EKONOMINIS AKTYVUMAS IR MAKROEKONOMINË POLITIKA: ISTORINIS ASPEKTAS

Transcription

1 EKONOMINIS AKTYVUMAS IR MAKROEKONOMINË POLITIKA: ISTORINIS ASPEKTAS Pinigø studijos 2009/1 Ekonomikos istorija 64 *Pavyzdþiui, Vokietijos Bertelsmano fondo (Bertelsmann Stiftung 2008) skaièiuojamas ðalies ekonominio aktyvumo indeksas apima 12 makroekonominiø dydþiø. Vertinant ekonominá aktyvumà, nagrinëjamos trys sritys: darbo rinka (ilgalaikis nedarbas, jaunimo nedarbas, vyresnio amþiaus þmoniø uþimtumas); vieðojo sektoriaus bûklë (valdþios sektoriaus iðlaidø dalis, palyginti su BVP, valstybës skola, ribinë mokesèiø norma ir pan.); santykiai tarp socialiniø partneriø (investicijø dalis, palyginti su BVP, socialiniø partneriø elgsena didinant darbo uþmokestá, dalinis uþimtumas ir pan.). **Diskretinë politika tai politika, priklausanti nuo konkreèiø aplinkybiø. Pastovi politika nuosekli, pagal tam tikras taisykles vykdoma stabilizavimo politika (þr. Woll 1996). Regina Paliulytë Vilniaus universitetas Saulëtekio al. 9 LT Vilnius El. p. regina.paliulyte@ef.vu.lt Remiantis ekonomikos teorijos ir ekonominës politikos sàsaja, straipsnyje analizuojamos ekonominio aktyvumo ir stabilizavimo politikos koncepcijos, apþvelgiama ekonominio aktyvumo reguliavimo istorinë raida. Straipsnyje daroma iðvada, kad ávairiø ekonomikos mokslo krypèiø nuostatø stabilizavimo politikos klausimais suartëjimà lemia pasaulinis ekonominio aktyvumo susijimas globalizacija. Ji skatina, viena vertus, derinti ekonominës politikos atstovø veiksmus tarptautiniu mastu, kita vertus, didinti savaiminio prisitaikymo galias nacionaliniu lygmeniu. Pagrindiniai þodþiai: ekonominis aktyvumas; ûkio subjektai; stabilizavimo (ekonominë) politika; bendroji (ekonominë) pusiausvyra. Ávadas Ðalies ekonominá aktyvumà nusako tokie makroekonominiai dydþiai (rodikliai), kaip bendrasis vidaus produktas (BVP), nacionalinës pajamos, gyventojø uþimtumas, kainø lygis, pinigø kiekis ir pan.* Ðie dydþiai nuolat kinta: iðaugusá ekonominá aktyvumà keièia maþëjantis aktyvumas. Ekonominio aktyvumo svyravimams apibûdinti vartojama konjunktûros sàvoka. Pasak Lothar Wildmann (2007), þodis konjunktûra nusako ekonomikos bûsenà (bumas, depresija, krizë), ûkio raidà (pakilimas, pagyvëjimas ir pan.). Ekonominio aktyvumo svyravimams bûdingas tam tikras reguliarumas, todël jie vadinami konjunktûros (ar verslo) ciklais, o juos nusakanèios teorijos konjunktûros teorijomis. Ekonominë politika, kurios tikslas siejamas su ûkio subjektø veiklos reguliavimu, vadinama konjunktûros politika (Teichmann 1988). Be sàvokos konjunktûros politika, ekonominio aktyvumo reguliavimui apibûdinti vartojamos ir stabilizavimo arba stabilumo politikos sàvokos. Stabilizavimo politika áprasta laikyti keinsistinæ visuminës paklausos skatinimo, arba globalaus reguliavimo, politikà, vykdytà XX a. 7-uoju ir 8-uoju deðimtmeèiais (Wagner 2008). Siekiant pabrëþti, kad ekonominio aktyvumo svyravimø stabilizavimo politika nëra tik á paklausà orientuota ekonominë politika, vietoj sàvokos stabilizavimo politika daþnai vartojama sàvoka stabilumo politika. Pastarajai suteikiama platesnë reikðmë: stabilumo politikos tikslas yra ne tik sutrikdytos ekonominës pusiausvyros atkûrimas, bet ir apsauga nuo nepageidautinø ávykiø, ûkio plëtros tvarumo uþtikrinimas (Molitor 2006; Wagner 2008). Makroekonominio stabilumo ir ekonominës pusiausvyros aspektai pabrëþiami Europos Sàjungos (ES) ðaliø rengiamose stabilumo ir konvergencijos programose. Pavyzdþiui, Lietuvos Respublikos finansø ministerijos (LRV 2009) parengtoje Lietuvos konvergencijos 2008 metø programoje Lietuva ásipareigojo vykdyti ekonominæ politikà, uþtikrinanèià sparèià ir tvarià realiàjà konvergencijà, ilgalaiká kainø stabilumà ir valdþios sektoriaus finansø tvarumà. Nepaisant sàvokø ávairavimo, mokslininkai sutaria, kad tiek stabilizavimo ar stabilumo, tiek konjunktûros politikos paskirtis yra ta pati valstybës poveikis ûkio subjektø veiklai (Wagner 2008). Nuomonës iðsiskiria tik dël ekonominës politikos pobûdþio (diskretinë ar pastoviø taisykliø politika)**, taikomø priemoniø (pasiûlos ar paklausos skatinimo politika), valstybës kiðimosi á ekonomikà stiprumo (globalaus reguliavimo ar struktûrinë politika), orientacijos á ateitá (anticiklinë ar nuosekli ilgalaikë politika) (Woll 1996). Pozicijø Regina Paliulytë docentë, socialiniø mokslø daktarë, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinës ekonomikos katedra. Veiklos sritys: socialinë politika, socialinis teisingumas, socialinis rinkos ûkis, gerovës modeliai, bendroji pusiausvyra, uþimtumo politika.

2 skirtumai ypaè iðryðkëja diskutuojant dël stabilizavimo politikos svertø sumaþëjusio ekonominio aktyvumo sàlygomis. Pavyzdþiui, m., gresiant ekonominiam nestabilumui, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atstovai ragino iðsivysèiusias ðalis vykdyti aktyvià konjunktûros politikà*. Diskusijø kilo ir dël John M. Keynes ekonominës politikos nuostatø taikymo tikslingumo (Hagemann ir kt. 2008). Nuoseklios ekonominës politikos ðalininkai (Stark 2008; Dreger 2009) pasisakë uþ konjunktûrai neutralios ekonominës politikos vykdymà, ilgalaikës iðlaidø maþinimo politikos laikymàsi, sàlygø taikyti savaiminio stabilizavimo priemones sudarymà. Sparèiai plëtojama diskusija globalizacijos klausimais paskatino tirti nacionalinës ekonominës politikos veiksmingumà, jos priemoniø tikslingumà ir pagrástumà. Lietuvos ekonominës politikos pokyèius globalizacijos ir integracijos sàlygomis analizuoja Ona Graþina Rakauskienë (2006), Jonas Èièinskas (2009), Povilas Gylys (2008) ir kiti ðalies ekonomistai. Ávairûs stabilizavimo politikos aspektai ir jos sukeliamos problemos nagrinëjamos Igor Vetlov ir Ernesto Virbicko (2006), Stasio Kropo (2007), Sigito Karpavièiaus (2008), Raimondo Kuodþio (2008) ir kitø ekonomistø darbuose. Šio straipsnio tikslas iðanalizuoti ekonominio aktyvumo svyravimus aiðkinanèias teorijas ir ið jø kylanèias stabilizavimo politikos koncepcijas. Straipsnyje keliami tokie uþdaviniai: remiantis esamomis makroekonominës politikos koncepcijomis, aptarti kai kuriø ekonominio aktyvumo reguliavimo priemoniø veiksmingumà susiklosèius tam tikroms aplinkybëms, pristatyti teorinius tyrimus, apimanèius globalizacijos átakà nacionalinei ekonominei politikai. Straipsná sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje apþvelgiamos ekonominá aktyvumà nagrinëjanèios teorijos ir jomis pagrástos stabilizavimo politikos koncepcijos. Antroje dalyje pateikiama globalizacijos poveikio ekonominei politikai analizë. R. Paliulytë Ekonominis aktyvumas ir makroekonominë politika: istorinis aspektas 65 *Ði TVF pozicija buvo