Vytautas Kavolis leidþiasi á savarankiðkus teorinius ieðkojimus ir nenuilstamai dirba iki pat mirties. Civilizacinis Vytauto Kavolio kûrybos laikotarpis jau yra sulaukæs ávairiø tyrinëtojø dëmesio. Vienaip ar kitaip V. Kavolio idëjas yra svarstæ A. Mickûnas (Mickûnas 1994, Mickûnas 2000), A. Sverdiolas (Sverdiolas 2000), A. Tereðkinas (Tereðkinas 1992, Tereðkinas 1995, Tereðkinas 2000) ir A. Valantiejus (Valantiejus 2000). Atskirai norisi paminëti L. Donská (Donskis 1995, Donskis 2000a, Donskis 2000b, Donskis 2001, Donskis 2002), kuris savo darbuose aptaria ávairius Vytauto Kavolio civilizacijø sociologijos aspektus. Straipsnio tikslas nustatyti, kà naujo lyginant su Benjaminu Nelsonu Vytautas Kavolis átraukia á civilizacijø analizæ. Civilizacija Civilizacijos V. Kavolis ir B. Nelsonas nesieja nei su tam tikra elgsenos forma (XVIII a. 72

74 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija prancûzø ir anglø ðvietëjø bei N. Eliaso tyrimø kryptis), nei su materialinës kultûros paþanga (O. Spengleriui bûdinga kryptis ), nei apskritai su kultûros iðsivystymu. Civilizacija jiems yra tiesiog kultûra. Kà, jø atveju, reiðkia sàvoka kultûra? Kultûrà V. Kavolis ir B. Nelsonas supranta sociosimboliðkai. Kultûra tai individø sàmonæ (suvokimà ir jausenà) ir elgesá reguliuojanèiø reikðmiø konstrukcijos, fiksuotos dvasinës kultûros filosofijos, religijos, meno, mokslo ir t.t. kûriniuose. Skirtumai tarp V. Kavolio ir B. Nelsono iðryðkëja apibrëþiant kultûros ir visuomenës (socialinës struktûros) santyká. B. Nelsonui artima þymaus amerikieèiø struktûrinio funkcionalizmo autoriaus T. Parsonso koncepcija, pagal kurià, nepaisant labai glaudaus kultûros ir visuomenës ryðio, jos vis dëlto yra skirtingos, viena á kità nesusiaurinamos visumos. Tuo tarpu V. Kavolis pasuka kito þymaus amerikieèiø sociologo P. A. Sorokino keliu ir neáþvelgia esminio skirtumo tarp kultûros ir visuomenës. Visuomenë jam yra kultûros projekcija. Taèiau V. Kavolis nelinkæs visiðkai nutrinti takoskyros tarp visuomenës ir kultûros. Socialinës tikrovës savitumo pagrindà sudaro tai, kad ji nëra tiksli projekcija. V. Kavolis pastebi: Taèiau socialinës veiklos bei visuomeninës organizacijos modeliai < > yra dalinës civilizaciniø konstrukcijø iðraiðkos ar iðkraipymai. Vis dëlto jie yra dalinës bendrøjø tekstø iðraiðkos tiek, kiek yra jø situacinis pritaikymas, civilizaciniø konstrukcijø (ar jø fragmentø, o kartais tik blyðkiø jø prisiminimø) priderinimas prie praktiniø reikmiø (Kavolis 1998d; 156). Trumpai tariant, kultûrà B. Nelsonas supranta siauresne prasme, o V. Kavolis platesne prasme. Abu civilizacijø sociologai, kaip svarbià civilizacijos ypatybæ, nurodo jos mastà. Civilizacija nuo ávairiø socialiniø grupiø kultûros skiriasi tuo, kad ji yra didþiausio masto kultûra. Be ðios savybës V. Kavolis nurodo dar vienà jos kompleksiðkumà. Jis teigia: Tad civilizacijai bûdinga < > teorinis pajëgumas atsakyti á visus galimus klausimus, kuriuos bet kas galëtø iðkelti. Nesvarbu, ar tie klausimai bûtø medicininiai, ar filosofiniai, ar socialiniai moksliniai, ar estetinës teorijos. Kiekviena iðsivysèiusi civilizacija turi intelektiná aparatà, kuriuo gali naudotis, suteikdama prasmingà atsakymà á bet koká bet kurios kitos civilizacijos iðkeltà klausimà (Kavolis 1996; 209). Apibendrinant, galima teigti, kad civilizacijà B. Nelsonas apibrëþia kaip didþiausio masto simbolinæ konfigûracijà, o V. Kavolis kaip didþiausio masto ir kompleksiðkumo sociosimboliná dariná. Civilizacijos organizacija Pagal B. Nelsonà, civilizacijà sudaro ðie elementai: 1) kalbos (natûralios ir dirbtinës), 2) simbolinës ir materialinës technologijos, 3) tarpusavio sàveikos modeliai, áskaitant ir teisës taisykles, 4) pagrindiniai kanonai, nulemiantys sprendimø priëmimo formas nuomonës ir veiksmo srityje ir 5) sàmonës struktûros pasaulëþiûros, logikos (sprendimø priëmimo bûdai); patyrimo, asmens, laiko, pradþios ir pabaigos, antgamtiniø galiø vaizdiniai. Ypaè daug dëmesio B. Nelsonas skiria sàmonës struktûroms. Jos yra pagrindiniai civilizacijos organizacijos elementai. Sàmonës struktûros nurodo, kaip suvokti (matyti, girdëti, liesti ir t.t.) ir interpretuoti bet koká objektà, asmená, áskaitant ir save patá, ávyká ir situacijà, kà ir kaip jausti jø atþvilgiu, kaip elgtis, kuo ir kaip tikëti ar netikëti, kà laikyti ðventu ir kaip elgtis ðventybës akivaizdoje. Trumpai tariant, sàmonës struktûros apima ontologijà, paþinimo teorijà, istorijà ir psichologijà. B. Nelsonas iðskiria tris sàmonës struktûrø tipus sakralines magines (pirmojo tipo sàmonë), tikëjimo (antrojo tipo sàmonë) ir racionalizuotas (treèiojo tipo sàmonë). Visus tris sàmonës struktûrø tipus B. Nelsonas apibûdina tik iðryðkindamas jø moralines ypatybes. Sakralines ma- 73

75 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN gines sàmonës struktûras B. Nelsonas sieja su kolektyvine ritualine morale. Pasak jo, ðios struktûros yra grindþiamos prielaida, kad visa visuomenë besàlygiðkai privalo kolektyviai vykdyti ástatymus, slypinèius paèioje tikrovës struktûroje, ir prisiimti atsakomybæ uþ pasaulio tvarkos sutrikimus (kolektyviai pripaþinti nusiþengimus ir uþ juos atgailauti). Sàmonës tikëjimo struktûras persmelkia reikalavimas, kad individai ir jø grupës apsivalytø nuo blogø minèiø bei emocijø ir siektø betarpiðko bendravimo su bûties pagrindu, Dievu. Ðiø sàmonës struktûrø santykis su morale yra nevienareikðmis. Kaip teigia B. Nelsonas, neretai sàmonës tikëjimo struktûros apibûdinamos transmoralinës sàmonës, sàþinës anapus gërio ir blogio. Tie, kurie yra tobuli ir mëgaujasi tiesioginiu apðvietimu, jauèiasi neápareigoti gyventi pagal eilines moralines ir pilietines taisykles (Nelson 1981; 95). Racionaliø sàmonës struktûrø pagrindà sudaro sàþinës samprata bei su ja susijusi sprendimø priëmimo logika. Sàþinë suprantama kaip vidinë instancija, disponuojanti galia pasirinkti tarp skirtingø alternatyviø moraliniø sprendimø ir taip apsprendþianti visus individo veiksmus. Taèiau ji nëra neklystanti. Todël, individui renkantis, tenka prisiimti visà atsakomybæ, o neteisingo pasirinkimo atveju ir kaltæ. Nepaisant sàþinës autonomiðkumo, pasirinkimas nepaliekamas visiðkai savieigai. Ið kiekvieno, kuris pretenduoja veikti pagal vienà ar kità taisyklæ arba kuris pasirenka vienà ar kità moralinæ nuomonæ, reikalaujama, kad jis pateiktø árodymus, kad jo intencijos ar jo veiksmø pasekmës atitiktø pripaþintas vertybes ir neprieðtarautø loginiams pagrindams, argumentavimo taisyklëms ir procedûroms, pagal kurias nustatomi reikalavimai tiesos, teisëtumo, dorybës, tinkamumo ir kitø normø atþvilgiu. B. Nelsonas plaèiai nenagrinëja civilizacijos organizacijos struktûros temos. Ið esmës, jis apsiriboja tik trijø tipø sàmonës struktûrø koegzistavimo klausimu. Aptardamas pastaràjá klausimà B. Nelsonas atmeta idëjà, kad sakralinës maginës, tikëjimo ir racionalizuotos sàmonës struktûros nesusikerta laike ir egzistuoja atskirai viena nuo kitos. Jis teigia: Savo praneðime ( Civilizaciniai kompleksai ir tarpcivilizaciniai susidûrimai ; A. N. past.) nurodþiau, kad laiko bëgyje skirtingos struktûros grupëse ir individuose egzistuoja nevienoda persvara ir ryðkumu. < > Iki ðiol að nesusidûriau su socialine grupe, kuri iki tam tikro laipsnio neákûnytø ávairiø mano apraðytø sàmonës struktûrø (Nelson 1974; 133). Sakraliniø maginiø, tikëjimo ir racionalizuotø sàmonës struktûros koegzistavimà B. Nelsonas linkæs apibûdinti ne kaip vertikalø iðsidëstymà, bet kaip atskirø pastarøjø struktûrø elementø konfigûracijà. Sudarydami konfigûracijà elementai átraukiami á dominavimo ir pusiausvyros santykius. Nors B. Nelsonas atvirai neiðdësto bendros civilizacijos organizacijos sampratos, taèiau ávairiuose jo civilizacijø sociologijai skirtuose straipsniuose implicitiðkai glûdi idëja, kad kiekvienà sàmonës struktûrø tipà atitinka skirtingos kalbos, technologijos, kanonai ir socialinës sàveikos modeliai, ir visa tai sudaro trijø tipø sistemas, kuriø atskiri elementai koegzistuoja laike nevienodu ryðkumu. Vëliau panaðià civilizacijos organizacijos sampratà pateiks Edwardas A. Tiryakianas. Savo straipsnyje Trys modernybës metakultûros: Krikðèioniðkoji, gnostiðkoji, chtoniðkoji (Tiryakian 1996) Edwardas A. Tiryakianas raðys, kad Vakarø civilizacijoje egzistuoja trys tarpusavyje sàveikaujanèios sistemos krikðèioniðkoji, gnostiðkoji ir chtoniðkoji metakultûra, kuriø atskiri elementai koegzistuoja laike ir átraukiami á kintanèius dominavimo ir balanso santykius. Palyginti su B. Nelsonu, V. Kavolis pateikia kur kas iðbaigtesnæ civilizacijos organizacijos sampratà. V. Kavolis gana detaliai aptaria civilizacijos organizacijos struktûriniø lygmenø ir jos sàryðingumo klausimà. Be to, jis imasi smul- 74

76 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija kiau analizuoti atskirø civilizacijà sudaranèiø elementø sandarà. Taèiau pastarojo uþdavinio V. Kavolis nesuspëja ágyvendinti iki galo. Jis pateikia tik keliø elementø, kaip antai moraliniø kultûrø, tvarkos ir netvarkos paradigmø, sandaros sampratas. Pirmuosius V. Kavolio civilizacijos organizacijos lygmenø sampratos apmatus galima aptikti jo 1980 m. paskelbtame straipsnyje Romantizmas ir daosizmas: kultûros organizavimo plotmës (Kavolis 1998b). Ðiame straipsnyje V. Kavolis apsiriboja tik kultûros siauràja prasme organizacija. Joje jis skiria septynis struktûrinius lygmenis percepcijø rinkiná, sàmonës struktûrà (ar bendràjà ideologijà), moralinæ kultûrà, jausenos bûdà, paþinimo organizavimo formà, draminá scenarijø ir savojo að psichologijà. Po penkeriø metø paskelbtame straipsnyje Civilizacijø analizë kaip kultûros sociologija (Kavolis 1998a) V. Kavolis pasiûlo jau gerokai iðbaigtesnæ civilizacijos organizacijos lygmenø sampratà. Jis pateikia diferencijuotesnæ kai kuriø elementø (pavyzdþiui, paþinimo organizavimo formos) sampratà, pakeièia jø iðsidëstymo tvarkà, átraukia naujø elementø, o kultûros organizacijos lygmenis susieja su socialinës organizacijos lygmenimis. Taigi bendroji V. Kavolio civilizacijos organizacijos lygmenø samprata bûtø tokia: civilizacijà sudarantys kultûriniai ir socialiniai elementai ( abstraktûs ir praktiniai tekstai) skaidomi á septynis struktûrinius lygmenis gestø, specializacijos, kasdienio elgesio struktûrø, integracijos þidiniø, diferencijuotos organizacijos vienetø kalbø, paþinumo pradø ir emocijø iðtekliø. Gestø lygmeniui V. Kavolis priskiria retorinius momento ávaizdþius ir konkreèiu laiko momentu stebimus individø tarpusavio santykius. Specializacijos lygmená sudaro veiksmo ir jausmo principai bei gyvenimo pavyzdþiai (judëjimo ávairiose gyvenimo srityse trajektorijos bei karjeros ávairiose organizacijose pakopos). Kasdienëms elgesio struktûroms priklauso moralinës ir specialiøjø veiklos srièiø teisës, medicinos, meno kultûros bei grupës ir organizacijos (bendruomenës, formalios organizacijos, profesinës grupës, klasës, judëjimai ir istoriniø bei natûraliøjø grupiø sambûriai). Tikëjimo sistemos, kurios integruoja orientacijas savæs paties, kitø þmoniø, gamtos, istorijos ir transcendencijos atþvilgiu á santykinai darnias visumas, bei socialinio koordinavimo sistemos (giminystës, stratifikacijos tvarkos, rinkø, valstybiø, centralizuoto planavimo, tarptautiniø organizacijø, þiniasklaidos dariniai) sudaro integracijos þidiniø lygmená. Diferencijuotos organizacijos vienetø kalbos lygmeniui V. Kavolis priskiria ávairius kalbinius darinius (kalbos laukus ir kodus, gramatikos darinius, klasifikacines sistemas, semiotikos modelius, diskurso bûdus ir t.t.) ir gyvenimo sritis ekonominæ, politinæ, religinæ, erotinæ, mokslinæ, estetinæ, intymaus draugiðkumo, prigimties, ðventumo ir pasaulietiðkumo ir t.t. Paþinumo pradø lygmeniui priklauso ávairios kognityvinës struktûros tvarkos/netvarkos ir judëjimo formos, laiko-erdvës struktûros, dalies-visumos pavyzdþiai, individualumo savivoka ir t.t. bei kolektyvinio tapatumo genties, tautos, ideologijos, civilizacijos ir þmonijos formos. Septintàjá lygmená sudaro ájausminimo ðaltiniai (laikysena gyvenimo atþvilgiu, pradþios ir pabaigos intuicija, juslumo bûdai ir t.t.) ir draugiðkumo prielaidos (pasitikëjimo formos ir santykiai, autoritetas, disciplina ir socialinio bendravimo malonumas). Spræsdamas civilizacijos organizacijos sàryðingumo klausimà, V. Kavolis atmeta sisteminá poþiûrá. Jam yra svetima tiek O. Spenglerio koncepcija, pagal kurià civilizacijà sudaro viena loginiu poþiûriu darni sociokultûrinë supersistema, tiek ir P. A. Sorokino poþiûris, pagal kurá civilizacijà sudaro daugybë laike nesusikertan- 75

77 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN èiø sociokultûriniø sistemø 1 ; nors kartu neatmeta ir galimybës, kad atskiri civilizacijos fragmentai gali bûti sistemiðki. V. Kavolis skiria du civilizacijos nesistemiðkumo aspektus. Pirmiausiai, civilizacijos nesistemiðkumas atsiskleidþia simbolinës organizacijos (kultûros siauràja prasme) lygmenyje. Kiekvieno simbolinës organizacijos lygmens atveju gali egzistuoti viena su kita nederanèios simbolinës konstrukcijos. Galiausiai, dermës trûksta ir santykiuose tarp kultûros ir visuomenës. Kaip jau minëta, visuomenë nëra tiksli kultûros projekcija. Nepaisant to, kad V. Kavolis atmeta sisteminá poþiûrá, jam svetima ir kraðtutinë antisisteminë kultûrinës hibridizacijos teorijos ðalininkø (A. Appadurai, U. Hannerz, N. Papastergiadis, J. Nederveen Pieterse) laikysena, pagal kurià neegzistuoja jokiø kultûros integracijos principø, o pati kultûra tëra istoriðkai kintantis ávairiarûðiø elementø agregatas. V. Kavolis yra ásitikinæs, kad civilizacija yra sàryðinga, nors ir ne logine prasme, visuma. Civilizacijos organizacijos sàryðingumà uþtikrina dviejø rûðiø principai formaliosios konstrukcijos bei teorijospraktikos artikuliacijos bûdai. Savo formaliøjø konstrukcijø samprata Vytautas Kavolis priartëja prie G. Simmelio formaliosios sociologijos. Pagal V. Kavolá, formaliosios konstrukcijos tai ypatinga simboliniø konstrukcijø rûðis. Jos yra tam tikri reikðmiø struktûriniø ryðiø modeliai. V. Kavolis skiria tris paprasèiausiø formaliøjø konstrukcijø porûðius: 1) struktûros formas, 2) santykio formas ir 3) judëjimo formas. Struktûros formos tai þmogiðkosios ir neþmogiðkosios tikrovës kaip visumos modeliai (kaip struktûros formos pavyzdá galima nurodyti monistinæ visavienybæ 2 ). Santykio formos tai sàveikos tarp elementø modeliai (kaip ðios formos pavyzdá galima nurodyti ratà 3 ). Judëjimo formos tai veiksmø sàryðingumo laike modeliai (kaip judëjimo formos pavyzdá galima nurodyti prieþasèiø-padariniø grandines). V. Kavolio ásitikinimu, visose istorinëse, ar bent jau dabar egzistuojanèiose, civilizacijose galima atrasti visø rûðiø formaliàsias konstrukcijas. Viena nuo kitos civilizacijos skiriasi tuo, kad formaliosios konstrukcijos jose atsiskleidþia nevienodai. Kiekvienoje atskiroje civilizacijoje egzistuoja tam tikrø formaliøjø konstrukcijø persvara. Vyraujanèios formaliosios konstrukcijos sudaro konsteliacijà, kuri ir uþtikrina civilizacijos simboliná sàryðingumà. Vakarø civilizacijos simboliná sàryðingumà uþtikrina tokia formaliøjø konstrukcijø konsteliacija hierarchijai grasinantis dualizmas 4, Indijos hierarchija rate, Ry- 1 Visas civilizacijos istorijos raidoje pasirodanèias sociokultûrines sistemas P. A. Sorokinas klasifikuoja dvejopai. Jis jas skirsto á 1) silpnai sàryðingas ir visiðkai sàryðingas ir 2) miðrias ir homogeniðkas. Pagal P. A. Sorokinà, yra tik dvi sociokultûrinës sistemos, kurios yra ir homogeniðkos, ir visiðkai sàryðingos, tai ideacinë kultûra ir juslinë kultûra. Civilizacijos struktûroje joms tenka iðskirtinë vieta. Jos abi sudaro visø miðriø sociokultûriniø sistemø pagrindà. Miðrios sistemos tai ávairûs ideacinës bei juslinës kultûros elementø, o tuo paèiu ir pagrindiniø prielaidø (integracijos principø), miðiniai. Bûtina pastebëti, kad visos miðrios sociokultûrinës sistemos yra eklektiðkos, prieðtaringos ir silpnai integruotos. Iðimtá sudaro tik viena miðri sistema, kurià P.A. Sorokinas vadina idealistine kultûra. Kiekybiniu poþiûriu ji reprezentuoja daugiau ar maþiau subalansuotà Ideacinës ir Juslinës kultûros vienybæ < >. Kokybiniu poþiûriu ji sintezuoja abiejø tipø [kultûrø] prielaidas á vienà vidujai nuoseklià ir harmoningà vienovæ (Sorokin 1970; 28). Savo pagrindinëmis prielaidomis ideacinë ir juslinë kultûra yra viena kitos prieðingybë. Ideacinës kultûros atveju, tikrovë suprantama kaip nejuslinë, nemateriali ir nekintanti bûtis; didþiausia reikðmë teikiama dvasiniams poreikiams ir reikalaujama juos maksimaliai patenkinti, o kaip jø patenkinimo bûdas nurodomas daugumos fiziologiniø poreikiø minimizavimas ar atsisakymas. Juslinës kultûros atveju, netikima á jokià antjuslinæ tikrovæ. Vienintelë tikrovë yra ta, kurià galima jusliðkai patirti. Be to, pabrëþiamas kintantis tikrovës pobûdis: Juslinë tikrovë suvokiama kaip Tapsmas, Kitimas, Srautas, Evoliucija, Progresas, Transformacija (Sorokin 1970; 27). Ið esmës, pripaþástami tik fiziologiniai poreikiai ir reikalaujama juos maksimaliai patenkinti. Jø patenkinimo bûdas tai iðorinio pasaulio apvaldymas ir eksploatacija. 2 Ði formalioji konstrukcija tikrovæ aiðkina pasitelkdama vienà pradà. 3 Ratas elementus susieja pabrëþdamas uþdarumà ( viskas reikðminga jau yra èia ) ir kartojimàsi. 4 Vakarø civilizacijos simbolinëje organizacijoje vyrauja ðios formaliosios konstrukcijos: dualizmas (tikrovë apibûdinama kaip susidedanti ið dviejø prieðingø pradø), hierarchija (tikrovë apibrëþiama kaip susidedanti ið dviejø nelygiaverèiø prieðingø pradø), 76

78 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija tø Azijos dualizmo ir hierarchijos tapatumas 5, Pietryèiø Azijos budistinës kumuliatyviuose prieþasèiø pasekmiø ryðiø srautuose esanèios individualios monados nesubstancialumas, Islamo kolektyvinë monada, autoritetingai suvienyta tik sutarimo paklusti pasaulio kûrëjui, galinèiam já sunaikinti bet kuriuo momentu. Sàryðá tarp civilizacijos simbolinës ir socialinës organizacijos uþtikrina teorijos-praktikos artikuliacijos bûdai. Jie yra atskirose civilizacijose nusistovëjæ simboliniø konstrukcijø pritaikymo socialiniame gyvenime modeliai. Kaip vienà ið teorijos-praktikos artikuliacijos bûdø pavyzdþiø V. Kavolis nurodo visiðko pasaulio pajungimo religiniams ástatymams teorijos institucionalizavimà islamo civilizacijoje. Pasak V. Kavolio, skirtingu laiku ir ávairiose socialinëse aplinkose ði teorija buvo institucionalizuota skirtingais bûdais. Saudo Arabijoje tai ágijo valstybës ir religijos koordinacijos formà, Egipte ir Otomanø imperijoje valstybë ëmë manipuliuoti religija, Irane religija tapo nuo valstybës nepriklausoma, o tai galiausiai jai leido perimti valstybines funkcijas. Ðiuolaikinëje Indonezijoje yra priartëta netgi prie sinkretinio Rytø Azijos civilizacijai bûdingø religijos ir valstybës santykiø modelio (Kavolis 1998c; 22). Civilizacinë dinamika Skirtingas V. Kavolio ir B. Nelsono poþiûris á civilizacijos organizacijà lemia ir skirtingà jø civilizacinës dinamikos supratimà. Kaip ir civilizacijos organizacijos atveju, iðskirtiná dëmesá B. Nelsonas skiria sàmonës struktûroms. Jam rûpi, kaip istorijos eigoje keièiasi trijø tipø sàmonës struktûrø elementø iðsidëstymas vienas kito atþvilgiu pusiausvyra ir dominavimas istorijos raidoje 6. Tuo tarpu V. Kavoliui jo civilizacijos organizacijos samprata leidþia kalbëti apie daugybæ civilizaciniø procesø. Civilizacinius procesus V. Kavolis klasifikuoja dvejopai. Pirmiausiai, jis juos skirsto pagal jø mastà á bendruosius ir specifinius. Antra, pagal savo pobûdá civilizaciniai procesai yra arba psichiniai, arba normatyviniai. Psichiniai procesai susijæ su atskirø emocijø istoriniu vystymusi. Tuo tarpu normatyvinius procesus V. Kavolis apibrëþia kaip suvokimo ir elgesio normø pokyèius. Normatyviniai procesai taip pat yra nevienarûðiai. Juos V. Kavolis skirsto á integracijos principø formaliøjø konstrukcijø ir teorijospraktikos artikuliacijos bûdø kaitos procesus bei atskirø konkreèios civilizacijos elementø ar iðtisø konfigûracijø atsiradimo procesus. Formaliøjø konstrukcijø kaitos procesø samprata yra pati iðbaigèiausia V. Kavolio civilizaciniø procesø koncepcijos dalis. Plëtodamas jà V. Kavolis aptaria tris temas formaliøjø konstrukcijø kaitos procesø kryptis, jø subalansavimo problemà ir socialinius judëjimus. V. Kavolis iðskiria deðimt porø alternatyviø formaliøjø konstrukcijø kaitos krypèiø: 1) kontroliuojanti (asketinë, substancializuojanti, egzoterinë, formalizuojanti, hierarchinë kontrolë (sàveika tarp prieðingø elementø nusakoma kaip privalomos eilës tvarka, kurioje prieðybës uþima nuolatinæ aukðtesnæ ir þemesnæ padëtá viena kitos atþvilgiu ), totalus karas (sàveika tarp prieðingø elementø apibûdinama kaip kova, besitæsianti iki tol, kol viena ið jø galutinai neáveikiama), ginèas (sàveika tarp prieðingø elementø apibrëþiama kaip varþybos tarp maþdaug vienodo stiprumo jëgø, trunkanèios tol, kol viena ið jëgø laikinai nepralaimi, taèiau pralaimëdama ji nepraranda pajëgumo dalyvauti kitose varþybose) ir organinis absorbavimas (sàveika tarp prieðingø elementø apibûdinama kaip ilgalaikis vienos prieðybës tapatybës virtimas á kitos tapatybæ). 5 Rytø Azijos civilizacijos simbolinëje organizacijoje vyrauja ðios formaliosios konstrukcijos: dualizmas, hierarchija ir produktyvus bendradarbiavimas (sàveika apibûdinama kaip ryðys tarp pastovios tapatybës prieðybiø, kurio dëka palaikomas ir plëtojamas pasaulis ar kuri nors jo dalis). 6 Vis dëlto ðis rûpestis pasilieka tik teoriniame lygmenyje. Tirdamas Vakarø civilizacijos dinamikà, B. Nelsonas apsiriboja tik racionalizuotomis sàmonës struktûromis. Ávairiuose savo straipsniuose aptardamas jø atsiradimà XIII a. ir tolesnæ istorinæ trajektorijà, jis apeina klausimus apie tai, kokie sakraliniø maginiø ir tikëjimo sàmonës struktûrø elementai ir kaip koegzistuoja su racionalizuotomis sàmonës struktûromis skirtingais istoriniais laikotarpiais. 77

79 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN determinuojanti, uþdaranti) vs. iðlaisvinanti (mistinë, desubstancializuojanti, ezoterinë, energizuojanti, nedeterminuojanti, atverianti), 2) internalizuojanti (intrapsichinë ( subjektyvizuojanti )) vs. eksternalizuojanti (pripaþástanti egzistuojant objektyvià tikrovæ anapus þmogaus sàmonës), 3) racionalizuojanti (pasitikinti individualaus ar kolektyvinio proto paþanga) vs. emocinanti (sureikðminanti asmeninius ar beasmenius jausmus, siekianti juos intensyvinti), 4) sujungianti (totalistinë, pabrëþianti tolydumà, sintezuojanti, integruojanti, organinë, realistinë) vs. atskirianti (individualistinë, pabrëþianti netolydumà, skaidanti, diferencijuojanti, mechanistinë, nominalistinë), 5) hierarchizuojanti (centralizuojanti) vs. sulyginanti (decentralizuojanti), 6) empirinanti (kreipianti á ðá pasaulá, kalkuliuojanti, temporalizuojanti, kûniðka ) vs. transcendentinanti ( kreipianti anapus pasaulio, vertinanti, netemporalizuojanti, dvasinë ), 7) natûralizuojanti (sakrali: pripaþástanti, kad pareigos ir prasmës slypi pasaulio struktûroje ar spontaniðkai kyla be þmogaus ásikiðimo) vs. sudirbtinanti (sekuliari: pripaþástanti, kad pareigas ir prasmes sukuria patys þmonës), 8) universalizuojanti (vienodinanti) vs. partikuliarinanti (ávairinanti), 9) pleèianti (pleèianti erdvæ, aktyvuojanti energijà) vs. stabilizuojanti (siaurinanti erdvæ, valanti energijà, didinanti pasyvumà), 10) archaizuojanti (primityvinanti, ieðkanti ðaknø ) vs. futurizuojanti (eschatologizuojanti, judanti á begalybæ, siekianti iðgelbëjimo). V. Kavolio civilizacijos procesø krypèiø supratimas organiðkai plaukia ið jo simbolinës civilizacijos sandaros sampratos. Kiekviena atskira kryptis yra susijusi su tam tikros rûðies formaliosiomis konstrukcijomis, o jø poros su skirtingomis simbolinës sandaros diferenciacijos aðimis. Taèiau, V. Kavoliui plaèiau neiðskleidus civilizaciniø procesø krypèiø ryðio su simboline civilizacijos sandara, lieka neaiðku, kokias konkreèiai formaliàsias konstrukcijas atitinka kiekviena atskira kryptis. V. Kavolis atmeta vienkrypèio judëjimo idëjà kad istorijos eigoje civilizacija plëtojasi tik viena ið dviejø krypèiø, pavyzdþiui, vis didesnës racionalizacijos link. Pagal já, net jei tam tikru istorijos momentu civilizacija juda tik viena kryptimi, galima tikëtis, kad anksèiau ar vëliau teoriniame ar praktiniame lygmenyje bus iðplëtota ir prieðinga kryptis. Kuo grindþia V. Kavolis toká savo spëjimà? Pirmiausiai jis prabyla apie bendràjà þmogaus proto logikà. Pasak jo, pastaroji leidþia ásivaizduoti kaip galimà prieðingybæ to, kà teigia kokia nors simbolinë konstrukcija. Kad civilizacija bûtø iðplëtota visomis prieðingomis kryptimis, reikalauja ir þmogiðkosios prigimties pilnatvë. Bet koks vienpusiðkumas deformuoja þmogiðkàjà prigimtá ir sukelia kanèias. Treèiasis V. Kavolio argumentas susijæs su kûrybiðkumu. Pagal já, neturëdama alternatyvø simbolinë konfigûracija liaujasi inspiravusi kûrybines pastangas. Santykiai tarp prieðingø krypèiø procesø gali klostytis dvejopai. Viena vertus jie gali atsverti vienas kità ir sudaryti pusiausvyrà. Civilizacijoje jie gali bûti balansuojami ávairiai. V. Kavolis sako: Ðiø procesø balansavimas gali vykti laikui bëgant ir skirtinguose civilizacinës konfigûracijos bei jos socialiniø kontekstø lygmenyse. Tendencijos, pastebimos viename instituciniame sektoriuje ar kokioje nors socialinëje klasëje, gali bûti atsveriamos prieðingø tendencijø kitame instituciniame sektoriuje ar klasëje. Balansavimo tendencijos gali prisiriðti prie tradiciniø kultû- 78

80 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija riniø skirtumø - ar politiniø varþybø tarp stambiø civilizacijos socialiniø dariniø, kaip antai tautos, regionai, socialiniai sluoksniai ar religinës ir ideologinës grupuotës < > (Kavolis 1995; 137). Kita vertus, pusiausvyros tarp jø gali ir nebûti, arba ji gali bûti silpna. Tokià situacijà V. Kavolis vertina ypaè neigiamai ir jà apibûdina kaip civilizacijos krizæ. Jis raðo: Ðiai átampai per daug susilpnëjus, vienai laikysenai ágijus dominuojanèià galià, civilizacija sustingsta nebepajëgdama atsinaujinti < >. O jeigu tarp prieðingybiø civilizacijos reikðmiø ansamblyje nëra aktyvios átampos, tada ji suskyla á tarpusavyje izoliuotø reikðmiø salas, paskæsdama dinamikoje be koherencijos, frenetiðkoje stagnacijoje < > (Kavolis 1994; 3). Tik pakankama pusiausvyra uþtikrina civilizacijos gyvybingumà. Remdamasis savo poþiûriu á civilizacijos pusiausvyrà Vytautas Kavolis plëtoja civilizacinæ socialiniø judëjimø sampratà. V. Kavolis socialinius judëjimus, priklausomai nuo jø santykio su pusiausvyros problema, skirsto á didþiuosius ir atskirø interesø. Pirmuosius judëjimus reprezentuoja liberalizmas, romantizmas, socializmas, nacionalizmas, feminizmas ir pan., o antruosius darbo judëjimas, judëjimas dël gëjø teisiø pripaþinimo ir t.t. Didieji socialiniai judëjimai kyla civilizaciniø kriziø metu, kai pradeda greitai silpnëti kultûriniø tradicijø, kurios uþtikrino daugumos ar visø civilizaciniø krypèiø pusiausvyrà, autoritetas. Civilizaciniø kriziø metu atsiradusià sumaiðtá jie áveikia iðryðkindami prieðingas civilizacines kryptis ir pasiûlydami veiksmingà bûdà, kaip pasiekti jø pusiausvyrà. Tuo tarpu atskirø interesø socialiniai judëjimai sprendþia ne civilizacijos pusiausvyros problemà, bet tam tikrus praktinius klausimus. Tyrimø metodologija Programiniame praneðime Lyginamoji ir civilizacinë perspektyvos socialiniuose ir humanitariniuose moksluose ir straipsnyje Civilizacinis analitinis poþiûris á lyginamàsias studijas (Nelson, Kavolis 1973) iðskirtiná dëmesá V. Kavolis ir B. Nelsonas teikia lyginamajam poþiûriui. Jie iðskiria aðtuonias pagrindines lyginamøjø tyrimø perspektyvas, ið kuriø keturios yra susijæ su nacionaliniø visuomeniø ir kultûrø tyrimais, o kitos keturios su civilizacijø tyrimais: 1) lyginamàjà visuomeniø kaip socialiniø sistemø analizæ, 2) lyginamàjà sisteminæ analogiðkø visuomeniniø institucijø analizæ, 3) kultûros struktûrø (cultural patterns) ar kompleksø kultûra-asmenybë kaip visumø lyginamuosius tyrimus, 4) tarpkultûrinius konkreèiø kultûros procesø ir jø pasekmiø tyrimus, 5) tiesioginius lyginamiuosius civilizacijø kaip visumø tyrimus, 6) lyginamàjà visø civilizacijø apþvalgà siekiant nustatatyti negráþtamas vystymosi kryptis, 7) lyginamàjà atskirø institucijø ir simboliniø konstrukcijø analizæ, atsiþvelgianèià á jø socialiná kontekstà, ir 8) lyginamàjà civilizaciniø kompleksø ir procesø suvokimo ir veikimo tarpcivilizaciniø santykiø ir susidûrimø metu analizæ. Paskutinës dvi kryptys nurodomos kaip paèios perspektyviausios. V. Kavolio ir B. Nelsono ásitikinimu, lyginamoji atskirø sociokultûriniø konfigûracijø ir tarpcivilizaciniø santykiø analizë leidþia iðvengti penktajai ir ðeðtajai perspektyvai bûdingø skubotø apibendrinimø ir schematiðkumo. Jø atveju, konkreèios situacijos, institucijos ar probleminës sritys nagrinëjamos su atviru dëmesiu ir pagarba besiskirianèiø reiðkiniø unikalumui ir savitumui (Nelson 1974; 138). V. Kavolis ir B. Nelsonas pasiûlo lyginamuosiuose simboliniø konfigûracijø ir tarpcivilizaciniø santykiø tyrinëjimuose civilizaciná analitiná poþiûrá ir suformuluoja pagrindinius jo principus. Jie nurodo penkias civilizacijø analizës ypatybes. Pirma, jai bûdingas tarpdisciplininis poþiûris. Pasak V. Kavolio ir B. Nelsono, visos sociokultûrinës konfigûracijos ir procesai turi bûti tiriami istoriniu, sociologiniu, psichologiniu ir antropologiniu poþiûriu. Antra, abu au- 79