traktuojama kaip sugráþimas prie keinsizmo (þr. Von Lindner 2008). **Nors ðiuolaikinë makroekonomika siejama su J. M. Keynes vardu, makroekonominiø reiðkiniø analizës pradininku linkstama laikyti ðvedø ekonomistà K. Wicksell. Pripaþindamas L. Walras poþiûrá á pusiausvyrà, K. Wicksell (1893, 1903) jà aiðkino ne mikroekonominiu poþiûriu (pusiausvyra yra rinkose vykstanèiø nesuskaièiuojamø procesø pasekmë), bet pasirinko makroekonominæ jos traktuotæ: pusiausvyra, kaip ir nepusiausvyra, yra globaliø procesø, ypaè susijusiø su visuminëmis pajamomis ir visuminëmis investicijomis, pasekmë (Denis 1991). K. Wicksell pateiktas nepusiausvyros apraðymas laikomas svarbiu þingsniu nuo statinës analizës pereinant prie dinaminës. ***Anksèiau nei R. F. Kahn multiplikacijos procesà apraðë N. A. Johannsen (1903, 1908), analizuodamas taupymo ir investicijø neatitikimo átakà ekonominei pusiausvyrai. Jo darbuose plëtojama idëja, kad paklausos pokytis viename ûkio sektoriuje sukelia pajamø padidëjimà arba sumaþëjimà kituose ûkio sektoriuose. Ðá procesà N. A. Johannsen pavadino multiplikacijos principu (multiplying principle). Taupymo padidëjimas viename ûkio sektoriuje sukelia ekonominio aktyvumo svyravimus, ir jie iðplinta á kitus ûkio sektorius. Dël ðios áþvalgos N. A. Johannsen vadinamas tiesioginiu J. M. Keynes teorijos pirmtaku (Denis 1991). 1. Ekonominio aktyvumo koncepcijos ir stabilizavimo politika Bendrosios pusiausvyros, ekonominio aktyvumo klausimai intensyviau nagrinëti buvo pradëti XIX a. pabaigoje. Tokiø teoriniø tyrimø rezultatas J. M. Keynes suformuluota antroji bendrosios pusiausvyros sàlyga, vadinama investicijø ir taupymo lygybës sàlyga. Nuo 1936 m., kai pasirodë J. M. Keynes Bendroji uþimtumo, palûkanø ir pinigø teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money), bendroji pusiausvyra nagrinëjama dviem aspektais: kaip gamybos ir paklausos lygybë ir kaip investicijø ir taupymo lygybë. Pastaroji ekonominës pusiausvyros sàlyga pagrásta prekiø ir paslaugø, pinigø ir finansø rinkø analize. Taip atsirado naujas poþiûris á makroekonominiø dydþiø sàryðius**, paneigiantis pagrindiná klasikinës ekonomikos postulatà, kad ekonominë pusiausvyra susiklosto savaime, pasiûla visada atitinka paklausà, darbo rinkai bûdinga natûrali pusiausvyra. J. M. Keynes pirmuosiuose savo darbuose pateikë kitokià ekonominio aktyvumo svyravimø sampratà ir naujà ekonominës politikos koncepcijà m. vykusios Didþiosios ekonominës krizës, vadinamosios Didþiosios depresijos, metu J. M. Keynes (1930) baigë raðyti savo pirmàjá stambø veikalà Traktatas apie pinigus (A Treatise on Money). Nagrinëjant JAV ekonomikos nuosmukio prieþastis, jame buvo daroma iðvada, kad pagrindinë ekonominio aktyvumo svyravimø prieþastis yra investicijø pokyèiai. Kai pasirodë ðis J. M. Keynes veikalas, ekonominë krizë JAV jau vyko daugiau kaip metus. Stiprëjo jos átaka Europoje, ðalys vykdë protekcionizmo politikà, didëjo nedarbas. Vis daugiau ekonomistø tuo metu pripaþino, kad klasikinë bendrosios pusiausvyros teorija nebeatitinka tikrovës. Svarbus vaidmuo plëtojant naujà pusiausvyros koncepcijà tenka Kembridþo universiteto profesoriui Richard F. Kahn. Jo nuomone, kovojant su nedarbu labai veiksminga priemonë yra vieðieji darbai, pavyzdþiui, gatviø tvarkymas m. pasirodþiusiame R. F. Kahn straipsnyje Vidaus investicijø ir nedarbo ryðys (The Relation of Home Investment to Unemployment) buvo iðplëtota investicijø multiplikatoriaus teorija***. Ji paneigë natûralios pusiausvyros buvimà darbo rinkoje ir tapo labai reikðminga aiðkinant ekonominio aktyvumo svyravimus. Neoklasikai nepripaþino ðios iðvados svarbos ir toliau gynë natûralios pusiausvyros tezæ.

3 Pinigø studijos 2009/1 Ekonomikos istorija 66 *Kuriant bendràjà teorijà, J. M. Keynes didelæ átakà darë britø ekonomisto A. C. Pigou (1933) áþvalga apie natûralios pusiausvyros tendencijà, t. y. visiðkà uþimtumà. **Vienas pirmøjø ryðá tarp palûkanø normos ir ekonominio aktyvumo svyravimø XIX a. pabaigoje pagrindë K. Wicksell (1893, 1901). Suabejojæs kapitalistinës ekonomikos gebëjimu savaime uþtikrinti pusiausvyrà, savo veikaluose jis kritikavo pusiausvyros teorijos kûrëjo L. Walras kai kuriuos teiginius. Nesutikdamas su neoklasikø formuluota darbo rinkos teorija* ir kritikuodamas prancûzø ekonomisto Jean Baptiste Say teiginá, kad visuminë pasiûla visada sukuria jà atitinkanèià visuminæ paklausà, J. M. Keynes árodë, kad gamybos pajëgumà lemia visuminë paklausa, o uþimtumas priklauso nuo investicijø. J. M. Keynes siekë nepakankamomis investicijomis paaiðkinti ne tik ekonominio aktyvumo sumaþëjimà (depresijà), bet ir ilgalaiká nedarbà, kuris bûdingas ekonomikos pakilimo laikotarpiui, todël kilo klausimas, kodël investuojama nepakankamai. Siekdamas atsakyti á ðá klausimà, J. M. Keynes sukûrë investicijø teorijà, kuri pabrëþia palûkanø normos svarbà priimant investicinius sprendimus**. Jis atmetë klasikinës ekonomikos nuostatà, kad palûkanø normà lemia taupymo ir investicijø lygybë kapitalo rinkoje. Anot J. M. Keynes, taupymui didesnës átakos nei palûkanø norma turi pajamos. Jo teigimu, ne taupymas lemia investicijas, o atvirkðèiai, investicijos taupymà: daugëjant investicijø, daugëja ir visuomenës pajamø, atitinkamai didëja ir taupymas. Paklausos ir pasiûlos atitikimui átakà daro ne palûkanø norma, o investicijø srautai, kuriuos gali padidinti valdþios politiniai sprendimai. Maþa palûkanø norma, anot J. M. Keynes, privaèiø investicijø nedidina, jeigu verslininkø lûkesèiai yra pesimistiniai. Vyraujant tokiems lûkesèiams ir esant maþai palûkanø normai, investicijø maþëja, jø nepakanka, kad bûtø atsvertas taupymas, o dël maþëjanèiø pajamø taupymas maþëja tol, kol atitinka investicijø apimtá. Lûkesèiø nepastovumas lemia ekonominio aktyvumo svyravimus, todël J. M. Keynes daro iðvadà, kad valdþios aktyvi pozicija gali turëti teigiamà poveiká visuminei paklausai. Anot jo, valstybës kapitalo investicijos leidþia greitai padidinti uþimtumà. Ðià iðvadà J. M. Keynes padarë remdamasis R. F. Kahn (1931) multiplikacijos teorija. J. M. Keynes pasiûlë tokià iðeitá: esant nepalankiems investuotojø lûkesèiams, valstybë turi skatinti paklausà per investicijas. Pasirodþius J. M. Keynes veikalams, ekonomistai diskutavo dël juose iðkeltø klausimø ir taip toliau plëtojo bendrosios pusiausvyros teorijà. Atsirado keinsistinë neoklasikinës sintezës (neo-classical synthesis) teorija, kurios atstovai P. Samuelson, J. R. Hicks, J. Tobin, A. Hansen, L. R. Klein, D. Patinkin laikomi reikšmingiausiais Keynes teorijos propaguotojais. Neoklasikinës sintezës teorija ekonominio aktyvumo svyravimus siejo su paklausos ðokais, kuriuos gali