81 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN toriai pasisako uþ tai, kad lyginamuosiuose tyrimuose vienodas dëmesys bûtø skiriamas a) visø instituciniø sferø socialinëms struktûroms, b) visiems sàmonës struktûrø elementams, c) ávairaus bendrumo ir átakingumo simbolinëms konstrukcijoms ir d) sàmonës struktûrø sàveikos pokyèiams istorijos eigoje. Treèia, civilizacijø analizës atveju, empiriniais tyrimais siekiama nustatyti santykinæ socialiniø struktûrø, sàmonës struktûrø bei simboliniø konstrukcijø reikðmæ. Ketvirta, be socialiniø struktûrø, sàmonës struktûrø ir simboliniø konstrukcijø civilizacijø analizëje svarbûs ir kolektyviniai psichiniai procesai, jø mechanizmai bei kintamieji dydþiai. Á atskirø individø emociná vystymàsi atsiþvelgiama tik tiek, kiek jis reprezentuoja kolektyvinius psichinius procesus. Penkta, maþesnio laipsnio sociokultûrinës konfigûracijos ir civilizaciniai procesai, kaip antai modernizacija ir racionalizacija, analizuojami susiejant juos su didþiausio masto sociokultûrinëmis konfigûracijomis ir civilizaciniais procesais. Programiniame praneðime ir straipsnyje iðdëstytiems metodologiniams principams V. Kavolis lieka iðtikimas visà gyvenimà. Jo iðtikimybë nëra deklaratyvi. Visiems jo civilizaciniams tyrinëjimams bûdingas lyginamasis poþiûris, tarpdisciplininë dvasia, dëmesys detalei, neiðleidþiant ið akiø ir visumos, ir ásipareigojimas tiek kultûrai, tiek ir socialinei organizacijai, pirmajai teikiant pirmenybæ. Kartu V. Kavolis toliau tæsia metodologinius ieðkojimus ir civilizacijø analizæ papildo naujomis idëjomis. Pagrindinës V. Kavolio pasiûlytos naujovës susijusios su jo poþiûriu á civilizacijos organizacijà bûtent, sàryðingumo problema ( civilizacijø analizë mëgina nustatyti struktûrinius ryðius (a) tarp simboliniø konstrukcijø ir socialinës aplinkos, (b) tarp skirtingo pobûdþio simboliniø konstrukcijø (Kavolis 1998c; 9)) ir formaliøjø konstrukcijø bei moraliniø kultûrø tyrimø programa. Be jø V. Kavolis dar pasiûlo autobiografijø studijø metodà. Iðvados Vytauto Kavolio ir Benjamino Nelsono keliai plëtojant civilizacijø analizæ iðsiskiria ne vienà kartà. Pirmiausia V. Kavolis ir B. Nelsonas skirtingai apibrëþia civilizacijà. Jei B. Nelsonas civilizacijà supranta kaip didþiausio masto simbolinæ konfigûracijà, tai V. Kavoliui civilizacija apima tiek kultûrà, tiek ir visuomenæ (socialinæ struktûrà) ir sudaro didþiausio masto ir kompleksiðkumo sociosimbolinæ konfigûracijà. Antra, aptardamas civilizacijos organizacijà Vytautas Kavolis iðplëtoja savità sociokultûriniø lygmenø ir integracijos principø sampratà. Jis iðskiria septynetà civilizacijos organizacijos lygmenø. Kiekvienas lygmuo atitinka skirtingà pakopà tarp intuityvaus suvokimo ir stebimo veiksmo. Spræsdamas civilizacijos sàryðingumo klausimà, V. Kavolis uþima antisisteminæ pozicijà. Civilizacija yra sudaryta ið daugybës loginiu poþiûriu viena kitai prieðtaraujanèiø simboliniø konstrukcijø. Civilizacijos sàryðingumà (nors ir ne loginá), o tuo paèiu ir tapatybæ, uþtikrina dviejø rûðiø integracijos principai formaliosios konstrukcijos bei teorijos-praktikos artikuliacijos bûdai. Formaliosios konstrukcijos yra reikðmiø struktûriniø ryðiø modeliai. Jos uþtikrina simbolinës civilizacijos organizacijos sàryðingumà. Tuo tarpu teorijos-praktikos artikuliacijos bûdai uþtikrina simbolinës ir socialinës organizacijos sàryðingumà. Galiausiai, skirtingai nei B. Nelsonas, V. Kavolis plëtoja tokià civilizacinës dinamikos koncepcijà, kurioje iðskirtinë vieta tenka formaliøjø konstrukcijø ir teorijospraktikos artikuliacijos bûdø kaitos procesams. Formalistinis poþiûris á civilizacijos organizacijà bei dinamikà turi ir savø privalumø, ir trûkumø. Viena vertus, jis leidþia áþvelgti civilizacijos organizacijos sàryðingumà, nepaisant turinio (reikðmiø) ávairovës, ir paaiðkinti jos tapatybës tæstinumà kintant reikðmëms. Kita vertus, jis neleidþia ávertinti skirtumo tarp formos (reikðmiø struktûriniø ryðiø) poþiûriu identiðkø simboliniø konstrukcijø. 80

82 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Kultûros sociologija Maþiausi skirtumai tarp Vytauto Kavolio ir Benjamino Nelsono pastebimi civilizacijø tyrimø metodologijos srityje. Abu pasisako uþ lyginamàjá poþiûrá, tarpdisciplininá tyrimø pobûdá, dëmesá detalei, neiðleidþiant ið akiø ir visumos. V. Kavolis skiriasi nuo B. Nelsono tik tiek, kiek to reikalauja jo poþiûris á civilizacijà, jos organizacijà bei dinamikà. LITERATÛRA Donskis, Leonidas Kuo skiriasi lyginamøjø civilizaciniø studijø klasikai ir jø dabartinë banga?, Baltos lankos 6: Donskis, Leonidas. 2000a. The End of Ideology and Utopia? Moral Imagination and Cultural Criticism in the Twentieth Century. New York: Peter Lang. Donskis, Leonidas. 2000b. Vytautas Kavolis visuomenës ir kultûros kritikas. Kn.: Vytautas Kavolis: asmuo ir idëjos. (Sudarë Rita Kavolienë, Darius Kuolys). Vilnius: Baltos lankos. Donskis, Leonidas Vytautas Kavolis Civilization Analysis as a Sociology of Culture, Soundings Vol. LXXXIV No. 1-2: Donskis, Leonidas Identity and Freedom: Mapping Nationalism and Social Criticism in Twentieth-Century Lithuania. London and New York: Routledge. Kavolis, Vytautas On the Structures of Consciousness, Sociological Analysis Vol. 35 No. 2: Kavolis, Vytautas Civilizaciniai procesai ir ðiandieninë Lietuva, Kultûros barai 7: 2 8. Kavolis, Vytautas Civilization Analysis as a Sociology of Culture. Lewiston, Queenston, Lampeter: The Edwin Mellen Press. Kavolis, Vytautas Kultûros dirbtuvë. Vilnius: Baltos lankos. Kavolis, Vytautas. 1998a [1985]. Civilizacijos analizë kaip kultûros sociologija, Sociologija. Mintis ir veiksmas 2: Kavolis, Vytautas. 1998b [1980]. Romantizmas ir daosizmas: kultûros organizavimo plotmës. Kn.: Kavolis, Vytautas Civilizacijø analizë. (Ið anglø kalbos vertë Arûnas Gelûnas ir Marijus Þiedas). Vilnius: Baltos lankos. Kavolis, Vytautas. 1998c [1987]. Sàmoningumo istorija ir civilizacijø analizë. Kn.: Kavolis, Vytautas Civilizacijø analizë. (Ið anglø kalbos vertë Arûnas Gelûnas ir Marijus Þiedas). Vilnius: Baltos lankos. Kavolis, Vytautas. 1998d [1979]. Struktûra ir energija: civilizacijø analizës perspektyvos link. Kn.: Kavolis, Vytautas Civilizacijø analizë. (Ið anglø kalbos vertë Arûnas Gelûnas ir Marijus Þiedas). Vilnius: Baltos lankos. Kraniauskienë, Sigita Biografinis metodas: dvi teorinës-metodologinës kryptys, Sociologija. Mintis ir veiksmas 3 4: Mickûnas, Algis Nuo Kinijos iki Vakarø, Metmenys 67: Mickûnas, Algis Þmogus ir civilizacija. Kn.: Vytautas Kavolis: asmuo ir idëjos. (Sudarë Rita Kavolienë, Darius Kuolys). Vilnius: Baltos lankos. Nelson, Benjamin; Kavolis, Vytautas The Civilization-Analytical Approach to Comparative Studies, Comparative Civilizations Bulletin 5: Nelson, Benjamin De Profundis : Responses to Friends and Critics, Sociological Analysis Vol. 35 No. 2: Nelson, Benjamin Civilizational Complexes and Intercivilizational Encounters. Kn.: Nelson, Benjamin On the Roads to Modernity: Conscience, Science, and Civilizations: Selected Writings. (Ed. by Toby E. Huff). Totowa, New Jersey: Rowman and Littlefield. Sorokin, Pitirim A Social & Cultural Dynamics. A Study of Change in Major Systems of Art, Truth, Ethics, Law and Social Relationships. Revised and abridged in one volume by Pitirim A. Sorokin. Boston: Porter Sargent Publisher. Sverdiolas, Arûnas Vytauto Kavolio kultûros filosofija. Kn.: Vytautas Kavolis: asmuo ir idëjos. (Sudarë Rita Kavolienë, Darius Kuolys). Vilnius: Baltos lankos. Tereðkinas, Artûras Intelektualinë autobiografija, arba Pinklës diletantui: Stebëjimo trajektorijos ir nustebimø signatûros, Metmenys 62: Tereðkinas, Artûras Vytautas Kavolis nuostabos ir sàskambiø sociologijoje. Kn.: Kavolis, Vytautas Kultûrinë psichologija. Straipsniø rinkinys. (Ið anglø kalbos vertë Rolandas Naujokaitis). Vilnius: Baltos lankos. Tereðkinas, Artûras Skaitant Vytautà Kavolá: kultûriniai tekstai, patirties ávaizdþiai, reikðmiø archeologija. Kn.: Vytautas Kavolis: asmuo ir idëjos. (Sudarë Rita Kavolienë, Darius Kuolys). Vilnius: Baltos lankos. Tiryakian, Edward A Three Metacultures of Modernity: Christian, Gnostic, Chthonic, Theory, Culture & Society 13: Valantiejus, Algimantas Vytauto Kavolio kultûros sociologijos metmenys. Kn.: Vytautas Kavolis: asmuo ir idëjos. (Sudarë Rita Kavolienë, Darius Kuolys). Vilnius: Baltos lankos. 81

83 Kultûros sociologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN SUMMARY Civilization Analysis: Vytautas Kavolis and Benjamin Nelson The article deals with famous Lithuanian sociologist Vytautas Kavolis ( ) contribution to Civilization Analysis, one of the modern approaches to the civilizational sociology. Vytautas Kavolis understanding of civilization, its organization and dynamics, as well the methodology developed by him, is compared with that of Benjamin Nelson ( ), a begetter of Civilization Analysis. As compared to B. Nelson, V. Kavolis proposes not a few innovations. The most original parts of V. Kavolis civilizational sociology are conception of civilization s organization and that of civilizational dynamics. Developing them V. Kavolis employs formalistic approach broadly. His attention is concentrated on the patterns of structural relationships between meanings (formal designs), theory-practice articulation modes and their changes. The least differences between V. Kavolis and B. Nelson are observable in the sphere of methodology of research of civilizations. Áteikta Pateikta spaudai Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Saltoniðkiø g. 58, LT Vilnius El. paðtas: alvydas.noreika@komo.lt 82

84 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Jolanta Piliponytë Korupcija: teoriniai bandymai apibrëþti ir paaiðkinti Santrauka. Straipsnyje analizuojama korupcijos apibrëþimo problematika ir teorinës korupcijos reiðkinio analizës galimybes. Nagrinëjami ástatymo, vieðojo intereso ir visuomenës nuomonës vaidmenys apibrëþiant korupcijà. Skiriamos esminës problemos, atsirandanèios siekiant apibrëþti korupcijos reiðkiná: skirtumai tarp teisinës korupcijos sampratos, praktinio jos poveikio ir visuomenës suvokimo, o taip pat problemos, atsirandanèios vykdant lyginamàsias skirtingø ðaliø korupcijos reiðkinio studijas. Kaip iliustracija, susijusi su paminëta problematika, nagrinëjama politinë korupcija. Straipsnyje pateikiami du teoriniai modeliai: A. Heidenheimerio poþiûris (makro lygmens teorija) ir atstovaujamojo atstovo modelis (mikro lygmens teorija). Pateikiami ðiø teoriniø poþiûriø privalumai ir trûkumai. Straipsnyje siekiama apibrëþti korupcijos reiðkiná ne tik teisës ir kriminalinës justicijos atþvilgiu, bet ir platesniame politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultûriniame kontekstuose. Ávadas Nuolat girdime, kad korupcija yra daugialypis ir labai savitas reiðkinys, matome, kaip ji it þaibas smogia be iðimties visiems valstybës valdymo lygmenims, sukelia krizes ir nesibaigianèius ginèus. Lietuvoje tiek visuomenë, tiek verslo atstovai tvirtina, jog korupcija yra pakankamai didelë kliûtis visuomenës gyvenimui ir verslui, taèiau paklausti, ar duotø kyðá, dauguma be dideliø abejoniø sako taip (Lietuvos korupcijos þemëlapis 2004; 13). Taigi, pirma, tai yra paradoksalus faktas, kuriuo visuomenë nesistebi. Antra, kyla teorinis klausimas: kaip apibrëþti bei paaiðkinti ðá reiðkiná ir kodël tiek ginèø dël korupcijos? Ðio straipsnio tikslas analizuoti korupcijos apibrëþimo problematikà bei aptarti teorines korupcijos reiðkinio analizes perspektyvas. Pirmoje straipsnio dalyje gvildenami ástatymo, vieðojo intereso ir visuomenës nuomonës vaidmenys apibrëþiant korupcijà. Antra dalis skirta problemø, kylanèiø siekiant apibrëþti korupcijà, analizei. Treèioje dalyje, kaip pavyzdys, susijæs su aptarta problematika, nagrinëjama politinë korupcija, pateikiami trys teoriniai poþiûriai á ðià korupcijos formà: sociologinis, ekonominis ir racionaliojo pasirinkimo. Ketvirtoje dalyje aptariamos dvi teorinës perspektyvos: vienas átakingiausiø tarp korupcijos reiðkinio tyrinëtojø A. Heidenheimerio poþiûris, kuris pasitelkiamas siekiant iðtirti skirtingus korupcijos tipus ir atlikti palyginamàjà analizæ, bei atstovaujamojo atstovo poþiûris, kuris aiðkina, kas vyksta, kai atstovaujamasis deleguoja valdþià atstovui. Straipsnio pabaigoje pateikiamas aptartø ir iðnagrinëtø teoriniø áþvalgø apibendrinimas ir tolesnës korupcijos reiðkinio tyrinëjimo galimybës. I. Korupcijos apibrëþimas Norvegijos mokslininkai, tyrinëjantys korupcijos fenomenà, teigia, kad sudëtingas ir kompleksinis korupcijos reiðkinys turi bûti nagrinëjamas ir analizuojamas tarpdalykiniame kon- 83

85 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN tekste (Andving and Fjeldstad 2000; 9), taikant ávairius teorinius modelius, vykdant tyrimus ir detaliai nagrinëjant atskirus korupcijos atvejus ir skandalus. Plaèiàja prasme autoriai tiriantys ir raðantys apie korupcijos reiðkiná priskiriami trims skirtingoms grupëms (Heidenheimer, Johnston 2002; 6 7). 1. Didþiausia mokslininkø grupë remiasi Oksfordo anglø kalbos þodyne pateikiamu apibrëþimu, kuris susijæs su vieðosios tarnybos pareigø koncepcija. 2. Kita mokslininkø grupë suformulavo korupcijos apibrëþimà, kurio pagrindas - poreikio, vartojimo ir mainø sàvokos yra kildinamos ið ekonominës teorijos. 3. Treèioji grupë diskutuoja apie korupcijà remdamasi vieðojo intereso idëja. Primityviausiu bûdu galime pasakyti, kad korupcija suprantama kaip netinkamas valstybës tarnautojø elgesys. Nevyriausybinæ antikorupcinæ veiklà vykdanti organizacija Transparency International korupcijà apibûdina kaip piktnaudþiavimà vieðàja galia siekiant asmeninës naudos (Pope 2000; 1). Tai vienas daþniausiai naudojamø korupcijos apibrëþimø pasaulyje. Taip pat galima paminëti daugybæ korupcijos apraiðkø: kyðininkavimas, nepotizmas, protekcionizmas, klientizmas, neteisëtas lobizmas, neteisëtas visuomenës iðtekliø paskirstymas ir perskirstymas, neteisëta privatizacija, neegzistuojanèiø projektø steigimas, neteisëtas rinkliavø kaupimas, mokesèiø nuslëpimas, balsø pirkimas, neteisëtas politiniø partijø finansavimas ir kt. Kaip minëjome, korupcija daþnai apibûdinama kaip netinkamas arba neatitinkantis standartø ir taisykliø valstybës tarnautojø elgesys. Heilio universiteto politikos mokslø profesorius J. C. Scottas taip pat pritaria, kad korupcija yra elgesio nukrypimas nuo tam tikrø standartø ir kelia klausimà, kokius kriterijus mes naudojame tiems standartams nustatyti? (Gardiner 2002; 29). Aptarkime teisiná, vieðojo intereso ir visuomenës nuomonës aspektus. Taigi, pirmas klausimas, arba koks yra ástatymo vaidmuo apibrëþiant korupcijà? Atsakant á profesoriaus Scotto klausimà, kiekvienas natûraliai pasitelktø kriterijus, kurie naudojami teisiniuose dokumentuose. Ðie kriterijai yra labai aiðkûs. Pavyzdþiui, jeigu pareigûno veiksmas yra uþdraustas ástatymo, tuomet jis yra neteisëtas, t.y. korupcinis, jeigu ne tuomet tai nëra korupcinis, net jeigu to veiksmo sudëtyje galima áþvelgti piktnaudþiavimà ar etikos paþeidimà. Teisininkai vertina toká formaliai aiðkø apibrëþimà. Akivaizdu, kad tiek ið valstybës tarnautojø, tiek ið eiliniø pilieèiø tikimasi ðiø reikalavimø ar draudimø þinojimo. Nors ástatymas aiðkiai apibrëþia korupcijà skirtingose ðalyse, taèiau profesorius Scottas nerimauja ir kelia ðia problemas: Ar ið tiesø tai, kas yra teisëta, visada atitinka etikos normas? Kyla pavojus, kad identiðkas veiksmas skirtingose ðalyse gali bûti suprantamas savaip dël skirtingos teisinës bazës. Sudëtinga palyginti korupcijà tarp ðaliø, kurios skiriasi tarpusavyje valstybinio sektoriaus dydþiu (pavyzdþiui, vienoje ðalyje dauguma þmoniø dirba valstybiniame sektoriuje, o kitoje ðalyje privaèiame) (Scott 1972; 5). Kitas klausimas kyla siekiant atspindëti vieðojo intereso aspektà, apibrëþiant korupcijà. Pradëkime nuo pavyzdþiø. J. Gardineris pateikia du pavyzdþius, kurie iliustruoja teisinio korupcijos apibrëþimo problemà: II Pasaulinio karo metu Vokietijoje veikë ástatymas, draudþiantis þydø emigracijà. Jeigu þydø ðeima sumokëdavo inspektoriui 1000 Vokietijos markiø, jai buvo leidþiama iðvaþiuoti. Ar tai korupcija? Taigi inspektorius uþ pinigus atlikdavo neteisëtà sprendimà. Taèiau, ar 84

86 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija tai galima pavadinti korupcija? Ar toks inspektorius veiksmas gali bûti pateisintas? Tokioje situacijoje dauguma pilieèiø pasakytø, kad ástatymø sugrieþtinimas þydams yra blogybë, o apraðytas ástatymo apëjimas (t.y. leidimas ðeimoms iðvaþiuoti) yra etiðkas veiksmas. Jeigu pirmas pavyzdys rodo, kad neteisëti veiksmai yra nebûtinai korupciniai, tai antrasis iliustruoja prieðingà situacijà. Teisëtas veiksmas gali bûti korumpuotas metais, kai JAV miestai iðgyveno krizæ, kongresas sukûrë programà, kuri vadinosi miestø atnaujinimas. Pagal ðià programà, valstybinës agentûros pripaþindavo netinkama þemæ griaunamosiose zonose, nugriaudavo pastatus ir parduodavo þemæ. Dauguma þemës plotø buvo atgaivinti pagal ðià valstybinæ programà, daþniausiai tai buvo neturtingø þmoniø arba rasiniø maþumø þemë. Tose vietose iðdygdavo prabangûs namai ir ofisai. Reikia paþymëti, kad valdininkai elgësi pagal visas reikiamas procedûras. Taigi, ar ðie teisëti veiksmai buvo korupciniai ar ne? Scott o kalba kalbant, miestø atnaujinimo programa sistematiðkai tarnavo vidutinio ir aukðtesnio statuso þmonëms bei aukðtesnei klasei. Ar ði programa ið tiesø buvo tinkamas bûdas miestø ekonominëms problemoms spræsti? Akivaizdu, kad neturtingi þmonës kentëjo, o turtingi tapo dar turtingesniais. Galima teigti, kad ði miestø atnaujinimo programa ákûnijo korupcijà JAV politiniame gyvenime (Gardiner 2002; 31). Taèiau, kita vertus, negerai yra korupcijos terminà naudoti nuolat, kai kalbame apie politinius procesus, kurie sàlygoja nevienodas galimybes ir naudà. Jei pirmasis pavyzdys nekelia daug ginèø, tai antrajame iðsiskiria skirtingi poþiûriai dël korupciniø veiksmø. Taigi, klausimas yra toks: kà ðie pavyzdþiai sako apie korupcijos apibrëþimà? Paprastai tariant: ar veiksmas neðantis þalà vieðajam interesui yra korupcinis net jeigu jis yra teisëtas? Ar veiksmas, kuris yra naudingas visuomenei nëra korupcinis net jeigu jis prieðtarauja ástatymui? Abu pavyzdþiai, t.y. dviejø oficialiø valstybiniø dokumentø pasekmës, gali bûti analizuojami tiek individø lygmenyje (ðeimos, bandanèios emigruoti; gyventojai, kuriø pastatai buvo nugriauti) ir platesniame visuomenës lygmenyje. Apibendrinant reikia paþymëti, kad korupcijos pasekmës vieðajam interesui negali bûti analizuojamos atskirai nuo daugybës aspektø (Gardiner 2002; 32). Korupcijos reiðkinio analizë yra neatsiejama nuo politinio proceso konteksto. Manymas, kad viskà lemia ástatymai, yra geras, taèiau bûtinas ir kritinis poþiûris, kad korupcija, kaip ir bet kokie neteisëti veiksmai, susilpnina ar net anuliuoja ástatymdavystës tikslà. Taèiau pripaþindami galimybæ, kad ástatymø leidþiamoji valdþia gali sukurti blogà ástatymà, ypaè jeigu ástatymø kûrimo procesas valstybëje sistemiðkai nepaiso kurios nors socialinës grupës interesø arba neatsiþvelgiama á visuomenës nuomonæ, tad kai kurie korupciniai veiksmai gali bûti neiðvengiami arba netgi priimtini. Tai leidþia jungti vieðo intereso aspektà ir korupcijos apibrëþimà (Gardiner 2002; 32). Toks junginys taip pat nëra aiðkiai apibrëþtas ir retai duoda tik vienà atsakymà, su kuriuo visi sutinka. Taèiau tai padeda kelti svarbius klausimus vertinant atvejus, situacijas ar priimant nuosprendþius. Treèias klausimas, kiek yra svarbi visuomenës nuomonë apibrëþiant korupcijà? Jeigu yra akivaizdus skirtumas tarp to, kaip korupcijà apibrëþia ástatymas ir kaip korupcijà suvokia pilieèiai, gali atsitikti, kad valstybës tar- 85

87 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN nautojai taip pat bus labiau linkæ laikytis visuomenëje vyraujanèiø vertybiø nei paisyti ástatymo. Taip pat, pasak Gardinerio, jokie efektyvûs veiksmai, nukreipti prieð korupcijà, yra neámanomi arba sunkiai ágyvendinami, jeigu visuomenës nuomonë labai skiriasi nuo teisinio korupcijos apibrëþimo. Prokurorai ir kiti tyrëjai þino, kad jei pilieèiai nerimauja dël korupcijos, jie yra labiau linkæ: praneðti apie nusikaltimus; padëti vykdomiems tyrimams; rinkëjai, kurie nepritaria korupcijai bus linkæ balsuoti uþ skaidrius politikus ir nerinkti sukèiø. galiausiai, pilieèiø vertybës ir supratimas apie korupcijà, sàlygoja jø elgesá, pvz., ar pilieèiai patys siûlo kyðius ar elgiasi pagal ástatymà. Dël ðiø prieþasèiø visuomenës nuomonë apie korupcijà yra pakankamai svarbi kalbant apie efektyvias teisësaugos institucijø priemones, nukreiptas prieð korupcijà (Gardiner 2002; 33). II. Korupcijos apibrëþimo problemos Kiek besvarstysime, akivaizdu, kad sunkumai dël korupcijos apibrëþimo yra neiðvengiami. Teoretikai skiria keletà esminiø problemø, kurios atsiranda norint apibrëþti sudëtingà korupcijos reiðkiná: Yra skirtumas tarp to, kaip korupcija yra apibrëþiama valstybiø teisiniuose dokumentuose, koks yra korupcijos poveikis ir kaip visuomenë suvokia korupcijà. Taip pat reikðmingi neatitikimai atsiranda dël to, kaip paminëtos problemos yra apibrëþiamos ir suprantamos skirtingose valstybëse (Gardiner 2002; 25). Keletas pavyzdþiø ir abejoniø dël korupcijos apibrëþimø naudojimo. Klasikiniu laikomas Harvardo politikos mokslø profesoriaus J. S. Nye apibrëþimas teigia, kad korupcija tai elgesys, kuris nukrypsta nuo vieðai suteiktø (rinkimø ar paskyrimo bûdu) formaliø pareigø dël privaèios (asmeninës, ðeimos, grupës) gerovës ar statuso siekio (Nye 1989; 966). Keletas ðio apibrëþimo daliø yra ypaè svarbios. Dauguma turbût sutinka dël vieðojo vaidmens aspekto iðryðkinimo. Korupcija galima tik tuomet, kai pareigûnas atlieka savo tarnybos suteiktus (vieðuosius) vaidmenis. Bet kaip tuomet dël Nye minimos asmeninës naudos? Jis akcentuoja piktnaudþiavimà dël asmeninës piniginës ar statuso naudos. Ðiame apibrëþime kalbama apie tai, kad pinigai nusëda paèiø pareigûnø ar jø giminaièiø kiðenëse, bet nenagrinëjama situacija, kai vyksta piktnaudþiavimas siekiant naudos pareigûno politinei partijai, etninei grupei ir pan. Kitas trûkumas tas, kad Nye korupcijos apibrëþime reikalauja, kad elgesys nukryptø nuo áprastø vieðøjø pareigø ar paþeistø taisykles (Gardiner 2002; 26). Taèiau tai sàlygoja ávairias interpretacijas dël korupcijos paplitimo skirtingose valstybëse. Kai kurios valstybës neturi formaliø taisykliø, reglamentuojanèiø valstybës tarnautojø elgesá, kai kurios valstybës atsiþvelgia á tai, kad politikai ir valstybës tarnautojai gali supainioti savo oficialias pareigas ir privaèius verslo reikalus. Ar tai reiðkia, kad vienose ðalyse tam tikras veiksmas nepatenka á Nye formalaus korupcijos apibrëþimo ribas, kai kitose ðalyse jis yra laikomas korupciniu? Toks klausimas kyla profesoriui Gardineriui. Kita svarbi kategorija yra pareigûnø piktnaudþiavimas vieðàja galia. Tikslus apibrëþimas èia matyt neámanomas. Politikos mokslininkas ið Kanados K. Gibbonsas iðskyrë ðiuo veiksmus, kuriuos bûtø galima paþymëti kaip piktnaudþiavimas galia : valstybës tarnautojas priima dirbti á valstybës tarnybà savo giminaitá, o ne aukðtesnës kvalifikacijos pretendentà (nepotizmas); 86

88 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija politinë partija laimi rinkimus ir tuomet nuðalina visus tuos pareigûnus, kurie rëmë opozicinæ partijà (patronaþas); ástatymø leidþiamosios valdþios atstovai valdo rûdos kompanijos iðteklius ir balsuoja uþ ástatymo projektà, kuris suteikia mokesèiø nuolaidas tokioms kompanijoms (ástatyminis interesø konfliktas); vyriausybës darbuotojai naudoja savo þinias ir tarnybos turimà informacijà bei konsultuoja privaèius klientus (biurokratinis interesø konfliktas) (Gibbons 1989; 778). Ðá Gibbonso sàraðà galima dar papildyti ir tokiomis veiklomis: sutarèiø palankiø draugams ar politiniams rëmëjams sudarymas su vyriausybe; melas þiniasklaidai ir visuomenei; ávairios kitos politiniø kampanijø finansavimo formos ir kt. Baigiant kalbëti apie piktnaudþiavimo vieðàja galia kategorijà, reikia pasakyti, kad jos apibrëþimo dviprasmiðkumas yra itin aktualus. Kai kurios tokio piktnaudþiavimo formos yra uþdraustos skirtingose ðalyse. Jeigu taip yra, jos gali bûti prilyginamos kitoms korupcijos formoms, jeigu atitinka antrà Nye reikalavimà, kad pareigûnas gauna asmeninæ naudà. Net ten kur jos yra teisëtos, taèiau, vykdomø veiksmø ir pareigûnø elgesys maþø maþiausia yra neetiðkas vyksta akivaizdus puolimas ir nepasitenkinimas dël to, kaip pareigûnai turi elgtis bei vykdyti savo pareigas. Tokios yra teorinës abejonës dël korupcijos apibrëþimo. Galima daug kalbëti ir diskutuoti apie tai, ypaè palyginamajame tarptautiniame lygmenyje. Teorinius samprotavimus pailiustruokime sunkiai uþèiuopiama, taèiau pastaruoju metu itin plaèiai aptariama ir analizuojama korupcijos forma Lietuvoje politine korupcija. III. Politinë korupcija Transparency International apibrëþia politinæ korupcijà kaip politikos lyderiø piktnaudþiavimà vieðàja galia siekiant asmeninës naudos (Global Corruption Report 2004; 11). Pasaulio Bankas papildo ðá apibrëþimà teigdamas, jog piktnaudþiaujama gali bûti ne tik dël asmeninës naudos, bet ir dël atstovaujamos partijos ar kito politinio kûno. Taigi, politinës korupcijos apibrëþimas tiesiogiai susijæs su argumentais apie sveikos politikos prigimtá. Akivaizdu, kad kalbame apie korupcijà, kuri átakoja þaidimo taisykles valstybëje (Anticorruption in Transition ; 24). Jos dalyviai yra ne tik pavieniai individai, bet ir stambios verslo grupuotës, politikos interesø grupës bei korporacijos. Pasidomëkime, kà sako specialistai: pavyzdþiui, sociologai þvelgia á politinæ korupcijà per kultûriniø tradicijø ir vertybiø skirtumø prizmæ. Pagrindinis akcentas yra vadinamoji moralës kaina, kuri atspindi ásisavintas nuostatas tokias kaip valstybës pareigûnø iðtikimybæ visuomenei, politinæ kultûrà ir visuomenës nuomonæ apie netinkamà, korumpuotà elgesá (Porta, Vannucci 1999; 18). Moralës kaina iðauga tuomet, kai visuomenëje yra skiepijama pagarba padorumui, teisingumui ir teisei. Ekonomistai teigia, kad þmogus nusiþengia dël naudos. Kai kurie þmonës tampa nusikaltëliais ne todël, kad jø pagrindiniai motyvai skiriasi nuo kitø þmoniø, bet todël kad skiriasi jø laukiama nauda ir kaina. Politikos ekonomistai iðskiria keletà faktoriø, kurie arba skatina, arba atgrasina nuo dalyvavimo politinës korupcijos mainuose (Porta, Vannucci 1999; 19). Tai: politinio tarpininkavimo kaina (aukðta arba þema, pavyzdþiui, ten, kur korupcija nëra visuotinai smerkiamas reiðkinys); lengvas kelias, kuriuo nauji veikëjai ar grupës áeina á sistemà ir tikimybë nugalëti rinkimø kovoje; 87

89 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN valstybës átakos ekonomikos ir socialinë sektoriuose lygis; kontrolës ástaigø (auditas, specialiosios tarnybos ir kt.) veiklos efektyvumas; politinës konkurencijos formos; rinka, kurioje vyksta korupciniai mainai. Kalbant apie individualø lygmená, kuo daugiau politikui reikia pinigø politinei galiai ágyti ir kuo daugiau verslininkui reikia politinës priedangos, tuo aukðtesnë bus korupcijos kaina. Kuo maþesnë tikimybë bûti demaskuotu, pagautu ir nubaustu bei kuo maþesnës bausmës uþ korupcinius nusikaltimus, tuo maþesnë bus korupciniø mainø kaina. Ir galiausiai racionalaus pasirinkimo aspektas: pasirinkimas tarp korupcinio veiksmo ir nekorupcinio veiksmo priklauso ne tik nuo asmeniniø prioritetø ir institucinës aplinkos, bet ir nuo strateginiø veiksmø, kurie atliekami atsiþvelgiant á kitø þmoniø ëjimus. Akivaizdu tai, kad kuo labiau iðsikerojusi yra korupcija, tarkim politikos sektoriuje, tuo maþesnë rizika bûti demaskuotiems tiems individams, kurie nusprendë veikti nelegaliai ir tuo daugiau moka tie, kurie bando likti nuoðirdþiais. Pastarieji tampa nesuprastais arba keistais pilieèiais, bandanèiais galynëtis su vëjo malûnais. Taigi korupcijos iðsikerojimas maþina jos moralinæ kainà ir skatina neteisëtus, bet racionaliai pasirinktus veiksmus. Pavyzdþiui, Mikas mato, kaip jo partietis, kolega ar konkurentas ima kyðius ir taip palengvina sau ir savo organizacijos gyvenimà. Mikas galvoja: gerai, jeigu visi aplinkui ima arba duoda kyðius, kodël að negaliu to daryti? Akivaizdu, kad politinë korupcija, beje, kaip ir korupcijos reiðkinys apskritai, yra sudëtingas ir daugialypis reiðkinys, kuris turi bûti analizuojamas ir aiðkinamas socialiniu, ekonominiu, kultûriniu, racionalaus pasirinkimo bei kitais aspektais. Toliau pamëginkime paieðkoti empirinës argumentacijos. Paþiûrëkime, kà rodo tyrimai m. ir 2002 m. Pasaulio Banko atliktø tyrimø, kuriuose analizuojamas ir valstybës uþvaldymas, rezultatai ðiek tiek ramina. Valstybës uþvaldymo indeksas Lietuvoje yra vidutinis ir ávardijamas kaip nedidelë problema, palyginti su kitomis pokomunistinëmis valstybinëmis. Toliau, 2003 m. pabaigoje Pasaulio Ekonomikos Forumas paskelbë tyrimà, kurio metu buvo apklausti verslo lyderiai 102 ðalyse. Politinë korupcija buvo nagrinëjama trimis aspektais: neteisëti mokëjimai, siekiant átakoti sprendimø priëmimà vyriausybëje; neteisëtas aukojimas politinëms partijoms; teisëtø aukø átaka politikoje. Verslininkai ðias praktikas vertino 7 balø skalëje. Lietuva kartu su kaimynëmis Latvija ir Estija visais paminëtais aspektais pateko tarp ðaliø su vidutine politine korupcija (vertinimai svyravo tarp 3 ir 5) (Global Corruption Report 2004; 30 31). Taèiau 2003 m. liepos mën. Transparency International paskelbtame korupcijos barometro tyrime, kuriame dalyvavo 47 ðalys, net trijose ið keturiø ðaliø politinës partijos buvo paminëtos kaip tokia institucija, ið kurios pilieèiai labiausiai norëtø panaikinti korupcijà (Global Corruption Report 2004; ). Lietuva ðiame tyrime nedalyvavo, taèiau iðryðkëjæs korupcijos ir politiniø partijø ryðys parodë aiðkø korupcijos politiná atspalvá. Dar vienas pavyzdys: m. Transparency International Bulgarija inicijuoto tyrimo metu politiniø partijø lyderiø, verslininkø, nevyriausybiniø organizacijø atstovø ir þurnalistø buvo paklausta, ar sutinkate, kad politiniø partijø finansavimas yra pakankamai skaidrus procesas Bulgarijoje? Net ðeði ið deðimties politiniø partijø atstovø pasakë, kad su ðiuo teiginiu labiau nesutinka nei sutinka arba visiðkai nesutinka, atitinkamai nesutinka verslininkai 9 ið 10, nevyriausybininkai 8 ið 10, þurnalistai 9 ið 10 (Global Corruption Report 2004; ). 88

90 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Akivaizdu, kad politinë korupcija yra sisteminis ir globalus fenomenas. Negalima manyti, kad jis egzistuoja kaþkur toli nuo mûsø. Tenka apgailestauti, kad kol kas nëra gilesniø politinës korupcijos tyrimø mûsø ðalyje, todël negali bûti ir vienareikðmiðko atsakymo kaip yra suvokiama politinë korupcija mûsø ðalyje. Toliau aptarsime teorines korupcijos analizës galimybes. A. Heidenheimerio poþiûris atstovauja makro analizës lygmená, atstovaujamojo atstovo modelis mikro lygmens teorijà. IV. Teorinës perspektyvos Sisteminis poþiûris: A. J. Heidenheimeris Heidenheimerio poþiûris yra vienas átakingiausiø tarp korupcijos fenomeno tyrinëtojø. Jis naudojamas norint iðstudijuoti skirtingus korupcijos tipus ir atlikti palyginamàjà analizæ. Korupcijos sàvokos, kurià naudoja Heidenheimeris savo studijose, pagrindas yra vieðoji tarnyba. Autorius taip pat remiasi visuomenës nuomonës tyrimais, kurie jam padeda paaiðkinti tam tikrus korupcinio elgesio tipus. Heidenheimeris tiria ir analizuoja korupcijos paplitimà skirtingo tipo visuomenëse ir numato, kokio tipo korupcija pasitaikys daþniausiai visuomenëje. Visuomenes autorius grupuoja pagal keturis politiniø ásipareigojimø santykiø tipus: Tradicinës ðeimos visuomenës (kaip pavyzdys yra Montegrano bendruomenë, kurià savo darbuose apraðë E. Banfieldas); Tradicinës globëjo-globojamojo (savininko-kliento) visuomenës (Sicilijos ir Graikijos bendruomenës, kuria tyrë antropologas J. Boissevainas ir J.K. Campbellas); Modernios virðininko-pavaldinio visuomenës (Amerikos didieji miestai praeito amþiaus pirmoje pusëje); Pilietinës kultûros visuomenës (vidutinio dydþio miestai ir priemiesèiai Amerikoje ir Didþiojoje Britanijoje) (Heidenheimer 2002; 143). Ðis modelis parodo, kiek yra paplitæs toks politinis elgesys tarp valstybës tarnautojø ir pilieèiø, kurá Vakarø elitas apibrëþia kaip korupciná. Taip pat leidþia ávertinti, kaip grieþtai, ar, prieðingai, tolerantiðkai, elitas ir visuomenë tam tikroje visuomenëje vertina skirtingà elgesá, kuris oficialiai yra pripaþástamas kaip korupcija. Paimkime Ðvedijos pavyzdá. Ði valstybë, pasak þymaus ðvedø korupcijos reiðkinio tyrëjo Anderssono, priklauso visuomenës tipui, kurio pamatas pilietinë kultûra. Ðios ðalies pilieèiams nereikia tarpininko, kuris, reikalui esant, padëtø. Bendruomeninës nuostatos ir normos yra stiprios, jas palaiko ir remia savanoriðkos organizacijos. Kuo stipresnë yra pilietinë visuomenë, tuo maþiau þmonëms yra priimtinas korupcinis elgesys, tuo reèiau korupcija yra naudojama politiniø ásipareigojimø santykiuose (Andersson 2002; 25). Heidenheimeris skiria tris skirtingus korupcijos tipus: smulkiàjà; rutiniðkà; ásisenëjusià (Heidenheimer 2002; ) Toks skirstymas grindþiamas korupcijos paplitimo daþnio ir rimtumo kriterijais, taip pat paþymimas jos paplitimo efektas visuomenëje bei tai, ar toks elgesys yra áprastas skirtingose politiniø ásipareigojimø santykiø sistemose. Pakalbëkime apie kiekvienà Heidenheimerio iðskirtà korupcijos tipà atskirai: Smulkioji korupcija. Ðios korupcijos tipui autorius priskiria toká valstybës pareigûnø elgesá, kuris nedaug nukrypsta nuo esamø taisykliø ir normø, siekiant naudos draugams. Ði korupcijos forma plaèiai paplitusi visose keturiose sistemose, taèiau pilietinës kultûros visuomenëje, skirtingai nei kitose, tokio tipo korupcija nëra tipinë praktika (nors ir pakankamai daþna). Rutiniðka korupcija.tokiam korupcijos tipui gali bûti priskiriama: 89

91 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN a) dovanos, kurias gauna valstybës tarnautojai ar partijos ir kurios skirtos gerai valiai vykdyti; b) nepotizmo atvejai (paskiriant pareigas, sudarant sutartis); c) sprendimø priëmimo galios pasinaudojimas paðaliniams darbams; d) ásipareigojimas balsuoti pagal patrono nurodymus. Kai kurie ið paminëtø veiksmø aptinkami tik pilietinës kultûros visuomenëje, bet tokiais atvejais, kai egzistuoja kolektyviniai veiksmai, pavyzdþiui, renkamos lëðos partijoms. Politiniø partijø rëmëjai gali siekti átakos ir nepaþeisdami ástatymo, pavyzdþiui, derybø bûdu. Virðininko-pavaldinio sistemoje tai yra normalus, priimtinas elgesys, prieðingai nei pilietinës kultûros sistemoje, t.y. átakoti dël pareigø gavimo ar sutarèiø sudarymo siûlant materialinæ paramà. Tradicinëje savininko kliento santykiais grástoje visuomenëje dauguma procedûrø, tokiø kaip rutiniðka korupcija pagal Vakarø oficialius standartus, yra áprasta praktika bei gali bûti giliai áleidusi ðaknis. Visi paminëti rutiniðkos korupcijos pavyzdþiai yra áprasti tradicinëje ðeimos sistemoje. Ásisenëjusi korupcija. Ði korupcija aptinkama, kai: globojamajam reikia globëjo pagalbos norint pakliûti á valdymo procesà; pareigûnai tikisi atlygio kaip bûtinos sàlygos; valstybës tarnautojai toleruoja organizuotus nusikaltimus mainais á neoficialius mokëjimus; aktyvistai staiga pakeièia lojalumà partijai dël materialinës naudos; valstybës tarnautojai ir pilieèiai ignoruoja akivaizdþià korupcijà. Ásisenëjusi korupcija retai pastebima pilietinës kultûros visuomenëse. Modernioje virðininko-pavaldinio visuomenëje ji nuolat kinta. Tradicinëse savininko-kliento visuomenëse korupcijos paplitimas skiriasi nuo paplitimo virðininko-pavaldinio visuomenëse tuo, kad pirmojoje tradicinëje sistemoje gerus ryðius turintis klientas gali naudotis korupciniais ryðiais daug ir ávairiai (Heidenheimer 2002; 151). Savininkas yra svarbus klientui beveik visuose visuomeniniuose santykiuose. Atsiþvelgdamas á tai, kaip tam tikrus veiksmus suvokia elitas ir visuomenë ir kaip visuomenë suvokia korupcijà skritingose politinëse sistemose, Heidenheimeris taip pat skiria (Heidenheimer 2002; 152) juodàjà, pilkàjà ir baltàjà korupcijà. Jeigu elito atstovø ir visuomenës dauguma tam tikrà veiksmà suvokia kaip korupciná, tuomet jis priskiriamas juodajai korupcijai. Tarpinë sàvoka pilkoji korupcija rodo, kad nëra aiðkios nuomonës apie veiksmus arba nuomonë gali keistis, priklausomai nuo to, ar pilieèiai yra linkæ bausti uþ tokius veiksmus, ar ne. Kai kurios grupës, paprastai elitas, laiko tam tikrà elgesá neteisëtu ir siekia, kad uþ já bûtø baudþiama, kai kitos socialinës grupës to nesiekia. Daugumos nuomonë yra tiesiog neapibrëþta. Pasak Heidenheimerio, pilkosios korupcijos atvejais, elitas daþnai yra nepatenkintas, o visuomenë indiferentiðka. Profesorius baltàja korupcija vadina toká reiðkiná, kai tam tikrà korupciná elgesá toleruoja ir elito, ir visuomenës dauguma. O veiksmai nukreipti prieð toká elgesá ne visada sulaukia aktyvios paramos. Jungdamas skirtingus visuomenës ir korupcijos tipø skirstymus, Heidenheimeris teigia, kad modernioje pilietinës kultûros visuomenëje, ásisenëjusios korupcijos atvejai yra reti arba tiesiog netipiniai bei apibûdinami kaip juodoji korupcija. Prieðingai kituose trijuose visuomeniø tipuose rutiniðkos korupcijos atvejai aptinkami kaip atsitiktiniai, iðskyrus atvejus, kai klientai yra ásipareigojæ dël balsø; tokia korupcija èia reta ir yra apibûdinama kaip juodoji korupcija. Taèiau dovanø ir nepotizmo atvejais, jeigu sando- 90

92 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija riai yra kolektyviniai, kaip, pavyzdþiui, partijø finansavimas, aptinkama pilkoji korupcija. Smulkioji korupcija aptinkama daþniau ir yra laikoma pilkàja. Ðvedø mokslininkas Anderssonas teigia, kad, taikant Heidenheimerio korupcijos analizës modelá, reikia atkreipti dëmesá, kad dauguma korupcijos reiðkinio poþymiø yra atëjæ ið pietø Europos, Amerikos ir Didþiosios Britanijos. Taèiau, kita vertus, tai suteikia galimybæ patikrinti mokslininko iðkeltas hipotezes ir praplësti teorijos pritaikomumà. Pats Heidenheimeris prieð keletà metø paþymëjo globaliø pokyèiø efektà. Jis teigë, kad dël globaliø pokyèiø, korupcijos reiðkinio suvokimas tampa vis labiau fragmentiðkas ir dviprasmiðkas. Tai reiðkia, kad toks modelis, apraðantis juodàjà, pilkàjà ir baltàjà korupcijà, praranda gebëjimà atspindëti korupciná elgesá. Apibendrinant dar kartà reiktø paminëti, kad Heidenheimerio poþiûris gali bûti naudojamas tiek palyginamosiose studijose, tiek atvejo tyrimuose. Vienas esminiø ðios teorijos privalumø yra tai, kad autorius nëra prisiriðæs prie teisinës korupcijos sàvokos, jam svarbus yra ir platesnis ðio reiðkinio suvokimas. Ðis aspektas leidþia studijuoti skirtingus korupcijos tipus. Kaip trûkumà galima paminëti tai, kad sistemos klasifikacija yra jau gerokai pasenusi, taip pat nepakankamai atsiþvelgiama á kontekstà ir veikëjus. Todël kitas skyrius yra skirtas poþiûriui, kurio pagrindinë aðis veikëjai ir informacija. Mikro lygmuo: atstovaujamojo-atstovo modelis Atstovaujamojo-atstovo modelio ðaknys glûdi vienoje ið mainø teorijos atðakø racionaliojo pasirinkimo teorijoje. Ði teorija yra maksimizuojanèiø pasirinkimø teorija. Ekonominës perspektyvos rëmuose ði teorija analizuoja asmens strateginius veiksmus, kurie nukreipti á gerovës siekimà ar materialiniø poreikiø patenkinimà. Dëmesys yra sutelkiamas á specifinæ asmens (pavyzdþiui, korumpuotojo), kuris skaièiuoja argumentus uþ ir prieð, situacijà. Pirminë ðio modelio paskirtis darbdaviø ir darbuotojø santykiø privaèiame sektoriuje analizë, taèiau akivaizdu, kad jis gali bûti taikomas ir vieðajame sektoriuje. Atstovaujamojo atstovo poþiûrá korupcijos reiðkinio tyrinëjimuose taikë þinoma JAV þinoma mokslininkë Rose-Ackerman, ekonomistai Klitgaardas, Jain as ir kt. Atstovaujamojo atstovo poþiûris yra mikro lygmens teorija, kuri aiðkina, kas vyksta, kai atstovaujamasis deleguoja valdþià atstovui. Atstovas paprastai turi informacijà ar sugebëjimus, kuriø atstovaujamasis stokoja. Pasirenkant ðá modelá svarbu prisiminti tai, kad atstovaujamasis ir atstovas nebûtinai turi tuos paèius interesus. Atstovavimo problema atsiranda tuomet, kai atstovaujamasis ir atstovas turi skirtingus interesus ar prioritetus, o atstovas turi priëmimà prie gilesnës ir geresnës informacijos nei atstovaujamasis (Andersson 2002; 38). Kai kuriais atvejais atstovaujamasis imasi gynybos priemoniø, kurios ávedamos á þaidimà prieð ir po galios perdavimo atstovui. Modernioje demokratijoje, politinë sistema yra apibûdinama per galios delegavimà visiems valdþios lygmenims. Tad pagrindinis ðios teorinës perspektyvos privalumas ágaliojimø grandinës analizës galimybës. Tai leidþia iðnagrinëti ir iðstudijuoti stipriø ir silpnø ágaliojimø grandinës pusiø prieþastis. Atstovaujamosios demokratijos atveju yra keturi atskiri þingsniai ágaliojimø perdavimo grandinëje, kuri prasideda balsuotojais ir baigiasi valdþià turinèiais asmenimis. Pavyzdþiui, Ðvedijos atveju balsuotojai yra atstovaujami Riksdage. Riksdagas yra atstovaujamasis pagal santyká su ministru pirmininku ir vyriausybe. Vyriausybë perduoda galià vieðajam administravimui. Savivaldybës lygmenyje yra tokie pat galios perdavimo tipai kaip ir nacionaliniame lygmenyje (Andersson 2002; 39). Ágaliojimø 91

93 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN perdavimo grandinës procesas priverèia mus paklausti keletà ádomiø klausimø: Ar ið tikrøjø atstovaujamasis þino, ar atstovas vykdo numatytas jam pareigas? Ar atstovø informacija apie veiklas yra teisinga? Ðie klausimai verèia pagalvoti, kaip atstovai turëtø bûti atskaitingi ir kontroliuojami, kad atstovaujamasis neprarastø. Lemiamas veiksnys priëjimas prie informacijos. Paprastai deleguojanti ðalis turi maþiau informacijos apie tikràjà situacijà nei ðalis, kuriai galia yra deleguojama. Deleguojanti ðalis gali turëti ávairiø priemoniø norint kompensuoti informacijos trûkumà. Kontrolës sistema ir informacija, gaunama ið iðoriniø ðaltiniø, gali suteikti informacijà apie tikrà situacijà ar veiksmø pasekmes nepriklausomai nuo atstovo. Kitaip tariant, priemonës gali garantuoti, kad didëjant perduotos neteisingos informacijos kainai ar norint suformuoti tikslus, prieðingus duotam ketinimui, bei esant efektyvioms bausmiø sistemoms, atstovas nëra suinteresuotas rinktis tokià strategijà. Taip pat egzistuoja paslëptø veiksmø galimybës ir nutylima informacija bei atstovø ketinimai iðnaudoti savo poþiûrá kitaip, nei numato atstovaujamasis. Problemos atsiranda, kai kolektyviniai atstovai ar atstovaujamieji yra átraukiami á procesà. Taip pat ámanoma, kad atstovas gali slaptai veikti (bendrininkauti) prieð atstovaujamàjá. Pakalbëkime apie ðio poþiûrio taikymà vyriausybës reguliavimo sistemos modelio analizei (Lambsdorff 2001; 6 8) (þr. 1 paveikslëlá). Matome, kad atstovaujamasis sukuria taisykles, kuriomis remdamasis atstovas vykdo numatytà jam tikslà. Taip pat jos nustato atstovo ir kliento mainus. Á mainus áeina mokesèiø sumokëjimas, muitø tarifai, ávairiø paslaugø teikimas, licencijø iðdavimas, sutarèiø sudarymas. Kur intriga? Interesø konfliktas atsiranda tarp atstovaujamojo ir atstovo. Kai kiekvienas ið dviejø veikëjø maksimizuoja naudà, atstovaujamasis gali bûti nepakankamai águdæs ar varþomas laiko, kad perduotø ágaliojimus atstovui. Atstovas turi daugiau informacijos, todël jis gali nuslëpti informacijà, kai sutartis yra sudaryta, arba jis gali suklaidinti. Vienas ið sprendimø, kuris yra siûlomas privatiems veikëjams mokëti atstovui informacijos nuomà ir átraukti já á procesà. Taèiau teorija nuo praktikos skiriasi. O valstybiniame sektoriuje vietoj apdovanojimo uþ sàþiningumà, daþniau vykdomas apmokestinimas, t.y. sàþiningumo mokestis pilieèiams, o dar kitaip tariant, atstovai skatinami ir motyvuojami ið mokesèiø mokëtojø kiðenës. Ar savanaudiðkas atstovo elgesys yra prielaida korupcijai ir pagrindas pradëti debatus? Jei fondai nëra dideli ir atstovas yra tiesiog tinginys, korupcijos pasireiðkimo tikimybë labai maþa. Taèiau tuo atveju, kai kalbame apie didelius pinigus, lëðø pasisavinimà ir pan., kai kurie tyrëjai pasakytø, kad yra prielaida korupcijai atsirasti. Kitas svarbus momentas korupcijai atsirasti yra atstovo ir treèiosios ðalies santykiai. Taigi atstovaujamojo-atstovo poþiûris papildomas dar vienu kliento aspektu. Korupcija gali atsirasti, kai atstovas paþeidþia taisykles, sukurtas atstovaujamojo. Jis slaptai bendrininkauja su 1 pav. Pagrindinis atstovaujamojo-atstovokliento modelis 92

94 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija 2 pav. Atstovaujamojo-atstovo-kliento modelis 3 pav. Atstovaujamojo-atstovo-auditoriaus modelis klientu siekdamas asmeninës naudos. Atstovas ima kyðius slapta nuo atstovaujamojo. Tai matome 2 paveikslëlyje. Kyðio davimo tikslas yra susilpninti pasitikëjimà tarp atstovo ir atstovaujamojo ir paveikti atstovà, nepaisant taisykliø veikti kliento labui. Toks sàmokslas tarp atstovo ir kliento skiria korupcijà nuo paprasto atstovø savanaudiðkumo. Kitas atstovaujamojo-atstovo modelio variantas atsiranda, kuomet yra átraukiamas auditorius. Pastarojo tikslas ávertinti atstovo veiklà, praneðti apie tai atstovaujamajam ir tokiu bûdu sumaþinti informacijos asimetrijà, dël kurios nukenèia atstovaujamasis. Taèiau jeigu auditorius sàmokslauja su atstovu, jis gali suklastoti ataskaità (þr. 3 paveikslëlá). Auditoriai daþnai samdomi ávertinti, ar atstovai tinkamai ir kokybiðkai atlieka savo pareigas. Jeigu auditoriai yra paperkami, atstovai ir toliau nekokybiðkai atlieka savo funkcijas. Atstovavimo problemoms áveikti taikomos ávairios specifinës priemonës. Yra keturi pagrindiniai tokiø priemoniø tipai: sutarties projektas; patikrinimo ir atrankos mechanizmai; monitoringo ir ataskaitø reikalavimai; institucinë kontrolë (Andersson 2002; 40). Pirmosios dvi priemonës naudojamos prieð tai, kol uþduotis yra deleguojama atstovui. Kitos dvi priemonës yra lyg signalas ir atlieka kontrolës funkcijà po to, kai atstovaujamasis ir atstovas pradeda sàveikauti ir atstovui patikima galia veikti nepriklausomai. Atstovaujamojo-atstovo teorija nestokoja kritikos (Lambsdorff 2001; 19), taèiau taip pat ágauna vis didesná populiarumà korupcijos fenomeno tyrinëjimuose. Kaip teigia Anderssonas, individø pasirinkimø svarbos klausimai, lyginant su instituciniais faktoriais, neturëtø bûti prilyginti iðskirtinø veiksniø grupei, bet jie gali bûti papildomi, paaiðkinantys numanomà tikslà klausimai. Korupcija nëra suvokiama kaip individualiø pasirinkimø, kurie vykdomi uþ konteksto ribø, rezultatas. Prieðingai, socialinis kontekstas yra svarbus priimant sprendimus. Korupcijos tyrimuose dauguma atstovaujamojo atstovo modeliø turi savo iðankstinius pavyzdþius ekonomikos modeliuose. Analizës pradþios taðkas yra informacijos asimetrija, atsilyginimo taisyklës tarpusavio santykiuose, sprendimai/pasirinkimai tarp ávairiø kainos tipø: ávertinimo kainos, ásipareigojimo kainos, nuostoliai. Dauguma atstovaujamojo atstovo modeliø taikoma vieðajame administravime. Tyrinëdamas korupcijos pavojaus zonas Ðvedijoje, Anderssonas taikë ðá modelá ágaliojimø perdavimo grandinës analizei bei silpnø vieðojo administravimo pusiø paieðkai. Jis teigë, kad nagrinëjant 93

95 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN bendrà ágaliojimø grandinës struktûrà kartu su potencialia nauda ir kaina konkreèiam veikëjui, atstovaujamojo-atstovo teorija gali prisidëti prie gilesnio korupcijos pavojaus zonø supratimo bei papildyti korupcijos reiðkinio studijø bûdus, orientuotus ne á kiekybæ, bet á procesà ir kokybæ (Andersson 2002; 42). Apibendrinimai Pirmiausia pabrëþtina, kad: yra daugybë korupcijos apibrëþimø; yra skirtingi aspektai: vieðoji tarnyba, vieðasis interesas, poreikis, mainai ir kt., skiriami siekiant apibrëþti korupcijos reiðkiná; kyla problemos dël neatitikimo tarp teisinës korupcijos sàvokos ir visuomenës suvokimo, tarp skirtingø ðaliø teisiniø baziø nesuderinamumo ir t.t. Apibendrinant aukðèiau trumpai pateiktas ir straipsnyje iðryðkëjusias mintis, galime teigti, kad analizuojant korupcijos reiðkiná itin svarbu: þvelgti á korupcijà ne tik teisës ir kriminalinës justicijos, bet daug platesniu politiniu, socialiniu, ekonominiu ir kultûriniu poþiûriu. Atsiþvelgti á tarptautinio, regioninio, nacionalinio ir vietinio konteksto ypatumus. Derinti makro ir mikro lygmens teorines perspektyvas. Atsiþvelgti á laiko perspektyvà ir nuolat kintanèias bei sudëtingëjanèias korupcijos formas. Kalbant apie ginèus dël korupcijos, o kartu trumpai pateikiant aspektà, kuris nebuvo aptartas ðiame straipsnyje, bet yra svarbus norint suprasti korupcijos reiðkiná, paþymëtinas visuomenës informavimo priemoniø, ypaè televizijos, vaidmuo. Þinome, kad þiniasklaidai tenka ypatinga ir labai svarbi funkcija: informuoti ir uþtikrinti vieðumà visuomenëje. Taèiau þiniasklaida gali prisidëti ir pervertinant ar nepakankamai ávertinant socialines problemas. Korupcija kaip socialinis reiðkinys ir kriminalinis nusikaltimas yra ne tik problema, kurià reikia aiðkintis ir spræsti, bet pastaruoju metu ir aktuali tema arba, kitaip sakant, gerai parduodama prekë. Þmonës apie nusikaltimus nori þinoti daugiau ne vien dël smalsumo arba potraukio tam, kas yra uþdrausta, bet ir dël noro þinoti asmeninio saugumo sàlygas visuomenëje, kurioje gyvena (Dobryninas 2001; 11). Kaip rodo 2004 m. elektroninës þiniasklaidos monitoringo korupcijos tema analizë, dauguma praneðimø apie korupcijà yra skandalinga faktinio pobûdþio informacija (Valickas 2004). Stinga analitiniø, gilesniø korupcijos reiðkinio tyrinëjimø, o tai reiðkia, kad informacijos kiekybë nugali kokybæ ir tik paaðtrina ginèus dël ðio sudëtingo reiðkinio. Bet tai jau atskira tema. Taigi straipsnyje pateiktos teorinës áþvalgos atveria naujus daugialypio korupcijos reiðkinio aspektus ir reikalauja tolesniø teoriniø ir empiriniø tyrinëjimø. LITERATÛRA Andersson, Staffan Corruption in Sweden. Exploring Danger Zones and Change. Departament of Political Science. Umea University. Andvig, Jeans, Chr., Fjeldstad, Odd-Helge Research on Corruption. A policy oriented survey. Chr. Michelsen Institute & Norwegian Institute of International Affairs. Anticorruption in Transition Corruption in Enterprise-State Interactions in Europe and Central Asia The International Bank for Reconstruction and Development / The World Bank. Anticorruption in Transition A Contribution to the Policy Debate. The World Bank, Washington, D.C. Dobryninas, Aleksandras Virtuali nusikaltimø tikrovë. Vilnius: Eugrimas. Gardiner, John A Defining Corruption. in Arnold Heidenheimer, Michael Johnston (ed.). Political Corruption. Concepts & Contexts. Third Edition. New Brunswick and London: Transaction Publishers. Gibbons, Kenneth Variations in Attitudes 94

96 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija toward Corruption in Canada in Arnold Heidenheimer, Michael Johnston, V. LeVine (ed). Political Corruption: A Handbook. New Brunswick: Transaction Publishers. Global Corruption Report Special Focus: Political Corruption. Transparency International. London: Pluto Press. Heidenheimer, Arnold, Johnston, Michael Terms, Concepts, and Definitions in Arnold Heidenheimer, Michael Johnston (ed.). Political Corruption. Concepts & Contexts. Third Edition. New Brunswick and London: Transaction Publishers. Heidenheimer, Arnold Perspectives on the Perception of Corruption in Arnold Heidenheimer, Michael Johnston (ed.). Political Corruption. Concepts & Contexts. Third Edition. New Brunswick and London: Transaction Publishers. Lambsdorff, Johann Graf How Corruption in Government Affects Public Welafare. A Review of Theories. Gottingen: Center for Globalization and Europeanization of the Economy. Lietuvos korupcijos þemëlapis Transparency International Lietuvos skyrius. Vilnius. Nye, Joseph S Corruption and Political Development: A Cost Benefit Analysis in Arnold Heidenheimer, Michael Johnston, V. LeVine (ed). Political Corruption: A Handbook. New Brunswick: Transaction Publishers. Pope, Jeremy TI Source Book. Confronting Corruption: The Elements of a National Integrity System. Germany: Transparency International. Porta, Donatella, Vannucci, Alberto Corrupt Exchanges, Actors, Resources, and Mechanisms of Political Corruption. New York: Aldine de Gruyter. Scott, John Comparative Political Corruption. Eanglewood Cliffs: Prentice-Hall. Valickas, Liutauras Kiek vieðumas padeda kovoje su korupcija? SUMMARY The article focuses on the concept of corruption and the problems defining the corruption. It also discusses the possibilities of theoretical analysis of corruption phenomenon. Law, public interest and public opinion have significant role in defining corruption. The problems of corruption determination is: the differences among corruption as it is defined in the official laws of countries, as it effects the public and corruption as it is defined by public. The preparation of the comparative studies of corruption in different countries also is complicated. The article analyzes political corruption as the example of mentioned issues. The theoretical analysis of corruption in the article is based on two models: a Heidenheimer approach (as a macro level theory) and principal agent approach (as a micro level theory). The advantages and disadvantages of theses two models are presented. The article evaluates corruption phenomenon not only in the context of law and criminal justice, but also in the broader context of political, social, economical and cultural life. Áteikta Pateikta spaudai Vilniaus universitetas Filosofijos fakultetas, Sociologijos katedra, Universiteto 6, Vilnius 95

97 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Eglë Havrdova Sociological Implications in Crime Prevention: Narrowing the Gap between Theory and Practice (Sociologiniai nusikaltimø prevencijos padariniai: maþinant atotrûká tarp teorijos ir praktikos) Santrauka. Nusikalstamumo kontrolës teorijos ir praktikos ðalininkai daþnai kritikuoja socialinës prevencijos metodus dël jø neapibrëþtumo ir nepraktiðkumo. Todël politikai bei nusikalstamumo prevencijos strategijos kûrëjai pirmenybæ teikia situacinës prevencijos priemonëms, kuriø poveikis, siekiant eliminuoti nusikalstamumà skatinanèias situacijas, yra lengviau pamatuojamas. Taèiau nusikalstamumo prevencijos tyrimai patvirtina faktà, kad prevencijos efektyvumas priklauso nuo pokyèiø tiek fizinëje, tiek ir socialinëje aplinkoje. Kaip rodo naujausi nusikalstamumo prevencijos tyrimai, tik derinant socialinës ir situacinës prevencijos metodus galima sumaþinti ilgalaiká nusikalstamumo lygmená. Todël naujasis nusikalstamumo prevencijos mokslas, tiriantis socialinës prevencijos reikðmæ kontroliuojant nusikalstamumà, nukreipia kriminologø ir prevencijos praktikø dëmesá sociologiniø teorijø link. Pastarosios nusikalstamumo prieþasèiø ieðko socialinëje individo aplinkoje. Sociologiniø teorijø, aiðkinanèiø nusikalstamumo prieþastis, gausa ir ávairovë patvirtina socialiniø nusikalstamumo prevencijos metodø svarbà. Sociologiniø teorijø pliuralizmas kriminologijoje rodo, kad svarbu nusikalstamumà apibrëþti. Kartu iðryðkëja apibrëþimo reliatyvumas bei kintamumas. Pavyzdþiui, Christie apibûdina nusikalstamumà kaip sàvokà, kuri sukuriama tam tikros visuomeninës grupës interesams tenkinti. Kitaip sakant, nusikalstamumas egzistuos tol, kol egzistuos juo suinteresuotø, tiesiogiai ar netiesiogiai su juo susijusiø, individø grupës (Christie 1982; 72). Nepaisant to, nusikaltimas apibrëþia ávairovæ veiksmø ir yra tik viena ið deviacijos formø. Plaèiàja prasme nusikalstama veikla turëtø bûti apibrëþiama tokia veikla, kuri bûtø laikoma nusikalstama bet kurioje visuomenëje ir kultûroje. Todël nusikalstamumo nagrinëjimas siejasi su universalaus apibrëþimo ieðkojimu, nesivadovaujant tik teisiniu ar elgesio sutrikimø aspektais, taèiau apimant kultûriná veiksmo kontekstà. Ðis ieðkojimas taip pat atspindi teorinio nusikalstamumo dëmens svarbà ir glaudø ryðá tarp veiksmo apibrëþimo ir jo prieþasèiø iðaiðkinimo. Galima teigti, kad kriminologijos mokslo ðaknys slypi sociologiniø teorijø prielaidose. Tradicinë nusikalstamumo sociologija remiasi þymiaisiais Durkheimo teiginiais apie anomijos ( benormiðkumo, ar normø krizës) situacijà visuomenëje ir su ja susijusià socialinæ patologijà, kuri, autoriaus teigimu, yra neiðvengiamas bet kurios normalios visuomenës reiðkinys. Durkheimo mintis pratæsë kriminologinës átampos krypties ðalininkai: Mertonas, Albertas Cohenas, Clowardas ir Ohlinas. Pagrindiniai ðiø autoriø teiginiai aiðkina nusikalstamumà kaip individø nesugebëjimo prisitaikyti prie esamø socialiniø sàlygø bei ribotø galimybiø pasiekti norimà tikslà (þemo statuso, ekonominës bei socialinës padëties) padarinius. Ðiais teiginiais taip pat remiasi subkultûrø teorija, teigianti, kad nusikalstamà elgesá lemia nusikalstamø sub-kultûriniø grupiø susidarymas (Vold et al. 1998; ). Meado simbolinës sàveikos idëjos atsispindi Sutherlando bei Gressey skirtingos asociacijos teorijoje, kuri teigia, jog nusikalstamas elgesys iðmokstamas siekiant susitapatinti su nusikalstama grupe. Matza sujungia ðiuos teiginius, siekdamas atskleisti socialinæ nusikalstamumo konstrukcijà. Autorius teigia, jog nusikalstama veikla atliepia individo reakcijà á neigiamà visuomenës poþiûrá jo atþvilgiu. Millso, Scotto ir Lymano poþiûriu, svarbûs 96

98 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija pasakymai bei gestai, kurie naudojami apibûdinant individus ar jø elgesá. Neigiami, þeminantys posakiai ar gestai gali neigiamai paveikti individo savæs suvokimà ir vertinimà. (Cullen ir Agnew 1999; 88 90) Pastarosios mintys plëtojamos Beckerio etikeèiø klijavimo teorijoje. Ði teorija ávardija moderniosios sociologinës kriminologijos pradþià. Beckeris teigia, jog nusikalstamumà apibûdinantá elgesá (pavyzdþiui, deviacijos) lemia neigiamø etikeèiø (visuomenëje naudojamø neigiamø apibrëþimø, apibûdinimø) klijavimas individams ar grupëms. Visuomenës reakcija á ðià etiketæ sustiprina individo nusikalstamo elgesio tendencijas (Rock 1997; 257). Etikeèiø klijavimo teiginiai atskleidþia glaudø ryðá tarp nusikalstamos veiklos apibrëþimo bei ðià veiklà sukëlusiø prieþasèiø. Nusikalstamumo etikeèiø klijavimo átakà visuomenës reakcijoms bei tolimesnes ðiø reakcijø pasekmes individø elgesiui iliustravo Stanley Cohen (Stanley Cohen 1972). Vienas esminiø naujosios sociologinës kriminologijos uþdaviniø siejamas su galimybëmis kontroliuoti ir koreguoti nusikalstamà elgesá siekiant eliminuoti anksèiau paminëtas socialines prieþastis. Þymiausias kontrolës teorijø atstovas Hirshi teigia, jog, kalbant apie nusikalstamumo kontrolæ, svarbiausia atsakyti á klausimà, kodël kai kurie individai nenusikalsta? Nusikalstamumà autorius aiðkina susilpnëjusiais socialiniais saitais tarp individo ir pagrindiniø socialiniø institutø. Hirshi ir Gottfredson teorinis socialinës kontrolës modelis sieja asmens savikontrolæ ir nusikalstamumà skatinanèià aplinkà. Kiekvienas individas kitaip reaguoja á aplinkà, o tai susijæ su savikontrolæ iðreiðkianèiomis asmens savybëmis. Pavyzdþiui, pagal Hirshi ir Gottfredson, silpnos savikontrolës individai yra aktyvûs, pavirðutiniðki, nesugebantys uþmegzti ilgalaikiø ryðiø, siekiantys trumpalaikio pasitenkinimo. Tokie individai yra jautresni aplinkos pokyèiams, greièiau tampa deviantinës grupës nariais (Hirshi ir Gottfredson 1990; 4). Ði teorija yra kritikuojama dël tyrimais nepagrástos savikontrolës sampratos apibendrinimo: stiprios savikontrolës individai taip pat gali pasukti nusikalstamu keliu. Nusikalstamumo prevencijai svarbûs socialinës kontrolës teorijos teiginiai, siejantys individo amþiaus pokyèius (individui bræstant savikontrolës poþymiai kinta) ir ankstyvàjà jo socializacijà. Pasak Hirshi ir Gottfredson, silpna savi-kontrolë yra netinkamos ankstyvosios socializacijos pasekmë. Todël socialinës prevencijos metodai pirmiausia turëtø apimti ðià sritá. Daugelis kriminologø, ieðkanèiø koreliacijos tarp teorijos ir praktikos, teigia, kad nusikalstamumo prevencijos strategijos kûrëjai turëtø atsiþvelgti á teoriniø teiginiø ávairovæ. Vis dëlto tokios teoriniø modeliø ávairovës pritaikomumas praktikoje abejotinas, pirmiausia dël to, kad reikalauja ne tik aukðtos strategijos kûrëjø kompetencijos, bet ir ypatingø praktiniø ágûdþiø. Kita vertus, bûtina pabrëþti, kad socialinës nusikalstamumo prevencijos praktika yra tas þinojimo ðaltinis, ið kurio semia þinias kriminologijos teoretikai. Daugiausia informacijos nusikalstamumo prevencijos teorijos kûrëjams suteikia strategijø, metodø bei programø stebëjimas ir vertinimas. Toks vertinimo tyrimas turi prasmæ tik tada, kai jis pagrástas moksliniais tyrimo metodais, apimanèiais tiek raidos, tiek ir rezultatø vertinimà. Taèiau moksliðkai pagrásti vertinimai daþnai yra nepriimtini prevenciniø strategijø kûrëjams. Siekdami iðvengti kritikos, politikai ir strategai verèiau atsisako socialinës prevencijos, kaip netinkamo nusikalstamumo maþinimo metodo. Moksliðkai pagrástø socialinës prevencijos programø vertinimo trûkumas riboja þiniø, reikalingø socialinës prevencijos metodø kûrimui, generavimà ir perdavimà bei maþina pasitikëjimà socialinës prevencijos programomis. The death of the social has been widely discussed by the contemporary researchers and practitioners working in the field of crime prevention. This claim could be supported by the studies of crime prevention describing social crime prevention as costly, hardly measurable and vague strategy of crime control. Analyzing the causes of diminishing role of the social in policy decision making, Western criminologists point out the decline of welfare state as the main reason. In Central and Eastern European societies initiatives of social crime prevention were also criticized for their complexity and inability to bring about the desired reduction in crime statistics. Academicians raising the issue of the decline of social crime prevention tend to point out the lack of sociologically informed crimino- 97

99 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN logy in social policy making. According to some authors, this deficiency derives from the shortcomings of proper evaluation of social prevention initiatives. The proper evaluation should combine both, assessment of policy implementation as a process and cost-benefit analysis measuring the real outcome of these initiatives. The influential critique adopted by the American and British policy analysis was presented by Wilson s essays on sociologically informed policy advice in crime control. In his writing, Wilson criticized sociologists for the value-laden theories of criminality applied in their policy advice, which brings about the selective value justification and unpractical crime control policy mechanisms. (Hope and Karstedt, 2003; 462) As a result, punitive policies in dealing with the raising crime rates became greatly favored by politicians, justice institutions as well general public. The new science of crime prevention has now turned to advocate social prevention stressing the inevitability of sociological research in crime control policy design. This advocacy is based on the assumption, that emergence of criminal behavior should be studied in advance illuminating its key characteristics and then prescribing preventive initiatives adequate for these features in concrete situation and for a specified target group. The similar premises are dominating developmental criminology, which emphasizes the importance of a priori research defining risk-factors of criminal behavior in individuals, mainly children and youth (Farrington 2002). Consequently, the sociological research becomes an important source of information providing knowledge for the social-policy advice, which should terminate the ignorance of social dimensions in crime prevention. This essay, therefore, attempts to examine, what sociological perspectives in criminology offer for the new science of crime prevention. It will demonstrate the development of sociological thought in criminology from traditional to modern argumentation emphasizing the significance of theoretical approaches to the rebirth of the social in crime prevention. On Definitions The practice of crime prevention demonstrates that in order to reduce criminal behavior, one first of all has to acquire evidence based knowledge about the context of its occurrence. The contemporary criminological trends theorizing crime prevention, underline the rationalization of social intervention founded on the proven correlation between the causes of behaviors to which this intervention is directed. Therefore, explanations of deviant behaviors provide the most important insights when designing methods to reduce delinquency. The variety of theoretical assumptions referred to in criminological theories enables to search for such correlations at the same time represent the potential for the new science of crime prevention. The number of reasons evoking criminal behavior could be best understood by analyzing the broad literature dedicated to the explanations of criminality. The theory explaining the causes of particular phenomena inevitably leads to the definition of main concept. Crime, its causes and meaning of these causes vary from culture to culture over time and criminology has been plagued by its inability to develop crosscultural explanation. However, the core concept of the theory of crime should be crime itself and, therefore, the general theory should look for the constancy, not variability of it. Crime is a concept applicable in certain social situations where it is possible and it is in the interests of one or several parties to apply it. We can create crime by creating systems that ask for the word. We can extinguish crime by creating the opposite types of systems (Christie, 1982; 72). 98