sukelti padidëjæs polinkis taupyti arba sumaþëjæs polinkis investuoti, taip pat maþos atviros ekonomikos eksporto pokyèiai. Rinka, anot ðios mokslinës krypties atstovø, bent jau ilgu laikotarpiu, yra stabili. Paklausos ðokø sukelti ekonominio aktyvumo svyravimai áveikiami kintant kainoms ir darbo uþmokesèiui. Taèiau ðis procesas yra gana lëtas, todël galimi ilgesná laikà trunkantys ekonominës pusiausvyros sutrikimai. Ðiuos svyravimus dar stiprina multiplikacijos ir akceleracijos procesai, todël bûtina taikyti stabilizavimo politikos priemones. Neoklasikinës sintezës teorijos ðalininkai, pasisakantys uþ keinsistinës stabilizavimo politikos bûtinumà, buvo smarkiai kritikuojami XX a. 7-uoju ir 8-uoju deðimtmeèiais. Edmund S. Phelps ir Milton Friedman, laikomi vadinamosios Keynes kontrrevoliucijos atstovais (þr. Wagner 2008), iðkëlë adaptyviøjø lûkesèiø hipotezæ ir siekë árodyti, kad neoklasikinës sintezës teorija negali iðsamiai paaiðkinti ekonominio aktyvumo svyravimø mechanizmo (ypaè infliacijos reiðkinio) ir pagrásti stabilizavimo politikos bûtinumo. Jø nuomone, privaèiajam sektoriui bûdingas vidinis stabilumas, ekonomika visada ágyja pusiausvyrà, egzistuoja tik natûralusis nedarbo lygis. Sumaþinti nedarbà þemiau natûraliojo jo lygio galima tik didinant infliacijà. Tarp infliacijos ir nedarbo lygio nëra jokios ilgalaikës priklausomybës, nes ûkio subjektai vadovaujasi ne pinigø iliuzija, bûdinga Keynes modeliui, o realiaisiais dydþiais. Kuo didesnë infliacija, tuo sparèiau kyla kainos ir darbo uþmokestis. E. S. Phelps ir M. Friedman išvados buvo nesunkiai integruotos á keinsistinæ teorijà, nekeièiant pagrindiniø jos prielaidø. Mokslinëje literatûroje (Wagner 2008) nurodoma, kad ði kritika beveik neturëjo átakos keinsistinei ir neoklasikinës sintezës teorijoms. J. M. Keynes sekëjai ir toliau buvo ásitikinæ, kad rinkai bûdingas nestabilumas, bent jau trumpu laikotarpiu, o tai rodo aktyvios ekonominës politikos bûtinumà. Ji ypaè reikalinga, kai nedarbas tampa didesnis nei natûralusis jo lygis. Tokiu atveju stabilizavimo politikos priemonës nesukelia infliacijos pavojaus. E. S. Phelps ir M. Friedman teoriniai svarstymai keinsistinei teorijai neturëjo reikðmingesnës átakos, taèiau atsiradus racionaliøjø lûkesèiø hipotezei kilo neoklasikinës sintezës

4 *Naujieji klasikai (new classics), daþnai vadinami naujaisiais arba moderniaisiais monetaristais, yra naujosios klasikinës makroekonomikos, susiformavusios XX a. 8-ajame deðimtmetyje, kûrëjai. **Pasiûlos ekonomikos koncepcija atsirado 1977 m., kai Amerikos ekonomistø asociacijos prezidentas L. R. Klein, sakydamas programinæ inauguracinæ kalbà, pavadintà Pasiûlos pusë (The Supply Side), kvietë atkreipti dëmesá á pasiûlos funkcijos svarbà sudarant makroekonominius modelius. Pasiûlos ekonomikos koncepcijà iðplëtojo L. H. Meyer (1981), A. B. Laffer ( 1981) ir kt. teorijos krizë. Visuotinai pripaþinus Lucas kritikà, sudarant makroekonominius modelius imta taikyti racionaliøjø lûkesèiø prielaidà. Ði prielaida tarp ekonomistø greitai rado pritarimà. Kaip nurodo Olivier Blanchard (2007), racionalieji lûkesèiai atrodë natûralus dalykas, bent jau iki tol, kol ekonomistai, iðsamiau panagrinëjæ ðá klausimà, pradëjo suprasti, kodël ir kaip lûkesèiai nuolat skiriasi nuo racionaliøjø lûkesèiø. Remdamiesi racionaliøjø lûkesèiø prielaida, monetaristai (M. Friedman, K. Brunner, A. H. Meltzer) teigë, kad priklausomybë tarp nedarbo lygio ir infliacijos dingsta, kai tik mëginama pastaràja pasinaudoti. Pastangos sumaþinti nedarbà veikia lûkesèius, o jie yra racionalûs, taigi ûkio subjektai rinkoje prisitaiko didindami darbo uþmokestá ir kainas. Priimdami sprendimus, jie nedaro klaidø, nes lûkesèiai formuojasi visà dabar prieinamà informacijà panaudojant ateities numatymui. Á klausimà, kas sukelia didelius gamybos ir uþimtumo sutrikimus, monetaristai atsako valstybës kiðimasis á ekonomikà (þr. Brunner, Meltzer 1976). Vykdydama aktyvià fiskalinæ politikà, valdþia gali apriboti privaèià iniciatyvà, dël ekspansinës pinigø politikos kyla infliacija, o restrikcinë pinigø politika veikia uþimtumà. Ðie veiksmai sukelia privaèiojo sektoriaus nesaugumà, ûkinë veikla sutrikdoma. Valstybës kiðimasis, anot monetaristø, yra ne tik nebûtinas, bet ir þalingas. Aktyvios stabilizavimo politikos ðalininkai buvo kvieèiami atsisakyti anticikliniø ekonominës politikos priemoniø, vykdyti aiðkiomis taisyklëmis pagrástà makroekonominæ politikà. Antai M. Friedman (1968) pasiûlë reguliuoti pinigø kieká, jo padidëjimà susiejant su metiniu BVP didëjimo tempu. Prieðingu atveju, kai pinigø kiekis apyvartoje yra didesnis nei produkcijos apimtis, didëja infliacija. Pagal tokià taisyklæ nustatant pinigø kieká bûtø iðvengiama didesniø ekonominio aktyvumo svyravimø, maþëtø privaèiojo sektoriaus nesaugumas. Racionaliøjø lûkesèiø teorijos integravimas á ekonomikos mokslà sudarë sàlygas tolesnei J. M. Keynes (ir jo sekëjø) teorijos kritikai. Ekonominës politikos, orientuotos á paklausà, tikslingumu suabejojo vadinamieji naujieji klasikai (E. C. Prescott, F. E. Kydland, R. J. Barro, C. R. Nelson, C. I. Plosser, R. E. Lucas, T. J. Sargent, N. Wallace)*. Jie pateikë realiojo verslo ciklo teorijà (real business cycle theory), kuri numato, kad ekonominio aktyvumo svyravimai yra natûraliojo gamybos lygio svyravimai, o ne gamybos nuokrypis nuo natûraliojo lygio (þr. Blanchard 2007). Natûraliojo gamybos lygio svyravimø prieþastis mokslo ir technikos paþanga. Dël jos kylantis darbo naðumas didina realøjá darbo uþmokestá, atitinkamai darbo pasiûlà ir gamybà. Realiojo verslo ciklo teorija, ekonominio aktyvumo svyravimus aiðkinusi natûraliojo gamybos lygio svyravimais, ne tik iðsiskyrë ið kitø moksliniø krypèiø, bet ir susiejo ekonomikos augimo ir konjunktûros teorijas á vienà visumà (þr. Flaschel ir kt. 2005). Remdamiesi teze, kad gamyba visada pasiekia natûraløjá lygá, naujieji klasikai pagrindë monetaristø rekomendacijas dël ekonominës politikos, pratæsë jø programines nuostatas. Kaip raðo Robert J. Barro (1976), ekonominio aktyvumo svyravimus lemia tai, kad ûkio subjektai veikdami vadovaujasi maksimalios naudos principu. Valdþios bandymai paveikti naudos maksimizavimo procesà neduoda laukiamø rezultatø, tik padidina nuostolius. Edward C. Prescott (2002) nuomone, ekonominio aktyvumo svyravimai, kuriø pagrindà sudaro naudos maksimizavimas, nëra pakankamas árodymas, kad turi bûti vykdoma aktyvi stabilizavimo politika. Ði politika nedaro átakos ekonominiam aktyvumui arba jos poveikis gali bûti neigiamas. Kadangi ûkio subjektø lûkesèiai yra racionalûs, valstybës kiðimasis á ekonomikà nëra reikalingas. Bandymai reguliuoti