100 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Following this explanation, do we have to perceive of deviant children as victims of unfavorable social situation? Would we have to isolate all the large group of problematic children as potential criminals? Prediction in these cases is very weak, because it is an act of the past, which constitutes the basis for predicting the problematic children. Then, it is rather post diction then prediction. Hence, the conclusion for social prevention could be drawn, that involvement of children in social intervention programs could not be based on prediction of future criminal offences, but rather on the risks inbuilt in their social environment. One could also refer to crime as the result of situations and opportunities. Consequently, the cross-cultural definition of crime should include the majority of acts defined as criminal in all societies. It should also avoid the pure legalistic or behaviorist definitions. The main part of this definition should derive from the human nature and motivated by the self-interested pursuit. Hence, crimes here are acts in which force or fraud are used to satisfy self-interest where self-interest refers to the enhancement of pleasure and the avoidance of pain. Then, criminality would be a tendency of individuals to pursue short-term gratification without consideration of the long-term consequences of their acts. Referring to the above, the general theory of crime and delinquency is a theory, which sees crime as a short-sighted pursuit of self-interest and criminality as the absence of self-control needed to achieve long-term goals. (Gottfredson and Hirshi 1990; 176) The Traditional Sociology of Crime Before exploring a variety of social explanations of crime it should be stressed, that sociology has always constituted the core of criminological theory. In fact, many contemporary criminologists base their theory and research on sociological premises. Hence, one could claim that science of criminology has a strong connection to social theory. For illustration of this statement it is worth to remember Durkheim s anomie the situation of inadequate societal regulation resulting in social pathology. Considering, psychologists would be claiming, that delinquent behavior is a result of personality disorders and that state s interest to reduce crime is reflected in politics, one could conclude, that criminology is a sub-discipline of social sciences. Even more so, ignoring the outcomes of individual developments through social processes, criminological theory would limit its scientific significance. It is true that sociological theory of crime is rather a combination of various ideas and schools, sometimes interrupted by the empiricists. It is also true, that in this way theory become explicitly explanatory and open to different aspects and approaches, which makes it more applicable. Nevertheless, I will try here bellow to present sociological explanations as they developed over time and as they became more concerned with signification and control of delinquent behavior. The issue of crime and control is pretty old in social theory. It goes back to the end of nineteenth century when Durkheim s explained deviancy as a result of mechanic solidarity. According to him, the situation of anomie in mechanical society produced a setting of moral deficiency and opened up deviant opportunities. In this situation crime became a norm. Durkheim s anomie was later adopted by Robert Merton, Albert Cohen, Richard Cloward and Lloyd Ohlin, who examined the fate of ties young American men indirectly pushed to commit crimes by the restricted opportunities to achieve their goals in legal ways. These theories were named as strain theories in theoretical criminology. The main elements of these theories will be presented in the next paragraphs. 99

101 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Following Durkheim s path of thought, Merton introduced five modes of adaptation to cultural goals imposed on individual: conformity, innovation, ritualism, retreatism and rebellion. These modes were defined by the accessibility of institutional means when achieving cultural goals. Therefore, all of them expressed the individual responses to the situation of anomie. (Rock 1997; ) If the society was stable, Merton claimed, the most likely response would be confirmation, when both goals and means were accepted. The deviancy might occur in modes of innovation, when individual did not accept the existing institutional means for achieving cultural goals and seeks to find some alternative ones, or in the mode of rebellion, when a person did not accept the existing cultural goals and might drift into an alternative culture. Ritualism was rather a peaceful manner of behavior in accordance with established norms even disagreeing with the results. Finally, retreatism reflected dropouts from both achieving goals and accepting means. According to Mertons approach innovators would be a criminal, and retreatist would be a drug user and alcoholic. However, people who engage in crime are often also alcoholics and drug users. Therefore, strain theory leads to inconsistency with the facts about crime. The latter explanations were adopted by Albert Cohen in his subcultural deviancy, which also has been presented as a result of limited possibilities imposed on individuals by social class. Furthermore, Cloward and Ohlin tried to merge Merton s and Cohen s ideas and categorized lower-class youth according to the attempts to improve their economic situation and increase social status. They argued, that youth, who were seeking to improve their status and economic situation as well as the ones seeking just to increase their status were vulnerable to commit crimes. The most serious crimes, however, according to Cloward and Ohlin, were committed by youth, who sought only to improve their material situation and did not care about their status. The ones, who did not intent to any changes, were staying out of trouble (Vold et al. 1998; ). However, researchers seeking to measure long-time aspirations revealed, that individuas committing criminal acts tend to have lower aspirations than others (Hirshi 1983). When transferring classical anomic ideas to the nowadays reality some authors noticed, that what was considered by Durkheim the state of anomie in society, in contemporary world is very much related to disorganization and politics of crime control. Both disorganization and absence of rule of law could be tolerated for a long time. For instance, a good example of this argument could be William Julius Wilson s description of violent and antisocial behavior in the poorest areas of American City or Stan Cohen s pessimism about the ability of state to provide security, law and order. (Rock 1997; ) The founders of differential association Sutherland and Gressey explained criminal motives and skills as a result of normal learning process. (Sutherland and Cressey 1955) In the beginning of the twentieth century, Sutherland came up with conclusion, that deviant behavior was learned through the association with delinquent groups. He has based his theory on G. H. Mead s symbolic interactionism ideas. The core assumption of Sutherland s theory related to symbolic interactionism stated, that delinquent behaviors arose from the meanings given to these behaviors by significant others. The standard of behavior depends on the attachment to the group and association with significant others. The cultural conflict occurred, because different groups had different standards of proper behavior. Donald Gressey later clarified Sutherlands argument replacing cultural conflict with the normative conflict. The above was especially true explanation of juvenile gangs: 100

102 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija youth associated with delinquent peers, accepted the norms and values of deviant groups and learned the ways of behavior, which were approved by that group. However, not everyone, who associated with delinquent peers, became delinquent. In this respect Sutherlands theory remains unclear. Sutherland s theory represented a new sociological approach in criminology. Ignoring the physicians and psychiatrists, he was the first to claim that crime occurs through the normal processes such as learning and association. In other words, he was the first to focus on social construction of crime. The differential association approach was widely adopted by the cultural and subcultural theoreticians (See Marvun E. Wolfgang and Franco Ferracuti 1981). The social construction of crime was well mirrored in David Matza s Delinquency and Drift. In his presentation of theory Matza molds well the anomie, control and signification stating, that situation causes deviancy and crime. According to him, delinquents are behaving in conventional ways most of the time, and it is only, when the social bonds and control weakens, the youngsters are exposed to deviancy. In other words, delinquent neutralizes the lawful values with the feelings of irresponsibility evoked by the juvenile court, denial of victim and harm, condemnation of condemners, and the appeal to the higher loyalties (Francis T. Cullen and Robert Agnew 1999; 88 90). Furthermore, these neutralization strategies create conditions, which drift juveniles into crime. Drift expresses the feeling of uncontrollable freedom and uncertainty, which leads to desperation and motivation to new experiences. In this case, experiences to commit crime. The importance of symbolic interactionism becomes obvious when trying to clarify causes and influential factors of juvenile delinquency through the socialization process. The latter is a leading concept of so called signification criminological theories. The core of symbolic interactionism here is based on assumption that people s behaviors are caused by their reaction to the world as it is seen and perceived, not as it really is. To put it in a simple way, the allegory of mirror would serve as a good example: people react to the other persons as to the mirror reflecting them. In other words, people perceive of themselves by the reflection in this mirror or the reaction of significant others expressed through various signs (gestures, language and etc). It also forms people s perception of the others and outside world. Research on language used when defining delinquents has proved to be especially supportive for the signification theory. Mills, Scott and Lyman, found out, that calling someone deviant or mad, influences ones perception about oneself as well about the others, and behaviors of others towards oneself with attached negative label. (Ibid. 255) For example, it is enough to observe the language used to describe homeless children or children from poor families, which are often labeled as antisocial. Children with such social characteristics are often found amongst the registered offenders. Therefore, deviancy here is a socially constructed concept. Introduction of labeling theory by Howard Becker and his explicit research elaborated this conclusion. 1 (Becker 1963; 9) The Origins of Sociological Criminology Introduction of labeling perspective indicates the beginning of sociological criminology in Europe (van Swaaningen 1997). Supporting this claim, Becker initiates a new discussion of the meaning of crime and refers to delinquency as a result of social labeling. Deviant, according to him, is the one, who has been named so by 1 The deviant is one to whom that label has successfully been applied; deviant behavior is behavior that people so label. 101

103 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN society and who has been treated by society as being different, bad- deviant. Bearing the consequences of being labeled deviant, individual naturally adopts the deviant manners and behaviors (mirror reflection). This marks the beginning of deviant career. The ambiguity of this theory is embedded in assumption, that every member of society is exposed to the negative labels, but the majority of them are able to resist the deviant career. Therefore, there should be either a specific situation favoring stigmatization or personality, which is more vulnerable to accept and adapt to this labeling. On the other hand, Becker was right assuming that negative social reaction encourages the development of deviant behaviors, especially in young age. However, no research has been made to prove, whether delinquent deviate because they have been stigmatized by society, or they are stigmatized, because of the misdeeds they commit. The developmental approach was employed by Lemerts primary and secondary deviation- a result of consequential societal reaction. The secondary deviation here is a consequence of not only public reaction, but it also incorporates the stereotypes constructed by the professional knowledge of justices system officials, policy specialists, medical workers and politicians. Lemert draw a simple scheme of the social enforcement of secondary deviance developing from minor deviant activities, which receive social discouragement, to more serious crime punished by authorities and condemned by society. The outcome of this process is stigmatization and ultimate acceptance of deviant status. In addition, Gary Marx noticed, that it would also include confrontations to the new security measures, which deprive delinquents off the future alternatives. Once the person is defined deviant, the persistent social reaction and legal measures create obstacles for him/her to return to the normal life. Therefore, it is much easier for the stigmatized deviant adopt this criminal image and carry on the deviant career (Rock 1997; 257). It is very difficult to test labeling and criminal career theories, because they are both very much related to subjective perceptions of social reflections of crime, offender and labeling. The stigmatized individuals drift from the conventional society and create their own subculture. Although later subcultural theoreticians (Yablonsky, Phil Cohens) argued, that deviant subcultures did not address the causes of exclusion and roots of dissatisfaction, they did propose, that it provided strain release for disadvantaged young men. Further, the major concern of sociological explanation was directed to the social capacity to control criminal behavior. The implications of control theory were dedicated to investigation of factors, which could prevent people from committing crimes rather then trying to facilitate the causes, which antecedent criminal behaviors. Albert Reiss and F. Ivan Nye presented early control theories in the middle of twentieth century. Both of them investigated delinquent youth to test their theories of the role of family and community in controlling delinquent behavior. Both authors placed and argument that the most delinquent youth received the least control of socially approved institutions. This argument was a significant contribution to the later control theories. However, the empirical evidence supporting Reiss s and Nye s theory was insufficient. Travis Hirshi, one of the most prominent representatives of control theories, tried to persuade the scientific audience, that the most acute question is, why some people do not commit crimes. The difference between offenders and non-offenders Hirshi explained by the absence or weakness of social bonds. He named four types of social bonds developing from the weakest to the strongest: attachment, which 102

104 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija addressed person s sensitivity to opinions of others, commitment reflected person s dedication to conformity, involvement arose from persons belonging to conventional activity and belief indicated persons compliment with the rules (Ibid.; 241). Following this line of explanation, the type of social bond, which reflected the weakest social affiliation, evoked deviant behavior. The least the person was attached to the conventional society or social institute, the more likely he/ she was to commit crime. Hirshi had also made an explicit testing research of his theory. The outcomes of this research supported the arguments of control theory. However, they challenged cultural and strain theories. For instance, Hirshi proved that at least the conformity of individual is weak; association with delinquent group did not necessary pre-conditioned crime. In addition, he found, that educational and occupational ambitions of delinquents were lower then of non-delinquents, which was inconsistent with strain theory (Vold et al. 1998; ). In general, the undermining the non-delinquents and serious criminals in a sample hampered the control theory testing research. Furthermore, the problem of control theory was also rooted in ignorance of outside pressures thereby deriving explanations of delinquent behavior from the nature of human beings. This control theory also did not answer a very important motivational question: why some individuals deviated, while the others did not? If, according to Cohen and Short, delinquent impulses were inherited in every one of us, there should be some internal and external restrains preventing the eruption of these impulses (Cullen and Agnew 1999). Hirshi and Gottfredson, who added to control theory, the concept of self-control and impulsiveness, developed the idea of internal and external restrains. This idea was strongly related to outcomes of illegal activities, which were not adequate to the deeds, and, therefore, required exclusive characteristics, such as short-sightings, impulsiveness, insensitivity and etc. The latter are among the main elements of the low self-control. In addition, low self-control could be also defined by the search for immediate satisfaction of desires, ignorance of long-term goals and benefits, low values and skills, self-centeredness and indifference. Furthermore, Hirshi and Gottfredson introduced a stable construct of low self control outcome of inadequate socialization in early childhood. In other words, the individual differences of vulnerability to deviancy could be strengthened by the lack of training and discipline, ineffective and incomplete socialization. The adequate control is also considered an element of effective socialization in family, when children s behavior is monitored and deviant behavior is timely recognized and punished. This monitoring is time-consuming and requires parents to be dedicated and sensitive so that this external control would evoke the internal controls of young individuals. Research testing the influence of parental criminality on socialization of their children has proved that parents with criminal records fail to socialize their children. 2 Based on the low self control, which stays constant through the life course, Hirshi and Gottfredson presented various explanations of deviancy. They claimed, for example, that children with low self-control are likely to find similar friends, perform poor in school and work. This theory was strongly criticized for the difficulty to distinguish persons with low self-control, till they were not involved in low self-control activi- 2 See West and Farrington, 1977 and Gerald Patterson, 1980 in Mike Maquire, Rod Morgan and Robert Reiner (Eds), The Oxford Handbook of Criminology, 2 nd Edition, Oxford: Clarendon Press,

105 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ties, such as crime. The other critical question would be, if the theory of self-control could be used to explain a variety of crimes including white color crimes (Ibid; 215). However, practitioners of social crime prevention would confirm Hirshi s and Gottfredson claim, that impulsive and risk-seeking personalities are more likely to commit crimes, especially if they have grown up in an antisocial environment. What evokes some doubts is, whether authors believe, that impulsiveness and risk-seeking behaviors reflect low-self control and what exactly they mean by inadequate socialization. Moreover, the research needs to be done to prove the sustainability of low-self control during the life course. The concept of self control will be elaborated in the text bellow as one of the fundamental theoretical approaches applicable in social crime prevention. Social control theory has also discussed the gender issue. In fact, the weaker social bonds of boys, especially visible in families, and more conforming role of girls explained the majority share of male offenders and illustrated the control theory very well. Moreover, John Hagan, stated, that excitement gained from committing offenses was more accessible for boys, then for girls, because they have always been under stronger parental control and emotional involvement to their families (Hagan 1985). In some less significance for social explanations of crime, however, could not be ignored as attributed to control theories, are rational choice theories deriving from the old utilitarian approaches restored into economics of crime. The rational choice theories initially revoking Adam Smith, Jeremy Bentham, Cesaria Beccaria and James Mill, now turned to economic man without social and economic welfare pre-conditions. Ron Clarke explained crime increase as related to three broad arrangements of factors. The first group of factors was related to target access and offender defense. The second represented the formal and natural surveillance and the third one dealt with reducing the crime rewards. All these groups could be practically facilitated and are easily accessible. For instance, police or employer surveillance, defending objects by fences, or setting control rules for certain activities. However, non-of these factors reflected sociological interest in offender and his/her relation to the outside world (Clarke 1992). Mark Felson in some respect elaborated on Clarkes ideas expending them in more sociological tradition. He demonstrated how crime arises in the routine of everyday life. Felson claimed, that criminals are similar to us, but we are taught self control (Felson 1994; 20). In other words, Felson stated, that crime was a precondition of everyday life. Moreover, there were two main conditions, which according to this approach might cause deviance and crime. First of all, individuals should have motivation and access to suitable targets and second, the appearance of the latter two was influenced by our everyday routine activities. For instance, parents working long hours lessen their control over the children and indirectly increase their opportunities to misbehaviors. Felson s routine activity approach could be also applicable explaining crime in contemporary changing world. Even more so, in transition societies, where values and life styles of people have changed rapidly with the change of economic and political system, everyday life of society adopted different routines. However, this change did not evoke the personal changes, self-disciplines and control, which resulted in value gaps and produced the rapid increase of criminality in transitional societies. Based on these assumptions, relationship between individual behavior and social institutes such as family life style and children misdeeds could be explained. Routine activity approach presents practical issues and expanding on it would be especially useful for crime prevention practices. 104

106 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Nevertheless, routine activity explanations should be modified in accordance with changing societies. As the trends of crime changes, so do the motivation, targets and control. What remains stable is the assumption that the lack of any of the latter three elements could contribute to prevention of deviant behavior. Felsons explanation, however, missed the aspect of personality adjustment to the changing situation. One of the significant parts of sociological explanations of crime is embedded in social ecology tradition. The predecessors of this tradition were Chicago school researchers examining the growth of the city and the impacts of urban development on population. The research mapped up on the city plan the slum areas or so called social pathology zones with the largest shares of mentally retarded, deviant youth and prostitutes. 3 The study concluded that these zones were also missing formal and informal control. However, despite the social disorganization in slum areas, these zones could also represent a surprising coherence and transmission of culture, traditions and values. For example, Shaw and Mc Kay noticed a significant preservation and transmission of deviant traditions from playgroups to organized criminal gangs. Although representatives of Chicago school drew the city maps with high numbers of pathological inhabitants that did not mean, that those zones possessed the adequately high crime rates. Therefore, beyond the Chicago school, researchers focusing on the mapping crime of the city area, found out, that crime is concentrated in certain places. For instance, in his survey of calls to police in Minneapolis in one year, Sherman found that the robberies, thefts and rapes were concentrated in 2 3% of places (Rock 1997; 248). The contemporary urban mapping has resulted form the recent research on the level of crime risks and controls in various areas. The researchers were concerned with the type of private and public security initiatives, a new stratification of people emerging from the access of wealthy to better protection and no access to protection for poor. This produced segregation of people confined either in prison or in secure private properties. 4 Functionalist criminology directs our attention to the role of institutions, structures and interrelations of systems, which influence every member of society. The supporters of this approach were interested in phenomena of crime as much as it is attributable to the construction and sustainability of social order. Advocates of this theory presented deviancy and crime as an actor, which with invisible hand produces positive side effects. Moreover, crime, according to them, was a necessary condition for prevalence and sustainability of the current social systems. For example, Kingsley Davis, showed, that prostitution support monogamy providing an unemotional and accessible relieve of sexual energy and George Herbert Mead and Durkheim claimed, that trial rituals evoke social coherence (ibid.; 254). Except of Parsons, who claimed, that crime is dysfunctional for social structures, the majority of authors were guided by the flawed assumption, that crime can be constructive. (See Parsons 1951) If we turn back to the nowadays reality, and consider the proven facts, that prison does not reduce recidivism or prostitution does not reduce number of divorces, we could claim with confidence, that such a constructive invisible hand of crime does not exist. Although each of the above-presented theories introduces a new sociological perspective 3 See Faris and Dunham, 1939, Shaw and Mc Kay 1942 and Reckless, 1933 in Mike Maquire, Rod Morgan and Robert Reiner (Eds), The Oxford Handbook of Criminology, 2 nd Edition, Oxford: Clarendon Press, See Davis, 1992, Ulrich Beck, 1992, Simon, 1987 and Simon and Feely,

107 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN in criminology, they also fulfill each other and create a complex of interrelated social causes of delinquent behavior. Looking at this complex of casual links on a very general level we would discover, that the majority of theories dealt with juvenile delinquency searching for the possible solutions to the problem. In addition, according to these theories, a typical juvenile delinquent would be: years old male, brought in a poor or antisocial family (in some cases without a family), associated with delinquent peers, drop-out from school or performing law academic and vocational achievements, having weak or no ties to conventional society-community, church or other social institutions. Surely, this description is an exaggeration and not all the youth possessing these characteristics would persuade criminal career. Moreover, even if he/she was committing misdeeds in the young age, this does not necessary mean, that he/she will persuade a criminal career in the future. Nevertheless, the fact, that social explanations of crime are targeted to the youngest group of population proves the assumption, that the interrelation between individual and social environment is the most vital for the development of young personalities. In addition, young individuals are vulnerable the most to both positive and negative changes. That is why it is so important to indicate the signs of aggressive behavior on children and try to prevent it at initial stages. Theories presented above drew several lines of dependency between individual and environmental factors, which may result in delinquent behavior. Integrating these explanations could provide useful methodological suggestions for the creation of interrelated and sequential model of social crime prevention. The proposed theoretical model is framed between two, in my point of view, extremely important concepts of low and strong self-control. Hirshi and Gottfredson in General Theory of Crime introduced these concepts as the most The Concept of Social Control: Strengthening Self-Discipline Proposed Theoretical Model Individual Low Self Control Society Social Bond Strain Learning Weakening, Loosing Low Opportunities, Anomie Differential Association Routine Activity Labeling Delinquent Behavior Social Control: Strong Self Control 106

108 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija reliable explanations of delinquency and the most important targets of social control. The main goal of the book was, therefore, to reunite deviance and crime under a general theory elucidating the implications of how the crime was constructed, how it could be measured, what kind of people were prone to commit crimes and in what kind of institutional setting it could be controlled, and, finally, what were the most constructive ways of studying crime. (Gottfredson and Hirshi 1990; 4) The graphical model represents the relationship between individual and society, incorporating the sociological explanations of development of criminal behavior presented by the theories above. The model, however, does not represent the chronological development of theories. Social control here constitutes the opposite concept to previously described social origins of criminal behavior. According to this model, individuals with low self-control entering society are exposed to the threads of becoming delinquents. The criminal tendencies might be strengthened by the limited opportunities when achieving the desirable goals, weak social bonds, attached negative stigmas, increased chances for delinquency in every day activities of modern societies, or learning delinquent patterns. These theories elucidate the conditions necessary for crime to occur. It is not necessary, however, that individual with low-self control would become a prominent criminal, but he or she is much more vulnerable to the negative influences of outside world. Nevertheless, strong self-control could be also regained and developed by the means of social control. The important question of how it might be achieved could be answered when elaborating on the concepts of self-control and trying to understand, what are the main components of low and strong self control and how they relate to criminal behavior. Before exploring the self-control concept introduced by Hirshi and Gottfredson, a very important division between crime and criminality should be made. In many other studies and even more often in official reports and statistics these phenomena are not clearly defined and are interchangeable. Hirshi and Gottfredson make an apparent distinction: crimes here are strictly referred to as acts violating the laws, whereas criminality represents the tentativeness of individuals to commit these acts. Criminality possessed something of the character of offenders. From the point of view of prevention, crime is something to be dealt with trying to avoid the activity of law violation. It is not an instrumental part of the processes, but rather a descriptive part of it. The concept of self-control, therefore, becomes a core notion in this explanation of criminal behavior. Referring to the above, people differ to extend they are restrained from criminal acts, whereas criminality suggests that people differ in the extent to which they are compelled to crime. (Ibid.; 88) The authors compare crime to other kinds of behaviors. The same as other activities or behaviors, crime satisfies human desires and provides an individual with pleasure. Political sanctions introduced by the state or laws imposed by the criminal justices systems eventually distinguished crimes from other behaviors. Referring to this definition of crime, individual chooses between crime and non-crime according to the amount of pleasures this behavior could offer. Therefore, crime serves to satisfy one s self-interest of seeking immediate and short-lived pleasure avoiding pains. However, in a log-term crime could also result in high level of pains resulted from the imposed political sanction. Referring to this, criminals could be characterized by easy and simple approach to life, seeking shortsighted and immediate excitement. According to Gottfredson and Hirshi, 107

109 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN individuals possessing these characteristics and behaving accordingly could one day become typical drug and alcohol users, typical robbers, typical thefts, typical rapists, and typical murders (Ibid.; 25 43). Putting the self-interest perspective in the context of socialization, the cultural dimension of crime occurs; according to which people always act in the interest of their group. This assumption modifies the explanation of crime complementing a unique individual self-interest for short-term pleasures with the motivation originating in the social group. The concept of group interest constitutes the core of cultural deviance approach widely shared by the number of criminological theories described above (differential association, labeling, social subculture, learning and conflict). The definition of low-self control, therefore, requires no special conditions for the criminal acts, every one of us is open to the motivations, capabilities and needs to become criminal. Here the distinction is made between the classical theories of crime and contemporary theory of criminality. Every individual has different level of vulnerability to the situational temptations. In this explanation, however, the main argument is, that the lack of self-control does not necessarily embody crime. In fact, it could be neutralized by other situational surroundings or individual characteristics. On the other hand, according to Hirshi and Gottfresdon, the high self-control could reduce the possibility of criminal offences. In other words, individuals with high-self control are less likely to become deviant. Since the main concern of this study is to find the possible methods of reducing situational temptations, and thereby, strengthen self-control, the main elements of low-self control should be elucidated. The individuals with low self-control could be first of all defined by the wish to react to the momentary situations and receive the immediate satisfaction of desires. Just the opposite, people with strong self-control tend to postpone this gratification. Following the definitions above, the individuals with low self-control tend to be adventuresome, active and physical, and individuals with strong self-control are more cautious, cognitive and verbal. Since individuals with low self-control tend to persuade short-term pleasures, and are not willing to long-term commitments, they are inclined to have unstable marriages, friendships and employment. In addition, they will not possess strong educational and vocational skills, since the latter require long-term intensive training. Considering, that crimes are in most cases painful to victims, individuals committing them should lack sympathy, compassion and should be excessively self centered and indifferent. However, they could be very open, communicative, and sometimes even generous. We should remember that the definition of low self-control individuals is here constructed rather by the definition of crime and criminal. According to the theory, smokers, drug users and gamblers would also become the members of the low self-control club. In addition, the criminal act is often committed not to achieve pleasure, but to receive the relief from stress and frustrations of everyday life. Hence, individuals with low-self control have also minimal tolerance for frustration and are not able to control their physical responses. However, we should also hold to the assumption, that not only criminals could be low-self control individuals. Therefore, this definition is flawed by generalization, since not all the criminals possess the elements of low self-control and individuals with strong self-control elements could also drift into delinquency. In this case, the explanation becomes very relative. Although, there has been a substantial research done to find the regularities between the 108

110 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija individual, situational and social characteristics, and the types of behavior, this approach supports the evidence of offender versatility. Furthermore, the majority of the outcomes of this research support the general elements of low-self control: stable individual differences, great variability, causal uniformity of criminal and non-criminal acts and inability to predict the specific forms of deviance. 5 Differently from other modern explanations of crime, this theory suggests, that causes of low self-control are always negative. Actually, crime is the most serious and the most harmful consequence of low self-control. Consequently, crime resulting from low-self control could not be produced by socialization, culture or positive learning of any kind. Individual differences could affect the results of learning and socialization; making it more or less successful. One of the basic conditions of successful socialization and development of strong self-control is an effective child-rearing model. According to the authors, it requires three minimum conditions: monitoring child s behavior, recognition of deviant behavior and punishment for such behavior. In any case, these three elements do not guarantee, that the model will function well. First of all, parents may not care for the child, or they may not notice anything wrong in his/her behavior, or even if they notice, they may not consider it as being wrong. (Ibid.; 97) There are few guidelines, which could increase the effectiveness of child-rearing model. First of all, parents attachment to their children could reduce the tendency of delinquency. Next, parental supervision is an important aspect in this model: close supervision results in the higher self-control and less tendency to commit crimes. This is where social control and self-control interacts, and external control internalize. The recognition of low-self control is also very important. It is, however, very much related to individual family factors such as the internal order, chores and habits, as well personal characteristics of parents and children. Effective punishment in family has raised many discussions among policy specialists, because in some cases family punishment may result in child abuse. Since delinquent or criminal behaviors provide their own rewards, rewarding good behavior cannot compensate for failure to correct deviant behavior. The effectiveness of these guidelines depends on the type and size of family. Low-self control parents would most likely fail to socialize their children. Of course, there is a number of exceptions and it would require a separate research to investigate the fate of children reared in the low self-control family. Moreover, the inadequacy in children socialization will most likely be a result of the inadequate parents socialization. It is also important to clearly define what parents should recognize as deviant behavior of children. Lack of this definition could lead to inadequate reactions and hamper the socialization. The current theory argues, that such behaviors as talking, pushing, hitting back, insisting on getting ones way, troubles at school and poor academic performance indicate the presence of the major individual-level cause of crime, that my be attacked, punished and changed.(ibid.; 103) Moreover, children with low-self control would not necessary become delinquents, because it is not an inevitable result of low-self control. Indeed low-self control could be used to predict low-self control rather then to predict criminal behavior. 5 The search for regularities could be observed in Cohen s theory of delinquent subculture, Cloward and Ohlin, Blumstein (1986), Akers (1984), and etc. Versatility was supported by Robbins (1966), Hirshi (1969), Hindelang (1971), Ptersilia (1980) and others. 109

111 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Further, research on the impacts of family related variables on the development of inadequate self-control demonstrated, that families with greater number of children or single-parent families have more difficulties to monitor children behavior. However, research does not measure, how the siblings can make an influence on the socialization of children. This might be a critical factor both in the development of low-self control and strong self-control children. The next important institution in socialization process is school. School has some advantages in comparison to family. Although the effectiveness of children monitoring depends on the size and type of school, teachers usually have less problem indicating deviant behavior of children: poor performance and truancy are proved indicators of troublesome children. Next, school more then the family is an institution with authority of order and discipline, and, therefore, would be struggling to sustain and enhance this role. It has special mechanisms for this control such as homework; additional hours spend at school and profound system of rewarding (grades). The difficulty of contemporary school teaching self-control is embedded in the lack of cooperation between family and school. Moreover, school authority is sometimes not accepted by parents, which results in tolerated truancy. It may also result in the low school authority and children dis-liking school as well everything related to teaching and learning. The majority of sociological explanations of crime takes little account of the individual differences relied on by psychological theory. The current theory contravenes both approaches. First of all, because the level of self-control can distinguish offenders from non-offenders both before and after the criminal acts are committed. Psychological view is based on the attachment of personality labels to differences in rates of offending between offenders and non-offenders. Moreover, there is no single personality trait related to criminality. The important conclusion of this theory, is, that people with strong selfcontrol are less likely to become deviant regardless of their personal characteristics. (Ibid.; 109) Differently from other theories, Hirsi s and Gottfredson s approach focuses on the images of crime when explaining criminality. Therefore, since crimes combine both long-term and immediate benefits, one should be careful when avoiding the image of an offender seeking longterm goals. The similarity between offenders and non-offenders makes it difficult to exclude some individuals from the explanation based on their race, ethnicity or social class. Moreover, since low self-control result in behaviors, which could be both criminal and non-criminal, one should be cautious when referring to deviance as exceptionally illegal behaviors. The next issue to be elucidated by this approach is the development of self-control through the life course. The stability concept of this general theory of crime suggests that individuals with high self-control are less likely in any life situation to commit crimes. Moreover, people with low self-control sort themselves or are sorted by the others and exposed to circumstances correlated to crime. The differences in the degree of self-control could be reduced by the socialization addressing large scope of social factors and behaviors in infancy and preadolescents, social control in accounting for even greater variety of deviant and criminal acts, adolescents and legal (natural) control in adulthood. The long-term analysis of crime data showed, that some types of crimes peak at the same age and decline at the same rate with age. Moreover, the same pattern of distribution of offenders persisted and was invariant across sex and race over the long period of time. (Ibid.; 126) The fact, that some of young offenders do not become adult criminals could be explained by the aging out concept. The latter means, 110

112 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija that social bond and self-control were eventually strengthened in the adolescent and pre-adulthood. The control and social structure theoreticians ignored this possibility. Matza and Trasler suggested that crime declines with the maturation, because social situation of individuals is changing. This assumption contradicts explanations of crime based on the personal characteristics and changes in behavior occurred with maturation. Hirshi and Gottfredson disagreed with Matza s and Trasler s assertions, stating, that maturation reform itself is defined by the change in children s behavior regardless of everything else. They stress the important distinction between crime and delinquency: maturation cannot explain crime decline when delinquency remains stable. Moreover, it just proves the previous statement that the same measure cannot account for crime and criminality. Change in crime rates does not equal to change in criminality and, therefore, decline in crime with age may occur despite of criminal tendencies, which remain stable across individuals through the life course. The notion of self-control provides the solution to this dilemma. Either individual simply grows older sustaining the same level of self-control, which should not inevitably result in criminal offences, or their self-control is strengthened through the social involvement. Summarizing, the concept of self-control supports the assumption that crime declines with age independently from criminality, whereas desistance theory claims, that crime declines because of change in factors related with age. (Ibid.; 137) Furthermore, concept of self-control contradicts the social factor theory. First of all, individuals with strong self-control would certainly be involved and influenced by the conventional institutions of society and, therefore, exposed to the risky chances embedded in their social situation. On the other hand, individuals with low self-control would resist this involvement thereby avoiding influence, because it would constrain their adventuresome and irresponsible behaviors. Involvement in conventional institutions does not help to explain the reduction of crime. Even more so, girlfriend or boyfriend does not prevent, but may even encourage short-term pleasure seeking. Family and children demonstrate just the same case as job or partner. Therefore, we remain with the conclusion, that crime rates decline is a result of maturation of the individual. There are also substantial self-control differences between males and female. This discrepancy could be first of all accounted for the differences in crime rather then criminality. The same could be noticed examining the racial and ethnicity differences in crime. However, the willingness to use crime opportunities derives from the level of self-control, which is established through the supervision in child rearing. This brings the argument back to the conclusion, that self-control is an important implication applicable for crime and criminality of individuals of any age, sex, race and ethnicity. Social correlates of crime have traditionally been family, peer group, school, job and marriage. The latter were used to support different explanations and approaches. Referring to the approach of self-control, it is obvious, that individuals with low-self control would seek the same peers. However, such selfish and trust-worthless individuals cannot make good friends. Therefore, they would less likely be involved in groups with close friendship ties and strong-self control individuals. The group would, therefore, be short-lived, unstable, unorganized and whose members do not care about each other. School is considered to be the most responsible institution in socialization. Labeling theory has dedicated much of attention in explaining, how grading system enforces delinquent images on children and how school 111

113 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN attributes to delinquency by internalizing the adult reaction to children behavior (truancy). Although the labeling theory claims, that labeling and stigmatization is independent of behavioral differences, the evidence shows that such labels are subjected to actual behavior differences. The responsibility of American educational system was analyzed by Cloward and Ohlin (1960), and Cohen (1955). (Ibid.; 160) Finally, addressing school as a sanctioning system, it is obvious, that children with low selfcontrol will have difficulty satisfying the academic requirements of the school in return for its long-term benefits. In addition, since their academic performance will not meet standards, they will also be more controlled by teachers. Therefore, such children will tend to avoid and finally leave the school for the less constrained surroundings. The same fate could be predicted in employment of low self-control individuals. In general, low self-control employees would have worse work history than anybody else and, therefore, will be less likely to find jobs and keep them. Such employees are more likely to be absent without excuse, quit without notice, and misbehave. These factors are reflected in the job profile. The inability of low self-control individuals to maintain job is consistent with their inability to meet the long-term obligations such as school, family and job. Consequently, individuals the most in need of preventive control of family, school and friendship are most likely to be outside of these spheres of influence. The policy implication of this explanation would be directed to strengthen self-control of individuals through the social institutions, which on their own turn should carry on the reform of their approach to this work. Therefore, the policy should consider the stability of differences in self-control across the life course. Next, it should be targeted on more then one act and behavior that results from low self-control. In addition, it should be targeted much in advance before the act or behavior occurs. Finally, the policy should consider that the motive to crime is inherent in immediate gains provided by this act and that substantial changes occur during the life course in the tendency to commit crimes. (Ibid.; ) According to authors, the principal of teaching self-control, which could be effective (despite of the high academic skepticism), would be prevention rather then treatment. Moreover, it should be implemented early in childhood and adults do not have to be trained to provide such training. They should instead learn the requirements of early childhood socialization: to monitor and recognize the signs of low self-control and punish them. Therefore, effective and efficient prevention then would focus on parents and adults. In any case, state remains central crime-control enterprise. The main problem of this theory and its applications for preventive policies is that it does not suggest the mechanisms of a priori identification of low self-control individuals. It only implies that the origins of low self-control are to be found in family in the first six or eight years of child s life. Moreover, effective strategy should focus on child-rearing practices that may produce self-control. Therefore, policies directed to enhance the ability of family to socialize their children are the only reasonable long-term approach to crime reduction.. Despite of all the contradictions evoked by the General Theory of Crime, it represents a new developmental dimension (emphasizing child-rearing and socialization) in explanation of criminality, which should get its stake of attention in new science of crime prevention, especially when addressing the issue of social prevention. Employing concept of self-control makes it easier to demonstrate, that not all the individuals are equally influenced by the socia- 112