ekonominá aktyvumà trikdo naudos maksimizavimo procesà, kartu ir ûkio subjektø prisitaikymo per kainas mechanizmà. Bûtent aktyvi stabilizavimo politika, keièianti ûkio subjektø lûkesèius ir elgsenà, gali sukelti ekonominio aktyvumo svyravimus (Lucas 2003). Stabilizavimo politikos priemonës galëtø turëti teigiamà poveiká, jeigu ðalies centrinis bankas ar vyriausybë disponuotø patikimesne informacija nei ûkio subjektai. Taèiau tai nëra realu (Barro 1976). Mintis, kad ekonominio aktyvumo svyravimus sukelia valstybës reguliavimas, sudaro pasiûlos ekonomikos (supply-side economics) koncepcijos** ir neoliberalios ekonominës politikos pagrindà. Vietoj paklausos skatinimo dëmesys sutelkiamas á darbo santykius, visø rûðiø investicines paskatas, mokesèius, socialines iðlaidas ir pan. Ekonominio aktyvumo problemos sprendimas siejamas su rinkos galiø stiprinimu, dereguliavimu, savaiminës ûkio plëtros mechanizmo kûrimu, konjunktûrai neutralia ekonomine politika (Ziegler 2008). R. Paliulytë Ekonominis aktyvumas ir makroekonominë politika: istorinis aspektas 67

5 Pinigø studijos 2009/1 Ekonomikos istorija 68 *Sudarant modelius centrinio banko vykdomai pinigø politikai vertinti, vietoj LM kreivës taikoma MP (monetary policy) kreivë. LM kreivë yra pinigø rinkos pusiausvyros kreivë, rodanti palûkanø normos ir pusiausvyros pajamø priklausomybæ esant pastoviam pinigø kiekiui. Vadinasi, centrinis bankas fiksuoja pinigø kieká, neatsiþvelgdamas á ekonominio aktyvumo svyravimus. Ði prielaida neatitinka tikrovës, nes centriniai bankai paprastai vykdo ekspansinæ pinigø politikà. MP kreivës taikymas leidþia atsisakyti fiksuoto pinigø kiekio prielaidos (Engelen, Graf Lambsdorff 2007). Gamybos sutrikimus, anot pasiûlos ekonomikos teorijos atstovø, sukelia ne rinkos ydos, o valstybës kiðimasis. Ðios teorijos atstovø nuomone, optimali stabilizavimo politika neturi bûti nei diskretiðka, nei aktyvi. Tokius reikalavimus atitinka pastoviø taisykliø politika, leidþianti stabilizuoti ûkio subjektø lûkesèius, valdþiai atsilaikyti prieð ávairiø institucijø spaudimà keisti ekonominæ politikà. XX a. 8-uoju ir 9-uoju deðimtmeèiais dël ekonominës politikos taisykliø buvo daug diskutuojama. Kaip diskretinës fiskalinës politikos alternatyva buvo suformuluotos nominaliojo BVP, kainø lygio, palûkanø normos, valiutos kurso nustatymo taisyklës (þr. Wagner 2008). Revoliucinis racionaliøjø lûkesèiø teorijos poveikis paskatino J. M. Keynes sekëjus naujuosius keinsistus (E. S. Phelps, G. N. Mankiw, G. A. Akerlof, S. Fischer, J. B. Taylor) árodyti, kad paklausos skatinimo politika yra veiksminga net keliant racionaliøjø lûkesèiø prielaidà. Stanley Fischer (1977) ir John B. Taylor (1980) paklausos skatinimo politikos tikslingumà siejo su rinkos nesugebëjimu áveikti ekonominio aktyvumo svyravimus per kainø mechanizmà, nes nominalieji dydþiai yra nelankstûs. Kainø nelankstumà lemia oligopoliniø ámoniø strategija, prekiø paieðkos (Okun 1981) ir kainø keitimo sànaudos (Mankiw 1985; Gordon 1990). Darbo uþmokesèio nelankstumo galimas atmainas pateikia Martin N. Bailey (1974), Costas Azariadis (1975), George A. Akerlof (1982), Ian McDonald, Robert M. Solow (1981). Nominaliøjø dydþiø nelankstumas reiðkia, kad ûkio subjektai prisitaiko prie rinkos sàlygø, keisdami gamybos apimtá, uþimtøjø skaièiø. Poveikio priemonës, valdþios taikomos tokiomis sàlygomis, ypaè recesiniø ðokø atveju, kai sparèiai didëja nedarbas, daro teigiamà poveiká ûkio subjektø siekiui maksimizuoti naudà, maþina jø gerovës nuostolius. Nelanksèiø dydþiø (ar netobulos konkurencijos) prielaidos taikymas sudarant realiojo verslo ciklo modelius, kitaip tariant, ankstyvosios keinsistinës analizës siejimas su naujøjø klasikø teorinëmis nuostatomis, paskatino atsirasti naujàjà neoklasikinës sintezës (new neo-classical synthesis), arba naujojo sutarimo (new consens), teorijà (þr. Söllner 2001; Vogel 2007; Ziegler 2008). Ji atskleidþia šiam laikmeèiui bûdingà ávairiø mokslo krypèiø suartëjimà (þr. Dow 2006; Blanchard 2007; Wagner 2008). Ðiuo metu, aiðkinant sudëtingus sàryðius, derinami skirtingi modeliai ir teoriniai principai: keinsistinis poþiûris taikomas sudarant modelius, kurie palaiko klasikinæ tradicijà, arba atvirkðèiai, naujieji keinsistai perima naujøjø klasikø tyrimo metodus. Siekdami pagrásti stabilizavimo politikos bûtinumà, naujosios neoklasikinës sintezës teorijos atstovai ekonominës sistemos nestabilumà nagrinëja iðskirdami jos posistemius: ûkio (darbas, gamyba, paskirstymas), politiná ir administraciná (valdymas, socialinë sfera), sociokultûriná arba normatyviná (teisë, mokslas, motyvacija, tradicijos). Taikant sànaudø ir produkcijos (input-output) modelius, aprašomi ryšiai tarp ðiø posistemiø. Ekonominës sistemos nestabilumà, pasak naujosios neoklasikinës sintezës teorijos ðalininkø, sukelia tiek netikëti pokyèiai viename ar kitame posistemyje (politiniai, darbo naðumo, technologijos ir kiti ðokai), tiek kainø nelankstumas vertinant visos sistemos mastu. Valstybës poveikio priemonës maþina ðokø sukeltà neapibrëþtumà, daro teigiamà poveiká ûkio subjektø siekiui maksimizuoti naudà. Svarbus vaidmuo stabilizuojant ekonominio aktyvumo svyravimus numatomas centrinio banko vykdomai pinigø politikai: keisdamas palûkanø normà, bankas kartu keièia ir ûkio subjektø veiklà, t. y. visuminæ paklausà (Bärdsen ir kt. 2005). Mokslinëje literatûroje (þr. Römer 2000, 2006) iðsamiai pristatomi pinigø politikos modeliai, kuriuos taikant nagrinëjami likvidumo ir defliacijos atvejai, ir kitos paþangios analizës priemonës*. Mokslininkai, rengdami pinigø politikos strategijas, pateikë taisykliø, ið kuriø þinomiausia yra Taylor pinigø taisyklë (Taylor 1993). Ði taisyklë nurodo, kaip centriniam bankui reguliuoti nominaliàjà palûkanø normà, atsakant á infliacijos nuokrypá nuo planuojamo dydþio, o nedarbo nuo natûraliojo lygio. Siekiant sukurti centrinio banko strategijà, kuria vadovaujantis bûtø galima greièiau reaguoti á lûkesèiø sukeliamus ðokus, Taylor taisyklë buvo modifikuota. Mervyn King (1999) pasiûlë prognozuoti ateitá atsiþvelgiant á palûkanø normos kitimà ankstesniais laikotarpiais. Diskutuojant dël pinigø politikos strategijos, buvo mëginama iðspræsti dilemà: kas geriau pastovios taisyklës, maþai veiksmingos esant ekonominio aktyvumo svyravimams,