114 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija lization process (learning and strain theories) and situations (routine activities). Some of them, the ones with strong self-control or without tendency to delinquent behaviors are capable to resist the negative influences of environment. Children, with low self-control, however, are much more vulnerable and may end up in crime while exposed to the negative influences of socialization. In addition, it also implies that solution to strengthen low self-control through the socialization and social environment could compensate for differences proposed by social bond, learning and strain theories. The drawback of this model is that it is difficult to indicate the complex risk factors and then achieve such a complex change as to strengthen bonds, to teach children non-delinquent behavior and create equal opportunities for everybody. Moreover, these changes are interrelated and the effect could only be achieved implementing all the changes at once. The easier task would be to utilize situational approach and to make a change in the social environment of individual. Social Control as Preventive Intervention The routine activity approach presented M. Felson in his book Crime in Everyday life could provide practical suggestions for this change. Following Hirshi s tradition, Felson was aiming to answer the question, why some people do not commit crimes. Therefore, he was studying crime as normal phenomena, claiming, that offenders do not have to be exclusively different from us. Referring to this approach, Felson was denying the fallacies, that for instance weak families or broken homes are linked to delinquent behavior of children. Indeed, he stressed, that the most important family factor in reducing children delinquency is parental presence: the real time that parents or adult members of family spend with children. Moreover, he stressed the importance of family chores for children, which would not only occupy their free time and keep them attached to the house, but also make them responsible in the early age. (Felson 1998) Felson claimed, that modern world created higher risks for youth crime. The modernization process and technological progress brought about changes in time schedules, transportation, as well household, which have consequently changed everyday life of individuals, their families, schooling and community involvement. According to Felson, less parental presence at homes, accessible means of commuting, and household machineries provided for higher levels of independence and more free time, which contributed to the rapid increase of juvenile delinquency. Furthermore, family traditions ad everyday activities (dinners) in the modern societies lost their regularity Talking about youth crime in the USA, Felson distinguishes two general groups of reasons: the mistimed sexual development of young people and the discordant gap between end of the school day and start of family activities. (Ibid.; 24) In addition, these changes were more obvious in the city, compared to the rural areas. For instance, public transport creates clear criminal opportunities for youth. It could be easily noticed in the city train station attracting street children and prostitutes. Moreover, public transport provides for the independence from parental chauffeuring and, therefore, results in less time spent with them. The youth s activities in metropolis are often assembled away from home to the unknown and not guarded environment. Community ties here are also much weaker then in the smaller towns, because of the great anonymity and mobility of inhabitants. The time spent in school constitutes the main part of the day activities of young people. Studies investigating the highest time for youth crime to occur, indicated, that the biggest num- 113

115 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN ber of offences committed by youth is between 2.30 p. m. to 8.30 p.m. Considering, that school is normally finished around 3 p.m. one could predict, that those young offenders are either school drop-outs or just decided to leave the school earlier then their classmates. The other important implication of school influence on youth crime is the location. Roncek and associates confirmed that localities with higher numbers of secondary schools had also higher crimes rates. In addition, the temptation to steal increased when school was located nearby the shopping mall. (Ibid.; 111) Even though, the research implies, that school could accumulate people at the early ages for offending and victimization, it also provides preventive supervision. Therefore, the implication derives from this, that children would be even more vulnerable to crime outside the school supervision. This is the main argument for mandatory schooling: school provides for the monitoring and punishment of children misbehaviors. The smaller is the school, the higher level of children participation in school activities, the higher student teacher and student-student involvement, and the higher possibilities of controls. In addition, Felson claims, that part time jobs for young people in contemporary societies do not solve the control problem, because earnings from these jobs are often to cover recreation activities and extras, such as gasoline, that would help to escape the dependency on parents. The modern technology, mobile phones, Internet and television help to escape of informal controls, ease the coordination and advertise the goods increasing temptations of robbery. According to Felson, reduction of crime is related to policies so called designing out crimes. The latter include either the natural informal crime prevention as it occurs in everyday life, or planned crime prevention, which imitates the former. These activities would be more effective when divided into smaller portions and linked with the crime-prompt situations. (School locality, design of public housing or shopping localized for more control). Felson calls this process of designing lower crime in everyday life, a strategy of chunking and channeling. This strategy reflects the situational crime prevention related to preventing crime here and now thereby making crime targets less rewarding, accentuating risks evoked by crime, increasing efforts and guilt associated with crime. It does not mean crime displacement, but rather dispersion of benefits. (Ibid.; 164) Juvenile delinquency prevention programs are frequently defined as practical tools of informal social control. Therefore, the elaboration of the issue of social control should yield a more detailed picture of how prevention could be approached. The different approach to social control was introduced and investigated by Stanley Cohen. There are two important works by S. Cohen both dealing with the topics of juvenile delinquency and social control. Folk Devils and Moral Panics focused on the social reaction to juvenile subcultures and behavior of formal control agents towards distinctive youth resulting in stigmatization, increased polarization and, finally, criminal behaviors. The later publication Visions of Social Control continues the search for the solutions to the stigmatizing social reaction by the introduction of informal social control agents. Both works are interrelated and compliment one another with new explanations and convincing documentation.(cohen 1972) In his later book, Cohen asks a crucial question, whether some social policies that are introduced as measures of social control do really represent tools of social control. By asking this question, he differentiates between the formal social control represented by state institutions and social policy from informal social control executed through such agents as family, school and community. 114

116 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija The focus of social control in Cohen s understanding is related to rather broad expressions of social reaction to deviant behavior, which might be attributed to both prevention and repression policies. The uniform element of these social responses is that they are planned, programmed and organized reactions to socially problematic behaviors sponsored either by the state or by the professional agents focusing on either specific punishment of individual or community prevention measures. Therefore, discussion of social control in this context could be based on the discussion of prisons, courts, justice systems as well preventive programs, social policy initiatives on both individual and community level. According to Cohen, the study of crime prevention programs should be first of all located in social space: the network of institutions such as school, family and broader patterns of welfare such as social services, bureaucratic and professional interests. Finally, the importance of Cohens analysis is based in his attempt to locate social control in the future. This is a kind of fiction of social control trying to answer the question of: where are we going to? and what is to be done?. The justification of newly emerging methods of community prevention is based on both common sense and empirical research. Complexity of reasoning includes cognitive, theoretical and ideological beliefs, facts and ideas. More explicitly, firstly, the common sense knowledge suggests that prisons and juvenile institutions are ineffective and community alternatives could make bigger difference at less cost. Secondly, the labeling theories claim that the further the deviant is processed into the system, the harder it is to return him to the normality. Thirdly, criticism of the current bureaucracy, skepticism towards the governing authorities raises ideas of limited state intervention by prison and whole correctional system. Cohen compared social control system to the fishing net where deviants are metaphorically compared to fish, which get caught by this net and is being cycled and recycled many times: caught, processed and thrown back into the free water (Cohen 1985; 42). Three crucial problems are indicated in connection to this metaphor of the fishing net: quantity, size or capacity -or how wide the net, how broad is is the research or how extensive is the preventive measure. The ripple problem reflects how this net affects the rest of the sea inhabitants. This metaphor simplifies the definition of social control and enables to approach the main aspects of preventive measures in a very comprehensible manner, which could be applied in empirical studies. (Ibid.; 43) Referring to the above, the ideal of community control would be the decrease in size and reach of the net, which could be achieved through deinstitutionalization and supplementing alternative control mechanisms. When trying to prove whether decarceration strategy has reduced the numbers of prisoners, Cohen refers to arrest statistics in different countries (Britain, USA, Canada) illustrating the conclusion that the custodial institutions in those countries were expanding over time. Nils Christie also elaborated this expansion in his pessimistic vision of rapidly growing prison population, which, according to him, would soon result in new forms of gulags. (Christie 1982) The grant solution offered to this problem would be diversion of so called soft criminals, for example, juveniles through the less intrusive control strategies either by dropping charges or by diverting them to informal social control agents such as parents, teachers, social workers, neighbors or casual observers. Such a diversion is a significant alternative enabling the control institutions to widen the net of social control. Moreover, the clients of this diversion might not have committed crime yet. This early preventive diversion is incorporated into the system and 115

117 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN represents intensification and formalization of previous methods. In addition, this diversion is executed on the different levels of the system: diversion from adults to juvenile courts, diversion from stricter to softer programs, from old to new agencies producing deviants, constructing deviant patterns by stigmatization and labeling. This diversion then raises the question of causality between this system expansion and increasing crime rates. (Cohen 1985; 56) From the ideological point of view, Cohen calls this the third revolution in crime control system: first revolution involved diversion from revenge to restrain, the second - from restrain to reform and the third one constitutes transformation from reform to reintegration. This reform is based on not only recruiting more volunteers, but rather greater direct involvement of family, school and various community agencies in the youth treatment and re-socialization and keeping the deviant out of the formal system of control. Moreover, these informal agents of social control become an integral part of the treatment and active player in children retraining. This active part varies from actor to actor. For example, school is much more formalized and, therefore, requires special strategy of helping young people to adjust without referral to the formalized institutions while saving the rest from disturbances. On the other hand, community requires liaison workers, who would attach themselves to individual clients. Such an invisible hand of social control entails a vision of how an ideal family, school or community should look like. (Ibid.; 57 58) The successful social control program requires testing and more evaluation research, which establishes the power to classify the offenders by expanding on wider populations. One of the forms of such classification is embedded in spatial displacement of clients. Cohen differentiates between exclusion and inclusion. Exclusion occurs, when deviants are displaced from their natural social environments and separated into special classes or other special spaces. Exclusive treatment is much more stigmatizing and segregating. However, it could propose a real solution to visible crime control, for instance, by eliminating youth gangs from the streets. Therefore, it could be more effective ideological tool supporting the official crime control system. However, this approach contributes to the polarization effects, increase of public ridicule towards the excluded group and production of stereotypes and folk devils. (Ibid.; 43 58) Inclusion, then, is an attempt to locate and absorb deviants in the conventional spaces, which can by no means offer that much visible solution. Nevertheless in reality it could be more effective first of all because it does not reinforce deviancy by stigmatization and labeling. The inclusion, which seems to be unrealistic in the state control systems, could be possible by the integration of more active participants into the treatment process, extending on wider community and making the treatment more voluntary. Although informal social control system could be contra-productive in reducing arrest statistics, it fulfills other more important social functions (discussed by Durkheim). When the major causes of crime are unreachable for control, we should turn to other goals of informal social control, which could justify the system: sustainability, accuracy of implementation, innovation, fulfillment of social needs, establishment of social services, reduction in aggressiveness and violence, increased organization and cooperation, decreased segregation and stigmatization. Conclusion: Narrowing the Gap between Theory and Practice A variety of sociological explanations in criminology addressed above introduces a broad 116

118 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija context for crime prevention. The issues examined in the discourse of sociological criminology outline the main dimensions of social intervention thereby constituting foundations for the new science of crime prevention. The necessity to employ the broadest stock of available knowledge is now being underlined by criminologists searching for the correlation between theory and practice of crime prevention. (T. Hope and S. Karstedt 2003) Most importantly, sociological explanations of criminal behavior could provide information when searching for an answer to the questions of what could work in social crime prevention and why it could work. However, the utilization of this knowledge raises further questions about applicability of such complex theoretical models to the practicalities related to the design and strategy of social crime prevention. The discussion of crime requires the consideration of the setting in which it occurs, the commodities that affect its rate and the efforts required for its reduction (Wilson 1983; 282) Moreover, the analysis of crime and criminality always involves the unstable economic situation as well as social problems of family, changes in educational system and overall social changes, which create vacuum of values in society. The recent expansion of sociological thought in criminology supports the conclusion, that neither situational nor social dimensions of crime prevention could be dismissed from the practice of crime prevention. The practice of crime prevention translates the main theoretical premises into reality and proposes the laboratory for testing their applicability and validity. Therefore, the dialogue between theory and practice here becomes preeminent. For example, the study of religious and school day centers supports the assumption, that these institutions serve their purpose to solve the problem of children s unemployment thereby organizing their free time and helping them to avoid the street life. (Ibid.; 69 89) Moreover, they have a reasonable input in children s school attendance. The relationship between the dropouts from school and the increase of juvenile delinquency has been examined by many sociologists. For instance, Jasine Junger-Tas introduced a Dutch experiment in three vocational schools distinguishing positive correlation between teenager s school problems, school dropouts and delinquency. (Junger-Tas 1991; 551) Moreover, criminal statistics in Lithuania also proves this link. During the period from 1993 to 1995 number of children who stopped attending school fluctuated between three to four thousand at the same time the bigger part of children, who committed crimes last year, consists of those who do not study and do not work (51.5%) 6. School achievements are also related to juvenile delinquency. For example, according to Lithuanian research, 2.7% of children who stopped attending school as the cause of it indicated their bad achievements in learning process. Furthermore, psychologists relate bad achievements at school to the increase of aggressiveness in child s behavior. The aggression within the school may be also explained by the relationships between teachers and pupils. Mandatory school attendance, planned and unified teaching system during the soviet time, formed the gap in teacher-pupils relationship, which was inherited in the national Lithuanian school. This fact also validates the labeling theory of deviance, according to which, those children who fail at school are labeled as bad and excluded from the group of normal children by various kinds of punishments, such as special classes and denigrating treatment, which changes their so- 6 Source: Department of Statistics. 117

119 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN cial status. This stigmatization and classification only widens the gap between teacher and failures pushing them away from the whole society. School then becomes the official institution, which rather suppresses than supports those who need to find their place in social grouping. Therefore, excluded children form groups, which are often called deviant subcultures and characterized as the most vulnerable for the criminal behavior. 7 Many attempts have been made to examine the causes of children s dropouts from school. 8 (Motuzas 1996; 6) One of the recent studies has been taken in Lithuania and yielded very interesting results, according to which school dropouts appear to be the complex problem to be solved by both the family and academic staff. Moreover, it is a problem of the whole society and its changing values in social and economic transitions. Therefore, the strategy of prevention represented in school center and alternative learning programs provides the possibility to reduce this problem by nontraditional ways of teaching and building up new relationships between teachers and pupils. Following the advice of developmental criminology, family rehabilitation programs are expected to acquire much broader field for the social intervention. First of all, it involves younger children and children may stay longer in program spending day and night in the safe environment gaining the necessary attention. Therefore, the change of environment here is much more radical and stable. Second, family treatment programs have a variety of activities for parents of both real and foster family. Therefore, the individual problem of parent and child is solved through the involvement of both individual and family therapy. 9 The efforts of this type of initiatives are supported by theoretical assumptions revealing the relationship between poor parenting and the increase of child s vulnerability for crime, which is presented by the causal scheme of the development of delinquent behavior. Poor parenting here addressed in terms of discipline, monitoring, conflict solving, socio-demographic characteristics constitute a complex of causal variables of juvenile delinquency. Furthermore, T. Hirshi, directing criminological agenda to families studies, pointed out the supreme importance of family. (Hirshi, 1983; 69 89) Therefore, it is one of the most important dimensions in the social prevention of youth crime. However, this type of preventive strategy introduces the issue of ethics in practice, when applying limitations for the community s intrusion into family affairs. Looking from the opposite direction, practice of social prevention yields an important practical insights and valuable background information for the sociologically informed criminology. Mainly this information could be gathered through the combined process and outcome evaluation, often absent in the official policy evaluation reports. Moreover, studies of crime control politics in Europe reveal the danger of the knowledge provided by sociologically informed criminology to be disregarded by the policy makers. The governments tend to ignore the social aspects of crime prevention and refer to situational tools as easily predictable, manageable and measurable tool of crime control. Consequently, the lack of proper evaluation results in gaps of criminological knowledge, mystification of social crime prevention practices, 7 Refer to Jackson Toby and Maria Toby (1961) and Jackson Toby, (1974). 8 Referring to results of the recent research, 41.8% of children who stopped attending school did not want to study, 14.8% were prevented from school by their parents, 10,8% did not study because of material difficulties faced by their families, 5.7% of school drop-outs live in anti-social families, and 21% of them are street children. 9 This method have been confirmed by the works of psychotherapy, such as the study of Family Therapy by H.E. Richter (1967). 118

120 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija and diminished trust in it on both governmental as well public levels. To re-instate this trust the exchange of knowledge among crime prevention theoreticians, practitioners and policy makers is required. It should bring back the social into the policy decision making, no matter how complex and inconvenient it may appear to policy makers. REFERENCES: Becker, Howard Outsiders. New York: Free Press. Clarke, R Situational Crime Prevention. New York: Harrow and Heston. Cohen, Stanley Folk Devils and Moral Panics. Cambridge: Polity Press. Cohen, Stanley Visions of Social Control, Cambridge: Polity Press. Cullen, Francis T. and Robert Agnew (Eds.), Criminological Theory: Past to Present, Essential Readings Los Angels: Roxbury Publishing. Farrington, D.P. Developmental Criminology and Risk Focused Prevention in M. Maquire, R. Morgan and R. Reiner (Eds.), The Oxford Handbook of Criminology, 3 rd Edition. Oxford: Oxford University Press. Felson, M Crime in Everyday Life. Thousand Oaks, Cal: Pine Forge. Gottfredson, Michael R. and Hirshi, Travis A General Theory of Crime, CA.: Stanford University Press. Hagan, J The Class Structure of Gender and Delinquency: Toward a Power-Control Theory of Common Delinquent Behavior, American Journal of Criminology. Hope T., Karstedt. S Toward a New Social Crime Prevention in Kury, H. and Obergfell-Fuchs J. (Eds.), Crime Prevention, New Approaches, Mainz: Weisser Ring. James Q. Wilson Crime and Public Policy, London: JCS Press. Hirshi, T Crime and the Family, in James Q. Wilson (ed.), Crime and Public Policy, London: JCS Press. Josine Junger-Tas School Drop-Out and Delinquency in Gunter Albrecht, Hans-Uwe Otto (eds.), Social Prevention and the Social Sciences, Berlin.: Walter de Gruyter. Marvun E. Wolfgang and Franco Ferracuti The Subculture of Violence, Calif. Beverly Hills: Sage Publications. Motuzas, R Privalomo mokymo igyvendinimo ir paaugliu nusikalstamumo prevencijos problemos in Z. Bajoriunas, G. Kvieskiene, and V. Slapkauskas Mokykla ir Nusikalstamumo Prevencija. Vilnius: Leidybos Centras. Nils. Christie Limits to Pain. Oxford: Martin Robertson & Company Ltd. Rock, Paul Sociological Theories of Crime in Mike Maquire, Rod Morgan and Robert Reiner (eds.) The Oxford Handbook of Criminology, 2 nd Edition. Oxford: Clarendon Press: pp Sutherland, E., Cressey, D Principles of Criminology. Chicago, Ill: Lippincott. van Swaaningen R Critical Criminology: Visions from Europe, Sage Publication. Vold, George, Thomas J. Bernard and Jeffrey B. Snypes Theoretical Criminology, Oxford: Oxford University Press. Wilson James Q Crime and Public Policy, London: JCS Press. Áteikta 2004 Pateikta spaudai

121 Moterø Sociologija ir gender ir kriminologija studijø teorija ir praktika Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Alina Þvinklienë Gender mainstreaming ar lyèiø dëmens integravimo strategija? Importuotø sàvokø taikymo Lietuvos socialiniø ir humanitariniø mokslø kalboje problemos 1 Santrauka. Straipsnio tikslas bandymas paraginti socialiniø mokslø atstoves(-us) vartoti naujas mokslines sàvokas taip, kad bûtø ir iðlaikyta pagarba savo mokslo dalykui bei lietuviø kalbai, ir nenusiþengta sveikai logikai. Ðiuolaikiniø socialiniø mokslø þodyne sàvokos lytis ir gender skiriamos. Taèiau dauguma Lietuvos autoriø iki ðiol grieþtai laikosi lyties sàvokos ir dël to atsiranda (geriausiu atveju) teksto neaiðkumø ar dviprasmybiø. Lyèiø lyties sàvokos vartojimas (vietoj gender) sociologinës ir/arba politinës pakraipos tyrimuose greièiau atspindi patriarchalinio diskurso galià (Michelio Foucault samprata) negu paprastà atsainø poþiûrá á tos sàvokos esmæ. O kadangi feministinë teorija ir gender koncepcija neturi autentiðkos istorijos Lietuvos socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tai, kalbant apie moterø ir vyrø santykius socialiniame kontekste, tikslingiau vartoti gender. Moterø ir gender studijos Gender studijos (gender studies) yra ne tik bendrosios metodologinës, bet ir daugelio tarpusavyje susijusiø dalykø studijos, ir tai gana naujas akademinis socialinis studijø dalykas Vakarø socialinio paþinimo sistemoje. Todël tiek Vakaruose, tiek pas mus tai iki ðiol veikiau atspindi suvestinë sàvoka, taikoma naujausioms humanitarinëms teorijoms ekonominëms, socialinëms, politinëms, lingvistinëms ir pan., kuriose vienaip ar kitaip interpretuojamas moterø ir vyrø tarpusavio santykio klausimas ir vartojamas naujausias jo (ðio klausimo) apibrëþimas gender. Gender iki ðiol yra ginèijama sàvoka, be to, ávairiai traktuojama pagal skirtingas klasikinës feministinës teorijos (dël kurios ið esmës ir atsi- rado gender ir svarbiausia gender studijø metodologija) koncepcijas. Gender studijos buvo iðplëtotos m.; jos atsiskyrë nuo moterø studijø dël keleto prieþasèiø. Visu pirma, dël akademinio feminizmo ir politinës praktikos evoliucijos. Antra, dël pakitusio pagrindinio moterø studijø dalyko, nes vietoj vienos ar net dviejø lyèiø radosi maþiausiai penkios lytys: moterø, vyrø, heteroseksuali, homoseksuali ir transseksuali. Treèia dël feministinës metodologijos kaitos esencializmà (essentialism), grindþiamà prigimties logika, ið dalies vieninga substancine kategorija moteris, iðstumia postmodernizmas ir postfeminizmas, grindþiami skirtingumo logika. 1 Uþ kalbos patarimus autorë dëkoja vertëjai ir lietuviø kalbos redaktorei p. Ringailei Svirskaitei, kurios nuomonës ne visada paisë. 120

122 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Moterø ir gender Sociologija studijø teorija ir kriminologija ir praktika Taèiau svarbiausia prieþastis greièiausiai yra ta, kad moterø studijos grieþtai siejamos su feminizmu ir dël institucionalizacijos (moterø studijø centrø steigimo JAV ir Europos universitetuose) jos tapo savotiðku intelektiniu getu, nes atmesdavo visus tekstus arba koncepcijas, kurios galëjo bûti suvokiamos kaip áþeidþianèios moteris. Tuo tarpu gender studijose buvo siekiama demokratijos ir tolerancijos tiek studijø objekto, tiek ir tyrëjos(-o) lyties atþvilgiu. Moterø ir gender studijø akademiniø programø skirtumai nurodyti lentelëje, pateikiamoje straipsnio pabaigoje. Lietuvoje vienas pirmøjø moterø studijø centrø (MSC) ákurtas 1992 m. Vilniaus universitete (plaèiau apie tai þr.: Stundþienë 1999), kuris nuo 2002 m. vadinamas Lyèiø studijø centru. Taèiau negalima teigti, kad Lietuvoje feministinës idëjos ir moterø studijos atsirado tik atkûrus nepriklausomybæ. Tarybiniais laikais feministinë teorija buvo pateikiama kaip burþuazinës ideologijos atmaina, visiðkai svetima tarybiniam gyvenimo bûdui ir todël feministinës teorijos buvo þinomos tik labai siauram specialistø ratui. Be to, tarybinë propaganda sëkmingai formavo neigiamà feminizmo ir jo atstoviø stereotipà. Kita vertus, atsiþvelgiant á socialistinius moterø klausimo sprendimo uþdavinius, t. y. moterø ir vyrø lygybæ, tarybinës moterø studijos plaèiausiai buvo vykdomos mokslinio komunizmo, darbo ir/arba ðeimos sociologijos ir visuomenës sveikatos erdvëje. Tyrimø metu atrasti vadinamieji atotrûkiai (gender gap) daþniausia buvo aiðkinami kaip praeities atgyvenos, kurios bus áveiktos pasiekus komunizmo pergalæ. Lytis antroji lytis (socialinë) lytis Tarybiniø moterø studijø laikais sàvokos lytis interpretacijos problemos praktiðkai nebuvo, kaip neegzistavo ir paèios feministinës socialiniø mokslø koncepcijos. Apskritai ið Vakarø importuotø sàvokø ir moksliniø koncepcijø vertimo á lietuviø kalbà ir jø pritaikymo Lietuvos kontekste problema tapo aktuali griuvus Berlyno sienai, kai Lietuvos mokslininkës(-ai) gavo realià galimybæ ásitraukti á bendràjà vyraujanèiø (mainstreaming) Vakarø visuomeniø paþinimo mokslø teorijø erdvæ. Taèiau moterø studijose naujø sàvokø vertimo klausimams nebuvo teikiama didesnë svarba, nes MSC darbai buvo skirti Moters problematikai, o feministinëje literatûroje anglø kalba gender yra bûtent moters þenklas. Angliðkà þodá gender paprastai atliepë lietuviðkas þodis lytis. Kartu, pleèiant veiklà ir gilinant profesionalumà feministiniø teorijø ir praktikos srityje (reikia paþymëti svarbø Vilniaus MSC bibliotekos ákûrimo vaidmená), Vilniaus MSC leidiniø serijoje, pavyzdþiui, Feminizmas, visuomenë, kultûra, buvo bandoma átraukti lietuviðkà þodþio gender atitikmená giminë. Feministinë giminës samprata buvo aptariama straipsniuose (pavyzdþiui, þr.: Droblytë 1999), taèiau specialaus tyrimo, skirto lyties ir giminës sàvokoms moterø studijø srityje, Lietuvoje lyg ir nëra (autorës pastaba: ið anksto atsipraðau, jei toká darbà praþiûrëjau, man pavyko aptikti tik Nijolës Braþënienës (2001) straipsná, skirtà lyties ir giminës kategorijoms, deja, paraðytà ir iðspausdintà tik anglø kalba). Kuklus bandymas átraukti gender á Lietuvos socialiniø mokslø þodynà ar bent jau suþadinti kokià nors diskusijà (Þvinklienë 1997) tarsi liko be atsako. Anø laikø neformaliose diskusijose þodþio lytis vartojimo gynimas daþniausiai buvo grindþiamas antrosios feminizmo bangos ákvëpëjos Simone de Beauvoir knyga Antroji lytis (Le deuxiéme sexe, 1949). Beje, 1995 m. á lietuviø kalbà iðverstos jos santraukos, o jose þodþio gender atitikmens net negalëjo bûti (èia sexe lytis ). Keisèiausia, kad pastarasis aiðkinimas vartojamas iki ðiol, jo laikosi ir socialiniø mokslø, átrauktø á gender studijas, kur socialinio konstruktyvizmo pozicijos labai stiprios, ðalininkës (-ai). Dar daugiau keista dël to, kad ðiandienà pla- 121

123 Moterø Sociologija ir gender ir kriminologija studijø teorija ir praktika Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN èiai þinomas ir cituojamas klasikinis antropologës Gaile Rubin straipsnis Moterø mainai (The Traffic in Women, 1975), kuriame pasiûlyta sex/ gender sistema, atrodo, jau þinomas ir Lietuvoje. Taèiau gender, kaip socialinës konstrukcijos samprata, lietuviðkuose tekstuose geriausiu atveju pertvarkomas á terminà socialinë lytis. Treèias, bet retai vartojamas argumentas, yra tas, kad pagrindinës Europos feministës irgi nevartoja sàvokos gender. Taip, tai tiesa, italës vartoja il gènere, prancûzës le genre; tai atitinka lietuviðkà þodá giminë, kuris dar gali bûti vartojamas ir kalbant apie þmonijà: il gènere umano arba le genre humain, t. y. vartojama giminë, o ne lytis. Tiesa ir tai, kad pretenduojanti á klasikes filosofë Rosi Braidotti siûlo atsisakyti gender sampratos, nes, jos nuomone, laikantis tokio poþiûrio neámanoma apibûdinti diferencijuoto subjektyvumo, be to, gender kultûriðkai savitas terminas ir dël to neiðverèiamas: it is a culturespecific term and consequently untranslatable (Braidotti 1994; 150). Be abejo, kalbant apie importuotø sàvokø vertimo á lietuviø kalbà problemas, nereikia pamirðti, kad daugelis ðaltiniø originalo kalba tebëra gana sunkiai prieinami Lietuvos mokslininkëms(-ams), taip pat ir dël finansiniø prieþasèiø... Gender ãåíäåð lytis Rusijoje plaèiai paplito terminas ãåíäåð, atitinkamai yra ãåíäåðíûå èññëåäîâàíèÿ, o turint omenyje tiesioginá tarimà, tas terminas yra gana keblus. Reikia paþymëti, kad ãåíäåð vartojamas ir ten, kur reikia, ir ten, kur nereikia, ir akademiniuose, ir politiniuose tekstuose, o kartais juo visai be reikalo pakeièiamas þodis ïîë (lytis). Ðio straipsnio autorës tikslas atkreipti dëmesá á gender (lietuviø kalboje ji ápratusi tarti ðá þodá pagal tradiciná angliðkà tarimà) nepaisymà Lietuvos akademinës kalbos diskursuose. Tuo tarpu Rusijoje yra atvirkðèiai, ten bandoma atkreipti dëmesá á ðio termino vartojimo netikslingumà ir net svetimumà, tuo labiau, kad istoriðkai ðîä, ðîäîâûå îòíîøåíèÿ, ïîë ir t. t. buvo nuolatinio socialinio kontroliavimo ir koregavimo objektas, slopinimo ir pasiprieðinimo objektas (Uðakin 2002; 19); pakanka pasiskaityti XVI a. gyvenimo taisykliø knygà Domostroj (Äîìîñòðîé) ir/arba Moraliná komunizmo statytojo kodeksà (autorës pastaba: prisiminkime, kad ðio kodekso principai buvo ágyvendinami ir Lietuvoje). Taèiau þinomo Rusijoje politiniø mokslø kandidato Sergejaus Uðakino samprotavimai prieð ãåíäåð Rusijos atveju ðiame straipsnyje naudojami kaip argumentai uþ gender Lietuvos atveju, todël jie yra plaèiai cituojami. Paþymëtina, kad moksliniø darbø vertimas ið originalo kalbos á gimtàjà daro didþiulæ átakà sàvokos ir/arba mokslinës koncepcijos paplitimui ir prigijimui kitakalbëje akademinëje bendruomenëje. Taigi, anot jo, Rusijos tyrëjos(-ai) pabrëþtinai remiasi Joan Scott, prancûzø istorijos specialiste ið Prinstono, kuri 1986 m. pasiûlë iðplësti analitiná mokslo þodynà, átraukti naudingà istorinës analizës kategorijà terminà gender. Joan Scott pradeda ástabia fraze: Tie, kuriø uþduotis yra þodþiø prasmës kodifikavimas, patiria pralaimëjimà dël to, kad þodþiai taip pat kaip idëjos ir daiktai, kuriuos tie þodþiai turi reikðti turi savo istorijà (Scott 1988; 28). Toliau Joan Scott detaliai apraðo feministiná piruetà þodþio gender istorijoje: þodá, ið pradþiø vartotà iðreikðti gramatinei giminei, feministës pradëjo sàmoningai vartoti siekdamos pabrëþti santykiø tarp lyèiø socialiná organizavimà. Cituotos Scott frazës akcentas, be abejo, yra þodis istorija. (Uðakin 2002; 13 14) Toliau aiðkinamas istorijos supratimas. Jos esmë ta, kad destabilizuojamasis feminizmo prasminis efektas galimas tik atsiþvelgiant á tam tikrà semantinæ praeitá ir tam tikrus leksinius pagrindus. Kitaip tariant, [...] sistemos (gnose- 122

124 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Moterø ir gender Sociologija studijø teorija ir kriminologija ir praktika ologiniø, lingvistiniø, identifikaciniø) koordinaèiø pokyèiai neámanomi be stabilaus atramos taðko, esanèio ne toje sistemoje; dël ðios prieþasties galima bandyti perkelti centrà sistemos rëmuose kartu nesiimant jokiø esminiø pakeitimø, susijusiø su jos bendraisiais parametrais, ar tai bûtø kalba, teorinë paradigma arba, pavyzdþiui, socialinë struktûra. Taigi santykiø tarp lyèiø dinamikos analizë kaskart neiðvengiamai grindþiama paèios lyties egzistavimo stabilumo prielaida. Savo ruoþtu akcentai, pabrëþiantys lyties nestabilumà, tos kategorijos ir reiðkinio nesugebëjimà bûti savaime pakankamu bei teleologiniu tiek identitetø, tiek ir su jais susijusiø praktikø pagrindu, suteikia galimybæ analitiðkai iðardyti (arba demontuoti) tà gnoseologiná, lingvistiná ir pan. pamatà, dël kurio lytis, tiesà sakant, sukelia paskiros, t. y. savarankiðkos, kategorijos áspûdá. Bûtent ðis elementø ir sistemos tarpusavio ryðys pabrëþiamas kitame Joan Scott darbe Patirties liudijimai The evidence of experience (1991). Atkreipiant dëmesá á tai, kad privilegijuota analitinë vienos ar kitos kategorijos ðiuo atveju tiesioginës patirties padëtis, virstant tai kategorijai tyrimo objektu (t. y. paþinimo ðaltiniu), ir tyrimo metodas (t. y. paþinimo ágijimo bûdas) neiðvengiamai sukelia metodologinæ hiperinfliacijà, kuri kategorijai suteikia sistemos statusà [...] (Uðakin 2002; 15 16). Toliau emocingai tvirtinama, kad gender kategorija Rusijos visuomeniniø mokslø sistemoje neturi nei praeities, nei tvirtø sàsajø su kitomis ðios sistemos kategorijomis, pavyzdþiui, praktikomis, ir retoriðkai klausiama: Jeigu analitinis Vakarø gender studies tikslas yra bandymas parodyti, kad vienø ar kitø kategorijø, vartojamø tikrovës paveikslui sukurti, prasmë istoriðkai nulemta ir todël galima keisti; jeigu politinis Vakarø gender studies tikslas kaip tik ir yra praktinis mëginimas pakeisti tikrovæ pradedant nuo kategorijø, su kuriomis ta tikrovë konstruojama ir ágyja struktûrà, pakeitimo, tai kà gali duoti nors hipoteziðkai toks terminologinis importas, kuriuo remiantis pradinis siekimas dekonstruoti susiklosèiusià pamatiniø identifikaciniø kategorijø prasmæ virsta viso labo siekimu sutvarkyti simboliná laukà, bûtinà paskubomis importuotos kategorijos egzistavimui? [gender laukà autorës pastaba]. Galima teigti, kad ðios citatos svarba visø pirma yra nuoseklus gender studijø tikslø iðdëstymas. Be to, Uðakino nuomone, Rusijos tyrëjos(-ai) kuria simboliná laukà naujai kategorijai, nesiimdami ið esmës dekonstruoti istoriðkai jau susiklosèiusias kategorijas. Sunku tvirtinti, kad simbolinio lauko kûrimas daro þalà akademinës minties raidai, galbût net atvirkðèiai. Atsiribojus nuo kasdienio gyvenimo kategorijø, Lietuvos atveju lyties, galima laisviau ir tiksliau operuoti nauja sàvoka (be abejo, þinant jos prasmæ) socialinës tikrovës analizëje, nes tyrëja(-as) iðsilaisvina ir jam nebereikia nuolatos konvertuoti sàvokà ið kasdienës kalbos á akademinæ kalbà ir atvirkðèiai. Galimas daiktas, toká semantiná keblumà áþvelgia ir pats Uðakinas, nes toliau jis raðo: Ko gero, vienintelë rimta teorinë tezë, paremianti ãåíäåð, yra bandymas parodyti, kad lytis skirtingai nuo ãåíäåð nëra galios, jos diskursiniø ir institucionalistiniø uþvaldymo ir vieðpatavimo mechanizmø produktas ir objektas. (Uðakin 2002; 19) Be to, pripaþindamas, kad akademinës kalbos diskursas paprastai kuriamas ið kalbos skoliniø, Uðakinas pasitikslina: Be abejo, kalbama ne apie tai, kad terminologinis importas ið principo þalingas ir/arba nereikalingas savos ðalies sociologijos ir filosofijos kategorijø, net ir koncepcijø aparatà daugiausia sudaro bûtent tokie (atsitiktinai ir/arba sàmoningai) áveþti produktai. Problema, pasikartosiu, yra ne produktø importas, o jø ásisavinimas, t. y. jø gebëjimas nesukelti organizmui atmetimo reakcijos elementariajame lygmenyje. (Uðakin 2002; 17) Uðakino nuomone, bûtent daugumos Rusijos humanitariniø ir socialiniø mokslø atstoviø(-ø) idiosinkrazija sàvokai ãåíäåð, kurià lëmë nesugebëjimas suprantamai iðversti jos á 123