6 ar lanksti ekonominë politika, turinti stabilizuojantá poveiká, bet galinti sukelti nepageidaujamus ûkio subjektø veiklos sutrikimus? Aktyviø, gráþtamojo ryðio taisykliø ðalininkai* teigia, kad jos leidþia geriau ávertinti paklausos ðokus negu pasyvios taisyklës (pvz., vadinamoji Friedman taisyklë). Paklausos ðokai veikia pinigø apyvartos greitá. Stipriai svyruojant piniginio vieneto apyvartos greièiui ir laikantis pastoviø taisykliø, patiriama dideliø gerovës nuostoliø. Dël to atsirado siûlymø (Spahn 1999) susieti abiejø strategijø pranaðumus: pripaþinti aktyvios stabilizavimo politikos svarbà reguliuojant ekonominá aktyvumà, bet valstybës kiðimàsi á ekonomikà vykdyti pagal ið anksto apibrëþtas, ûkio subjektams gerai þinomas taisykles. Sudarant tokius modelius, akcentuojama pinigø politikos patikimumo problema (Graf Lambsdorff, Engelen 2006). Patikimumas, t. y. nuoseklus paskelbtos pinigø politikos ágyvendinimas, stabilizuoja ûkio subjektø lûkesèius, dël to tikëtina, kad ekonominio aktyvumo svyravimai bus maþesni. Diskusija dël stabilizavimo politikos reikalingumo ypaè intensyvi tapo XX a. paskutiniu deðimtmeèiu. Tuo metu imta ieðkoti atsakymo á klausimà, koks vaidmuo reguliuojant ekonominá aktyvumà tenka nacionalinës ekonominës politikos priemonëms? Tyrimai (Viñals, Jimeno 1996; Kouparitsas 1998) rodo, kad ekonominio aktyvumo svyravimø priklausomybë tarp ðaliø tampa vis didesnë. Kaip atsilaikyti prieð tarptautiniu mastu plintanèius ekonominio aktyvumo svyravimus, kai skirtingø ðaliø ekonomika tampa vis labiau susijusi? Kokius iððûkius makroekonominei politikai kelia globalizacija**? R. Paliulytë Ekonominis aktyvumas ir makroekonominë politika: istorinis aspektas Stabilizavimo politika globalaus ûkio sàlygomis: ekonominës politikos hipotezës ir jø teoriniai pagrindai *XX a. 9-ajame dešimtmetyje kai kurie monetaristai (þr. Laidler 1986; Meltzer 1987) pasiûlë taikyti aktyvios pinigø politikos taisykles, t. y. reguliuoti pinigø kieká atsiþvelgiant á piniginio vieneto apyvartos greitá. Tokios politikos vykdymas buvo siejamas su finansinëmis naujovëmis, paþangiø mokëjimo priemoniø atsiradimu, stagfliacijos reiðkiniu ir pasiûlos ðokais. **Ðiame straipsnyje vartojama globalizacijos sàvoka apima pasauliná ekonominio aktyvumo susijimà esant laisvam iðtekliø judëjimui tarp valstybiø (þr. Schmitz 2008). ***Heckscher-Ohlin modelis numato, kad ðalies konkurencinis pranaðumas tuo didesnis, kuo daugiau eksportuojama tø prekiø, kuriø gamybai vartojami palyginti gausûs tos ðalies iðtekliai, ir importuojama tø prekiø, kuriø gamybai vartojama daug trûkstamø toje ðalyje iðtekliø (McGrath 1999). ****Stolper-Samuelson teorema teigia, kad atvërus kelià uþsienio prekybai padidëja eksportuojamos prekës kaina ir sumaþëja importuojamos prekës kaina. Ðis kainø pasikeitimas skatina iðtekliø perskirstymà. Plëtojantis eksporto sektoriui, didëja intensyviai naudojamø gamybos veiksniø kaina (McGrath 1999). Mokslinëje literatûroje nurodoma, kad globalizacija daro átakà ðalies ekonominei politikai, taèiau nepateikiamas vienareikðmis atsakymas, kokia ta átaka. Tai sietina tiek su valdþios veiksmø efektyvumo nustatymo sunkumais (Scharpf, Smidt 2000), tiek su konceptualiomis problemomis, t. y. teoriniø prielaidø, kuriomis pagrástas ekonominës politikos vykdymas, neapibrëþtumu (Busch 2003). Kad bûtø galima empiriðkai tirti ekonominës politikos pokyèius globalizacijos sàlygomis, reikia hipoteziø, kuriø teisingumas nustatomas jas tikrinant. Mokslininkai pateikia dvejopà ekonominës politikos veiksmingumo globalaus ûkio sàlygomis aiðkinimà. Vieni (Andrews 1994; Glyn 1995; Graf 2005) laikosi nuostatos, kad ávairiø ðaliø ekonominei politikai bûdingas suartëjimas, ji supanaðëja, nacionalinës galios maþëja. Ði nuostata remiasi uþsienio prekybos teorija (Heckscher-Ohlin modelis***, Stolper-Samuelson teorema****), tarpþinybinës (interjurisdictional) arba tarpvyriausybinës (intergovernmental) konkurencijos teorijomis (þr. Kenyon 1997). Vadovaujantis minimø teorijø teiginiais yra árodytas ryðys tarp ðalies interesø grupiø galios ir jà lemianèiø gamybos veiksniø darbo jëgos ir kapitalo judrumo (Sachs, Warner 1995; Frieden, Rogowski 1996). Kuo jis didesnis, tuo didesnë ðiø veiksniø átaka nacionalinei ekonomikai. Kita vertus, darbo jëgos ir kapitalo judrumas tarp ðaliø stiprina jø vykdomos ekonominës politikos ir institucijø konvergencijà. Kuriama globali kapitalizmo sistema, ðalys laisvai prekiauja, turi panaðias ekonomines institucijas (Sachs, Warner 1995). Prieðinga ekonominës politikos konvergencijos hipotezei yra divergencijos hipotezë. Jai atstovaujantys mokslininkai teigia, kad globalizacijos sàlygomis ekonominë politika nesupanaðëja (Vogel 1986), skirtinga institucinë sàranga, teisës aktai, tradicijos lemia nevienodà ðalies reakcijà á globalizacijos iððûkius, o tai sudaro sàlygas ir toliau vykdyti nacionalinæ ekonominæ politikà (Soskice 1999). Dar nurodoma, kad stiprëjant globalizacijai nacionalinës ekonominës politikos skirtumai net didëja (Vogel 1986). Toks poþiûris pagrástas politinio stiliaus koncepcija (Richardson 1982; Vogel 1986) ir kai kuriomis ekonominio institucionalizmo (North 1990; Denzau, North 1994) nuostatomis. Tyrimai, kuriuose apibendrinama Vidurio ir Rytø Europos (VRE) ðaliø patirtis joms ástojus á ES, iðties patvirtina, kad sudëtinga tø ðaliø vyriausybiø veiksmø logika, besiremianti nacionalinëmis institucijomis ir pagrásta skirtingais strateginiais sprendimais, nerodo ekonominës politikos supanaðëjimo. ES ekonominë politika gerokai veikiama ðalyse nusistovëjusiø valdymo tradicijø, istoriniø veiksniø, dël to lieka nacionaliniø skirtumø (Knill 1998). Savitas politinis

7 Pinigø studijos 2009/1 Ekonomikos istorija 70 *Finansø rinkos labiau negu bet kurios kitos (prekiø ir paslaugø, darbo) yra veikiamos globaliø jëgø; finansiniai iðtekliai greitai reaguoja á ekonominës politikos pokyèius, tai verèia ðalis vienodinti nacionalinæ ekonominæ politikà, derinti veiksmus tarptautiniu lygiu (Zimmer 2007). **Kai kuriose ðalyse pradëta vykdyti ekonominio aktyvumo reguliavimo panaikinimo politika globalaus ûkio sàlygomis iðkëlë konkurenciná tø ðaliø pranaðumà. Tai darë spaudimà kitoms ðalims, susiformavo sniego gniûþtës efektas (Czada, Zintl 2003). Ekonominio aktyvumo reguliavimo panaikinimo tendencijoms plintant ið vienos ðalies á kità, didëjo tarptautinis darbo jëgos ir kapitalo judrumas, suinteresuotumas taikyti inovacijas ir technologinë paþanga. ***2007 m. JAV kilusi finansø krizë sukëlë mokslininkø abejones dël neoliberalios ekonominës politikos strategijos, neoliberalaus poþiûrio á neapibrëþtumà, rizikà ir saugumà (Hagemann ir kt. 2008). stilius lemia skirtingus problemø sprendimo bûdus, valdþios ir ûkio subjektø santykius. Antai nagrinëjant bankø sektoriaus reguliavimo klausimus nurodoma, kad ðioje srityje kokiø nors suvienodintø instituciniø taisykliø nëra (Busch 2003). Pirmenybæ teikiant konvergencijos hipotezei, keliamas klausimas, ar ekonominës politikos supanaðëjimas