125 Moterø Sociologija ir gender ir kriminologija studijø teorija ir praktika Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN savàjà kalbà smarkiai apriboja taikanèiø gender sampratà profesiniame savo darbe. Lietuvos atveju tikriausiai yra atvirkðèiai, bûtent pernelyg þemiðkos asociacijos su lytimi atbaido potencialias(-us) tyrëjas(-us). Akivaizdu, kad idiosinkrazijos prieþastis gender studijø dalyko atþvilgiu ir Lietuvos, ir Rusijos akademiniø bendruomeniø atveju profesionaliau iðnagrinëtø net ne feministinës pakraipos psichoanalitiniø teorijø þinovai. Lyèiø dëmuo (atvejo studijos case study) Kaþin ar galima teigti, kad mokslinio kolonializmo koncepcija yra produktyvi transnacionalinio diskursyvinio proceso analizei apskritai ir Lietuvos atveju konkreèiai. Ðiuo metu anglakalbio diskurso hegemonija visuomenës paþinimo moksluose yra pripaþinta ir, galima teigti, neginèijama. Taèiau verèiant á gimtàjà kalbà nusistovëjusias svetimos kalbos sàvokas visada reikia turëti omenyje, pasak jau cituotos Joan Scott, kad sàvokos turi savo istorijà. Vadinasi, þinant istorijà vertimas bus tikslingesnis ir artimesnis sàvokos reikðmei. Lietuvai siekiant narystës Europos Sàjungoje ir tampant jos nare teko ir tenka prisiimti atsakomybæ uþ ES ávairios politikos ágyvendinimà. Vienas ES politikos prioritetø yra gender mainstreaming. Be abejo, ði politinë sàvoka turi bûti iðversta á lietuviø kalbà; ji turi bûti skirta vidiniam vartojimui, o vertimas turi atitikti áprastiná semantiná laukà. Tai kaip gi jà iðversti? Akademiniuose tekstuose jau teko aptikti lyèiø dëmens integravimo strategijà. Pirma, tai, kas sutrikdo skaitant, ir tikriausiai girdint toká posaká, yra þodþiø junginys lyèiø dëmuo, kuris kaþkur turi bûti integruojamas, tarsi ten, kur já norima integruoti; be lyèiø gyvena ir vieðpatauja kaþkas kitas. Akivaizdu, kad toks vertimo ið anglø kalbos variantas atspindi, viena vertus, ðios sàvokos naujumà Lietuvos vieðosios ir/ arba akademinës kalbos diskursuose ir, kita vertus, specialios terminologijos pritaikymo lietuviø kalbai problemas. Ir dar: kodël siekiant lietuviø kalbos grynumo vartojamas ne tik þodis lytis ir daugiskaitos forma lytys (kuris, kaip minëta, ne visai atitinka angliðkà þodá gender), bet ir labai lietuviðki þodþiai integravimas ir strategija? Taigi ið karto kyla klausimas: kuo þodþiai integravimas ir strategija lietuviðkesni uþ gender? Ar tik tuo, kad jie seniai vartojami? Taigi siûlydami gender mainstreaming koncepcijos pavadinimo vertimo variantà apþvelgsime dabartinæ jos prasmæ ir atsiradimo istorijà. Gender mainstreaming lyèiø lygybës ágyvendinimo visais visuomenës lygiais strategija per jos stebëjimo organizavimà, taikomà priimant politinius sprendimus ir ðitaip siekiant uþtikrinti vienodà moterø ir vyrø interesø paisymà ir subalansuotà moterø ir vyrø atstovavimà visuose lygmenyse, kuriuose turi bûti priimami sprendimai. Vartant Maggie Humm Feministinës teorijos þodynà (1989) galima suþinoti, kad terminas mainstreaming kilo ið mainstream. Ið pradþiø jis reiðkë 1) JAV liberalaus feminizmo principø apibûdinimà vieðajame diskurse ir reikalavimà imtis teisiniø bei socialiø reformø, siekiant uþtikrinti moterø ir vyrø lygiateisiðkumà; 2) integraciná poþiûrá á moterø studijas; moterø studijø átraukimà á mokomàsias universitetø programas. (Humm 1989; ) Gender mainstreaming, kaip pasaulinio màsto politinë koncepcija, atsirado ávairiose tarptautiniuose dokumentuose po 3-osios JT Pasaulio moterø konferencijos Nairobyje (1985) ir buvo patvirtinta 4-ojoje JT Pasaulio moterø konferencijoje Pekine (1995). Pastaruoju laikotarpiu, ypaè po Europos Bendrijos Amsterdamo sutarties (1997), ji pradëta plëtoti ávairiø Europos tarpvyriausybiniø ir nacionaliniø organizacijø veikloje; pavyzdþiui, Europos moksliniø tyrimø erdvëje vienas pagrindiniø Gender mainstreaming principø siekti, kad ávai- 124

126 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Moterø ir gender Sociologija studijø teorija ir kriminologija ir praktika riuose lygmenyse, kuriuose reikia priimti sprendimà, mokslininkiø atstovavimas bûtø 40 proc.; jos ágyvendinimas sutapo su ES 5-osios Bendrosios programos ( ) pradþia, o Europos Komisijos Moksliniø tyrimø direktoratas ásteigë programà Moterys ir mokslas (1998) ir t. t. ES Gender mainstreaming politikos esmë iðmintingai panaudoti þmogiðkuosius iðteklius remiant moterø ir vyrø lygybæ, nes ES pripaþino, kad svarbi þmogiðkøjø iðtekliø galimybë yra moterø, kaip intelektinës darbo jëgos, panaudojimas. Dël ðios prieþasties numatytos trys perspektyvos: 1) lygaus poþiûrio á moteris ir vyrus uþtikrinimas; 2) pozityvûs veiksniai specialios priemonës nepalankiai individo padëèiai kompensuoti; 3) veiklos kryptys lygybës link (mainstreaming equality): lyèiø lygybës principo integravimas á sistemas, struktûras, institucijas, programas, ávairià politikà ir praktikà. Teigiama, kad gender mainstreaming negali pakeisti jau veikianèiø mechanizmø ir politiniø programø vyrø ir moterø lygiø galimybiø uþtikrinimo srityje. Tai veikiau nauja esminë strategija ir tradicinës politikos papildymas ðioje srityje. Abi perspektyvos lyèiø lygybës ir gender mainstreaming turi bûti taikomos lygiagreèiai. Gender mainstreaming skirta aktyvinti egalitariniams procesams visuomenëje, tad kiekvienoje ðalyje ji turi bûti kruopðèiai iðaiðkinama ir pritaikoma atsiþvelgiant á vietos sàlygas. Taigi biurokratinës kalbos poþiûriu gender mainstreaming skirtas moterø rëmimui, skatinant jas ásitraukti á vieðojo gyvenimo valdymo struktûras. Net ir neþinant, kad feministiniame diskurse sàvoka gender vartojama kaip moters þenklas, o gender mainstreaming átraukta á ES darbotvarkæ tik atkakliai kovojusiø feminisèiø dëka, remiantis koncepcijos tikslais galima suprasti, kad kalbama apie moteris; todël tikslingiausias vertimas moterø ásitraukimas á vieðàsias struktûras. Taèiau, atsiþvelgiant á politinio korektiðkumo reikalavimus (kad niekas negali bûti iðskirtas dël savo socialiniø demografiniø poþymiø), þodþiø integracija bei strategija sulietuvinimà ir platø vartojimà vieðojoje kalboje, o taip pat koncepcijos tikslus, kompromisinis gender mainstreaming vertimo variantas lyèiø lygybës integracijos strategija. Laiko klausimas Straipsnio tikslas nëra reikalavimas vietoj lyties ar lyties santykiø (taip ir knieti pasakyti lytiniai santykiai, be to, esant dabartinei Lietuvos mokslininkiø(-ø) ekonominei situacijai lytiniai santykiai yra be galo aktualûs) vartoti giminæ arba gender. Straipsnio esmë tai vienas ið siûlymø bandyti atsakingiau vartoti versti ið anglø kalbos kategorijas, daugiau dëmesio skiriant jø prasmei. Akivaizdu, kad svetimðalis þodis gender gali bûti natûralizuotas vartojant sulietuvintà formà genderis, genderas ar net genderus. Juk ðiandien nieko nestebina (stebina nebent kalbininkus), kad sex tapo seksu (tiesa, ne lyties prasme); be to, jo vediniai seksualus, seksualumas (beje, akademiniuose tekstuose pasirodë ir lytiðkumas) plaèiai paplito vieðoje kalboje. Reikia paþymëti, kad ir anglø kalboje, kurioje atsirado ir buvo plëtojamos sex bei gender sàvokos, gender samprata ðiuo metu vis daþniau vartojama nusakyti kategorijoms, pagrástoms lyties poþymiais, pavyzdþiui, frazëse gender gap lyèiø atotrûkis ir the politics of gender lyèiø politika. Kaip paþymi Joan Scott: Kad ir kaip atkakliai feminizmo teoretikai bandytø sutaurinti terminà gender (paðalindami ið jo visokias natûralistines konotacijas ir kartu paaukðtindami jo kaip socialinës konstrukcijos statusà), jiems vis dëlto nepavyko iðvengti ðio termino iðkraipymo. Dabartinëje kalboje terminai lytis ir giminë (pastaba: gender) sinonimiðkai vartojami taip pat daþnai, kaip ir prieðprieðinami vienas kitam (Scott 1999; 71). Jos nuomone, painiava dël apibrëþimø atspindi tam tikras tarpusavio ryðiø problemas. Viena jø susijusi su keblumais, kai fiziniai kûnai ásivaizduojami kaip visapusiðkos socialinës 125

127 Moterø Sociologija ir gender ir kriminologija studijø teorija ir praktika Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN konstrukcijos pasitelkiant gamtos ir kultûros prieðprieðà. Kadangi ðios dvi sritys nagrinëjamos kaip antiteziðkos, tai fizinius kûnus ir lytá ne visai teisinga nagrinëti remiantis tik socialinio konstravimo principais. Termino lytis negalima keisti terminu giminë (pastaba: gender), kai diskutuojama apie lytinius skirtumus, o terminui gender, atvirkðèiai, visada stigs nuorodø á terminà lytis, kaip á pirminá jo reikðmës pamatà (Scott 1999; 71-72). Lietuvos akademiniuose diskursuose terminø painiavos beveik nëra, nes viskas redukuojama á vienà terminà lytis. Taèiau èia atsiranda prasminë painiava, o ðis reiðkinys gerokai þalingesnis gender studijø raidai Lietuvoje. Straipsnio autorë, kuri save laiko socialinio konstrukcionizmo koncepcijos gender krypties ðalininke ir savo tekstuose bei ðaltiniø vertimuose skiria lytá ir gender (pastaba: giminës terminas nevartojamas, nebent ðitaip savavaliðkai taisytø redaktoriai), gana nepatikliai þiûri á koleges(-as), kurie privaèiose ir/arba vieðosiose diskusijose jaunatviðkai maksimaliai teigia, kad (biologinë) lytis yra sukonstruota, o ðiai konstrukcijai apibûdinti vartoja tà patá þodá lytis. Toká tiesmukà ar nuolankø vadovavimàsi, viena vertus, importuota koncepcija, ir, kita vertus, Dabartinës lietuviø kalbos þodynu (2000) galima nagrinëti curriculum koncepcijos rëmuose, taèiau tai jau ne ðio straipsnio paskirtis. Tik paþymësime, kad, galimas daiktas, jeigu tarp nacionalizmo studijø tyrëjø daugumà sudarytø tyrëjos, Lietuvos akademinëje kalboje visais atvejais iki ðiol, uþuot vartojus identiteto terminà, bûtø vartojamas þodis tapatumas (bet kuris socialinës teorijos þinovas aiðkiai skiria bent jau turëtø skirti prasminius ðiø sàvokø ypatumus; vadinasi, uþuot tyræ etniðkumà, tirtume tiktai tautiðkumà, uþuot tyræ etniná mentalitetà, tautinæ galvosenà ir pan.). Galima numanyti, jog tada, kai susidarys vyrø mokslininkø, nagrinëjanèiø gender klausimus ir/arba átraukianèiø á socialinës tikrovës analizæ gender koncepcijà, kritinë masë, gender sàvoka bus deramai vartojama Lietuvos socialiniø ir humanitariniø mokslø diskursuose. Baigiamosios pastabos Pasitelkiant svarbø moterø ir gender studijø principà, galima pasidalyti patirtimi (to share experiences). Maþdaug prieð 10 metø pateikiau savo kasmetinæ mokslinio darbo ataskaità, kurioje mano publikuotø straipsniø ir tarptautinio projekto, kuriame tuo metu dalyvavau, pavadinimai, be abejo, buvo iðversti á lietuviø kalbà, taèiau þodis gender buvo likæs sàraðe. Mano skyriaus vadovas, profesorius, habilituotas daktaras, prieð pasiraðydamas ataskaità, paklausë: Ar gender Jums yra principinis dalykas? Atsakiau: Be abejo, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, taèiau esu sociologë, o ne ekonomistë, statistë, demografë ir pan., o tuo labiau ne biologë ar medikë. Mano ataskaita buvo pasiraðyta. Reikia pridurti, kad anuo metu pirmuose savo straipsniuose lietuviø kalba, skirtuose moterø temai, man dar reikëjo árodinëti, kad ir diskursas yra visateisë socialiniø mokslø sàvoka (þr.: Þvinklienë 1995), o tai ðiomis dienomis tikriausiai skamba neátikëtinai. Pasiraðydamas ataskaità, kurioje buvo áraðytas þodis gender, mano vadovas parëmë mano moksliniø interesø sritá, á kurià anuo metu buvo þiûrima gana skeptiðkai (jeigu net ne agresyviai neigiamai), o tai man buvo labai svarbu asmeniðkai, kaip jaunai mokslininkei, turint omenyje ir mano amþiø, ir gilinimàsi á naujà disciplinà. Kitaip tariant, mano mokslinë veikla ir, svarbiausia, jos kalba, buvo áteisinta. Taèiau dar svarbesnis dalykas tas, kad tai buvo mokslinës tolerancijos pamoka pagarbos dar maþai paþástamam naujam dalykui, jo teorijai ir vartojamomis sàvokomis, taip pat ir ðio dalyko neofitei (tai þodis, kilæs ið graikø kalbos; jis reiðkia ir asmená, naujai priëmusá kurià nors religijà, ir labai uolø ko nors ðalininkà). Pateikto pavyzdþio paskirtis priminti Lietuvos mokslininkëms ir mokslininkams, kad 126

128 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Moterø ir gender Sociologija studijø teorija ir kriminologija ir praktika mokslinës minties raida priklauso ne tik nuo mokslo finansavimo apimèiø, bet ir nuo tolerancijos (net ir hierarchiðkai tvarkomoje mokslinëje bendruomenëje). Galø gale kategorijø, koncepcijø, metodologijø arba, pavyzdþiui, stiliaus pasirinkimas yra asmeninis kiekvieno tyrëjo dalykas. Atsirinkti, kokiai studijø srièiai moterø ar gender priklauso verèiamas tekstas, ir atitinkamai parinkti sàvokà lytis, giminë, gender ar tiesiog moteris turëtø padëti lentelë, pateikiama ðio straipsnio pabaigoje. Lentelë Akademinių programų skirtumai Ðaltinis: (Jarskaja-Smirnova 2001; 39) Moterų studijos (Women s studies) Gender studijos (Gender studies) Atsiradimo laikas XX a. aštuntas dešimtmetis XX a. devintas dešimtmetis Atsiradimo priežastys Moterų patirties nutylėjimas, moterų engimas visuomenėje, ryšys su moterų ir kitais judėjimais Diskomfortas dėl vyrų ir moterų priešpriešinimo, vyriškosios patirties daugialypiškumo nutylėjimas. Ne toks svarbus tampa skirstymas į vyrus ir moteris, svarbesni yra lytinių praktikų, seksualumų, identiškumų skirtumai Tyrėjų lytis Daugiausia moterys Vyrai ir moterys, žmonės su skirtinga seksualine orientacija ir lytiniu identiškumu Pagrindiniai uždaviniai Pagrindinis tyrimo dalykas Plėtros perspektyvos Moterų lavinimas. Moterų indėlio į visuomenės raidą suvokimas, moterų tyrimas laikantis moterų požiūrio; sąvokų aparato ir metodologijos plėtojimas Moterų engimo analizė, nelygybė, diskriminacija Žinių apie maskuliniškumą, įvairių vyrų patirtį, gender identiškumą plėtojimas. Perėjimas nuo moterų studijų prie lyties ir seksualumo tyrimo Gender santykiai; lyčių skirtumai ir panašumai; su gender susijusi istorija, gender reprezentacija kultūroje Mokyklų ir prieigų įvairovės didėjimas, moterų ir gender studijų feministinės metodologijos išplitimas etniškumo ir rasių tyrimuose (Ethnic and Racial Studies), negalios studijose (Disablity Studies), seksualumo tyrimo programų, centrų, žurnalų atsiradimas (Sexuality Studies, Queer Studies Gay, Lesbian, Bisexual, Transgender Studies); aktyvus humanitarinių ir gamtos mokslų metodų taikymas, naujų metodų sukūrimas ir pakar-totinis tradicinės mokslinės metodologijos svarstymas LITERATÛRA Beauvoir de, Simone Mitai, Kn.: Le deuxiéme sexe, vertimas á lietuviø kalbà Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Antologija (sud. K.Gruodis). Vilnius: Pradai 1995: Braidotti, Rosi Nomadic Subjects. Embodiment and Sexual Difference in Contemporary Feminist Theory. New York: Columbia University Press. Braþënienë, Nijolë Apie lytá ir giminës kategorijà kalboje, Feminizmas, visuomenë, kultûra 3: Droblytë, Patricija Feminizmo teorija kritinë teorija: giminës technologijos ir ideologijos kritika, Feminizmas, visuomenë, kultûra 1: Humm, Maggie The Dictionary of Feminist theory. New York: Harvester Wheatsheaf. Jarskaja-Smirnova, Elena Åëåíà ßðñêàÿ Ñìèðíîâà Âîçíèêíîâåíèå è ðàçâèòèå ãåíäåðíûõ èññëåäîâàíèé â ÑØÀ è Çàïàäíîé Åâðîïå, Kn.: Ââåäåíèå â ãåíäåðíûå èññëåäîâàíèÿ, ïîä ðåä. È. Æåðåáêèíîé, àñòü 1. Õàðüêîâ: ÕÖÃÈ, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã: Èç-âî «Àëåòåéÿ»: Rubin, Gaile The Traffic in Women. Notes on the Political Economy of Sex in R. Reiter Rapp, ed., Toward an Antropology of Women. New York: Monthly Review Press. Scott, Joan Gender. A Useful Category of Historical Analysis, þr.: Uðakin, Sergej Ñåðãåé Óøàêèí (ðiame straipsnyje). Scott, Joan The evidence of experience, 127

129 Moterø Sociologija ir gender ir kriminologija studijø teorija ir praktika Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN þr.: Uðakin, Sergej Ñåðãåé Óøàêèí (ðiame straipsnyje). Scott, Joan Some Reflections on Gender and Politics, in M.M. Ferre, J. Lorber & B.B. Hess, eds., Revisioning Gender. London: Sage Publication: Sociologija. Mintis ir veiksmas / 3 (teminis numeris) Stundþienë, Lijana Moterø studijos akademinë disciplina, Feminizmas, visuomenë, kultûra 1: Uðakin, Sergej Ñåðãåé Óøàêèí åëîâåê ðîäà îí : çíàêè îòñóòñòâèÿ, Kn.: Î ìóæå(n)ñòâåííîñòè, ñîñò. Ñ. Óøàêèí. Ìîñêâà: Íîâîå ëèòåðàòóðíîå îáîçðåíèå: Þvinklienë, Alina Moters identifikacijos klausimu, kn.: Permainø metas: tapatumo ieðkojimas (sud. ir red. A. A. Mitrikas). Vilnius: FSTI: Þvinklienë, Alina Ðeimos beieðkant, Lietuvos mokslas, V tomas, 15 knyga: SUMMARY Gender mainstreaming or lyèiø dëmens integravimo strategija? A puzzle of the adaptation of the imported scientific terms into Lithuanian language The article is devoted to encourage a scientific discussion about using the both terms lytis -sex and gender in Lithuanian academic language or at least to pay more attention to that issue. A present translation of both terms into only lytis-sex often leads up to misrepresenting the meanings of the original terms. It is argued that distinction between both terms lytis -sex and gender in women s and gender studies, and attention to the history of the term gender helps the most adequate in meaning translation of English political and scientific phraseology into Lithuanian language. Gender mainstreaming as a case study of the problems of the translation into Lithuanian language is presented. Áteikta 2004 Pateikta spaudai

130 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos Arûnas Poviliûnas Ar Lietuvos visuomenë jauèiasi saugiai? Aleksandras Dobryninas, Vladas Gaidys [2004]. Ar saugi Lietuvos visuomenë? Vilnius: UAB Petro ofsetas, 330 psl. Ieðkodamas pavadinimo recenzijai, ðiek tiek perfrazavau recenzuojamos knygos, paraðytos dviejø kolegø, prof. Aleksandro Dobrynino ir doc. Vlado Gaidþio, antraðtæ Ar saugi Lietuvos visuomenë? 1 Intriguojantá knygos pavadinimà paaiðkina paantraðtë, kuri aiðkiai nurodo, kad knygoje bus analizuojama Lietuvos gyventojø viktimizacijos patirtis ir poþiûris á baudþiamàjà justicijà. Knyga, kaip ir knygos pagrindà sudarantis tyrimas, turi labai aiðkià struktûrà: ávade, aptariamas tyrimà grindþiantis teorinis poþiûris arba teorinë perspektyva, kuriuos kai kurie kolegos pradëjo vadinti prieiga 2, 1 skyriuje analizuojama Lietuvos gyventojø viktimologinë patirtis, 2 skyriuje analizuojamas Lietuvos gyventojø poþiûris á baudþiamàjà justicijà, 3 skyriuje Lietuvos gyventojams bûdingas saugumo (veikiau nesaugumo) jausmas ir tai, kaip Lietuvos gyventojai vertina þmogaus teisiø padëtá. Pirmàjà knygos pusæ baigia iðvados. Kità knygos pusæ sudaro angliðkas vertimas. Manau, kad turint pakankamai lëðø, lietuviðko ir angliðko tekstø spausdinimas pasiteisina, nes labai prapleèia skaitytojø auditorijà, veikalas atveria duris á tarptautinæ akademinæ bendruomenæ. Kritinës kriminologijos atveju tai yra ypaè svarbu, nes Lietuvoje kritinës kriminologijos tradicijos atstovus galima suskaièiuoti jeigu ne ant vienos rankos, tai galbût ant dviejø rankø pirðtø. Ði knyga ir pratæsia, ir átvirtina palyginti negausiø viktimologiniø tyrimø tradicijà. Tai ið esmës antro nacionalinio reprezentatyvaus ty- 1 Dobryninas, A., Gaidys, V. Ar saugi Lietuvos visuomenë? Lietuvos viktimizacijos patirtis ir poþiûris á baudþiamàjà justicijà bei visuomenës saugumà; Is the Lithuanian Society Safe? Lithuanian Populations Victimization experience abd Attutudes Towards Criminal Justice and Public Safety, Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas, Jungtiniø Tautø Vystymo programa, 2004 (lietuviø ir anglø kalb.), 329 p. 2 Prieiga (1) priëjimo vieta: Prieiga prie jûros. Sunki prieiga prie upës. Tilto prieigos. Miesto prieigose árengti sutvirtinimai. (Dabartinis lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1993). Tad prieiga nëra podchod, kaip mano prieigos sàvokà siûlantys kolegos. 129

131 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN rimo 3 apie Lietuvos gyventojø viktimizacinæ patirtá rezultatø pristatymas ir analizë. Kai kam galbût tyrimo ataskaità galinti priminti knyga akivaizdþiai perþengia tyrimo ataskaitos þanrà. Kadangi patys autoriai nepaaiðkino santykio tarp akademinës knygos ir sociologinio tyrimo ataskaitos, kurià raðant daþniausiai taikomasi prie anaiptol ne akademinius interesus turinèio uþsakovo, tegul tas santykis bus viena ið recenzijos intrigø. Abu autorius mes þinome ne tik kaip patyrusius tyrëjus, bet ir kaip rafinuotus teoretikus. Taèiau prie tradicinës teorinës literatûros ápratæs skaitytojas turëtø kiek suglumti ávade ir iðvadose teorinëms diskusijoms skiriama maþiau vietos nei tyrimo rezultatø, kurie parankûs nusikaltimø ir prevencijos politikai, apibendrinimui. Ið dalies tokiems akcentams átakos galëjo turëti tai, kad recenzuojama knyga yra jungtiniø Tautø Vystymo programos Parama ágyvendinant nacionaliná þmogaus teisiø rëmimo ir apsaugos veiksmø Lietuvos Respublikoje planà uþsakymu. Be to, mes þinome akademiná abiejø autoriø skoná, kuris didelá vaidmená skiria Ockhamo skustuvui. Todël teorinius recenzuojamos knygos privalumus bûtø galima atskleisti bandant paaiðkinti arba tai, kas buvo nuskusta aðtriuoju Ockhamo skustuvu, arba tai, kas patiems autoriams yra egzoteriðka, t.y. akivaizdu ir todël nutylëta, matyt, siekiant dëstymo glaustumo, aiðkumo ir paprastumo. Ðioje vietoje labai tiktø kliðë apie paprastumo ir prastumo esminá skirtumà. Pirmiausiai apie aiðkiai neávardytà tyrimo teorinæ perspektyvà. Viktimologiniai tyrimai yra artimesni kritinei nei pozityvistinei kriminologijos tradicijai. Viktimologiniai tyrimai leidþia perþengti oficialiosios baudþiamosios statistikos kuriamà kriminogeninës padëties ðalyje vaizdà, kurá konstruojant lemtingà vaidmená vaidina baudþiamosios justicijos institucijos. Autorius bûèiau linkæs priskirti santûriajam kritinës kriminologijos sparnui, kuriam atstovaujantys akademikai, kitaip nei kitam sparnui atstovaujantys triukðmingieji radikalai, sugeba plëtoti akademiná polilogà, kuriame dalyvauja ir pozityvistinës kriminologijos atstovai. Kita vertus, ðiø autoriø tandemas sukûrë elegantiðkà socialinës tikrovës tyrimo instrumentà, kuri labai meistriðkai ir panaudojo. Beje, ne tik ádomumo dëlei vertëtø prisiminti, kad vienas ið autoriø kaþkada yra baigæs matematikos, kitas fizikos studijas. Paties empirinio tyrimo metodo ir rezultatø analizës ðioje recenzijoje nesvarstysiu, nes tam reikëtø daug iðsamesnës recenzijos, negu dabar galiu paraðyti. Taèiau vienà dalykà norëèiau paminëti. Sociologiniai faktai nëra metafiziniai, tad jie yra daug iðkalbingesni, kai lyginama. Be lyginimo konteksto nëra kaip spræsti, ar pateikiami skaièiai dideli, ar maþi, ar atspindimi reiðkiniai didëja, ar maþëja. Manyèiau, kad ne ataskaità, bet knygà bûtø praturtinæ ankstesniø viktimologiniø tyrimø, apie kuriuos uþsimena autoriai knygos ávade, duomenys, su kuriais bûtø lyginami autoriø atlikto tyrimo rezultatai. Kita vertus, kritinës kriminologijos poþiûriu bûtø buvæ ádomu suþinoti, kaip Lietuvos gyventojø viktimologinë patirtis atitinka baudþiamosios justicijos institucijø statistinæ produkcijà. Bûtent ðitie numanomi skirtumai tarp oficialiosios baudþiamosios justicijos institucijø statistikos ir Lietuvos gyventojø viktimizacinæ patirtá atspindinèiø viktimologiniø tyrimø bûtø puikus indikatorius, leidþiantis spræsti apie baudþiamosios justicijos institucijø veiklos efektyvumà. Tiesa, knygos autoriai ne kartà pabrëþia viktimologiniø tyrimø svarbà formuojant nusikaltimø prevencijos ir kontrolës programas; tai, kad Vakarø ðalyse viktimologiniai tyrimai yra tapæ ne tik intelektualiosios kritinës kriminologijos, 3 Pirmàjá nacionaliná viktimologiná tyrimà Lietuvoje vykdë Visuomenës nuomonës ir rinkos tyrimø centras Vilmorus. Antra apklausa vyko tik Vilniuje ir jà atliko Bendra Lietuvos ir Didþiosios Britanijos ámonë UAB Baltijos tyrimai. 130

132 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos bet ir oficialioms baudþiamosios justicijos institucijoms artimesnës pozityviosios kriminologijos domëjimosi objektu. Tad bûtø galima tikëtis, kad autoriai yra pasiryþæ toliau tæsti viktimologius tyrimus. Tada rastøsi ir palyginimo galimybë, bûtø galima apèiuopiamiau kalbëti apie Lietuvos gyventojø iðgyvenamo saugumo, o gal nesaugumo, dinamikà ir ðiuos pojûèius ar savijautà lemianèius veiksnius. Taèiau viktimologiniai tyrimai nëra pigûs. Kyla natûralus klausimas, kas galëtø juos finansuoti, kai ið Lietuvos, jai sëkmingai integravusis á civilizuotø Vakarø pasaulá, traukiasi ávairûs uþsienio fondai ir mûsø ðalá demokratinti turëjusios tarptautinës programos? Norëèiau tik priminti, kad recenzuojamà knygà (ir jos pagrindu tapusá tyrimà) finansavo Jungtiniø Tautø Vystymo programa. Ar Lietuvos valdþios institucijos yra pasirengusios finansuoti ne tik oficialiø baudþiamosios justicijos institucijø statistikà, bet ir jos atspindimà institucijø veiklos strategijà koreguojanèius tyrimus? Ar iðskirtinëmis socialinës kontrolës funkcijomis disponuojanti baudþiamosios justicijos infrastruktûra yra pasirengusi tokiam þingsniui? Ar egzistuoja alternatyvios galios, kurios galëtø atstovauti vieðam visos visuomenës saugumo interesui ir padëtø paþaboti kol kas dar uþdaros ir pagal panoptikumo archetipà savo tapatumà konstruojanèios institucijos galias? Tai yra esminis vieðosios politikos klausimas, kurios svarstymas akivaizdþiai perþengia ðios recenzijos ribas. Taèiau, baigiant ðià trumpà recenzijà, labai knieti pasakyti, kad kritinë kriminologija yra bûtinas tos alternatyvios socialinës galios elementas, o recenzuojama knyga yra ne tik akademinis, bet svarbus vieðosios politikos nusikaltimø prevencijos ir kontrolës srityje faktas. 131

133 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Arûnas Poviliûnas Sociologinis Baltijos ðaliø kaimo pokyèiø pereinamuoju laikotarpiu tyrimas Inicijavæs èia recenzuojamà kolektyvinæ monografijà Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside: Transition Processes in the Rural Areas of Estonia, Latvia and Lithuania 1, pasaulinæ ðlovæ savo darbais apie posovietinio kaimo Baltijos ðalyse padëtá 2 pelnæs suomiø sociologas Ilkka Alanenas gyvena Jyväskylä mieste, kuriame tik 83 tûkst. gyventojø. Dirbdamas nedideliame, taèiau prestiþiniame ðio miesto universitete, Socialiniø mokslø katedroje, Ilkka Alanenas, skatinamas akademiniø sumetimø, daþnai lankosi Lietuvoje, Latvijoje ir ypaè Estijoje. Akademiniai jo ir jo akademiniø partneriø interesai apima ne tik organizacinio pobûdþio akademinæ veiklà, bet ir konkreèius empirinius tyrinëjimus. Antai, 2004 m. gruodþio mën. jis, drauge su estu Reinu Ruutso, savaitæ praleido Molëtø miesto archyve. Dokumentø analizë, ðiek tiek statistikos kartu su tokiais kokybiniais tyrimais, kaip interviu, gyvenimo istorijos, atvejø analizës ir pan. leidþia Ilkka Allanenui ir jo kolegoms atkurti reljefiðkà ir skaitytojà intriguojantá socialiná kaimo ir jo transformacijø pastaraisiais metais vaizdà. Paprasti ir aiðkûs tyrimo Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside (ed. by Ilkka Alanen) London: Ashgate Publisher, 284 psl. klausimai, nesiþvalgymas á politinæ konjunktûrà, padeda Ilkka Alaneno vadovaujamai tyrëjø grupei beveik visada rasti netikëtus, pagrástus ir akademines diskusijas þadinanèius atsakymus á 1 Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside: Transition Processes in the Rural Areas of Estonia, Latvia and Lithuania (ed. by Ilkka Alanen). Ashgate Publishers, 2004, 284 pp. (Perspectives on rural policy and planning). 2 Ypaè garsi yra Ilkka Alaneno parengta knyga Decollectivisation, Destruction and Disillusionment: A Community Study in Southern Estonia. Ilkka Alanen, Jouko Nikula, Helvi Poder and Rein Ruutsoo; Ashgate Publishers, 2001, 472 pp. Ðioje knygoje Ilkka Alanenas kartu su savo kolegomis atliko sudëtingà kokybiná sociologiná, socialiniai antropologai pasakytø, socialiná antropologiná tyrimà ir, remdamiesi jo rezultatais, detaliai apraðë Pietø Estijos Kanepi kolûkio istorijà nuo jo ásteigimo iki þlugimo. Kanepi kolûkio istorijà patyrusiø þmoniø pasakojimai, jø gyvenimo istorijos, dokumentø analizë atskleidþia daugiamaèius ir nevienareikðmius kolûkio griûties procesus ir su juo savo gyvenimà susiejusiø þmoniø sudëtingus likimus. 132

134 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos klausimus, kuriuos gvildenant bent Lietuvoje kartais pasikliaujama ideologinëmis kliðëmis. Èia recenzuojamoje kolektyvinëje monografijoje Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside apibendrintas keleriø metø tyrimas Þemës ûkio dekolektyvizavimas sociologiniu ir psichologiniu poþiûriais, kurá finansavo Suomijos Akademija ir kurá atliekant bendradarbiavo suomiø, estø, latviø ir lietuviø mokslininkai. Neslëpsiu, kad man, kaip Lietuvos akademinës bendruomenës socialiniø mokslø srities atstovui, pirmas áspûdis paëmus knygà á rankas buvo ðitoks: knyga neturëtø bûti labai ádomi, kaip ir viskas, kas susijæ su þemës ûká tyrinëjanèiais socialiniais mokslais. Taèiau, kai perskaièiau pirmuosius knygos puslapius, ásitikinau, kad ðis mano stereotipas yra tik ið dalies teisingas. Matyt, stereotipas yra tik lietuviðkos kilmës, ðiek tiek egocentriðkas ir atspindi tai, kaip að suvokiu Lietuvos þemës ûká tyrinëjanèiø socialiniø mokslø, kuriuos, mano ásitikinimu, tebepersekioja paternalistiðkai þemës ûkio ekonomikà globojusio Agropromo (agrarinio pramoninio komplekso) ðeðëlis, padëtá. Ðá mano ásitikinimà, deja, sustiprino Lietuvos mokslininkø straipsnis apie Lietuvos þemës ûkio politikà, kuris ið kitø monografijos straipsniø iðsiskyrë savo nekritiðkumu bei politiðkai korektiðka maniera Lietuvos þemës ûkio plëtros politiniø prioritetø atþvilgiu. Straipsnyje, kuris primena Statistikos departamento leidinius apie þemës ûká, visiðkai ignoruojama kaimo plëtros problematika, kuri kaip tik ir sudaro recenzuojamos knygos branduolá. Taèiau turëèiau sutikti, kad visi straipsniai, tiesa, vieni daugiau, kiti maþiau, atitiko ant knygos nugarëlës atspausdintus Helsinkio universiteto profesoriaus Marrku Kivineno þodþius, pasakytus apie ðià knygà: [...] iðsami ir gili esminiø socialiniø pokyèiø analizë, kurià vainikuoja netikëtos ir nenumatytos iðvados [...]; tai bene geriausiai pagrásta Vakarø ekonomistø ir ypaè Pasaulio banko puoselëtos pereinamojo laikotarpio strategijos kritika [...] [Ðià knygà] turëtø perskaityti visi pereinamojo laikotarpio visuomeniø socialinës srities mokslininkai ir politikai. Á recenzijos skaitytojo klausimà, ar ðis solidarizavimasis su Marrku Kivineno vertinimu neprieðtarauja skeptiðkam lietuviø paraðyto straipsnio vertinimui, atsakyèiau ðitaip: straipsnis apie Lietuvos þemës ûká nemaþiau ádomus ir taip pat, kaip ir kiti monografijos straipsniai, þadina kritiná màstymà. Tiktai ðiuo iðskirtiniu atveju monografijos straipsnis liudija lietuviðkosios þemës ûkio problematikos (re)konstravimo socialiniø mokslø priemonëmis specifikà, kitaip tariant, jis yra autentiðkas Lietuvos þemës ûká nagrinëjanèiø socialiniø mokslø pavyzdys ir primygtinai skatina analizuoti Lietuvos þemës ûká nagrinëjanèius socialinius mokslus, pasitelkus kritinæ diskurso analizæ, kuri atskleidþia naracijà artikuliuojanèiø galiø santykius. Ðioje recenzijoje tokio specialaus tikslo sau nekeliu, taèiau paþadu, kad aptardamas kitus knygos straipsnius, lietuviðkàjá atvejá turësiu omenyje. Knyga, kaip ir dera, pradedama tyrimo grupës vadovo ir knygos sudarytojo Illka Alaneno paraðytais skyriais Kaimo problematika Baltijos ðalyse ir Þemës ûkio sistemø transformacija Baltijos kraðtuose Pasaulio Banko koncepcijos kritika. Abu skyrius knygos atþvilgiu laikyèiau programiniais, todël jiems recenzijoje ir skirsiu daugiau dëmesio. Kitus knygos skyrius aptarsiu probëgðmais ne todël, kad jie nenusipelnë daugiau dëmesio, bet todël, kad labai iðsiplëstø recenzijos apimtis. Pirmasis straipsnis skirtas istoriniam kaimo transformacijø kontekstui, kuris, jeigu nepadeda áminti kaimo ir þemës ûkio transformacijø iðkeltø másliø, tai bent leidþia formuluoti hipotezes, atverianèias naujø tyrimø horizontus; antrasis kritiðkai analizuoja Pasaulio banko ekspertø atliktà kaimo ir þemës ûkio situacijos analizæ ir jos pagrindu rekomenduotas konkreèias kaimo ir þemës ûkio reformas. Pirmasis straipsnis 133

135 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN maþiau, o antrasis daugiau, gali bûti priskirti vieðosios politikos analizës ir politikos ágyvendinimo analizës þanrui, ir, kad toks jø priskyrimas yra pagrástas, patvirtina tai, jog knyga iðleista pagal Ashgate leidyklos serijà Kaimo politikos ir planavimo perspektyvos. Pirmame straipsnyje Illka Alanenas lygina visas tris ðalis ir ieðko jø panaðumø bei skirtumø, kurie relevantiðki kaimo raidos problematikai. Anot jo, visø trijø mûsø Baltijos kraðtø panaðumai yra tokie: visos trys ðalys kelis pastaruosius ðimtmeèius priklausë Rusijos imperijai, o vietos valdþià sudarë etniðkai ir lingvistiðkai vietos gyventojø atþvilgiu svetimi þemvaldþiai. Estijoje ir Latvijoje tai buvo daugiausiai vokieèiai, Lietuvoje lenkai. 19 amþiaus viduryje kartu su nacionaliniais sàjûdþiais stiprëjo ir valstieèiø ûkiai, o kartu su stiprëjanèiais valstieèiø ûkiais budo tautinë savimonë. Gimstanèio tautinio tapatumo, visø trijø tautybiø bûdo, pagrindu tapo valstietiðkos gyvensenos puoselëtos vertybës. 20 a. pradþioje susiformavusios trys nepriklausomos valstybës, Ilkka Alanen vertinimu, buvo kultûriniu ir ekonominiu poþiûriais tikros smulkiø ûkininkø respublikos (1 p.). Illkos Alaneno pateiktà tarpukario istorijos epizodo interpretacijà drásèiau kiek metaforiðkai pavadinti suomiðka. Bent man, neistorikui ir tikriausiai turinèiam stereotipinæ istorijos sampratà, keista pasirodë interpretacija, kad deðiniøjø jëgø coups d état sudarë, kaip raðo Ilkka Alanenas, palankesnes sàlygas jëga priversti Baltijos kraðtus ástoti á Sovietø Sàjungà. Suprask, buvome ne okupuoti dël force majeur (Molotovo Ribentropo pakto), bet verèiami stojome ir dël autoritariniø reþimø socialiniø deformacijø nesiprieðinome tokiu mastu, kokiu tai darë suomiai. Nebûdamas istoriku, negaliu ðiuo klausimu veltis á istorines diskusijas, taèiau tokia suomiðka interpretacija neatrodo visiðkai nepagrásta. Tolimesnë priverstinë kolektyvizacija, labiau prasigyvenusiø ûkininkø trëmimai griovë ne tik susiklosèiusias ûkininkavimo tradicijas, bet ir tautinio tapatumo pamatus. Kolchozai ir sovchozai buvo siejami su svetimu, okupaciniu reþimu, ir tai, matyt, buvo viena ið prieþasèiø, kodël dainuojanèios revoliucijos metais buvo itin sureikðminta nostalgiðka nedidelio ðeimos ûkio idilë. Dar prisimenu dainuojanèios revoliucijos entuziazmà þadinusius tarytum objektyvius Sàjûdþio metais populiarius skaièius, kad Lietuvos þemdirbiai, tada dar kolûkieèiai, turëdami daug maþiau iðtekliø, savo asmeniniuose sklypuose primelþdavo daugiau pieno, nei kolûkiuose. Recenzijoje nesigilinsiu á ðiø skaièiø, veikiau ðio graþaus mito kilmæ, taèiau akivaizdu, kad Sàjûdþio metais niekas nebandë kritiðkai vertinti ðio smulkaus ðeimyninio ûkio perspektyvumà liudijanèio fakto, kuris netrukus ágijo ne tik politiná bei teisiná apvalkalus. Beje, dar ir dabar teritorinëse Lietuvos darbo birþose yra uþsiregistravusiø palyginti daug jaunø diplomuotø gaspadiniø, kurios baigë, matyt, specialiai ðeimos ûkiui ákurtas namø ûkio ekonomës mokymo programas, pradëtas uþdarinëti tik prieð kelerius metus, kai þemës ûkio mokyklos ið Þemës ûkio ministerijos perëjo Ðvietimo ir mokslo ministerijos þinion. Nepriklausomybës metais visose trijose ðalyse buvo pradëta ágyvendinti þemës nuosavybës restitucija, o ðeimos ûkis tapo pagrindiniu strateginiu þemës ûkio reformos orientyru. Ðá faktà vëliau akivaizdþiai patvirtins antrasis Ilkkos Alaneno straipsnis apie Pasaulio banko primestus þemës ûkio reformos orientyrus. Savo ruoþtu trijø mûsø kraðtø skirtumus, kurie yra relevantiðki kaimo plëtros problematikai, Ilkka Alanenas sieja su vyraujanèia religija, dominuojanèia kitø ðaliø átaka bei istoriniu vieðojo administravimo paveldu arba tradicijomis. Tiesa, liko nepamirðtas iðskirtinis ðiuolaikinës Estijos istorijos bruoþas tai glaudûs Estijos ryðiai su suomiais. Kartu su Estijai bûdinga smulkesne pramone, suomiðkas faktorius padëjo estams lengviau prisitaikyti prie naujø ûki- 134

136 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos ninkavimo sàlygø. Estai ir latviai labiau protestantai, patyræ didesnæ vokieèiø átakà, lietuviai labiau katalikai ir labiau nei su kitais buvo susisaistæ su lenkais, ir tai lëmë didesná lietuviø atsilikimà. Lietuviðkø istoriniø stereotipø poþiûriu kontroversiðkai buvo ávertintas iðskirtinis lietuviø istorijos epizodas, bûtent tai, kad Lietuva, kitaip nei jos Baltijos kaimynës, kadaise buvo galinga valstybë. Ilkka Alanenas svarsto, kad galbût dël ðios prieþasties centralizuotos valdþios etosas Lietuvoje stipresnis. Galima bûtø bandyti ginèytis, taèiau recenzuojamame leidinyje iðspausdintas straipsnis ið Lietuvos, deja, akivaizdþiai iliustruoja Ilkka Alaneno áþvalgas. Apibendrindamas ávadiná monografijos straipsná, Ilkka Alanenas teigia, kad visø trijø Baltijos ðaliø þemës ûkio reformø patirtis sudaro galimybæ imtis vaisingo tyrimo. Tyrëjus turëtø intriguoti tai, kad visø trijø ðaliø reformos strateginiø prioritetø atþvilgiu buvo panaðios, taèiau rezultatai skirtingi, be to, visø trijø ðaliø nacionaliniø elitø atstovai pernelyg pasikliovë ir nekritiðkai laikësi tarptautiniø organizacijø (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir kt.) rekomendacijø. Á beveik retorinius klausimus, ar gali reformos remtis svetur parengtais receptais, ar gali jos bûti ágyvendinamos neatsiþvelgiant á vietos gyventojø nuomonæ, Ilkka Alanenas argumentuotai atsako kitame savo straipsnyje, kuris skirtas Pasaulio banko ekspertø, konsultavusiø þemës ûkio reformos klausimais, kritikai. Baltijos ðaliø þemës ûkio reformø nesëkmës sietinos su (a) þemës ûkio reformos strategija, kuri buvo kuriama ir diegiama vadovaujantis ið virðaus á apaèià nukreiptu administravimo vektoriumi, beveik nepaisant þemës ûkyje dirbanèiø þmoniø nuomonës, (b) þemës ûkio reformos strateginiai prioritetai buvo pernelyg susieti su ne tik vieðosios nuomonës, bet ir ekspertø idealizuotu ðeimos ûkio modeliu. Be to, reikëtø sutikti su Ilkka Alanenu, kad labai supaprastintai tik remiantis viena disciplina, þemës ûkio ekonomika, buvo nagrinëjamos þemës ûkio reformos ir dekolektyvizavimo problemos. Nei sociologai, nei antropologai, nei vieðojo administravimo ir vieðosios politikos specialistai neinicijavo savarankiðko akademinio diskurso, kuriame bûtø gludinamos su þemës ûkio reforma susijusiø socialiniø procesø interpretacijos ir kuris vienintelis galëjo demaskuoti arba bent amortizuoti populistinius politinius sprendimus. Að pridurèiau, kad nekritiðka, monochromiðka ir servilistinë, politinei galiai nuolankiai tarnaujanti akademinë bendruomenë buvo vienas ið veiksniø, kodël akademinis elitas ne tik nesukûrë alternatyviø kaimo reformavimo modeliø, bet ir nesiprieðino pavirðutiniðkoms Pasaulio banko ekspertø rekomendacijoms. Jau paminëtas Statistikos departamento ataskaitø ir leidiniø stiliø primenantis akademinis stilius ne tik kûrë ir kuria, bet ir primeta objektyvios tikrovës iliuzijà, kurià tendencingai papildo socialinæ tikrovæ konstruojanèios þmoniø sàveikos ignoravimas. Statistiniai pyragai visiðkai uþgoþia þmones, kuriø veiklos rezultatai, remiantis ðiais pyragais, ir yra kepami. O tø pyragø receptai kuriami Þemës ûkio ministerijos ir jos dominuojamø ástaigø kabinetuose. Ilkka Alanenas, akivaizdþiai demonstruoja, kad átakingi Pasaulio banko ekspertai Zvi Lermanas, Csaba Csáki ir Gershonas Federis 3, atlikdami þemës ûkio padëties ekspertizæ ir rengdami rekomendacijas þemës ûkio reformoms ðalyse, kurios tapo nepriklausomos suyrus Sovietø imperijai, naudojosi itin supaprastinta konceptualia schema, kurios esmæ sudarë ðeimos ûkio ir kooperacinio ûkio prieðprieða. Visi pozityvûs vertinimai ir lûkesèiai buvo siejami su ðei- 3 Lerman Z., C. Csáki and G. Feder. Land Policies and Evolving Farm Structures in Transition Countries. World Bank: 2002 < 135

137 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN mos ûkiais, savo ruoþtu visos kooperacinio ûkininkavimo formos, ne tik kolûkiai ar tarybiniai ûkiai, bet ir ávairios kitokios kooperacijos formos (tarkim, paprasèiausi kooperatyvai, þemæ dirbanèios akcinës bendrovës), ðiø Pasaulinio banko ekspertø buvo laikomos neperspektyviomis. Jie raðë: Teoriðkai bûtent individualûs ûkiai turëtø pasiekti aukðèiausià naðumo ir produktyvumo lygá, nes jie remiasi asmeniniu ðeimos nariø dalyvavimu ir tiesiogine jø atskaitomybæ. Korporaciniai ûkiai dël savo prigimties, kuri susijusi su ávairiomis kontrolës formomis, sandoriais ir su papildomomis veiklos sànaudomis dël profesionaliø vadybininkø ir samdomo darbo, neturi palankiø sàlygø konkuruoti su ðeimos ûkiais, kuriems viso ðito nereikia. (cit. pagal Mapping... 7) Tad pagrindinis þemës ûkio reformos tikslas perëjimas nuo kolektyviniø prie individualiø ûkininkavimo þemës ûkyje formø, kuriø patraukliausia yra ðeimyninis ûkis. Kaip atsitiko, kad ekspertø rekomendacijos tiesiogiai atspindëjo didesnæ visuomenës dalá apëmusias iliuzijas, taigi ir vyraujanèià politinæ konjunktûrà, yra kitas, matyt, politologinis klausimas, taèiau faktas yra bûtent toks. Taèiau toli graþu ne visose Baltijos ðalyse þemës ûkio transformacijos procesai ir jø padariniai buvo vienodi. Jau ðiek tiek buvo kalbëta apie skirtingà istoriná ir kultûriná kontekstus, kurie galëjo turëti átakos konstruojant transformacijos mechanizmus. Matyt, ðie kontekstai galëjo turëti átakos tam, kad Lietuva, labiau nei Latvija ir Estija, pakluso Pasaulio banko rekomendacijoms. Atsiþvelgdami á tai, kad Lietuva paklusniausiai laikësi parengtø rekomendacijø, tie patys Pasaulio banko ekspertai Lietuvà apibûdino kaip pavyzdá ir Gruzijos bei Armënijos þemës ûkio reformatoriams. Taèiau þemës ûkio transformacijas tyrë ne tik Pasaulio banko ekspertai. Illka Alanenas, analizuodamas Baltijos kraðtø þemës ûkio transformacijas, pasitelkia Karen Macours ir Johan F.M. Swinneno 4 pasiûlyta gana egzotiðka þemës ûkio transformacijø klasifikavimo schema. Ði schema apima tris modelius, kuriuose apibendrinamas bendrojo þemës ûkio produkto (GAO) ir darbo naðumo þemës ûkyje (ALP) santykis, ir kurie ávardijami pagal modelá atitinkanèias ðalis. CVA (Kinijos, Vietnamo ir Albanijos) modeliui bûdinga tai, kad auga ir bendrasis þemës ûkio produktas, ir darbo naðumas, CSH (Èekijos, Slovakijos ir Vengrijos) modelá apibûdina tai, kad augant darbo naðumui bendrasis þemës ûkio produktas maþëja, taigi didëjant darbo naðumui, maþëja þemës ûkyje dirbanèiøjø skaièius, RUB (Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos) modelio atveju maþëja ir bendrasis þemës ûkio produktas, ir darbo naðumas (þiûr. 1 pav.). Kaip matome ið 1 pav., Estijai bent ið dalies pavyksta iðtrûkti ið RUB modelio ir artëti prie CHS modelio, Latvija ir Lietuva savo ruoþtu yra áklimpusios tokioje þemës ûkio transformacijoje, kurià apibûdina RUB modelis. Kodël taip yra? Aiðkindami RUB modelá K. Macours ir J. F.M. Swinnenas pasitelkia popieriniø akcijø teorijà: privati kolûkiø nuosavybë egzistavo tik popieriuje, ir kolûkiø akcininkai (þemës ûkio darbininkai ir pensininkai) negalëjo jas pardavæ imtis naðesnës veiklos. Taèiau jei popieriniø akcijø teorija tinka Rusijai ir Baltarusijai, tai kaip paaiðkinti tà faktà, kad darbo naðumas krito ir kolûkius iðardþiusiose, þemes gràþinanèiose bei þemes privatizavusiose Latvijoje ir Lietuvoje, kurios pagal þemës nuosavybës modelá yra panaðesnës CHS modeliui atstovaujanèiø ðaliø grupei? Pasak K. Macours ir J. F.M. Swinnen, Lietuvos ir Latvijos atsilikimà lëmë nedideliø ûkiø, atsiradusiø vykdant þemës ûkio reformà, gausa. Þemës valdø fragmentacija, o taip pat nepatyræ, þemës valdas atgavæ ir ûkininkauti pradëjæ þmonës yra pagrindinë prieþastis, kodël suma- 4 Macours K., F.M. Swinnen, Patterns of Agrarian Transition < 136

138 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos CHS CVA RUB 1 pav. Bendrojo þemës ûkio produkto (GAO) ir darbo naðumo þemës ûkyje (ALP) santykis 5 þëjo þemës ûkio gamyba. Taèiau ðita teorija irgi netinka visoms trims Baltijos ðalims, nes panaðias reformas vykdþiusi Estija, kitaip nei Lietuva ir Latvija, vis dëlto sugebëjo artëti prie CSH modelio. Galbût ir teisûs ðie autoriai, sureikðmindami skirtumus tarp prieðreforminës ir reformos metu besiformuojanèios padëèiø. Kuo administravimo poþiûriu ðie skirtumai buvo maþesni, tuo maþesnio bûta nuosmûkio. Intensyviau á kooperacijà pasukusi Estija sugebëjo iðlaviruoti su maþesniais nuostoliais. Atrodo, kad toks aiðkinimas tenkina ir Ilkka Allanenà, kuris akivaizdþiai parodo, kad ðeimyniniø ûkiø procentas Estijoje buvo bent tris kartus maþesnis, o kooperuotø ûkiø tiek pat didesnis, nei Lietuvoje ir Latvijoje. Ypaè radikalûs pokyèiai pereinant nuo kooperatyvaus prie ðeimyninio ûkininkavimo vyko Latvijoje, galbût dël to ir bendrojo þemës ûkio produkto kritimas Latvijoje buvo didþiausias ( proc.; proc.). Baigdamas savo straipsná apie þemës ûkio transfomacijà ir Pasaulio vaidmená, Ilkka Alanenas daro aiðkià iðvadà, kad patys kaimo gyventojai nebuvo linkæ, kad bûtø keièiami stambûs ûkiai. Tai, beje, pabrëþë ir Pasaulio banko ekspertai, analizuodami jø siûlomo þemës ûkio reformos modelio kliûtis. Latvijai skirtose þemës ûkio reformos rekomendacijose Pasaulio banko ekspertai neveidmainiavo: Apklausos rodo, kad didesnë kolektyviniø ûkiø nariø dalis nenori imtis savarankiðko ûkininkavimo. Tad ðeimyninio ûkio idëja grásta reforma buvo pradëta ágyvendinti visiðkai neatsiþvelgiant á gyvenanèiø kaime ir þemæ dirbanèiø þmoniø nuomonæ (veikiau paneigiant jà). Savo ruoþtu reformos kritikai buvo laikomi buvusio reþimo ðalininkais. Tarytum randasi pagrindas samprotauti apie konflikto tarp elito ir runkeliø iðtakas, t.y. tarp tø, kurie konceptualizavo ir diegë ðeimyniná ûká, ir tø, kurie savarankiðkai ûkininkauti nenorëjo. Taèiau viskas buvo kiek sudëtingiau. Kolchozai ir sovchozai buvo ne tik dideli ûkiai ir naujos gyvenvietës, kur dirbo ir gyveno iðsilavinæ specialistai (agro- 5 Ten pat. 137

139 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN nomai, zootechnikai, veterinarai ir pan.), bet ir Sovietø okupacijos, kuri niekad nebuvo pamirðta, ásteigtos institucijos. Be to, kolchozai ir sovchozai buvo kritikuojami dël jø neefektyvumo. Kiek supaprastintai situacijà bûtø galima apibûdinti ðitaip: nors kolchozai ir sovchozai susilaukë visokeriopos ir pagrástos kritikos, taèiau imtis ðeimyninio ûkavimo trûko ne tik ryþto, bet ir efektyvios infrastruktûros. Politiniam elitui ir tarptautinëms finansinëms organizacijoms su savo ekspertais pasirinkus ðeimyninio ûkio kelià buvo padarytos kelios esminës vieðosios politikos klaidos: þmonës, kuriø likimas tiesiogiai priklausë nuo priimamø spendimø, jautësi neátraukti á sprendimø priëmimà; akivaizdþiai trûko susistemintos informacijos, konsultavimo paslaugø ir lankstesniø finansinës paramos priemoniø, kad besikuriantys ðeimyniniai ûkiai galëtø pradëti efektyviai ûkininkauti, o galbût ir kooperuotis; pati dekolektyvizacija dël neskaidrumo, neaiðkiø manipuliacijø ir pan. sukëlë daug nepasitenkinimo. Vis dëlto santykiðka Estijos sëkmë iðryðkino dar vienà reformos veiksná, kuris, Ilkka Alaneno nuomone, deja, buvo bûdingas tik Estijai. Tai geriau susiorganizavusi vidurinë kaimo klasë, kurios interesai ir organizuotumas padëjo iðlaviruoti pro komplikuotas þemës ûkio reformos vietas. Ðis sovietiniu laikotarpiu susiformavæs pilietinës visuomenës segmentas sugebëjo pasiprieðinti primityviai dekolektyvizacijai bei rasti bûdø, kaip iðsaugoti didesnius ûkius ir nuo popieriniø akcijø pereiti prie realios kooperacijos. Dël to Ilkka Alanenas Estijos modelá pavadino vidurinës klasës stambiosios gamybos projektu. Kadangi Latvijoje ásigalëjo chaosas, kurio nebegalëjo sukontroliuoti sprendimus priimanèios institucijos, Latvijos þemës ûkio reformos padariniai buvo ið visø trijø ðaliø destruktyviausi. Ilkka Alanenas Latvijos modelá pavadino nenumatytu arba netyèiniu smulkios gamybos projektu. Lietuvoje vykusià transformacijà Ilkka Alanenas apibûdina ðitaip: sprendimø priëmimas buvo sukoncentruotas valdþios rankose ir reformos vektorius buvo nukreiptas ið virðaus á apaèias ; be to, sudarius teisines prielaidas kolchozø kaip popieriniø akciniø bendroviø demontavimui, pasidarë ypaè keblu derinti smulkiø akcininkø interesus ir efektyviai vadovauti kitoniðkà teisiná pavidalà ágijusiems stambiems ûkiams. Atëjo kolchozø griovimo ar griuvimo epocha. Nepaisant to, kad Lietuva buvo bene arèiausiai Pasaulinio banko rekomenduojamo modelio, Lietuvoje susiformavo maþiau (nei kitose Baltijos ðalyse) technologiðkai paþangiø ir stambiø ðeimos ûkiø, labai iðaugo smulkiø ûkiø skaièius; dël to, smarkiai kritus þemës ûkio gamybai, kaime labai iðaugo skurdo lygis. Dël aklo paklusnumo Pasaulio banko diktatui Lietuvos modelá Ilkka Alanenas pavadino primestu Pasaulio banko projektu. Tai, kad Ilkka Alaneno iðvada apie Lietuvos þemës ûkio reformà nëra neteisinga, ið dalies patvirtina faktas, kad ji sutampa su dviejø vieðosios politikos ekspertø, Vitaliaus Nakroðio ir Ramûno Vilpiðausko iðvada 6. Tiesa, prie ðios abiems darbams bendros iðvados buvo eita skirtingais keliais. Jeigu Ilkka Alanenas didelæ reikðmæ suteikë Pasaulio banko diktatui, susiklosèiusiems romantinio pobûdþio stereotipams apie ðeimyninio ûkio efektyvumà, lëkðtoms alternatyvoms ieðkant optimalios ûkininkavimo formos (ðeimyninis ûkis arba kooperuotas ûkis; smulki gamyba arba stambi gamyba), tai Vitalis Nakroðis ir Ramûnas Vilpiðauskas, nekeldami klausimø apie kultûrinæ ir istorinæ pasirinktø konceptø, priimamø sprendimø etimologijà, procedûriðkai analizavo patá reformos ágyven- 6 Vilpiðauskas R., Nakroðis R. Politikos ágyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sàjungos átaka, Vilnius: TSPMI ir Eugrimas, 2003, 135 p. 138

140 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos dinimà. Sakyèiau, kad abi analizës ir papildo, ir patvirtina abiejø iðvadø pagrástumà. Ilkka Alanenas imasi antopologiniø ir sociologiniø tyrinëjimø ir rekonstruoja reformos árankiø bei technologijø (konceptø, alternatyvø) kultûriná istoriná bei galiø kontekstus, savo ruoþtu Vitalis Nakroðis ir Ramûnas Vilpiðauskas, kaip vieðosios politikos analizës specialistai, árodo, kad reformos árankiai, be kita ko, buvo neefektyviai naudojami. Ðioje vietoje, matyt, pats laikas artëti prie recenzijos pabaigos. Taèiau norisi bent paminëti ir kitus ádomius skyrius paraðiusius autorius. Antai, estø sociologas Reinas Ruutsoo, analizuodamas Baltijos ðaliø kaimo bendruomenes, akivaizdþiai parodo didesná Estijos kaimo gyventijø aktyvumà metais 50,7 proc. Estijos kaimo gyventojø priklausë ávairioms visuomeninëms organizacijoms, Lietuvoje atitinkamai 30,3 proc., Latvijoje 35,3 proc. Ðie duomenys papildo Illka Alaneno atliktà trijø skirtingø þemës ûkio reformø sëkmës veiksniø analizæ. Be to, Reinas Ruutsoo atliko ádomià kolûkinës tapatybës, kuri ið esmës transformavo istorinæ kaimo bendruomenes atmintá, formavimosi analizæ. Ne maþiau ádomus Jouku Nikula paraðytas knygos skyrius, skirtas socializmo laiku susiformavusiø þemës ûkio kompleksø transformavimosi á kapitalistines firmas peripetijoms. Kitas Jouku Nikula paraðytas skyrius skirtas kaimo verslumo elementams ir jø plëtros problemoms. Ádomu tai, kad abu Jouku Nikula paraðyti skyriai remiasi paties autoriaus atliktais kokybiniais tyrimais, pirmiausia atvejø analizëmis. Vilniaus universiteto sociologijos studijas kaip tarptautinis ekspertas vertinæs Leo Grandbergas paraðë skyriø skirtà kaimo turizmui. Jo analizë aiðkiai atskleidë tuos ideologinius diskursus, kuriais remiantis konstruojamas turizmui pritaikytas kaimas. Viena aiðku, kad kaimo turizmas neiðvengiamai demontuoja natûralø kaimà. Ið natûralumo kaimà iðlaisvinanti kritinës refleksijos distancija negráþtamai modernizuoja ir komodifikuoja kaimà. Galbût èia ir slypi kaimo vadinamojo atgimimo potencialas. Apie lietuviø paraðytà skyriø jau buvau uþsiminæs. Jis ið kitø skyriø iðsiskiria savo metodologiniu konservatyvumu ir nekritiðka pozicija þemës ûkio reformos atþvilgiu. Perskaièius lietuviø autoriø paraðytà skyriø, neapleidþia áspûdis, kad jie, raðydami savo skyriø, neskaitë kitø skyriø rankraðèiø. Ádomus Tampere universiteto sociologijos doktorantës Raija-Liisa Kämäräinen straipsnis apie tai, koká skurdà kenèia ir kaip su juo tvarkosi Estijos kaimiðkos Kanepi savivaldybës gyventojai. Þymus Latvijos kaimo sociologas, Rygos universiteto profesorius, Talis Tisenkopfsas kartu su savo kolege Sandra Sumane analizavo kaimo bendruomeniø plëtrai skirto pilotinio projekto Baltijos ðaliø kaimo partnerystës projekto (ið esmës tai buvo LEADER+ pobûdþio projektas) patirtá. Ðis Didþiosios Britanijos Uþsienio reikalø ministerijos finansuojamas ir Ðiaurës Airijos ekspertø konsultuojamas projektas kartu buvo ágyvendinamas ir Estijoje bei Lietuvoje. Deja, nebuvo pasinaudota gera proga palyginti, kaip sekësi ágyvendinti ði projektà kitose Baltijos ðalyse. Turint omenyje þemës ûkio reformos skirtumus, lyginamoji analizë turëtø bûti labai informatyvi bei pamokoma ir tai suteiktø neabejotinos naudos dabar, kai LEADER+ pobûdþio priemonë pradëta taikyti visose trijose Baltijos ðalyse. Baigdamas recenzijà norëèiau suformuluoti galbût atskiro tyrimo ir nenusipelnanèià hipotezæ apie dar vienà veiksná, kuris galbût turëjo átakos þemës ûkio reformos Estijoje santykiðkai sëkmei. Manyèiau, kad þemës ûkio reformos sëkmei lemtingos átakos turëjo ne tik dël ávairiø prieþasèiø brandesnës kaimo bendruomenës, bet ir akivaizdþiai kritiðkesnë, savarankiðkesnë, dràsesnë, rafinuotesnë akademinë bendruomenë. Ið recenzuojamos knygos matyti, kad Estijos kaimà analizuojanti akademinë bendruomenë, kuriai kolegialiai talkina Suomijos 139

141 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN specialistai, gyvena visavertá akademiná gyvenimà, ir jos nebepersekioja dominavimo ir klientelizmo santykiais pagrásto Agropromo ðëðëlis. Taigi autonomiðka ir nepriklausoma, disponuojanti ávairiomis teorinëmis perspektyvomis ir metodologijomis, gebanti taikyti ávairius tyrimo metodus akademinë bendruomenë yra bûtina efektyviø permainø prielaida (ir, atvirkðèiai). LITERATÛRA Alanen I. (ed.) Mapping the Rural Problem in the Baltic Countryside: Transition Processes in the Rural Areas of Estonia, Latvia and Lithuania. (Perspectives on rural policy and planning). Ashgate Publisher. Alanen I., J. Nikula, H. Poder and R. Ruutsoo Decollectivisation, Destruction and Disillusionment: A Community Study in Southern Estonia. Ashgate Publisher. Lerman Z., C. Csáki and G. Feder Land Policies and Evolving Farm Structures in Transition Countries. World Bank: view.php?id=12289 Macours K., F.M. Swinnen, Patterns of Agrarian Transition Vilpiðauskas R., Nakroðis R Politikos ágyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sàjungos átaka. Vilnius: TSPMI ir Eugrimas. 140

142 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos Algimantas Valantiejus Praðom ragauti Latour 1991 Taèiau ar dël to, kad faktai yra þmogaus sukonstruoti, jie tampa apgaulingi? (Latour ) Argi ámanoma kalbëti apie dabartiná postmodernizmà arba antimodernizmà, jeigu mes niekada nebuvome modernûs? Ðie iðskirti (ir kiekvienam, kuris skaito pirmàjá ðios recenzijos sakiná, ko gero, labai netikëti, daugiau negu keisti, þodþiai) prancûzø sociologo ir filosofo Bruno Latouro knygos, neseniai pasirodþiusios Lietuvos knygynø ir bibliotekø lentynose, pavadinimas. Knygos pavadinimo paantraðtë simetrinës antropologijos esë liudija, jog autoriui nepaprastai svarbu atkurti simetrijà, kurià modernybës prieðauðryje sugriovë modernioji (lyginamoji) antropologija: Tie, kurie nesugeba paaiðkinti objektø ásiverþimo á þmoniø kolektyvus, su visomis manipuliacijomis ir praktika, kuriø reikalauja tie objektai, nëra antropologai, nes jie nepastebi to, kas nuo Boyle io laikø sudaro pagrindiná mûsø kultûros aspektà: mes gyvename visuomenëse, kuriø socialiná ryðá sudaro laboratorijose sufabrikuoti objektai; idëjas pakeitëme praktika, apodiktiná màstymà kontroliuojama doxa, o visuotiná susitarimà kolegø grupëmis. Graþiàjà tvarkà, kurià mëgino rasti Hobbesas, sunaikino besidauginanèios privaèios erdvës, kuriose skelbiama transcendentalinë faktø prigimtis. Ðie faktai, nors ir þmogaus sufabrikuoti, nëra þmogaus rankø darbas. (27) Dar prieð Europos Ðvietimo tarpsná, pasak Latouro, tokios aiðkios perskyros tarp kultûros koncepcijos ir gamtos koncepcijos neaptiktume. Bûtent Ðvietimas suþadino naujos auðros regimybæ pasitelkdamas þmoniø norà kontroliuoti gamtà. Taèiau gamtà galima valdyti tik tada, kai Latour, Bruno [1991]. Mes niekada nebuvome modernûs. Simetrinës antropologijos esë (ið prancûzø kalbos vertë Natalija Vyðniauskaitë). Vilnius: ALK / Homo liber, 144 p. ji yra visiðkai iðoriðka þmonëms. Ðitaip dël dirbtinio gamtos suiðorinimo iðkilo nauja þmoniø politikos bei kultûros sritis. Negana to, objektyvumo sàvoka tapo svarbia priemone, kuri galutinai pagrindë politikos ir mokslo, kultûros ir gamtos atskyrimà. Kaip tik todël pagrindiniai ðios knygos (moderniøjø poþiûriu, arba itin keistos, arba provokuojanèios) herojai yra primirðtosios tikrovës gyventojai: sukonstruoti hibridai, neiðvengiamai plintantys tarp grieþtai atskirtø dualizmo sakykim, 141

143 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN politikos ir mokslo srièiø. Vakarø visuomenës, tarsi áspëja Latouras, ið esmës niekuo nesiskiria nuo ankstesniøjø tradiciniø ar kitø visuomeniø, iðskyrus plaèius mokslo ir technologijos apimties mastus. Kaip tik ðie mastai sukuria mokslo / technologijos ir visuomenës / kasdienybës atskirtumo iliuzijà. Taèiau mokslas / technologija ir kasdienis pasaulis itin glaudþiai susijæ. Nuo mirtingøjø slepiamos jø meilës padariniai yra hibridai, apie kuriuos lyg tarp kitko Latouras raðo jau nuo pirmøjø savo keistosios knygos puslapiø, kartu su ásivaizduojamu skaitytoju glaustai perþvelgdamas Prancûzijos dienraðèio puslapius: Ketvirtame dienraðèio puslapyje skaitau, kad virð Antarktidos atliktø matavimø rezultatai ðiemet nebuvo geri: skylë ozono sluoksnyje grësmingai didëja. Skaitydamas toliau, nuo aukðtutiniø atmosferos sluoksniø chemikø pereinu prie Atochem ir Monsanto generaliniø direktoriø, kurie keièia savo gamyklø surinkimo linijas, atsisakydami nieko dëtø chlorfluorangliavandeniliø, kaltinamø nusikaltimais ekosferai. [...] Pramonininkai staiga nebeþino, kà daryti. Dvejoja ir valstybiø vadovai. Gal verta palaukti? O gal jau per vëlu? [...] Aðtuntame puslapyje kalbama apie kompiuterius ir lustus, kuriø gamybà kontroliuoja japonai, devintame apie suðaldytus embrionus, deðimtame apie degantá miðkà ir tai, kad jame dûmais virsta retos augalø ir gyvûnø rûðys, kurias siekia apsaugoti kai kurie gamtininkai [...]. Dvyliktajame puslapyje vienas kontraceptikas á keistà draugijà suburia popieþiø, vyskupus, Roussel-Uclaf, kiauðintakius ir Teksaso fundamentalistus. [...] (7 8) Hibridai susieja á neperskiriamà visumà mokslà, pramonæ, kasdiená gyvenimà, religijà, ideologijà, moralæ, analitikà, þiniasklaidà... Nors modernieji analitikai sako, kad nereikia suplakti á krûvà dangaus ir þemës, hibridiniø straipsniø, kuriuose neiðnarpliojamai susipina mokslas, politika, ekonomika, teisë, religija, technika, beletristika, vis daugëja. Jei laikraðèio skaitymas yra kasdienë modernaus þmogaus malda, priduria Latouras, tuomet skaitydamas ðiuos painius dalykus ðiandien meldþiasi labai keistas þmogus (8). Modernieji mokslininkai, kaip daugelyje savo tekstø pabrëþia ikimodernus prancûzø eretikas, absoliuèiai ásitikinæ, kad jø teorijoms bûdingas objektyvumas; paprastai jie ðaiposi iðgirdæ, kad jø teorijos yra socialiai konstruojamos. Ir tik kvatinës mechanikos (ir kai kurie kiti) atradimai galbût padarë juos atsargesniais. Vis dëlto keleto ðimtmeèiø dualistinës minties padariniai jau átvirtinti. Vienoje dualizmo pusëje ásikûræ mokslininkai, tikintys, kad jø moksliná paþinimà nulemia gamta, o kitoje konstrukcionistai, pabrëþiantys, kad moksliná paþinimà lemia visuomenës interesai ir poreikiai. Bruno Latouro, neigianèio ontologiná gamtos ir visuomenës atskyrimà, pasirinktas kelias kaþkur viduryje: gamtà ir visuomenæ vienu ir tuo paèiu metu kuria (ir atkuria) mokslinë praktika. Latouras, galima sakyti, siûlo visiðkai naujà poþiûrá á mokslà, drauge kritikuodamas tiesmukas modernybës racionalumo ir paþangos idëjas. Tikrovë, kaip nori árodyti Latouras, susidaro kaip tik ið hibridø (socialiai konstruojamø pabaisø ). Nors tokià painià, susipynusià ið gamtos, politikos ir diskursø istorijø, tikrovæ geriausiai apibûdina tinklo sàvoka, vis dëlto modernybës apologetai teigia, jog tos painiavos nesà ir ðá Gordijo mazgà jie perkerta gerai iðgalàstu kalaviju. Gràþulas perlauþtas: kairëje mokslas apie daiktus, deðinëje þmoniø interesai, valdþia ir politika (9). Kitaip tariant, modernioji Konstitucija atskiria mokslinæ valdþià, kuriai tenka uþduotis reprezentuoti daiktus, nuo politinës valdþios, kuriai tenka reprezentuoti subjektus. Todël pagrindinë Latouro pasakojimo gija paprasta: nors modernieji atskyrë politikà ir mokslà, dël to nereikia daryti iðvados, kad subjektai yra nutolæ nuo daiktø (34). Bruno Latour (g m.) inþinierius, sociologas, istorikas, ekonomistas, politologas, filosofas, antropologas? Pats Latouras pritartø visiems ðiems apibûdinimams, linksmai pridurdamas jeigu nerandama tikslesnio pavadinimo (9). Tiesa, þymios savo knygos Mes 142