yra sàmoningø politiniø sprendimø, demokratinës elgsenos rezultatas, ar globaliø reiðkiniø, pavyzdþiui, finansø rinkø suartëjimo, padarinys*. Pripaþindami divergencijos hipotezæ, jos ðalininkai ieðko atsakymo á klausimà, kaip vyksta prisitaikymas prie naujø aplinkybiø. Pabrëþiant ðio klausimo sudëtingumà, mokslinëje literatûroje (Busch 2003) tokià problemà siûloma gvildenti skiriant tris sàvokos politika aspektus: turinio (policy), proceso (politics) ir institucijø (polity). Paprastai sutariama, kad XX a. ir XXI a. sandûrai bûdingas didesnis ekonominës politikos turinio supanaðëjimas negu ankstesniems XX a. deðimtmeèiams. Tai rodo ðalyse vykstantys liberalizavimo ir dereguliavimo procesai, struktûrinës ûkio reformos, sàlygø veikti rinkos savireguliacijos mechanizmui sudarymas ir pan. Mokslo darbuose (Glissmann 2007; Schmitz 2008) ðaliø ekonominës politikos suartëjimas siejamas su didëjanèiu darbo jëgos ir kapitalo judrumu, geresniu finansiniø iðtekliø panaudojimu, ekonomikos atvirumu, pasiûlos neapibrëþtumu. Stiprëjantys verslo ryðiai, didëjantis darbo pasidalijimas ir specializacija, prekiø ir paslaugø judëjimas, informacijos sànaudø maþëjimas sudaro sàlygas ûkio subjektams greitai reaguoti á pokyèius, t. y. perkelti veiklà kitur ar keisti jos pobûdá (Knorr 1998). Kapitalo judrumas ápareigoja valdþià palaikyti maþà infliacijà ir ásiskolinimà (Held ir kt. 2002), atsisakyti veiksmø, kurie galëtø sutrikdyti rinkos savireguliacijos procesus ir sukelti tokius nepageidautinus reiðkinius, kaip darbo jëgos emigracijos banga, gamybos perkëlimas á kitas ðalis ir pan. Tokiomis aplinkybëmis dauguma ekonominës politikos priemoniø (pvz., paklausos skatinimo) praranda veiksmingumà (Schmitz 2008). Ekspansinë iðlaidø politika didina infliacijà, trikdo savaiminá prisitaikymà. Ekonominës politikos priemonës, kuriomis reguliuojama ðalies gyventojø perkamoji galia, nëra veiksmingos dël didëjanèio ekonomikos atvirumo: daugëjant pajamø, plëtojamas importas, tai maþina galimybes ágyvendinti nacionalinës ekonominës politikos tikslus (pvz., panaudoti savus iðteklius) m. pradþioje diskutuojant dël antrosios konjunktûros programos, Vokietijos ekonomikos instituto (Deutsches Institut für Wirtschaftsforschung) mokslininkai kvietë atsisakyti diskretiniø vyriausybës paramos priemoniø taikymo, nes, jø teigimu, kuo labiau susijusi ekonomika, kuo didesnis darbo pasidalijimas ir specializacija, tuo maþiau veiksmingos yra vidaus paklausos skatinimo priemonës (Dreger 2009). Ekonominio aktyvumo reguliavimo priemonës globalaus ûkio sàlygomis nedidina gerovës, ekonominë politika turi bûti neoliberali (Glissmann 2007). Á kainø stabilumà nukreipta pinigø politika, konsoliduojanti fiskalinë politika kartu su rinkø reguliavimo panaikinimu**, privatizavimu, valstybës kiðimosi á ekonomikà maþinimu didina ûkio subjektø (gamintojø) prisitaikymo galimybes. Kita vertus, vis daugiau mokslininkø atkreipia dëmesá á rinkos savireguliacijos ydas globalizacijos sàlygomis. Diskutuojama dël rinkø dereguliavimo tikslingumo*** (Krugman 2007), dël struktûriniø reformø naudingumo, nes jø poveikis tëra visuomenæ suskaidantis ir vidurinájá jos sluoksná naikinantis pajamø perskirstymas (Grabka, Frick 2008), dël savaiminiø stabilizavimo priemoniø veiksmingumo kilus pasiûlos ðokams (Buti ir kt. 2002), dël maþëjanèiø vieðøjø gërybiø paskirstymo galimybiø, ekonominio ir socialinio saugumo kapitalizmo sàlygomis (Gylys 2008; Snower 2008). Didëjant ûkio subjektø prisitaikymo galimybëms, operatyviau priimant sprendimus, kartu didëja konkurencija. Ðalies reakcija á globalizacijos sukeltà konkurenciná spaudimà yra tarptautiniu lygiu derinama ekonominë politika ir ávairûs integraciniai dariniai (valiutø sàjungos, koalicijos, susitarimai ir pan.). Globalizacija reikalauja tokiø tarptautiniu lygiu suderintø veiksmø, nes vis labiau susijusioje globalioje sistemoje vieno þemyno institucijø galios pasireiðkimas sprendimai, veiksmai ar jø apribojimai gali turëti svarbiø pasekmiø kitø þemynø tautoms, bendruomenëms ar ûkiams (Held ir kt. 2002: 51). Europos atsakas á globalizacijos iððûkius yra Europos valiutos sistema (Duwendag ir kt. 1999). Bendra valiuta sudaro galimybes euro zonos ðalims veiksmingiau pasiprieðinti

8 *OVZ teorijai, 1961 m. suformuluotai R. Mundell (1961), iðplëtotai R. I. McKinnon (1963) ir P. B. Kenen (1969), ypaè daug dëmesio skiriama nuo XX a. 8-ojo deðimtmeèio pradþios. Jos atstovai nagrinëja OVZ kriterijø, ekonominës politikos koordinavimo srièiø ir priemoniø klausimus (Breuss, Griller 1998). **Ekonomikos teorijos darbuose nurodoma, kad vykdant finansø politikà siekiama tokiø tikslø, kaip iðtekliø paskirstymas, pajamø perskirstymas ir ûkio stabilizavimas (Felderer, Homburg 2005). Finansø politikos sritá, kuriai priskiriama stabilizavimo funkcija, áprasta vadinti fiskaline politika (Wildmann 2007). ***Asimetrinis ðokas yra staigus, nelauktas paklausos ar pasiûlos sukrëtimas, kurio poveikis ávairiose ðalyse skiriasi dël nevienodos jø ekonominës struktûros ir vykdomos ekonominës politikos (Belke, Hebler 2002). Asimetriniø ðokø problema yra OVZ teorijos objektas. Nesutariama, kaip galëtø keistis tokiø ðokø poveikis (Calmfors 1997; Fatás 1997). Šaliø konvergencijos procesai maþina asimetriniø ðokø tikimybæ, taèiau didëjant specializacijai, ES nariø skaièiui, susidaro palankios sàlygos jiems kilti (Belke, Hebler 2002). tarptautinës konkurencijos spaudimui. Taèiau euro ávedimas ir bendrosios pinigø politikos vykdymo prerogatyvos perdavimas Bendrijai suteikia visiðkai naujà ekonominës politikos dimensijà (Kropas, Kropienë 2005: 194). Akivaizdu, kad tarpvalstybiniai susitarimai, integraciniai dariniai riboja ðalies ekonominës politikos galimybes. Kuo didesnis tarptautinis ekonominës politikos koordinavimas, tuo maþiau erdvës lieka nacionalinei ekonominei politikai, tuo silpnesnës jos galios. Tai reiðkia, kad ðalis stabilizavimo problemas sprendþia globaliu lygmeniu (Welfens 2007). Veiksmingas tarptautinis nacionalinës ekonominës politikos koordinavimas, anot optimalios valiutos zonos (OVZ) teorijos* atstovø, ámanomas tik tada, kai konvergencija yra pasiekusi aukðèiausià lygá, kai surastos bûtinos koordinavimo priemonës. Abi ðios sàlygos, kaip nurodo vokieèiø mokslininkas Henrik Enderlein (2004), ðiandien yra tik utopija. Ðaliø konvergencijos lygiui esant nepakankamam, stokojant aiðkiø kriterijø, pagal kuriuos bûtø galima nustatyti ekonominës politikos internacionalizavimo pobûdá ir mastà, svarbiausias vaidmuo tenka nacionalinio lygmens prisitaikymo mechanizmui (Breuss, Griller 1998). Jis ypaè reikðmingas maþoms ðalims (pvz., Lietuvai), kurios nevykdo savarankiðkos