144 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos niekada nebuvome modernûs pabaigoje jis pareiðkia, kad yra atlikæs filosofo ir ágaliotojo Konstitucijos kûrëjo uþduotá (136), taèiau tiek ðis, tiek kiti jo tekstai rodo, kad Latouras ið tikrøjø yra ne tiek mokyklinis filosofas ir ne moderniosios konstitucinës teisës aiðkintojas, kiek kûrybiðkas minties architektas ir sociologas, daþniausiai mëgstantis kiðti nosá kur nereikia pirmiausia á mokslininkø laboratorijas, o ypaè tø, kurie kaþkada kûrë dabartiná modernøjá mokslà. Kaip tikras prancûzas, nevengdamas pasiðaipyti ið to, apie kà raðoma, rimtuosius savo knygø herojus jis vadina graþiu moderniøjø vardu. Kad ir koks didelis Latouro dëmesys moderniesiems, pastarieji jo, regis, nemëgsta. 1 Ir kaip galima mëgti asmená, kuris, uþëjæs á konkreèios laboratorijos, sakykim, mokslo þurnalo, priimamàjá, galëtø prancûziðkai pajuokauti: praðom pasakyti, ar èia fabrikuojami objektyvûs mokslo faktai? Jau vien ið ðios sufabrikuotos frazës galima suprasti, kad Latouras, ko gero, ne tik nesibaimina reliatyvizmo klausimø, bet ir ragina tinkamai ávertinti minties klystkelius, á kuriuos nuvedë daugelio ðimtmeèiø prieðprieða tarp realistø ir nominalistø, pozityvistø ir reliatyvistø. Jis kvieèia lyginti reliatyvizmo formas pagal tai, ar jos atsiþvelgia á gamtos konstravimà, ar ne (98). Pagrindinë prancûzø inþinieriaus idëja ir utopinë viltis simetrinë antropologija, suartinanti moderniøjø dirbtinai iðgrynintà perskyrà tarp þmoniø ir neþmoniø (daiktø, þmoniø konstruojamø hibridø ir miðrûnø), atsiþvelgianti á koncepcines universalizmo, absoliuèiojo reliatyvizmo, kultûrinio reliatyvizmo nesëkmes (þr. 4 sk.). Kai daugelis kalba apie mokslo krizæ ir vienmatiðko mokslo kritikà (o kai kurie apie jà dar ir nekalba), Bruno Latouras jau kritikuoja ðià kritinæ, taèiau, anot jo, asimetriðkà, moderniojo mokslo kritikos pusæ. 2 Pirmoji kritika Ðvietimo màstytojams leido iðgryninti þmoniø prietarus, o antroji kritika leido kritikuoti iðankstinius gamtos mokslø nusistatymus. Tiek vienos, tiek kitos kritikos paskirtis iðgryninti miðrûnus, atskirti mokslà nuo politikos, o politikà nuo mokslo, sulaukti skaisèiosios modernybës auðros: Niekas negali vadinti savæs moderniu, jeigu nelaukë ðios auðros ir nesuvirpëjo, iðgirdæs jos paþadus (40). Mokslininkai susiduria su artefaktø tikrove, kadangi stebi gamtà netiesiogiai. Jie patys fabrikuoja (galima sakyti ir nuosaikiau konstruoja) tikrovæ, atrenka medþiagà, pasirenka tyrimo instrumentus, kurdami naudingas darbo sàlygas ir sau patiems tinkamà kolegiðkà aplinkà. Kai iðorinis stebëtojas pirmiausia parodo susidomëjimà dirbanèiø mokslininkø veikla, jis gali su- 1 Prancûzø kilmës internacionalistas (paties autoriaus apibrëþimu), Niujorko universiteto fizikos profesorius Alanas Sokalas Bruno Latouro architektûrines minties kompozicijas 1997 m. sausio 31 d. dienraðtyje Le Mond ávardija kaip Profesoriaus Latouro filosofines mistifikacijas. (Sokal, Alan. Why I wrote my parody. Professor Latour s Philosophical Mystifications (trans. from the original French by the author). sokal/le_monde_english.html). Primintina, kad A. Sokalas JAV þurnale Social Text publikavo provokaciná iðjuokiantá prancûzø poststruktûralistus ( nacionalistus?) ir daugiausia dël ðios prieþasties vëliau iðgarsëjusá straipsná, parinkdamas iðtraukas ið Jacques Derrida, Jacques Lacano, Bruno Latouro (o kartu ir Stanley Aronowitz iaus ir Donna Haraway) tekstø. Visai neatmestina prielaida, kad Sokalas ðitaip atsako á visiems rimtiems mokslininkams uþgaulià Latouro nuorodà, kad labai maþa fizikø teoretikø grupë, atskirta nuo pelningø ðaltojo karo biudþetø, ieðko naujø grësmiø. 2 Bruno Latouras formuluoja kritiná poþiûrá á tris pagrindines kritiniø diskursø formas: Mûsø pasauliui nagrinëti kritikai suformavo tris skirtingas sàvokø grupes: natûralizacijà, socializacijà, dekonstrukcijà. Paskubomis, nors ir ne visai tiksliai, apibendrinkime juos taip: Ðanþë, Burdjë, Derida. Pirmajam kalbant apie natûralizuotus faktus, nebelieka nei visuomenës, nei subjekto, nei diskurso formos. Antrajam kalbant apie sociologizuojà valdþià, nebelieka nei mokslo, nei technikos, nei teksto, nei turinio. Treèiajam kalbant apie tiesos efektus, bûtø be galo naivu tikëti realiai egzistuojant smegenø neuronus ar galios þaidimus. Visos ðios kritikos formos, atskirai paimtos, yra veiksmingos, taèiau jø neámanoma suderinti. (12) P. S. Beje, èia cituojamos pavardës nukopijuotos ið recenzuojamos knygos, kurioje nuosekliai laikomasi senøjø lietuviðkø pavardþiø raðybos taisykliø. Tariant aèiû tiek knygos vertëjai, tiek knygos leidëjams uþ puikià galimybæ lietuviðkai skaityti Latourà, kartu verta klausti: kaþin ar yra kokia nors rimta prieþastis gráþti prie sovietinës pavardþiø iðkraipymo tradicijos? 143

145 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN laukti vienos ið daugelio galimø reakcijø. Jeigu jis yra kolega, profesionalus mokslininkas, dirbantis kitoje srityje, arba jei jis tyrëjas, siekiantis galiausiai dirbti tarp mokslinës profesinës bendrijos nariø, iðorinio stebëtojo domëjimasis gana lengvai randa atgarsá. Iðskyrus bet kurias aplinkybes, susijusias su visiðkai slaptu varþymusi tarp sekcijø, mokslininkai gali atliepti domëjimàsi atlikdami mokytojo vaidmená. Iðoriniams stebëtojams gali bûti pasakomi pagrindiniai mokslinio darbo principai srityje, kuri jiems yra santykiðkai nepaþástama. Taèiau iðoriniai stebëtojai, kurie visiðkai neiðmano apie mokslà ir nesiekia tapti profesionaliais mokslininkais, susiduria su kitokia situacija. Naiviausia (ir galbût reèiausia) reakcija yra ta: nemoksliniai stebëtojai paprasèiausiai neturi jokio noro tirti mokslinæ veiklà. Daþnesni atvejai tie, kad nors dirbantys mokslininkai supranta, kad ávairûs nemoksliniai stebëtojai, sakykim, istorikai, filosofai ir sociologai, profesiniu poþiûriu gali ir turi domëtis mokslu, tikslus jø klausimø ir stebëjimo dalykas kelia sumiðimà. Tai susijæ su tuo, kad dirbantys mokslininkai paprastai turi tik apytikrá kitø disciplinø principø, teorijø, metodø ir nagrinëjamø problemø supratimà. Todël stebëtojas, kuris vadina save mokslo antropologu, turás bûti ypatingo siaubo ðaltinis (Latour, Woolgar 1979; 19). Mokslinë (keista, vis dëlto subjektyvi!) retorika yra suobjektyvinama. Taèiau tai tik rodo, kad socialiniai ir paþinimo dëmenys yra glaudþiai susijæ. Latouras parodo labai juokingà dalykà: modernioji galia yra beveik tiesioginiais ryðiais susijusi su viðtos plunksna (taip, viðtos plunksna!). Dedukcija ir indukcija, logika ir eksperimentas varþosi modernybës prieðauðryje kaip dviejø minties galiûnø Thomas Hobbeso ir Roberto Boyle io kova. Hobbesas dël ontologiniø ir politiniø pirmosios filosofijos prieþasèiø atmeta vakuumo egzistavimo galimybæ ir toliau tvirtina egzistuojant nematomà eterá. O kà atsakydamas daro Boyle is? Siekdamas paneigti savo menkintojo teorijà, jis nusprendþia atlikti dar sudëtingesná bandymà ir parodyti eterio vëjo, kurio buvimà tvirtina Hobbesas, poveiká detektoriui paprasèiausiai viðtos plunksnai! Tiesiog juokinga! Hobbesas iðkelia esminæ politinës filosofijos problemà, kurià bandoma paneigti viena Boyle io rezidencijoje á stiklo indà ádëta plunksnele! Þinoma, plunksna në truputëlio nesujuda, ir Boyle is prieina iðvadà, kad Hobbesas klysta ir eterio vëjo nëra. Taèiau Hobbesas negali klysti, nes jis atsisako pripaþinti, jog fenomenas, apie kurá jis kalba, gali bûti tyrinëjamas kitu nei visos Respublikos mastu. Jis neigia tai, kas taps esmine moderniosios galios savybe masto keitimà ir perëjimus ið vienos vietos á kità tai, kà suponuoja darbas laboratorijoje. Boyle iui, naujajam batuotam katinui, tereikës pagauti iki pelës dydþio sumaþintà milþinà. (27) Tasai, iki pelës dydþio sumaþintas milþinas, eksperimentinis metodas, kuriuo ðitaip noriai naudosis modernioji galia ir kuris vëliau taps nepakeièiamu instrumentinio proto patarnautoju. Vadinasi, tiek Hobbesas, tiek Boyle is (ir ne tik jie) turi savo didþiàsias paslaptis, kurias dël visiðko nenoro jas atskleisti Latouras vadina juodosiomis dëþëmis. Ðtai kodël Latouro sociologija yra keistas postmodernizmas : èia susikryþiuoja post-, antiir iki-. Latouro architektûrinis statinys sudarytas ið antidualistinio filosofavimo bûdø, dekonstruojanèiø dvinares perskyras tarp þmoniø ir neþmoniø, gamtos ir istorijos, subjekto ir objekto, proto ir kûno, kalbos ir fakto, modernybës ir postmodernybës. Galima sakyti, kad dar tebeáprastà ðioms dienoms mokslas ir nemokslas dualistinæ prieðprieðà Latour keièia antidualistine mokslo ir mokslo tyrimo sàveika. Kaip tik dël to jis pasitelkia daug ávairiø, ið paþiûros nesusijusiø detaliø, áþvelgdamas daug tarpiniø ryðiø, kur þmonës susiduria su neþmonëmis. Latouras parodo, kad, grieþtai kalbant, tiek naivusis realizmas (teigiantis, kad mokslo faktai egzistuoja nepriklausomai nuo mûsø), tiek dekonstrukcionizmas (mokslo faktai yra socialiai konstruojami) yra klaidinantys keliai. Mintis ir faktas yra dialektiðkai susijæ dalykai. Taèiau ar dël to, kad faktai yra þmogaus sukonstruoti, jie tampa apgaulingi?, retoriðkai klausia Bruno Latouras. Juo labiau jie sukonstruoti, tuo labiau susijæ su kitais daiktais, reiðkiniais, hibridais, abipusiðku poveikiu. Dël ðios prieþasties aiðkëja ið paþiûros keista jo prielaida asimetrija, galia, hierarchija, vaidmenø paskirstymas yra dualistinio modernybës reiðki- 144

146 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos niø padalijimo padariniai. Galbût ðie grieþti ir karingi principai silpnëtø gráþtant prie socializuotø neþmoniø? Visos ðios prielaidos ryðkios ne tik populiariausioje (èia recenzuojamoje) Latouro knygoje, bet ir kituose jo projektuose: nuo 1979 m., kai kartu su Steve u Woolgaru jis publikuoja knygà Laboratorijos gyvenimas: socialinis moksliniø faktø konstravimas, 3 iki veikëjo tinklo teorijos 4. Ðios prielaidos rodo Latouro ir Thomas Kuhno postpozityvizmo, socialinio konstrukcionizmo ir reflektyviosios sociologijos giminingumà. Ir vis dëlto Bruno Latouro koncepcijà reikia skirti nuo socialinio konstrukcionizmo. 5 Jis, galima sakyti, reabilituoja ir materializmo (tik, rodos, ne marksistinës dialektinio materializmo formos), ir idealizmo vienybæ: Ozono skylë virð mûsø, moralës dësnis mumyse, autonomiðkas tekstas visa tai, imant atskirai, gali sudominti mûsø kritikus. Bet kad subtili ðaudyklës gija galëtø susieti dangø, pramonæ, tekstus, sielas ir moralës dësná, ðtai kas yra nesuprantama, nepriderama, negirdëta (12). Taigi jau vien ið to, kas keletu sakiniø jau apibûdinta ðioje recenzijoje, galima susidaryti vaizdà, kad ámanu kalbëti apie nerimtà (prancûziðkà) sociologiná raðymo bûdà. Skaityti Latourà tolygu ragauti burgundiðkà vynà ( esu kilæs ið Burgundijos vyndariø ðeimos, neuþmirðtø pridurti sociologas). Skaityti Latourà lygu juoktis. Tai puikiai rodo Bruno Latouro tolima giminystë su renesansiðka François Rabelais raðymo maniera. (Tiesa, reikia prisipaþinti, kad ðios asociacijos labai subjektyvios, siejamos su nemenka simpatija abiems autoriams ir remiasi tik keliomis, ðios recenzijos autoriaus pasirinktinai áþvelgtomis, ðiø raðytojø ir mokslininkø prielaidomis.) Jie abu a) domisi darkybëmis, b) kalba apie jas ir þaismingai, ir rimtai, c) linksmai þvelgia á þmogaus prigimties genealogijà anas, ðtai, tiesa, vienuolio rûbà neðioja, betgi po tuo rûbu jis në ið vieno galo nepanaðus á vienuolá (Rabelais ). Èia recenzuojamoje knygoje akies kraðteliu lengvai uþkabinus kai kurias Latouro pateikiamo pasakojimo vietas, susidaro áspûdis, kad skaitai þaismingos mokslinës fantastikos kûriná. Verta pateikti keletà labai bauginanèiø traktato iðtraukø: Ðios esë hipotezë o tai tik hipotezë ir tik esë yra ta, kad þodis modernus nurodo dvi visiðkai skirtingas praktikos visumas, kurios, kad iðliktø 3 Èia etnografiðkai tiriama neuroendokrinologijos tyrimo laboratorija, darant iðvadà, kad naivûs mokslinio metodo apraðymai (kai teorijos pateikiamos kaip priklausanèios nuo paskiro eksperimento iðvadø) yra nesuderinami su tikràja laboratorine praktika. Bruno Latouro plëtojamas idëjas verta sieti su platesnës apimties mokslinio þinojimo sociologija, nuo Karlo Mannheimo, Gastono Bachelardo iki Thomas Kuhno, Paulo Feyerabendo, Davido Blooro besidominèia socialinës aplinkos poveikiu mokslui. Mokslinio þinojimo sociologija dalijama á dvi silpnàjà ir stipriàjà programas. Silpnoji programa nagrinëja sociologiniø veiksniø svarbà mokslinei praktikai, o stiprioji programa ðiuos veiksnius laiko lemiamais. Per pastaruosius 25 metus sociologiniø mokslo tyrimø srityje didelæ átakà daro Edinburgo stiprioji programa (SP). Davidas Blooras ir Barry Barnes as, bendradarbiaudami su Donaldu MacKenzie iu ir Stevenu Shapin u, taip pat Harry M. Collinsas, empiriðkai, t.y. nagrinëdami aktualià mokslo praktikà, árodinëja, kad mokslininkø ásipareigojimai specifinëms paþinimo koncepcijoms netgi jei jos laikomos racionaliomis ir pagrástomis yra susijæ su socialiniais interesais. Vadinasi, socialiniai veiksniai turi bûti átraukiami á kiekvienà mokslinio paþinimo raidos ir savianalizës programà (plaèiau apie tai þr.: Valantiejus ). 4 Argi mes kalti, kad tinklai yra ir realûs kaip gamta, ir naratyviniai kaip diskursas, ir kolektyviniai kaip visuomenë? Ar turime eiti ten, kur jie mus veda, atsisakydami kritikos siûlomø priemoniø, ar atsisakyti jø ir pasilikti sveiku protu pagrástos triðalës kritikos pusëje? Mûsø vargðai tinklai tarsi kurdai, kuriuos savinasi Iranas, Irakas ir Turkija ir kurie naktimis paslapèia perkerta sienas, tuokiasi tarpusavyje ir svajoja apie bendrà tëvynæ, kurià reikia atsiimti ið trijø juos pasidalijusiø valstybiø. (13) Pridurtina, kad veikëjo tinklo teorija domisi etnometodologine problema: kaip formuluojami moksliniai sprendiniai apie tai, kas jau yra þinoma. Kitaip sakant, domimasi procesais, kurie skatina vartoti turimas sàvokas, árankius ir metodus, toliau nebeplëtojant probleminiø moksliniø diskusijø. Tokie moksliniai sprendimai geriausiai perteikiami uþdarø juodøjø dëþiø metafora. Diskusijø atsisakymas verèia pakartoti kitø mokslininkø darbus, uþuot ieðkant gebëjimo tæsti galimybiø. Ðitaip mokslinis darbas straipsniai þurnaluose, konferencijos, grantai ir t.t. nuolat atkuria savaime suprantamà socialinæ aplinkà, kurios dalis yra tie patys, atgaminantys tai, kas jau yra þinoma, mokslininkai. 5 Taip, moksliniai faktai yra sukonstruoti, bet jø negalima redukuoti á socialumà, nes pastarajame knibþdëte knibþda objektø, ið kuriø jis ir yra konstruojamas (13). 145

147 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN veiksmingos, turi likti atskiros, taèiau neseniai ðis atskyrimas iðnyko. Pirmoji praktikos visuma perteikimu sukuria miðrûnus ið visai naujø bûtybiø, gamtos ir kultûros hibridø. Antroji gryninimu sukuria dvi visiðkai ontologines zonas: vienà ji paskiria þmonëms, o kità neþmonëms. Be pirmosios visumos gryninimo praktika bûtø beprasmë arba betikslë. Be antrosios perteikimo procesas taptø lëtesnis, robotas ar net neámanomas. Pirmoji visuma yra tai, kà pavadinau tinklais, o antroji tai, kà pavadinau kritika. (17) Modernybë daþnai apibrëþiama humanizmo poþiûriu: arba sveikinant þmogaus gimimà, arba skelbiant jo mirtá. Taèiau ir pats ðis áprotis yra modernus, nes jis iðlieka simetriðkas pamirðtama, kad kartu gimsta ir neþmogiðkumas, t.y. daiktai arba objektai, arba gyvûnai. Be to, në kiek nemaþiau keistai atsiranda ir iðbrauktas þaidime nedalyvaujantis Dievas. Modernybë atsiranda ið bendro visø ðiø trijø visumø sukûrimo, vëliau ið ðio bendro gimimo paslëpimo ir visø trijø visumø atskiro nagrinëjimo, o po ðá gimimà slepianèia skraiste kaip tik todël, kad nagrinëjama atskirai, vis dauginasi hibridai. Taigi mums reikia sugràþinti ðá dvigubà perskyrimà: tarp virðaus ir apaèios, tarp þmoniø ir neþmoniø. (19) Suprasti tai, kas turima mintyse kalbant apie bûtybes, neþmones, hibridus, miðrûnus, tinklus (tai, kà Rabelais vadina darkybëmis ), galima tik tada, kai tinkamai ávertiname pagrindinæ Latouro idëjà: epistemologijos istorijoje nepakankamai vertinamos bûtybës, objektai, daiktai, faktai, procesai, kurie nors ir esti tylûs, taèiau turi prasmæ, kurià siekia atkurti ikimodernus avangardistas Bruno Latouras. Tai nejudantys kûnai, neturintys valios ir neðaliðki, taèiau galintys kai kà parodyti, pasiraðyti, paraðyti ir pakeverzoti ant laboratorijos prietaisø dalyvaujant pasitikëjimo vertiems liudininkams (29). Svarbi yra mokslinë praktika laboratorija, taèiau mokslo filosofai ir idëjø istorikai norëtø iðvengti laboratorijos pasaulio, tos bjaurios virtuvës, kurioje kaþkokie niekniekiai uþsmaugia koncepcijas (26; kursyvas mano A. V.). Tuo tarpu tikrieji mokslinës praktikos herojai yra daiktai ir hibridai, pavyzdþiui, oro siurblys (apie tai ðiek tiek vëliau). Kaip tik todël Latouras gali klausti: Gal tuomet mokslinës praktikos vieta prie subjekto ir objekto polius jungianèios linijos vidurio? Ar jis hibridas, ar miðinys? Ðiek tiek objektas ir ðiek tiek subjektas? (30) Kaip minëta, pagrindinë Latouro mintis yra ta, jog mokslo ir kultûros atskyrimas nuo pirmøjø modernybës þingsniø klaidinantis. Nors praeityje modernieji siejo objektus ir visuomenes, kosmologijas ir sociologijas, jie sugebëjo iðtrûkti ið tos praeities kaskart vis labiau bauginanèiomis revoliucijomis. O kadangi kitos kultûros vis dar painioja mokslo apribojimus ir jø visuomeniø poreikius, reikia padëti joms iðsivaduoti ið tos painiavos sunaikinant jø praeitá: Modernizuotojai puikiai þino, kad ten, kur per daug painiojamas technikos veiksmingumas ir visuomenës nemotyvuotumas, iðlieka barbariðkumo saleliø. Taèiau greit mes pabaigsime modernizavimà, iðnaikinsime ðias saleles, ir visi gyvensime vienoje planetoje, visi bûsime vienodai modernûs ir visi galësime vienodai pasinaudoti tuo, kas visuomet iðsprûsta ið rankø visuomenei: ekonominiu racionalumu, moksline tiesa, technikos veiksmingumu. (124) Instrumentinis moderniøjø protas triumfuoja, triuðkindamas kitø kultûrø, kitokio màstymo, kitokio veiksmo saleles. Latouras nurodo ðio siekimo absurdiðkumà: argi ámanoma uþbaigti mokslø ir visuomeniø gryninimà, jei patys modernizuotojai daugina hibridus, vadovaudamiesi jø buvimà neigianèia Konstitucija (ten pat)? Kitaip tariant, modernieji nuo pradþios konstruoja dvi grynàsias tikroves gamtos ir kultûros, kai tuo tarpu gali bûti tik gamta kultûra. Tai ir rodo moderniøjø pogrindis, kuriame slepiami sukonstruoti, besidauginantys hibridai. Ðio pogrindþio iðtakos anksèiau minëta Boyle io ir Hobbeso dualistinë laikysena. Boyle io sukurta eksperimentinë bendruomenë energingai kûrë mokslo ir politikos atribojimo þodynà, tuo tarpu Latouras atskleidþia istorinæ ðios dirbtinës atskirties kilmæ ir aiðkina, kodël atsirado naujos kalbëjimo konvencijos, kaip mokslo veikëjai skirstë elementus jø (o ne mûsø) nustatytø ribø atþvilgiu ir kaip jie laikësi tø nustatytø ribø. 146

148 Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Recenzijos Intriguoja ir metateorinis knygos bruoþas: jos pagrindà sudaro pasakojimas apie pasakojimà. Latouras pasitelkia áþvalgø politikos srities mokslininkø Steveno Shapino ir Simono Schafferio pasakojimà, kuriame rimtai þiûrima á mokslà (22). Ðiedu mokslininkai nagrinëja Boyle io ir Hobbeso pastangas iðrasti mokslà bei kontekstà, o paskui juos vienà nuo kito atriboti. Jø knyga graþi tuo, kaip paþymi Latouras, kad autoriai atrado Hobbeso mokslinius darbus, kuriø politologai nepaisë (nes gëdijosi savo herojaus matematiniø postringavimø), ir iðtraukë ið uþmarðties Boyle io politines teorijas, kuriø nepaiso mokslo istorikai, nes stengiasi nuslëpti savo herojaus organizuojamà veiklà. Nors jie abu yra tikri racionalistai, jø nuomonës ið esmës skiriasi dël to, kaip jie supranta eksperimentavimà, moksliná argumentavimà, politinio argumentavimo formas ir, svarbiausia, oro siurblá tikràjá ðios istorijos herojø (ten pat). Boyle io argumentavimo metodas senosios scholastinës tradicijos niekinama nuomonë. Taèiau ði doxa nëra patikli minios vaizduotë, bet nauja priemoniø visuma siekiant pelnyti sau lygiø pritarimà. Boyle is remiasi ne logika, matematika ar retorika, bet parateisine metafora: patikimi, pasiturintys ir verti pasitikëjimo liudininkai, susirinkæ ávykio vietoje, gali patvirtinti fakto egzistavimà, the matter of fact, net neþinodami tikrosios jo kilmës. Ðitaip Boyle is iðranda empiriná stiliø, kuriuo, anot Latouro, naudojamës ir ðiandienà. Ironiðka tai, kad esminis konstrukcionistø klausimas ar faktai yra visiðkai sukonstruoti laboratorijoje? kaip tik ir yra klausimas, kurá iðkelia ir á kurá atsako Boyle is. Taip, faktai ið tikrøjø sukonstruoti naujame árenginyje laboratorijoje, naudojantis dirbtiniu tarpininku oro siurbliu. Negana to, akivaizdø trûkumà mes pateikiame tik laboratorijoje sukurtus vietinës reikðmës matters of fact Boyle is paverèia akivaizdþiu pranaðumu: mes niekada nepakeisime ðiø faktø, kad ir kas tuo pat metu atsitiktø teorijos, metafizikos, religijos, politikos ar logikos srityse. Hobbesas visiðkai atmeta Boilio priemones. Jis irgi nori padaryti galà pilietiniam karui, atsikratyti klierikø ir liaudiðkos Biblijos aiðkinimo laisvës. Taèiau savo tikslo jis siekia teoriðkai vienydamas politinæ bendruomenæ. Èia intriga ta, kad jis nori atgaivinti katalikiðkàjà vienybæ, bet uþkirsti visus kelius á dieviðkàjà transcendencijà (24). Hobbesui valdþia yra paþinimas, o tai rodo, kad, norint uþbaigti pilietinius karus, gali bûti tik vienas paþinimas ir viena valdþia. Ðioje naujoje santvarkoje, kurioje paþinimas prilygsta valdþiai, viskas yra redukuojama. Ir net Hobbeso valstybës mokslas nesiremia transcendencija. Visus savo mokslinius rezultatus jis pasiekia pasitelkæs ne nuomonæ, stebëjimà ar apreiðkimà, o matematiná árodymà vienintelá argumentavimo metodà, kuriuo visus galima priversti sutikti su iðvadomis. Ðtai kodël didþioji Leviatano dalis skirta Senojo ir Naujojo testamentø egzegezei. Vienas didþiausiø pavojø pilietinei taikai kyla ið tikëjimo nematerialiais kûriniais dvasiomis, ðmëklomis, sielomis, kuriø þmonës ðaukiasi prieðindamiesi pilietinës valdþios sprendimams. Dirva Hobbeso ir Boyle io konfrontacijai, kaip paþymi Latouras, paruoðta. Pridurtina, kad ðioji prieðprieða beje, itin ryðki dabartinëje sociologijoje XX a. nepaprastai sustiprëja ir ðiandienà atrodo esanti neiðnaikinama. Ið èia ir ðios prieðprieðos prieðininko, Bruno Latouro, keistumas. 6 6 Latouras átikinamai parodo vienmatiðkus ðios prieðprieðos padarinius. Taèiau kartu reikëtø kelti klausimà, á kurá Latouras, deja, neatsako: ar ðiandienà, stingant asimetriðkos modernybës diferenciacijos istorijos, bûtø galima kalbëti apie kritiná atskaitos pagrindà, kurá sukuria kaip tik modernybës ir tradicijos prieðprieða (pavyzdþiui, klasikinë ir dabartinë sociologija formuojasi remdamasi dviejø tikrovës modeliø lyginimu)? Pagrindinë Latouro nërinio gija yra humanistinë. Jis teigia, kad mokslinis 147

149 Sociologija Recenzijos ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Hobbeso pyktis visiðkai suprantamas: po to, kai Hobbesas viskà redukavo ir vël suvienijo politinæ bendruomenæ, Karaliðkoji draugija vël pradeda viskà dalyti. Keletas ponø (mokslininkø) skelbiasi turá teisæ turëti nepriklausomà nuomonæ uþdaroje laboratorijos erdvëje, kuriai valstybë neturi jokios átakos. Ir ðie atskalûnai tarpusavyje susitaria ne remdamiesi matematiniu árodymu, kurio iðvadas kiekvienas turëtø pripaþinti, o stebëdami bandymus vien tik savo apgaulingomis juslëmis. Dar blogiau ðis naujasis uþdaras iðrinktøjø ratas savo tyrinëjimø objektu pasirenka oro siurblá (jau paminëtà recenzijoje), kuris vël sukuria nematerialius kûnus vakuumà tarsi Hobbesas bûtø dar per maþai vargæs, kad atsikratytø ðmëklø ir dvasiø (t.y. hibridø). Hibridai dauginasi, o mes jø negalime suvaldyti! Taèiau ðie sielos neturintys neþmonës, kuriems visgi suteikiama prasmë, yra patikimesni uþ paprastus mirtinguosius, kurie, nors ir apdovanoti valia, nesugeba patikimai paliudyti reiðkiniø. Nors iðlieka senoji hermeneutika, bet jos pergamentuose atsiranda netvirtas moksliniø prietaisø paraðas (29). Tuomet, kai Hobbesas kuria pagrindines sàvokas, kurias ðiandienà vartojame kalbëdami apie valdþià (atstovavimas, suverenas, sutartis, nuosavybë, pilieèiai), Boyle is pasitelkia sàvokas, vartojamø kalbant apie gamtà (eksperimentavimas, faktas, liudijimas, kolegos). St. Shapino ir S. Schafferio analizë padeda atskleisti dvigubà moderniojo mokslo kriterijø kilmæ. Ir vis dëlto ji iðlieka asimetriðka: politikos mokslø autoriai Hobbesà apibûdina kaip aiðkinimo poþiûriu áþvalgesná pirmtakà. Taèiau simetrijà, anot Latouro, reikia iðlaikyti iki galo. Ðiø autoriø neryþtingumas atskleidþia sunkumus, su kuriais susiduria lyginamoji antropologija. Kritikos pagrindas negali bûti daiktai savaime (t.y. tikrovë sui generis; tai nuoroda á Émile io Durkheimo naiviàjà epistemologijà), nes faktai yra sufabrikuoti. Taèiau negalima remtis ir subjektu, nes vakuume dûstantis paukðtelis nëra mûsø kûrinys (30). Gal tuomet mokslinës praktikos vieta prie subjekto ir objekto polius jungianèios linijos vidurio? retoriðkai klausia Latouras. Tai Bruno Latouro, provokuojanèios laikysenos burgundo ir þavaus kalbëjimo stiliaus prancûzo, viltis, apie kurià jis kalba paskutiniame knygos poskyryje Daiktø parlamentas. Ar galima paraðyti naujà Konstitucijà? Norint atsakyti á ðá revoliuciná klausimà, patartina ragauti Latour Tiesa, ragauti saikingai nors vyno skonis nepaprastai geras, jis turi reliatyvizmo prieskoná. LITERATÛRA Latour, Bruno; Woolgar, Steve Laboratory Life: the Social Construction of Scientific Facts. Beverly Hills: Sage Publications. Rablë Gargantiua ir Pantagriuelis (ið prancûzø kalbos vertë Dominykas Urbas). Vilnius: Vaga. Valantiejus, Algimantas Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. pranaðavimas, kuris remiasi privilegijuota dël minëtø dualizmo padariniø reprezentacijos galia, yra vienmatiðkas. Tiek þmogiðki, tiek neþmogiðki veikëjai turi harmoningai, lygiomis teisëmis dalyvauti praktinëje visatoje, kuri apimtø mokslinius, technologinius, etinius, politinius, poetinius, estetinius dëmenis. Jau vien ið to, kas pasakyta, krenta á akis metodologiðkai kebli ðio projekto ágyvendinimo galimybë. Todël reikia pridurti: svarbu ieðkoti (ir kartu su Bruno Latouru, ir be jo) geresnio (utopinio), pliuralistinio pasaulio galimybiø, suprantant, kad tokio pasaulio negali sukurti jokia metodologija ir joks metodas. 148

150 Recenzijos Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN Sociologija ir kriminologija Apie autorius Eglë Havrdova Ph. D. (autorë uþbaigë doktorantûros studijas Prahos Karlo Universitete, Socialinës Politikos katedroje) Lilija Kublickienë dr., Socialiniø tyrimø instituto (STI) Eurointegracijos skyriaus vyresn. m. d. Sigita Kraniauskienë Visvaldas Legkauskas dr., Klaipëdos universiteto Sociologijos katedros vedëja dr., VDU Bendrosios psichologijos katedros lektorius Algis Mickûnas Prof. Ph. D. Department of Philosophy, Ohio University (USA) John W. Murphy Prof. Ph. D. Department of Sociology, University of Miami (USA) Alvydas Noreika Jolanta Piliponytë magistras, Kultûros, filosofijos ir meno instituto Dabartinës filosofijos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas VU sociologijos katedros doktorantë Joe Pilotta Prof. Ph. D. Department of Communication, Ohio State University (USA) Arûnas Poviliûnas Algimantas Valantiejus doc. dr., Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedëjas doc. dr., Vilniaus universiteto Sociologijos katedros dëstytojas, Socialiniø tyrimø instituto vyriaus. mokslo darbuotojas, Klaipëdos universiteto Sociologijos katedros dëstytojas Alina Þvinklienë dr., Socialiniø tyrimø instituto (STI) Socialiniø teorijø skyriaus vyresn. m. d. 149

151 Sociologija ir kriminologija Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2, ISSN PAVADINIMAS, STEIGËJAI, REDAKCIJOS KOLEGIJA, ADRESAI Þurnalo steigimas Sociologijai ir gretimoms socialiniø-humanitariniø mokslø disciplinoms skirtas akademinis þurnalas Sociologija. Mintis ir veiksmas pradëtas leisti 1997 m. Klaipëdos universitete. Ðio þurnalo sukûrimo idëjà 1996 m. iðkëlë ir ágyvendino besiformuojanèios Sociologijos katedros Klaipëdos universitete nariai aktyviai dalyvaujant Vilniaus universiteto Socialinës teorijos, Filosofijos ir Filosofijos istorijos ir logikos katedrø mokslininkams. Þurnalo steigimo iniciatyvà parëmë Atviros Lietuvos fondas, 1996 m. skyræs didelá dëmesá Lietuvos socialiniø ir humanitariniø mokslø plëtrai. Konkretus þurnalo pavadinimas - Sociologija. Mintis ir veiksmas parinktas konsultuojantis su prof. Vytautu Kavoliu, kurio iniciatyva buvo suformuluota ilgalaikë þurnalo dalykinë-akademinë perspektyva, besiorientuojanti á ðiuolaikiniø socialiniø teorijø, socialiniø mokslø filosofijos, kultûros sociologijos problematikà, o ypaè skatinanti tarpdalykinius ryðius tarp socialiniø ir humanitariniø mokslø. ISSN SOCIOLOGIJA. MINTIS IR VEIKSMAS Redakcijos adresai: Sociologijos katedra Filosofijos fakultetas Vilniaus universitetas Didlaukio g. 47, LT Vilnius valantiejusa@yahoo.com Sociologijos katedra Socialiniø mokslø fakultetas Klaipëdos universitetas Minijos g. 153, LT Klaipëda aldevinas@yahoo.com; liutask@yahoo.com Nuo 1998 m. þurnalas Sociologija. Mintis ir veiksmas leidþiamas kartu su VDU Sociologijos katedros ir VU Socialinës teorijos katedros mokslininkais. Nuo 2004 m. þurnalà leidþia dvi akademinës institucijos Vilniaus universitetas (Sociologijos katedra) ir Klaipëdos universitetas (Sociologijos katedra). Redakcijos kolegijos parengtieji nurodymai autoriams Pateikiamos taisyklës parengtos atsiþvelgiant á Lietuvos mokslo tarybos nutarimà Nr. 239, Laikytasi nuomonës, kad teikiant straipsniø publikavimo nurodymus autoriams, bûtina atsiþvelgti á bendruosius mokslo darbø publikavimo reikalavimus, kuriais vadovaujasi didþioji dalis Lietuvoje leidþiamø mokslo (ir ypaè socialiniø mokslø krypties) þurnalø. Todël nurodomi tik tie reikalavimai, kurie daþniausiai nesutampa su konkreèia pozicija, kuria vadovaujasi mûsø þurnalas. 1. Straipsnio medþiaga turi bûti pateikiama tokia tvarka: autoriaus vardas, pavardë; straipsnio pavadinimas; straipsnio santrauka lietuviø kalba (iki 500 spaudos þenklø); straipsnio turinys (nuo 0, 75 iki 1, 5 spaudos lanko); straipsnio santrauka anglø kalba (iki 1000 spaudos þenklø) arba lietuviø kalba, jeigu straipsnis parengtas anglø kalba; visos iðnaðos (su tam tikromis, straipsnio autoriaus poþiûriu, bûtinomis iðimtimis), o taip pat ir cituojamos literatûros rodyklë turi bûti pateikiama straipsnio pabaigoje. 2. Þurnalo redakcijos kolegijai pateikiamas vienas straipsnio egzempliorius, parengtas kompiuteriu ir atspausdintas pagal nurodytus reikalavimus, o taip pat diskelis su straipsnio áraðu. 3. Ypaè atkreiptinas dëmesys á nuoseklià citavimo tvarkà. Toliau pateikiame keletà reikalaujamø citavimo pavyzdþiø, kurie nurodyti tokia eilës tvarka a) monografija; b) straipsnis, kuris publikuojamas þurnale ar knygoje; c) straipsnis, kuris publikuojamas kolektyvinëje monografijoje; d) nuorodos paèiame straipsnyje (pavardë, tuðèias tarpelis, kabliataðkis ir puslapis): a) Kavolis, Vytautas Epochø signatûros. Kn. Þmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. a) Alexander, Jeffrey Twenty Lectures: Sociological Theory Since World War II. New York: Columbia University Press. a) Alexander, Jeffrey Theoretical Logic in Sociology (4 vols). Berkeley: University of California Press. a) Andriuðkevièius, Alfonsas Lietuviø dailë: Vilnius: Vilniaus Dailës Akademijos leidykla. b) Kavolis, Vytautas Lietuvos sociologija pakeliui á save, Kultûros barai 1: 2-8. b) Alexander, Jeffrey C Introduction in Jeffrey C. Alexander Structure and Meaning. Relinking Classical Sociology. New York: Columbia University Press: 1-7. b) Alexanderis, Jeffrey Modernizmas, anti-, post- ir neomodernizmas: socialiniø teorijø pastangos suprasti mûsø laikø naujàjá pasaulá, Sociologija. Mintis ir veiksmas 1(3): c) Beck, Ulrich The Reinvention of Politics: Towards a Theory of Reflexive Modernization in Ulrich Beck, Anthony Giddens and Scott Lash (eds.) Reflexive Modernization. Politics, Tradition and Aesthetics in the Modern Social Order. Stanford, California: Stanford University Press. c) Giddens, Anthony and Turner, Jonathan Introduction in Anthony Giddens and Jonathan Turner (eds.) Social Theory Today. Stanford, California: Stanford University Press. c) Greimas, Algirdas Julius Apie atsitiktinumus vadinamuosiuose humanitariniuose moksluose. Kn.: Mitologija ðiandien. Antologija (sudarë Algirdas Julius Greimas, Teresa Mary Keane). Vilnius: Baltos lankos. d) (Kavolis 1996; 76) 150