pinigø politikos, bet yra gana stipriai veikiamos tarp ðaliø plintanèiø ekonominio aktyvumo svyravimø. Esant fiksuoto valiutos kurso reþimui, didþiausias vaidmuo prisitaikant tenka finansø, kainø ir darbo uþmokesèio politikai, taip pat darbo jëgos ir kapitalo judrumui bei struktûrinëms reformoms (Welfens 2007). Mokslinëje literatûroje pabrëþiama ðalies finansø politikos** svarba ekonomikai reaguojant á asimetrinius ðokus***. Analizuojant ekonomikos reakcijà á tokius ðokus, nurodoma didëjanti fiskalinës politikos kaip stabilizavimo priemonës reikðmë (Calmfors 1997; Fatás 1997; Gali, Perotti 2003; Gali, Monacelli 2005). Iðsamiai nagrinëjamos aplinkybës (likvidumo atvejis, defliacijos tendencijos, didëjanti infliacija ir kartu ryðkëjantys ekonomikos augimo lëtëjimo þenklai), kuriomis fiskalinë politika gali sumaþinti ekonominio aktyvumo svyravimø sukeltus socialinës gerovës nuostolius (Blinder 2004; Eggertsson, Woodford 2004). Mokslo darbuose (Beetsma, Jensen 2004) árodyta, kad fiskalinë politika nëra tik paklausos skatinimo priemonë. Taikant tam tikras priemones, pavyzdþiui, didinant darbo pajamø mokesèius, daroma neigiama átaka ne tik vartojimui, taupymui, bet ir darbo pasiûlai. Didëjant kapitalo apmokestinimui, maþëja investicijø gràþa, jø apimtis ir gamybos pajëgumas. Kaip nurodoma remiantis Lietuvos duomenimis (Vetlov, Virbickas 2006), gyventojø pajamø mokesèio maþinimas turëtø didinti darbo jëgos paskatas dirbti, pirmiausia dalyvauti darbinëje veikloje atsisakant socialiniø paðalpø. Skatinamoji biudþeto politika, ðiuo atveju suprantama kaip pasiûlos reguliavimo priemonë, I. Vetlov ir E. Virbicko palankiai vertinama dël galimo darbo rinkos bûklës pagerinimo, taèiau ji kritikuotina dël kartu sukeliamo infliacijos efekto. Fiskalinës politikos stabilizuojantá poveiká lemia ûkio subjektø elgsena, jø reakcija á taikomas priemones. Pasitelkiant teorinius modelius yra árodyta, kad keièiant gyventojø pajamø mokestá tarplaikinis vartojimas nekinta. Atlikus tyrimus (Brunila ir kt. 2002), paaiðkëjo, kad kai kuriø Europos ðaliø duomenys patvirtina Ricardo ekvivalentumà, tiksliau tai, kad nei valstybës biudþetas, nei valstybës skola neveikia ekonomikos (Blanchard 2007). Vadinasi, gyventojø pajamø mokesèio sumaþinimas neturëtø didesnës átakos vartojimui. Taèiau tikëtina, kad ðá mokestá padidinus esamas vartojimas sumaþëtø bûsimo vartojimo naudai. Tarplaikinis pakeitimo poveikis yra stiprus, kai esama dideliø privaèiojo sektoriaus likvidumo ar kreditavimo apribojimø. Tokiu atveju, padidëjus mokesèiams ir nesant galimybës pasiskolinti, sutrinka verslas (Brunila ir kt. 2002). Vartojimo mokesèiø padidinimas, anot Lucas Vogel (2007), veikia taip pat kaip palûkanø normos pokytis: didëjant palûkanø normai, maþëja investicijos ir vartojimas, didëja atotrûkis tarp faktinës ir potencialiosios produkcijos apimties. Atlikti tyrimai (Kuodis, Vetlov 2002) rodo, kad didëjanti palûkanø norma maþina ðalies BVP: tiek per pirmus du ketvirèius, tiek ilgu laikotarpiu 0,7 procento. Diskutuojant dël anticiklinës fiskalinës politikos priemoniø veiksmingumo dabartinëmis sàlygomis, vis labiau pabrëþiamos tokios jø taikymo problemos: suderintumas laiko atþvilgiu, poveikis ekonomikai, reakcijos á ðokus asimetriðkumas (Forni, Momigliano 2004). Atsiþvelgiant á ðias problemas, siûloma ekonominio aktyvumo reguliavimà patikëti R. Paliulytë Ekonominis aktyvumas ir makroekonominë politika: istorinis aspektas 71

9 Pinigø studijos 2009/1 Ekonomikos istorija 72 *Naujøjø keinsistø plëtojama darbo rinkos teorija sudaro tiek kai kuriø Europos ðaliø (pvz., Vokietijos), tiek ES darbo rinkos politikos (Lisabonos strategija) pagrindà (European Commission 2003). savaiminio stabilizavimo priemonëms (Brunila ir kt. 2002). Sàlygø joms taikyti sudarymas, biudþeto politikos nukreiptumas á ûkio plëtros stiprinimà, nuoseklus dotacijø maþinimas svarbiausios makroekonominio stabilumo sudedamosios dalys dabartinëmis sàlygomis (Hüther 2008). Nors vis daugiau ekonomistø teikia pirmenybæ savaiminio stabilizavimo priemonëms, mokslinëje literatûroje nurodomas jø poveikio ribotumas. Atlikti tyrimai (Van den Noord 2002) atskleidþia, kad tik treèdalis ekonominio aktyvumo svyravimø euro zonos ðalyse sureguliuojami savaiminiu bûdu. Savireguliacijos poveikis priklauso nuo to, koks šokas vidaus ar iðorës, paklausos ar pasiûlos, vartojimo ar investicijø sukelia ekonominio aktyvumo svyravimus. Poveikis bûna stipresnis sumaþëjus vidaus paklausai, bet ne eksportui ar investicinei veiklai (Vogel 2007). Savaiminio stabilizavimo priemonës yra veiksmingos kilus paklausos ðokui, bet sutrikus pasiûlai jø poveikis gali bûti destabilizuojantis (Buti ir kt. 2003). Jeigu valdþia siekia subalansuoti biudþetà, t. y. sumaþinti iðlaidas ir padidinti mokesèius, esant ekonomikos nuosmukiui, savaiminio stabilizavimo priemonës gali sukelti prieðingà poveiká. Tokiu atveju valdþia turi imtis aktyviø veiksmø, kad nesutriktø ûkio subjektø veikla. Mokslinëje literatûroje (Calmfors, Corsetti 2003; Vogel 2007) diskutuojama dël lanksèiø fiskalinës politikos taisykliø, kuriø bûtina laikytis siekiant biudþeto pajamas ir iðlaidas susieti su ekonominio aktyvumo svyravimais ir taip sustiprinti rinkos savireguliacijos procesus. Tiek diskretinës fiskalinës politikos, tiek rinkos savireguliacijos ðalininkai pripaþásta, kad në viena ðalis globalizacijos sàlygomis negali iðspræsti ûkio struktûros problemø. Nuo ûkio struktûros labai priklauso ekonominio aktyvumo svyravimø stabilizavimo galimybës, ilgalaikës ûkio plëtros problemø sprendimo efektyvumas (Held ir kt. 2002; Rakauskienë 2006). Globalizacijos ir struktûriniø pertvarkymø prieþastys yra tos paèios. Jas dar XX a. pradþioje nustatë austrø ekonomistas Joseph A. Schumpeter (1934). Globalizacijos naujovës plinta tik tuo atveju, kai tam yra atitinkamø instituciniø prielaidø (Theurl 1992). Ðiø prielaidø svarba akcentuojama ir siûlant tobulinti institucinæ Lietuvos valstybës sàrangà, kad bûtø sukurta á netikëtà poveiká lanksèiai reaguojanti ir atspari ekonomika (Kropas 2007). Globalizacija skatina keisti ûkio struktûrà ir reformuoti jo sektorius, gerinti ekonominio aktyvumo svyravimø áveikimà per darbo uþmokesèio ir kainø mechanizmà. Iðskirtinis dëmesys skiriamas darbo santykiø reformavimui. OVZ teorijos atstovø darbai ir naujøjø keinsistø (Blanchard, Katz 1997) pateikti teoriniai nedarbo modeliai rodo, kaip reikëtø didinti darbo rinkos lankstumà, maþinti monopolines galias (valstybës ir profesiniø sàjungø), didinti darbo jëgos judrumà, kelti kvalifikacijos lygá*. Darbo rinkos lankstumas yra svarbi prielaida, uþtikrinanti darbo jëgos judrumà, tam tikrø ûkio sektoriø konkurencingumà uþsienio rinkose. ES ekonominës politikos dokumentuose, pavyzdþiui, Bendrosiose ekonominës politikos gairëse ( m.), nurodoma, kad šalys privalo pertvarkyti darbo, prekiø ir paslaugø rinkas taip bûtø galima deramai reaguoti á globalizacijos, technologinës paþangos, ekonominio aktyvumo svyravimø sukeliamas pasekmes; pertvarkant mokesèiø ir socialiniø iðmokø sistemas, siekiama didesniø darbo paskatø ir ûkio plëtros galimybiø (European Commission 2005). Lietuvos darbo rinkos tyrimai (Vetlov, Virbickas 2006) rodo, kad ji gana lanksti, á ekonominius sukrëtimus reaguojama keièiant ne tik darbuotojø skaièiø, bet ir darbo uþmokestá. Taèiau darbo jëgos funkcinis lankstumas ir geografinis judrumas nëra pakankami: darbo jëga nëra pasirengusi imtis didesnio naðumo, aukðtesnës kvalifikacijos ir ðiuolaikiðko pasirengimo reikalingos veiklos. Lietuvos Respublikos Vyriausybës (LRV 2008) priimtoje Investicijø skatinimo metø programoje pabrëþiamas lankstesnio darbo santykiø reglamentavimo bûtinumas siekiant uþsienio investicijø, didesnio ðalies konkurencingumo, palankesniø þmogaus kapitalo reikalaujanèiø srièiø plëtros sàlygø. Darbo rinkos reguliavimo tobulinimas yra viena iš prioritetiniø Lietuvos Respublikos Vyriausybës patvirtinto Ekonomikos skatinimo plano krypèiø (LRÛM 2009). Svarbus ES darbotvarkës klausimas yra ir kitø ûkio srièiø (socialinës ir sveikatos apsaugos, ðvietimo ir pan.) reformavimas. Tokios struktûrinës reformos padeda ðalies ekonomikai prisitaikyti patyrus sukrëtimà, maþinti infliaciná spaudimà, skatina taupymà (pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybës (LRV 2000) parengtoje Pensijø sistemos reformos koncepcijoje

10 numatyta, kad naujoji pensijø sistema turëtø sustiprinti kapitalo rinkas ir finansinës infrastruktûros plëtrà), sudaro prielaidas kilti darbo naðumui (vykdant aukðtojo mokslo sistemos reformà Lietuvoje, siekiama pagerinti darbo jëgos kokybës ir jai parengti reikalingø sànaudø santyká), gerina iðtekliø panaudojimà (maþinant Lietuvos gyventojø pajamø mokestá, sudaromos prielaidos didinti darbo jëgos paskatas dirbti ir atsisakyti socialiniø paðalpø). Pripaþástant, kad struktûriniai pertvarkymai gali atsverti tarp ðaliø plintanèius ekonominio aktyvumo svyravimus, pastarojo deðimtmeèio mokslinëje literatûroje nurodoma, kad nominaliøjø dydþiø lankstumà ir didesná konkurencingumà uþtikrinanèios struktûrinës reformos vis dëlto nepaneigia fiskalinës politikos kaip ûkio stabilizavimo priemonës reikðmës (Heine, Herr 2003; Vogel 2007). Anot L. Vogel (2007), struktûrinës reformos ir fiskalinë politika nëra pakaitai, tai greièiau viena kità papildanèios priemonës. Abi ðios priemonës yra svarbios áveikiant paklausos ir pasiûlos ðokus. Reformos didina gamybos galimybes, taèiau ðios galimybës ne visada uþtikrina sparèià ûkio plëtrà ir pageidaujamà iðtekliø panaudojimo lygá (Hein, Truger 2002). Aktyvûs valdþios veiksmai, fiskalinio stabilizavimo politika, reguliuojanti faktinio ir potencialiojo BVP atotrûká, turi átakos struktûriniø reformø ir makroekonominiø dydþiø priklausomybei. Pasaulinis ekonominio aktyvumo susijimas globalizacija lemia ávairioms ekonomikos mokslo kryptims atstovaujanèiø autoriø nuomoniø suartëjimà (Krugman 2007), abejojimà bet kokia teorine ortodoksija (Heine, Herr 2003), sprendimø dël konkreèiø ekonominës politikos priemoniø priëmimà remiantis tiksliø prielaidø analize, o ne dogmomis*. Pasaulinio ûkio pokyèiai, neapibrëþtumo didëjimas technologinës paþangos ir struktûrinës pertvarkos sàlygomis, didëjanti ðaliø tarpusavio priklausomybë kelia reikalavimà, viena vertus, derinti ekonominës politikos veiksmus tarptautiniu mastu, kita vertus, didinti savaiminio prisitaikymo galias nacionaliniu lygmeniu. R. Paliulytë Ekonominis aktyvumas ir makroekonominë politika: istorinis aspektas 73 Išvados *Mokslinëje literatûroje prisimenami ankstyvieji J. M. Keynes teorijos sekëjai neokeinsistai (J. P. Benassy, A. R. Weitraub ir kt.), kurie kvietë pakeisti ekonominæ politikà nagrinëjanèiø mokslininkø poþiûrá: ne svarstyti keinsistinius ar klasikinius receptus, o nustatyti diagnozæ, t. y. prieþastá, dël ko kyla, pavyzdþiui, iðtekliø panaudojimo problema. Konkreèios aplinkybës, anot pirmøjø J. M. Keynes sekëjø, lemia tai, kokià ekonominæ politikà tikslinga vykdyti (Felderer, Homburg 2005). Ekonominio aktyvumo ir makroekonominës politikos koncepcijø ávairovë, naujø moksliniø teorijø atsiradimas, ðaliø patirtis reguliuojant ûkio subjektø elgsenà, ûkio globalizacijos tendencijos keièia stabilizavimo politikos sampratà. Išanalizavus ekonominio aktyvumo svyravimus aiðkinanèias teorijas ir ið jø kylanèias stabilizavimo politikos koncepcijas, galima teigti, kad globalizacijos laikmeèiui bûdingas skirtingø moksliniø krypèiø atstovø nuomoniø suartëjimas. Tai rodo XX a. paskutiniu deðimtmeèiu atsiradusi naujoji neoklasikinës sintezës teorija. Ðios mokslinës krypties atstovø pateikti modeliai ekonominio aktyvumo svyravimus aiškina ne tik kaip optimalià ûkio subjektø reakcijà á ðokus, bet ir kaip nominaliøjø dydþiø (darbo uþmokesèio ir kainø) nelankstumo padariná. Apraðant globaliai ekonomikai bûdingus sàryðius, derinami ávairûs modeliai ir teoriniai principai: keinsistinis poþiûris taikomas sudarant modelius, kurie palaiko klasikinæ tradicijà, arba atvirkðèiai, naujieji keinsistai perima naujøjø klasikø taikomus tyrimo metodus. Plëtojantis makroekonomikos mokslui, ekonomistai linksta sutarti, kad nepalankiomis aplinkybëmis, ypaè recesiniø ðokø atveju, valstybës poveikio priemonës prisideda prie ûkio subjektø naudos maksimizavimo. Pripaþástama, kad ir fiskalinë, ir pinigø politika turi átakos ne tik stabilizuojant ekonominio aktyvumo svyravimus, bet ir gerinant rinkos savireguliacijos procesus. Kita vertus, globalaus ûkio pokyèiai kelia diskusijø dël nacionalinës ekonominës politikos galios stabilizuojant tarptautiniu keliu plintanèius ekonominio aktyvumo svyravimus. Makroekonominiø dydþiø sàryðiø sudëtingumas, neapibrëþtumo didëjimas technologinës paþangos ir struktûrinës pertvarkos sàlygomis iðkëlë klausimà, kaip atsilaikyti prieð ekonominio aktyvumo svyravimus, kai ðalys tampa vis labiau susijusios. Mokslininkai, vertinantys ekonominës politikos perspektyvas didëjant globalizacijai, pateikia dvi hipotezes: ekonominës politikos konvergencijos ir divergencijos. Konvergencijos hipotezë numato ðaliø ekonominës politikos suartëjimà ir galiø áveikti ekonominio aktyvumo svyravimus savomis jëgomis maþëjimà. Pasak ðios hipotezës, didëjantis ekonomikos atvirumas ir ekonominio aktyvumo panaðumai ðalims kelia reikalavimà derinti veiksmus, o tai uþtikrina tarpvalstybiniai